Andersonas yra sukūręs vieną pasaką.
Ančių šeimai gimė labai biaurus ančiukas. Jis išsirito iš kiaušinio vėliau negu kiti, buvo didelis, nerangus. Senė antis bandė save raminti: "Ne, ne, jis visai nebiaurus. Žiūrėk, kaip gražiai jis plaukia ir kaip puikiai riečia kaklą."
Tačiau ančiukams jis nepatiko. Jie jį vaikė, gnaibė, sakydami: "Vargšas sutvėrime, kaip būtų gera, jei tave katė nustvertų!"
Biaurusis ančiukas ilgai kentė įžeidinėjimus. Pagaliau pritrūko kantrybės ir pabėgo į svetimą kūdrą, kur gyveno laukinės antys. Bet ir šios jo nepriėmė. Kraipydamos galvas juokėsi: "Kokia iš tavęs antis?..."
Liūdna pasidarė ančiukui. Niekas jo nemylėjo, nes jis buvo labai biaurus.
Bailiai plaukiodamas po kūdrą, jis pamatė virš medžių skrendančias gulbes, ir jį apėmė nesuprantamas noras su gulbėmis skrajoti.
Atėjus pavasariui, ančiukas pasikėlė į orą sustiprėjusiais sparnais ir skrido į tolį. Beskrisdamas pamatė sodo tvenkinyje tris gulbes. "Skrisiu prie tų karališkų paukščių", tarė sau ančiukas. "Jie mane užmuš, nes aš esu biaurus. Bet geriau mirti nuo jų rankos, negu būti užgnaibiotam ančių."
Gulbės pamatė nepažįstamąjį ir išskėstais sparnais puolė jo pasitikti.
"Užmuškit mane", tarė vargšas ančiukas ir palenkęs galvą laukė mirties.
Bet vandenyje prieš jo akis išniro nuostabus paveikslas. Jis nebuvo biaurus ančiukas, bet gracinga gulbė! Pagaliau jis atpažino save, ir jam prasidėjo laimės dienos.
*
Ši pasaka išreiškia vieną gamtos dėsnį: prigimtis kiekvieną verčia būti tuo, kuo jis yra. Ji ieško savo atbaigimo, o ne ko kito. Kas blogai supranta savo esmę ir pagal tą supratimą gyvena, yra nenormalus ir nenatūralus. Tokio nei kiti negali suprasti, ir jis pats neranda laimės.
Visi sutvėrimai, ypač irracionalieji, laikosi savo prigimties. Jie nerodo natūralios tendencijos nuo jos nutolti. Kiekvienas siekia savo, o ne kito tobulybės. Todėl antis nori būti antimi, o gulbė jaučiasi laiminga tik būdama gulbe.
K. Musteikio nuotr.
Žmogus irgi nori būti žmogumi, bet jam ne visada pavyksta save teisingai suprasti, o klaidingai supratęs savo prigimtį, aišku, negali gyventi kaip žmogui pridera. Kai kurie žmogaus prigimties aiškintojai bando nužeminti šį kilniausiąjį visų žemės sutvėrimų, padarydami jį panašiu į pasakos biaurųjį ančiuką.
Materialistai, neigdami dvasinį pradą, turi neigti žmogaus prigimties dvilypumą. Jie tvirtina, kad visa būtis yra medžiaginė. Kadangi tik kūnai egzistuoja, visi psichinio gyvenimo reiškiniai, kaip pavyzdžiui protavimas, norėjimas ir pagaliau pati gyvybė, yra niekas kita, kaip fizinių ir cheminių fenomenų pasireiškimai. Žmogaus siela yra materialinio pobūdžio. Žmogus, tokiu būdu, yra vien tik medžiaginė būtis, mašina ar automatas, kurio fiziniai ir psichiniai veiksmai turi vien medžiagines priežastis.
Iš kur žmogus? Jie sako: iš medžiagos! Kas yra žmogaus esmė? Medžiaga! Kokia jo galutinė paskirtis? Tapti kitokia medžiagos rūšimi, arba, geriau sakant, išnykti, duodant vietą kitokiems medžiagos pasireiškimams. Žmogaus gyvenimo galas yra mirtis.
Jeigu toks žmogaus prigimties aiškinimas turėtų tik metaforinę prasmę, jis mums tiek rūpėtų, kiek ir Andersono pasaka apie biaurųjį ančiuką. Bet, deja, tai nėra metafora ir ne pasaka. Tiems, kurie žmogų taip supranta, yra tikrovė.
Jei žmogus esminiai nesiskiria nuo gyvulių ir negyvosios medžiagos, tai yra logiška sakyti, kad su juo galima elgtis kaip su gyvuliu arba gabalu medžiagos, nepažeidžiant jokių jo teisių. Toje santvarkoje, kur materializmas pritaikomas visoje savo plotmėje, su žmogumi šitaip ir elgiamasi. Ten žmogus subordinuojamas sistemai, valdžiai, ir tampa jos beteisis vergas.
