Po didžiosios saulės dangumi vaikščioja žmonės, kuriuose mažosios saulės degdamos šviečia ir šildo, gelia ir kankina...
Nešiojame krūtinėje žaizdą...
Kas yra toji saulė? Kas ta žaizda?
Yra žmogaus dvasioje židinys — sunkiai nusakomas, slaptingas, kurs gali suliepsnoti gerumu, jaukumu ir šilima, kurs gali spinduliuoti į aplinką ir ją dvasiniai gaivinti. Bet tas židinys, misdamas gaunama ir teikiama meile, yra kurstomas, o iš dalies ir gesinamas, ilgesiu, nusivylimu ir kančia. Dvelkdamas saule ir išgyvenamas kaipo žaizda, tas židinys žmogaus krūtinėje — tai jo širdis.
Visi subtiliausi ir geriausi jausmai —- tai širdies spinduliavimo išvada. Visos galimos dvasinės kančios — tai jos skaudi dalia. Nuo vos pajuntamo švelnaus pianissimo jausmo iki draskančio kančios fortissimo garsų (kurie vertė mūsų Maironį sudejuoti: "Išplėšk man širdį kruvinai..."), siaučia ir audrina ją įvairūs jausmai ir jutimai. Ji reaguoja į viską: į kito balso toną, į vos, vos suminėtą užuominą, į praskridusią žmogaus veide šypseną. Slaptingų nuojautų varstoma, ji nekartą įžvelgia į paslėptą dabartį ir net į dar neegzistuojančią ateitį. Tartum kompaso adata ji nerimauja ir blaškosi, neturimos laimės ilgėdamasi, nuo liūdnos ir sunkiai pakeliamos dabarties svajonėmis bėgdama. (Prisiminkime Putino "Vai eičiau, aš eičiau...") Tai ištisas vidaus jausmų pasaulis, kurio neišmatuosi, kaip jūros neišsemsi, kurio dugne slypi nežinomos brangenybės, nenujaustos pabaisos, verčiančios žmogų susimąstyti dėl slaptingų jo dvasios gelmių, širdim vadinamų.
Kiekviena širdis — tai atskiras pasaulis, turįs savo istoriją ir savas paslaptis. Lygiagrečiai su išorinio žmogaus gyvenimo istorija eina daug gilesnė, dramatiškesnė ir tragiškesnė širdies istorija. Pirmoji yra pastarosios išdava ir atspindys. Širdies istorija savyje turi tokių nesuprantamybių, mįslių, neišaiškinamų posūkių ir vingių, kad visai pagrįstai tenka kalbėti apie širdies mįslę. Kai prisimeni, ypač moters, širdies nuojautą ir, regisi, nepagrįstus jos širdies skaudėjimus, kurie numato būsimą nelaimę, kai galvoji apie motinos širdies meilės didumą net blogam vaikui, kai iškyla visokie širdies nelogiškumai, proto logikos nepagaunami — tada atsiduri prieš širdies paslaptį. Jei dar prisiminsi tą nuostabią tiesą, kad "širdis nesensta", kad, net žmogui senstant, ji pasilieka jauna ir nekartą jaunesnė už jauno žmogaus širdį, nes ji sugeba giliau mylėti ir giliau kentėti, dažnai gyvendama iliuzijomis iki pat mirties (o juk meilė, kančia ir iliuzijos — tai širdies funkcijos ir jos amžino jaunumo įrodymas!) — tada širdies paslaptis pasidaro dar gilesnė.
Ilga įvairių jausmų virtinė širdžiai priskiriama. Ji, žmonių nuojauta, virsta tuo slaptingu dvasios instrumentu, kuriuo kiekvieną dvasios stovį nusakysi, kuriuo kiekvieną jausmą iš-reikši. Todėl žmonės širdies skausmą taip nusako: širdis skauda, verkia, kraujuoja, plyšta; ją spaudžia, ji susitraukia, suakmenėja, suledėja ir neatlaiko; jai graudu, ji virpa, nerimsta, pikti žodžiai paliečia širdį, jie įsminga į ją. Bet džiaugsmo spinduliui ją palietus, kančios našta nukrinta, ir ji atsigauna, nušvinta ir šokinėja iš džiaugsmo. Argi posakiai — "nešioti ką nors širdyje ar prie širdies, spausti prie širdies" — nereiškia aukščiausio branginimo? Ar žodžiai — "prakalbėti į širdį" — nereiškia prabilti į žmogų įtikinančiai, kreipiantis į visa tai, kas jame yra geriausio?
