(tęsinys)
Šeima krikščionybės eroje
Kaip visas žmogiškasis gyvenimas nauja šviesa nušvito krikščioniškosios tiesos atokaitoje, taip ir šeima, žmonių bendruomenės pradžia ir pagrindas, krikščionybės eroje įgijo naujo kilnumo ir prasmingumo.
Pop. Pijus XI, pradėdamas encikliką "Casti connubii", pirmajame sakinyje atveria skaitytojui kertinę krikščioniškosios moterystės tiesą, pabrėždamas, kad Jėzus Kristus, amžinojo Tėvo Sūnus, ne tiktai įvykdė visuotinį žmonijos atnaujinimą, bet dargi šeimą, žmonių bendruomenės pradžią ir pagrindą, sugrąžino į dieviškosios kilmės pilnatvę, pakėlė ją į Naujojo Testamento Sakramentą ir jį administruoti pavedė Bažnyčiai, savo Sužadėtinei.7
K. Musteikio nuotr.
Omahos lietuvaitės
Sakramentinis krikščioniškosios moterystės kilnumas ir vertingumas traukė jau ir pirmųjų krikščionių širdis. Jie, susirinkę į duonos laužymo pamaldas ir pasilikdami vienširdžiai šventyklose, su pagarba skaitydavo viešai Apaštalų Petro ir Povilo laiškus, atskleidžiančius jiems "didžią paslaptį" — krikščioniškąją moterystę.
Ypač mėgiami ir branginami būdavo ap. Povilo laiškai, kuriuose jisai dinamišku temperamentu plaka šeimų ydas, paveldėtas dar iš pagonių pasaulio, ir klausytojų širdyse diegia gilią ir prasmingą idėją: krikščioniškoji moterystė, besireiškianti skaisčia ir tyra vyro-moters meile, turi atvaizduoti Kristaus meilę savo Sužadėtinei Bažnyčiai, kurią Jisai įsigijo savo kraujo auka, ją nuplovė, pašventino ir padarė "neturinčią sutepimo."8
Šv. Povilas, pastatęs krikščionims prieš akis tokį aukštą ir kilnų krikščioniškosios moterystės simbolį, paskui iš jo išveda ir konkretizuoja atskiras vyro, moters, vaikų pareigas: "Kaip Kristus mylėjo Bažnyčią, taip vyras turi mylėti savo žmoną";9 "kaip Bažnyčia yra pasidavusi Kristui, taip ir moterys tebūna visame pasidavusios savo vyrams";10 vaikai, klausykite savo gimdytojų Viešpatyje, nes tai teisinga";11 "tegul kiekvienas taip elgiasi, kaip jam Viešpats paskyrė ir kaip kiekvieną Dievas pašaukė".12
Visi šie praktiškieji Apaštalo pamokymai išplaukia iš pagrindinės tiesos, iš to prasmingojo simbolio, kad krikščioniškoji moterystė savo sakramentiniu kilnumu ir šventumu turi atvaizduoti tyrą, aukos nebijojusią Kristaus meilę Bažnyčiai, skaisčiajai Sužadėtinei.
Bažnyčios rašytojų veikalai paliko mums vertingų rašytų šaltinių, kaip Bažnyčia rengė ir tiesė kelius krikščioniškam šeimos gyvenimui; kaip ji mokė ir rengė savo klausytojus moterystei, turinčiai sakramentinį šventumo ženklą. Šv. Ignacas, rašydamas laišką vysk. Polikarpui, primena, kad krikščionys, sudarydami naujas šeimas, pirmiausia užeitų pas vyskupą ir klaustų jo patarimo bei nurodymų, o šis jų moterystę padarytų Dievui priimtiną ("ut coniugium eorum apud Deum acceptabile sit'').13
Šie šv. Ignaco žodžiai paliudija, kad Bažnyčia jau pačioje savo darbo pradžioje autoritetinga valdžia mokė, tvarkė ir reikalavo, kad naujosios šeimos būtų sudarytos bažnytinės hierarchijos atstovo akivaizdoje, kuris pareikštų, jog naujoji moterystė sudaryta pagal įstatymų normas, privalomas krikščionims.
Bažnyčios Tėvai ir rašytojai, savo raštuose gindami Bažnyčios mokslą nuo priekaištų ar iškreipimų, tiesdami gilesnius krikščioniškosios tiesos pažinimo kelius, nagrinėjo ir moterystės klausimus. Jų raštuose dar negalime užtikti sistematingo ir pilno moterystės mokslo išdėstymo, tačiau juose gausu praktiškų ir ano meto sąlygoms pritaikytų pamokymų, nurodymų, perspėjimų. Šie moraliniai Bažnyčios Tėvų pamokymai ryžosi šalinti krikščionių šeimose pasitaikančias negeroves ir diegė jose dorybių pradus.