Kai kurie materialistinės pakraipos filosofai, stebėdami materialistinio žmogaus aiškinimo pasekmes, priėjo išvados, kad žmogus yra vilkas, kad jam yra įgimta su savo broliu kovoti, nustumiant silpnesnį į šalį ir sau pasigrobiant kuo daugiau galios ir garbės. Hobbes sako, kad svarbiausia gyvenimo norma yra egoizmas. Jam atrodo, kad žmogus neturi jokių altruistinių tendencijų. Prie šitų išvadų jis buvo privestas tariamai visuotino fakto, kad žmonės visuomet tarp savęs pešasi.
Koks neteisingas žmogaus paveikslas! Žmogus — materija, gyvulys, vilkas. Materialistinės pakraipos Darvino sekėjai prideda, kad žmogus yra iš beždžionės.
Bet jie pamiršta, kad žmogaus gyvenime yra reiškinių, kurių negalima išaiškinti medžiaginėmis priežastimis. Toki reiškiniai yra abstraktus mintijimas, valios veiksmai, sąmonė. Šitie reiškiniai viršija medžiaginį pasaulį, nes jų ypatybės yra tokios, kurių medžiagoje nerandama. Kadangi žmogus yra jų autorius, jis turi turėti savyje nemedžiaginį principą ar priežastį, kurio padedamas galėtų kurti šituos nemedžiaginius įvykius. Medžiaga negali būti pakankama jų priežastis, nes tada įvykis būtų didesnis už priežastį, kas prieštarauja patyrimui. Reiškia, ji turi būti nemedžiaginė, arba kitaip tariant, dvasinė. Šitą priežastį vadiname siela.
Kas atmeta dvasinį pradą, daro esminę skriaudą žmogaus prigimčiai. Proto ir valios galios pastato žmogų esminiai aukštesnėje plotmėje už gyvulius. Nubraukdami dvasingumą iš žmogaus prigimties, materialistai sulygina jį su gyvuliu. Skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus, jie sako, yra ne esminis, o tik laipsninis.
Šitoks galvojimas, savyje klaidingas, turi labai nesveikų pasekmių žmogaus gyvenime. Iškelsime čia vieną tokią pasekmę. Ji išryškėja ir pasakoje apie biaurųjį ančiuką ir tų žmonių gyvenime, kurie priėmę materialistišką žmogaus aiškinimą, laiko save besiele medžiaga ar bedvasiu (nors ir labiau išsivysčiusiu) gyvuliu. Ta pasekmė yra tam tikras liūdesys, nepasitenkinimas, klaikus tuštumos ir beprasmiškumo pajutimas.
Yra charakteringa, kad žmonės, kurie nepripažįsta dvasinės realybės, daugumoj yra nelaimingi. Tas jų nelaimingumas ypatingai yra ryškus, jiems žvelgiant į žmogaus gyvenimo galą, mirtį. Užtenka pasiklausyti kalbų, pasakytų prie netikinčiojo karsto, ir pasidaro aišku, koki jausmai valdo materialisto sielą. "Naujienose" galima dažnai užtikti pasisakymų, pailiustruojančių šią mintį. Vėlinių proga (1952 m.) p. Višna rašo: "Kur tik pasižvalgytume aplinkoje, visur matome: kas turi pradžią — seka pabaiga, kas gimsta, turi mirti! Erdvėje judėjimas, kitimas, gimsta ir vėl nyksta... Koks skausmas turi apimti žmogų, kai mirtis jam išplėšia iš glėbio mylimą gyvenimo draugą, nuo kūdikystės jį prižiūrėjusius tėvus ar jo gyvenimo džiaugsmą — sūnų ar dukterį! Ar jis gali prileisti, kad šie, taip jam brangūs asmenys, atnešti prie duobės ar laužo, daugiau jau niekad neprakalbės į jį, netars meilaus žodžio, nebepaglostys pavargusios galvos, bet supus, ar sudegs, virs dūmais. Ne, to jis nenori suprasti, kaip pačios mirties. Juk tai taip žiauru! Jam ateina į galvą jo lakioji fantazija, diktuojama jausmų. Jis kuria fantastiškiausius prileidimus, kurie su laiku net jį patį ima įtikinti, kaip ir kiekvienas kartkartėmis kartojamas melas. Save apgaudinėdamas, net kitus ima įtikinėti: vis tiek niekas nepatikrins, baisi paslaptis, niekeno neatskleidžiama! Iš tenai niekas negrįžta neprakalba, niekas neduoda nei mažiausio ženklo: duobe viskas baigiasi. Toliau už kapo gyvybė nebenukanka, o protas bejėgis. Šiapus slenksčio lieka tik kūnas, darbai ir mumyse atsiminimas."