Šios kelios pradinės mintys sako, koks "nuostabus jausmų lobynas, kurį nešiojame savo širdyse" (O. Milašius). Štai kodėl jautrios širdies žmogus nori išsakyti savo širdį kitam jautrios širdies žmogui, nes to lobyno turtai jam vienam pergausūs, nepanešami. Jis, kaip sakoma, nori palengvinti savo širdį. Turime dar pridėti, kad žmogus jaučia didesnį reikalą išsakyti savo širdį negu prote kilusias mintis. Štai kuo, bent iš dalies, pagrindžiama draugystė ir meilė, nes jose išsakomos širdys. Nerasdamas patikimo širdies žmogaus, jis griebiasi dienoraščio ar meninės kūrybos, nes juk visoje menininkų kūryboje melodijomis gieda, garsais skamba, spalvomis spindi išsisakanti žmogaus širdis. Jis griebiasi pianino, kuriame tiek įvairių tonų, kiek širdyje jausmų, kuris pasidaro visa žinanti, "visa jaučianti būtybė, savyje slepianti nesuvaldomą, virpančią žmogaus širdį" (Kellermann). Štai kodėl vyro nesuprasta M. Pečkauskaitės mamatė sėsdavo prie pianino: tenai ji širdį išsakydavo.
Šiame straipsnyje ir kalbėsime apie tas slaptingas, mįslingas žmogaus prigimties gelmes, kuriose jis myli, kenčia, jaučia ir išgyvena, kurios — jei žmogus geras — tartum saulė gaivina aplinką, kurias jis pats pergyvena kaip žaizdą. Čia mes kalbėsime apie širdį.
Širdies atmosfera
Kančia ir meilė — štai tie du gaivalai, kuriuose gyvena širdis.
Jautri, gera širdis visų pirma kenčia. Ji kenčia dėl savęs, kenčia dėl kitų. Galima sakyti, kad širdies gerumo ar nedorumo berometras yra jos reagavimas į kito žmogaus, į kiekvieno gyvo sutvėrimo kančią. Kam dėl nieko širdies neskauda, tai įrodymas, kad jis neturi širdies (geros širdies prasme). Tuo tarpu jautri širdis, susidurdama su atsisveikinimais, apvylimais ir nusivylimais, gyvenimo melu ir veidmainybe, su neišvengiama žmogaus vienatve, su artimųjų kančia ir mirtimi — negali nekentėti. Nėra jautresnio žmogaus, kurio širdyje nebūtų palaidotų vilčių ir iliuzijų kapinynų. Kiek širdies dugne yra nusėdę gyvenimo kartumų, kurie kartais ją pačią nelauktai ir netikėtai panardina į melancholijos vandenis! Nėra žmogaus, kuris nebūtų gavęs smūgių į širdį, kurio — kad ir užgijusių — randų kartkartėmis neskaudėtų. Teisingai tvirtina vienas ispanų kilmės poetas: kaip žemėje randame paslėptus turtus, jūroje perlus, danguje žvaigždes, taip — patyrinėję širdies gelmes — jose randame skausmą. "Tartum vystančios gėlės — mūsų širdys" (E. Ožeškienė).
Šitas širdies skausmas, vis labiau ją jautrindamas, pasiekia tragišką įtampą. Širdis ilgisi ir trokšta meilės, laimės, ramybės, bet gyvenimas jai duoda ką kita, nes visi ir visa apvilia. Štai tragiško širdies skausmo įtampos pagrindas. Iš čia širdies nerimavimas, blaškymasis, maištavimas, o kartais — tikėjimo nusilpimo momentais — net piktžodžiavimas. Ar, visa tai matydami, neturime teisės sakyti, kad "nešiojame krūtinėje žaizdą: jos vardas — širdis?!"
Bet širdis ne vien kenčia. Ji linksta mylėti. Ji meilės ilgisi. Meilė yra antras širdies didysis gaivalas. Norėti mylėti pirmiausia reiškia norėti atiduoti savo širdį. Norėti būti mylimam — norėti būti pirmuoju ir vieninteliu kito žmogaus širdyje. Neveltui J. Dronet rašė V. Hugo: "Pažvelk į mano širdį: ten rasi mane, klūpančią prieš savo meilę." Josios širdis, savo mylimajam gero linkėdama, jei tai būtų įmanoma, norėtų bėgti priešaky jo ir kiekvieną kelio duobelę užpilti, kiekvieną akmenį pašalinti, jį keliaujantį nuo vėjo pridengti. Ji taip pat gali sakyti, kad "mano širdis bėga šalia Tavęs... jei pamatai ant kelio paukštelį, kurs žiūri į Tave — tai jį; debesį, kurs Tave seka — tai jį, jauti kvapą, kuris patinka — tai jį, zefyrą, kuris Tave bučiuoja — tai jį; spindulį, kuris Tave laimina — tai jį." Meilės pabučiavime širdis bučiuoja; be jos dalyvavimo pabučiavimas būtų tik veidmainybės ar aistros pasireiškimas. Kai lūpos susitinka tikroje meilėje, tai širdis bučiuoja širdį.