Ypač drąsiai ir vieningai Bažnyčios Tėvai gina pagrindines krikščioniškosios moterystės žymes-vienumą ir nesuardomumą: krikščioniškoji moterystė yra v i e n o vyro ir v i e n o s moters sutartis, turinti sakramentinį šventumą, kuri yra neišardoma, kol gyvena ją sudariusios šalys.
Be to, Bažnyčios Tėvai, jautriai atsiliepdami šv. Povilo laiškų mokslui, daug gražių traktatų parašė, iškeldami krikščioniškosios mergystės idealą ir jį statydami aukščiau už moterystę. Iš to kai kam susidaro net įspūdis, jog Bažnyčios Tėvai niekinę ar be pakankamos pagarbos atsiliepę apie moterystę bei aplamai apie vedusiųjų luomą.14
Bažnyčios Tėvų ir rašytojų veikalai paruošė kelią sistemingam teologijos mokslui, prasiskleidusiam gražiu žiedu viduriniais amžiais. Vidurinių amžių teologai tarsi vienon krūvon surinko išblaškytus krikščionybės mokslo kaulus ir juos sudėliojo į vieną gražų ir darnų mokslinį organizmą, kuriame ir moterystės Sakramento doktrina rado sau prideramą vietą.
Scholastinės teologijos didieji šulai — Petras Lombardas ir šv. Tomas Akvinietis savo teologiškuose veikaluose mokslišku metodu atrėmė kai kurių sektų tvirtinimus, būk moterystė savo esme esanti blogybė, sugalvota piktosios dvasios, kurios visomis priemonėmis reikią vengti. Be to, jie krikščioniškąją moterystę įglaudė į Kristaus paliktųjų Sakramentų eilę ir gražiai atskleidė pilnutinę krikščioniškosios moterystės doktriną: pasaulio Kūrėjas Dievas, savo dieviškąja išmintimi ir meile leisdamas augti ir plėstis žmonių giminei, rojuje palaimino pirmąją žmonių porą ir įsteigė prigimtinę moterystę, šventą ir neišardomą vieno vyro ir vienos moters ryšį, kurį Jėzus Kristus, žmonių giminės Atpirkėjas, pakėlė į Naujojo Testamento Sakramentą, teikiantį vedusiems specialias malones, padedančias išlaikyti moterystės šventumą ir ištikimybę, teikiančias jėgų gerai atlikti savo luomo pareigas. Bažnyčia, apreikštojo mokslo ir doros saugotoja, turi teisę ir valdžią administruoti Moterystės Sakramentą ir leisti įstatymus, liečiančius savo narių moterystės sudarymą.15
Šitie scholastinės teologijos kūrėjų principai, vėliau plėsti ir gilinti kitų teologų, nutiesė kelius praktiniam-pastoraciniam Bažnyčios gyvenimui, kuriame žymią ir garbingą vietą užima klausimai, skirti n a u j ų j ų šeimų sudarymui, jų sielovadai ir globai.
Tokiu būdu galime tvirtinti, kad Bažnyčios Tėvai, rašytojai, teologai išaiškino ir išplėtojo apreikštąjį mokslą apie krikščioniškąją moterystę, jį susistemino ir sutvirtino mokslo pagrindais ir metodu, kad asmenys, dirbantieji praktinį pastoracinį darbą, turėtų gaires ir normas pamokyti norinčius tuoktis ir kurti krikščioniškas šeimas.
Krikščioniškosios moterystės doktrina, išlukštenta bažnytinių rašytojų ir teologų, suteikė tvirtą atramą tam darbui, kurį šių laikų kalba vadiname p a r e n g i m u moterystei bei šeimos gyvenimui. Parengimo, paruošimo, auklėjimo, pamokymo, nurodymo, paskaitų, kursų etc. vardai yra nauji, tačiau pati i d ė j a yra sena — ji susilieja su tais laikais, kada žmonių giminės Atnaujintojas Jėzus Kristus kalbėjo: "Ar neskaitėte, kad tas, kuris pradžioje sutvėrė žmogų, padarė juos, kaip vyrą ir moterį... Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria".
(Bus daugiau)
Kun. Jonas Petrėnas