Meilė — tai šviesų įžiebimas širdyje, nes "ateina meilė, ir palieka žemėje ir širdy šviesiau" (V. Mačernis).
Meilė — tai širdies apsvaigimas, kai gali sakyti: "O Dieve, kaip gražus tas džiaugsmas, kai meilės mūs širdis pilna" (Aistis).
Meilė — tai širdies pražydinimas, tai kasdienis gėlių, savame širdies darželyje išaugintų, skynimas; tų gėlių — geriausių jausmų pavidale, kad savo mintimis, linkėjimais, laiminimais siųstum tam, kuris mylimas. "Aš dar atsimenu", — taip rašo viena Fitzgerald'o romano veikėja, — "kaip aš sode tavęs laukiau ir visą savo širdį, tartum gėlių pintinę, rankose laikiau. Man rodėsi... kad tavęs laukiau, norėdama tau pintinę įteikti."
Meilė — tai yra širdies kalbėjimas į širdį. Tai širdies ryšiai. Kiekviename meilės susitikime pirma širdis išbėga susitikti, išbėga savo laukimu, nekantravimu ir ilgesiu.
Meilė —tai širdies nerimavimas, kai širdis, kuo tik ne aiškiariage virtusi, budi, dėl to, kurį myli.
Laimėti kieno nors širdį — tai laimėti visa. Dovanoti kam nors savo širdį — tai dovanoti visa. Širdis yra lopšys, kuriame, atsiminimų ir meilės supama mylima esybė. Todėl tikroje meilėje širdis jaučia didelę paguodą. Mat, "kai mylima, tai mokama į paprasčiausius žodžius tiek šilimos ir švelnumo įdėti, kad to širdis, kuriam tie žodžiai skirti, iš džiaugsmo sudreba" (A. Rachmanova). Taip ji rašo Dostojevskio biografijoje. Ar ji neduoda širdies kupinų žodžių pavyzdžio, minėdama rašytojo paskutiniosios žmonos prasitarimą: "Tu tiek maža savo gyvenime meilės patyrei. Bet aš noriu visada pas tave pasilikti ir tave be galo mylėti!" Čia norisi įterpti liūdnus, bet dažniausiai teisingus J. Griniaus žodžius, kad "galima rasti tik moteris, o meilė visada pasilieka nepasiekiamai toli." Žinoma, panašiai galėtų pasakyti ir moterys. Šis įterpimas čia išreiškia mintį, kaip galingai skausmas valdo ir pavergia širdį, net į meilę įsiverždamas ir ją skausmu nudažydamas. Štai kodėl skausmą laikome tuo pirmuoju gaivalu, kuriame nerimsta širdis.
J. Kidyko nuotr.
Jaunosios Omahos šokėjos
Nelaimingos meilės drama taip pat išgyvenama širdies laukuose. Tai puikiai ir simboliškai išreiškia R. Tagore, sakydamas, kad, jai rožę nuskynus ir prie širdies prispaudus, gėlės dyglys įsmigo į širdį. Gėlė nuvyto, o dyglys širdyje pasiliko. Todėl meilės išsiskyrimuose pirmiausia širdys išsiskiria ir nueina priešingais keliais.
O. Milašius, suprasdamas širdies vaidmenį artimų žmonių sugyvenime, svajoja apie tokią žmoną, kuri būtų jo širdies motina. Reikia manyti, kad jis vaizdavosi ją kaip širdį, suprantančią jo širdį. Žinodamas, kad žmonės suartėja ne tiek proto, kiek širdies pagrindu, jis brangina moterį, nes ji labiau negu vyras gyvena širdimi. Jis mano, kad moters šviesa yra jos širdies intuicija, kuri turėtų vadovauti vyro mintims ir darbams.
Kalbant apie meilę kaip širdies gaivalą, turima galvoje ne vien erotinė meilė. Kiekvienam žmogui, ypač kenčiančiam, meilė yra tas gaivalas, kuriame — nuo pat sąmonės pabudimo iki mirties — turi širdis pasireikšti. Ar kada nors pagalvojame, ką reiškia tas žodis "artimas", kuriuo krikščionybė vadina kiekvieną žmogų, Įsakydama krikščionims jį mylėti? Žodis "artimas" yra pirmiausia priešingybė žodžiui "tolimas". Juo norima pasakyti, kad krikščioniui negali būti tolimų, svetimų žmonių. Visi turi būti jam artimi ne fizine, bet dvasine prasme, t. y., artimi jo širdžiai. Pats kiekvieno žmogaus pavadinimas artimu parodo mums, kad gero linkėjimu, gerumu, užuojauta širdis turi apimti visus žmones, o apčiuopiamiau kalbant, visus tuos, su kuriais mums tenka susidurti gyvenime.
Širdis apsprendžia žmogaus vertę
"Pasakyk man, kas tave jaudina", — sako R. Guardini, — "ir aš tau pasakysiu, kas tu esi." Širdies gerumas ar kietumas parodo žmogaus vertę. Blogiausiai žmogų įvertiname sakydami, kad jis neturi širdies. Kieta širdis yra nedoro, nežmoniško žmogaus simbolis. Viena šventa indų knyga sako: "Žmogus, kuris yra žiaurus vaikams, ligonims ir seniams, nėra žmogus."
Gražiausiai nusakomas žmogus: jis turi širdį. Tokia širdis, kuri kitus supranta, atjaučia ir užjaučia, visų gailisi ir visiems atleidžia, užsitarnauja įvertinimo: "Koks gražus dalykas — gera širdis" (Veuillot). Štai kodėl nuoširdumas ir žmoniškumas yra lygiagretės ir lygiavertės sąvokos. Štai kodėl ir dėl išoriniai nedoriausio žmogaus elgesio negalima vilties prarasti, jei jis turi širdį. Savotiškai teisingi A. Maurois žodžiai, kad žemu prostitutės vardu negalima vadinti tos moters, nors ji tokia ir būtų, jei ji turi širdį. Rašytojas, matyt, galvoja, kad jos širdies jautrumas neleis jai tame stovyje visada pasilikti, neleis jai nurimti ir pakeis ją. Pilnas sugedimas būna tik tada, kai širdis sugedusi, kai ji pikta myli. O juk tik tas blogis yra pavojingiausias, labiausiai sutepąs ir sunkiausiai pašalinamas, kurį mes mylime ir, jį mylėdami, nurimstame.
Širdies gerumas ar kietumas apsprendžia ir žmogaus krikščionybę. "Kas svetimo skausmo akivaizdoje pats kenčia, kas, matydamas kitus prislėgtus, pats jaučiasi prislėgtas — tas nešioja Kristų savo širdyje" (Bielinskij). Jau tuo pačiu, kad Dievo ir žmogaus meilės įstatymas yrą kertinis krikščionybės akmuo, širdis turi vaidinti pagrindinį vaidmenį krikščionybėje.
Liūdna pripažinti, kad religingi žmonės nevisada turi gerą širdį, ir nekartą jų religingumas yra šaltas, oficialus, kietas ir negailestingas. Apie tokius būtų galima pasakyti, kad jie širdies vietoje turi akmenį, kuriame, tiesa, iškalta dešimt įsakymų, bet akmenyje — ne širdyje. Vykdydami, regisi, visus įsakymus, jie yra pamiršę svarbiausiąjį — širdies įsakymą mylėti. Nenuostabu, kad pilna, nuosekli bedievybė, kaip patyrimas rodo, yra beširdė, nes širdžiai ugdyti ji turi taip nedaug paskatinimų ir pagrindų. Iš kitos pusės, religinis fanatizmas (taigi, iškreipta religija) taip pat yra beširdis. Ir vienas ir kitas, matydami tam tikrą idėją, ar paragrafą, pamiršta apie gyvą žmogų ir nekartą jį guldo į Prokrusto lovą.
Kad nuosekli bedievybė, kaip sistema, praktikoje reiškiasi beširdžiai, tai Rusijos bolševizmo eigoje yra pastebėjęs ir garsusis dainininkas Šaliapinas: "Mane gąsdino to nuoširdumo ir tų paprastų žmogiškų jausmų trūkumas kasdieniuose santykiuose... Aš pradėjau pastebėti pilną širdies trūkumą. Gyvenimas kasdien darėsi vis oficialesnis, sausesnis ir bedvasis" ("Kaukė ir Siela"). Nenuostabu, nes ta baimės atmosfera, kurią komunizmas sukūrė, yra šalčio atmosfera, stingdanti širdį ir neleidžianti jai pražysti meilės ir grožio jausmais.
Kalbėdami apie bedievybės beširdiškumo atmosferą, jokiu būdu netvirtiname, kad paskiri netikintieji neturi širdies. Nekartą aptemus Dievo paveikslo visumai sieloje, žmoguje nuostabiai išlieka natūralus gerumas ir nuoširdumas.
Reikėtų suprasti ir įvertinti širdies vaidmenį tikėjime. Jei Šv. Rašto Psalmininkas vadina Dievą "širdies Dievu", ar neturime teisės galvoti, kad vienoks ar kitoks širdies stovis apsprendžia žmogaus tikėjimą. Ir anot Šv. Augustino, širdis savo nerimavimu ir nepasitenkinimu skelbia, kad mes nesame skirti džiaugtis praeinančia dabartimi. Dostojevskis mano, kad Šėtonas kovoja su Dievu, ir tos kovos laukas — žmogaus širdis. Todėl "Dievas nori, kad mes Jam širdį atiduotume, o mes to padaryti nenorime. Štai visas klausimas" (Madame Sevigne). Atrodo gyvenimiška ir teisinga, kad širdis yra tas kelias, kuris ir netikintį — anksčiau ar vėliau — nuveda į Dievą. Štai kodėl W. Werfel mano, kad kiekvienas Dievo buvimą teigia, kai, galėdamas sunaikinti savo bejėgį priešą, jo pasigaili. Jis atsisako egoistinio keršto, o išėjimas iš egoizmo yra žingsnis į kelią, kuris į Dievą veda. Ar Šv. Jono žodžiai: "Kas nemyli, tas Dievo nepažino" (1 Jon. 4, 8), nerodo, kad širdis apsprendžia tikėjimą ar netikėjimą? Kaip gražiai V. Hugo išreiškia šią šventraščio mintį:
"Lai tavo širdis būna atvira!
Širdis — tai šventasis langas".
Taip, širdis yra langas, per kurį Dievas pamatomas. Todėl niekada nedrįstume religijos nepraktikuojančio žmogaus pavadinti bedieviu, jei žinotume, kad jis turi gerą, gailestingą ir jautrią širdį. Jei jame yra tas poeto minimas langas, tai jei ne šiandien, tai rytoj jis — pažvelgęs pro jį — Dievą pamatys. Nuoširdus, kad ir netikintis asmuo — tai galimas rytojaus tikintysis. Širdies žmogaus negalima bedieviu vadinti, nes "tik pilna neapykanta", vadinasi, širdies kietumas, "leidžia nujausti ateizmą" (R. Bazin). Kai sekmadienį varpai skambina Mišioms, ne vienos, net ir labiau supagonėjusios širdies gelmėse pasigirsta jų aidas. Pirmiausia reikia pakeisti žmonių širdis, jas pakrikštyti. Mat, atrodo, kad žmonės ne tiek mąsto ir elgiasi pagoniškai, kiek jaučia pagoniškai.
Ar širdis prieštarauja protui?
Savo puikioje knygoje, vardu "Grosse Heilige", W. Nigg kalba apie tą reikšmingą širdies ir proto vienas kitu persisunkimą šventuosiuose. Jis sako, kad širdis galvoja, nes ji mato tiesą savo intuicija. Mylėdama ji žengia į tiesos pažinimą. Šiomis mintimis jis kilniai širdžiai duoda pirmenybę. Balzac rašo, kad "tikri jausmai turi akis ir inteligenciją". Tagore tvirtina: "Mano širdis virto akimis". Ar neduoda širdžiai pirmenybės garsus Pascal posakis: "Širdis turi argumentų, kurių nežino protas?"
Nekartą pastebime, kad labai išlavinto proto žmogus, visa matuojąs ir vertinąs protu, ilgainiui pradeda nebesuprasti širdies pasireiškimų. Juo plačiau jo protas išskleidžia sparnus, tuo labiau jo širdis susitraukia. Štai kodėl galima kalbėti apie kovą tarp proto ir širdies. Anot A. Gide, kai tik įsimaišo širdis, stabas smegenis ištinka. Bet jis pripažįsta, kad "racionaliam galvojimui kai kas išslysta, ir kas, norėdamas pažinti gyvenimą, šauktųsi proto, tas būtų taip neišmintingas, kaip tas, kuris replėmis norėtų pagrobti liepsną".
Taurapilis ir Tauragnų ežeras
Žinomas faktas, kad labai gilus širdies jausmas kartais prasiveržia nuostabiu minties gilumu ir šviesa. Balzac mano, kad jausmo įtakoje prieiname prie giliausios minties. "Jei šviesa yra pirmoji gyvenimo meilė, ar meilė nėra pirmoji širdies šviesa?" — jis klausia. Į šį klausimą atsako gyvenimas, kai mylinti širdis nušvinta, mylimojo mintis ir norus įspėdama, jo rūpesčius ir skausmus įžvelgdama, jam gresiančius pavojus nujausdama. O. Milašius tvirtina, kad smegenys dažniausiai yra širdies satelitas, nes kuo širdis gyvena, ko trokšta, apie ką svajoja, ta kryptimi ji ir galvoti pradeda. Jis mano, kad protas turi pasilikti širdies satelitu. Mes norėtume pridėti: kilnios širdies satelitu, nes sugedusi širdis smugdo ir galvojimą ir gyvenimą.
Teisingiausias širdies ir proto santykių išsprendimas mums atrodo glūdįs šiame pasakyme: giliausiai įžvelgia į gyvenimą tas, kurio aštrus protavimas yra persunktas giliu širdies jausmu. Nors vienas persų mistikas sako, kad "protas yra tartum vanduo, o meilė yra tartum ugnis: tarp jų negali būti santaikos", mes turime pasakyti, kad nors neišmintinga širdies meilė gali demoralizuoti mylimąjį, bet tikrai mylinti širdis visada ras elgesio būdą, kuris nebus neišmintingas. Nepamirškime, kad tik ta tiesa mums virsta gyvenimiška tiesa, kuria mūsų širdis susižavi. Dėl šitos priežasties mes norime tokią mintį ir gyvenime įkūnyti. Šia prasme kilniai širdžiai reikia leisti protą sudvasinti, sušildyti, kad įstengtume ne vien teisingai, bet ir kilniai galvoti. Šia prasme reikia širdžiai teikti pirmenybę pagal Šv. Bernardo posakį: "Liepsnoti yra viskas!"
Ugdykime širdį!
Reikia ugdyti širdį, kad ji būtų gera, jautri, nuoširdi, kad kiekvienas ištroškęs žiūrėtų į mus kaip į gaivinančio vandens stiklą; kiekvienas įkaitęs — kaip į vėsų paunksmį; svyruojantis ir krintantis — kaip į atramos tašką; viso nustojęs — kaip į tą širdį, prie kurios prisiglaudęs galėtų išsisakyti ir išsiverkti. Turėti širdį reiškia turėti sielos gelmes įžvelgiančias akis, reiškia virsti glostančia ranka. ''Gėrėjausi ta širdimi", — sako H. Senkevičius, — "kuri tartum ant mano delno plakė." "Tokios širdies reikia kiekvienam kilniam žmogui, o ypač krikščioniui, nes širdies kietumas ir krikščionybė yra nesuderinami dalykai. Be tokios širdies neįmanomas svarbiausiasis krikščionybės įsakymas — meilės įsakymas.
Kaip širdį ugdyti? Pirmiausia reikia šalinti visa, kas širdį kietina. Reikia kovoti prieš egoizmą, nes egoizmas ir beširdiškumas yra tas pat. Egoistas, tik apie save galvodamas, nemato kito žmogaus reikalų ir skausmų, ilgainiui įsigydamas tokią susiaurėjusią ir suakmenėjusią širdį, kad, nenorėdamas atsisakyti savo patogumo, jis gali artimui leisti mirti varge. Bemintiškumas gimdo beširdiškumą. Kas atmerkia akis kito skausmui ir reikalui, tas deda širdies ugdymo pagrindus. Toks akių atmerkimas nekartą atveria žmogui širdį pirmajame susitikime, ką pastebi Ša-liapino žodžiai: "Geriausias mokslas, aukščiausia išmintis ir gyva religija pasireiškia tada, kai vienas žmogus iš širdies pilnumo moka pasakyti kitam žmogui: būk sveikas!"
Širdį kietina kiekviena nevaldoma aistra, nes ji yra egoizmo pasireiškimas. Pykčio, pavydo, kūniškumo ir kt. aistros ieško tik savo malonumo. Nenuostabu, kad didelių ir nevaldomų aistrų žmonės prieina prie brutalumo ir nusikaltimų, prie žiauraus širdies suniekšėjimo, ką puikiai vaizduoja Šekspyras savo tragedijose. Aistroje pamirštama, kad ir kitas yra žmogus, o ne tik malonumo priemonė ar įrankis.
Širdį kietina ir fanatizmas, kuris mato tik įstatymo raidę, žiauriai netoleruodamas tų, kurie tai raidei tolimesni. Jis pradeda nekęsti jų, nes jie nesilaiko raidės, pamiršdamas, kad jis nemažiau nusikalto, praradęs įstatymo dvasią. Čia tinka gerai suprasti H. Hesse žodžiai: "Kas yra gero, yra parašyta įsakymuose... Gali Dievas yra ne tik įsakymuose... Gali laikytis įsakymų ir būti labai tolimas Dievui". Mat, reikia tos dvasinės šilimos ir jaukumo, kurie turėtų dvelkti iš tikinčiojo, jo dorybių gėles paversdami kvapiais žiedais.
Kartais širdį demoralizuoja valdžios turėjimas, gimdąs norą tą valdžią valdiniui parodyti ir jį pakankinti. "Juk yra žmonių kaip tigrų", — sako Dostojevskis, — "kurie trokšta palaižyti kraujo". Štai kodėl žmogui reikia ugdyti širdį, nes jo prigimtyje slypi palinkimas į žiaurumą, ką matome net vaikuose. Subrendęs žmogus tai pajunta, kaip jis savyje pastebi pasitenkinimą kito nepasisekimu ar nelaime. Todėl reikia vaikus saugoti nuo kriminalinių filmų, nes jie pažadina juose slypintį palinkimą į žiaurumą ir jį ugdo.
Iš kitos pusės, reikia daryti visa, kas širdį daro švelnią ir gailestingą, būtent, puoselėti meilės jausmus ir darbus artimui. Gailestingi darbai kūnui ir sielai, kuriuos mini katekizmas, yra ne kas kita, kaip kelias širdies ugdymui, neretai tapdamos raktas į kitų širdis. Juk dažniausiai beširdžiai yra tie, kurie patys širdies nepatyrė. Meilės darbas prabyla į širdį, abi širdis darydamas geresnėmis.
Ugdant širdį, reikia suprasti kančios prasmę, nes žmogus tik tiek turi širdies, kiek jis ją jaučia. Labiausiai tada jaučia, kai ją skauda. Skausmas didina širdies jautrumą, išmoko kitų skausmą suprasti. Mažiausiai kitų kančią supranta tie, kurie patys mažiausia kenčia. Nenuostabu, kad paprastai daugiausia širdies parodo ne turtuoliai, bet neturtingieji.
Ne tik tiesioginis skausmas, bet apskritai tylus dvasios kentėjimas — liūdesys veikia širdį ugdančiai. Teisingai pastebi G. Sand, kad "liūdesys nėra nesveikas dalykas: jis kliudo širdžiai atbukti". Per liūdesį žmogus labiau atsiveria kito skausmui ir darosi jam giminingas. Čia tinka prasmingi žodžiai, kad "liūdesys yra prakilnus didžiųjų sielų nusišypsojimas".
Širdį ugdo ir išsisakymas, jei tik turima vertas žmogus mūsų širdies išsiliejimui. Mat, "tylėjimas, kai esi susijaudinęs, kai turi išsisakyti, o neišsisakai, sukietina širdį".
Bendraudami su žmonėmis, turime būti labai atsargūs žodžiuose ir pasielgime, turime būti taktiški, nes visi turi širdį lyg jautrią mimozą, kuri trapi ir lengvai pažeidžiama, nes širdies užgavimas yra žmogaus atstūmimas. Čia prisimena S. Prudom'o eilėraštis apie įskilusią vazą — sužeistą širdį. Neatsargus užgavimas įskėlė vazą.
Joje buvęs vanduo išseko, o į ją pamerktos gėlės nuvyto. Taip, anot poeto, būna ir su širdimi: neatsargus palietėj imas palieka žymę — paslėptą kančią ir plintančią žaizdą. Laimingas tas, kurs atsiprašymu ir meilės pertekliumi susipranta pagydyti sužeistą širdį. Deja, atsiminimo randas lieka. Jei kas kitas mums artimą širdį užgavo, gydykime ją užuojauta. Užgavimo našta pasidalijama, kai "skausmas iš širdies pereina į širdį" (Ožeškienė).
Ugdant savo širdį, reikia skaitytis su kitų širdimis. Todėl niekas neturėtų kitiems lengvapėdiškai ašarų iš akių spausti, nes ašaros yra širdies kraujas. Mat, gera širdis nėra silpna širdis. "Žiauriausieji budeliai yra tie", — sako F. Mauriac, — "kurie turi gerą širdį", vadinasi, perminkštą širdį, kurie jaudinimosi pretekstu kerta kirviu 12 kartų, kai būtų užtekę tik vieno karto. Reikia rūpintis širdies ugdymu, nes "tiktai širdžiai plakti širdžia—permažai" (L. Žitkus).
Religiniai motyvai širdžiai ugdyti
Nors ne kiekvienas tikintysis turi geresnę širdį už netikintįjį, bet reikia pasakyti, kad nuoširdžiai tikintis žmogus turi nepalyginamai daugiau paskatinimų širdžiai ugdyti. Jei jau S. Testamento Biblija kalbėjo apie Dievą, "gydantį tuos, kurių širdis sutrinta" (Ps. 146), tai atėjęs į pasaulį Dievo Sūnus pasirodė žmonėms tokiu širdies švelnumu, kad tikrai pasitvirtino pranašo žodžiai, jog jis "palinkusios nendrės nenulauš ir smilkstančio knato neužgesys". Užtenka susipažinti su Evangelija, kad pamatytume Bažnyčios skelbiamo pamaldumo į Jėzaus Širdį pagrindus ir jos maldavimą: "Padaryk mūsų širdį panašią į Tavąją".
Aštuoni palaiminimai, kuriuose Kristus laimina romiuosius, liūdinčius, gailestinguosius ir nesuteptuosius, yra dieviškas kvietimas ugdyti širdį palaiminimų turiniu ir kryptimi. Ar nelenkia širdies prie kiekvieno žmogaus vargo Kristaus žodžiai, kuriais Jis liepia mums kiekviename vargstančiame Jį patį matyti? Ar "Tėve mūsų" žodžiai — "atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" — liepdami visiems visa atleisti, neleisdami jokios skriaudos atsiminimo širdyje palaikyti ir tokiu būdu širdį sukietinti — neugdo širdies? O kai prisimename Atgailos Sakramentą, kur Dievas mums taip noriai ir taip lengvai atleidžia, parodydamas mums širdį, ar jis neugdo mumyse atlaidumo, vieno svarbiausių geros širdies privalumų? O ar ne pirmoje vietoje Eucharistija skirta meilei, vadinasi, pagrindiniam širdies ugdymui, nes šis sakramentas yra aukščiausia dieviškos meilės išraiška mums? Todėl po kiekvienos Komunijos žmogaus akys turėtų meiliau į visus žiūrėti, jo ranka turėtų vis šilčiau spausti artimo ranką. Visas Kristaus mokslas ir jo praktika ugdo širdį. Todėl Šv. Augustinas savo "Išpažinimuose" galėjo teisingai pasakyti: "Užgavai man širdį savo žodžiu, ir pamilau Tave".
"Turėti širdį — tai viskas" (M. Proust). Šių žodžių teisingumą pradedame suprasti, kai skausme mums tenka laimė patirti kito žmogaus gerą širdį. Šie žodžiai įgyja dar pilnesnę vertę, kai prisimenama, kiek piktnaudojimo, užgavimų ir smūgių patiria milijonai žmonių, net ir "laimingose" šeimose; kai prisimenama, kad širdis gydoma tik širdimi. Kiek beširdiškumo patiria tėvai iš vaikų, senesnieji iš jaunimo, silpnieji iš stipresniųjų. Nors šio beširdiškumo neįstatysi į kriminalinius rėmus, bet jis dvelkia kriminaline nuotaika, nes žudo džiaugsmą ir ramybę.
Mums reikia nuoširdžių žmonių, tokių didžių širdžių, kokią turėjo garsusis Ampere. Jo širdis pažadino Ozanamo širdį. Ją puikiai nusako jo paties žodžiai: "Jei turėčiau visa, ko galima pasaulyje pageidauti, kad būčiau laimingas, bet vis dėlto man visko truktų, jei mano artimas nebūtų laimingas". Kaip bažnyčioje dega amžinoji lempelė skelbdama, kad čia gyvena širdis, kuri neapvilia, taip ir žmogaus širdies šventovėje turėtų visada degti gerumo, nuoširdumo ir meilės liepsna visiems, kurie kenčia, verkia ir liūdi. Tokios geros širdies darbais pakvimpa Bažnyčia, žmonija ir pasaulis (Šv. Bernardas).
F. Mauriac įspėja, kad "dieną, kurią mes nedegsime meile, daugelis mirs iš šalčio". Net religinė tiesa dažniausiai įžengia ir apsigyvena svyruojančių širdyse, kai atsiranda tikintysis, kuris tiesai išugdo meilės sparnus.
Mūsų širdis turėtų trokšti tos nuotaikos, kurios Dievą maldavo vienas mistikas: "Kad būčiau visom esybėm tas, kuris jų skausmą ramina; kad būčiau apleistųjų globėjas, keliaujančiųjų vadovas. Tiems gi, kurie nori į kitą kraštą persikelti, — laivas, užtvanka, tiltas... Lempa tiems, kuriems lempos reikia... Lai mano džiaugsmas būna kitų skausmą raminti".
Kai mus slegia beširdiškumo atmosfera, kai, regisi, neturime kuo kvėpuoti, atsiminkime, kad virš viso beširdiškumo chaoso, kurį pagimdė karai, revoliucijos ir kasdienis neteisingumas, plaka širdis, kurios meilė prasiveržė nepamirštamais žodžiais: "Gaila man minios!"
Alfonsas Grauslys