Panašių minčių užtinkame ir kai kuriose kalbose, pasakytose Prof. V. Biržiškos laidotuvėse. Jos buvo spaus
J. Kidyko nuotr.
Jaunieji Omahos šokėjai
dintos "Naujienose" šių metų sausio mėn. pabaigoje. Štai kelios ištraukos iš ten tilpusio ("Naujienos", sausio 21 d. 1956) eilėraščio "Prie Prof. V. Biržiškos karsto" (autorius — H.):
"Nėr requiem ir nėr Šopeno maršo;
Krūtinėj trūkusi pusiau širdis.
Kvėpavimas lankytojų koplyčios tylą taršo —
Ryt viskas, viskas pelenais pavirs.
Nesakome — sudie, Profesoriau mielasis...
Ir šalčio nejaučiam užgesusių akių.—
Knygų lentynose ne vienas tomas rasis.
Kurs liudys mums, kad vis esi dar tarp gyvų."
Norėdami atsakyti į klausimą, kodėl netikintieji, žvelgdami į mirtį, taip beviltiškai nuliūdę, jų liūdesio šaknų turime ieškoti ne mirtyje, bet klaidingame savo esmės supratime.
Tvarinių prigimtis verčia kiekvieną būti tuo, kuo jis yra. Ji yra veiksmų principas, kuris natūraliai veda tvarinį į savo atbaigimą. Žuvis būdama pritaikyta vandens gyvenimui, nesiveržia gyventi į orą ar į žemę. Ji randa savo atbaigimą tose aplinkybėse, kurios yra pritaikytos jos prigimčiai. Žmogus taip pat siekia savo prigimties atbaigimo. Kadangi jis yra ne vien kūnas bet ir dvasia, natūraliai trokšta ir kūniškosios ir dvasiškosios prigimtis įgyvendinimo. Kas trukdo vienam arba kitam savo prigimties aspektui pasireikšti, iškrypsta į nenormalumus, neretai užsibaigiančius psichiniu žmogaus sužlugimu.
Kas atmeta dvasinį žmogaus pradą, atmeta ir pagrindinį jo atributą— nemirtingumą. (Kad siela yra nemirtinga, galima įrodyti iš to, kad ji yra vientisa, t. y. nesudėta iš dalių, ir kad yra nemedžiaginė, nepriklausoma nuo medžiagos. Kadangi nepriklauso nuo medžiagos, ji nemiršta, kai kūnas miršta, bet pasilieka toliau egzistuoti). Nepripažindamas žmogui dvasinės realybės, materialistas susiduria su žiauriu įsitikinimu, kad jo laukia visiškas išnykimas bei jo egzistencijos pasibaigimas! Iš čia kaip tik ir kyla jo psichologinis tragizmas.
Nors jis netiki į pomirtinį gyvenimą, tačiau yra aišku, kad jo trokšta. Tai liudija jų pačių lūpomis pasakyti žodžiai. Jausdami meilę savo mirusiajam draugui, jie nepasitenkina pasakymu, kad "ryt viskas, viskas pelenais pavirs" ir "supus ar sudegs, virs dūmais", bet prideda padrąsinimo žodžius, išreiškiančius nemirtingumo viltį. Ar mirusysis gyvena? Atsako, taip. Kur jis gyvena? Atsako: "mūsų, gyvųjų atmintyje", arba knygose, kurias gyvas būdamas parašė: "Knygų lentynose ne vienas tomas rasis, kurs liudys mums, kad vis esi dar tarp gyvų", arba savo neįkainuojamuose darbuose ir panašiai.
Žmogus nėra sukurtas mirčiai, bet gyvenimui. Todėl gyvenimo, o ne mirties jis visa savo prigimtimi trokšta. Nors materialisto suprantamas nemirtingumas yra nevykęs tikro nemirtingumo pakaitalas (nes ką reikš man mano "nemirtingi" darbai, jeigu aš pats neegzistuosiu?), tačiau jis parodo bendrą visų (net materialistų) troškimą išlikti gyviems. Ir vargas tam žmogui, kurio įsitikinimai sako, kad "su duobe viskas baigiasi ir kad toliau už kapo gyvybė nebenukanka". Toks artėjančioje mirtyje mato skaudžią žmogaus gyvenimo tragediją ir baisią neviltį. Jis negali mirties suprasti. Visa jo prigimtis šiaušiasi prieš visiško išnykimo mintį. Toks žmogus yra lyg ta gulbė anties kailyje, apie kurią Andersenas pasakoja. Jis jaučia dvasios veržimąsi į jai skirtą atbaigimą, tačiau manydamas, kad tas veržimasis yra bereikšmis, jį sąmoningai sutrukdo. Iš to gaunasi neįvykdomų troškimų ilgesys, gyvenimo beprasmiškumo pajutimas, desperacija. Nesunku suprasti, kad tokio žmogaus gyvenimas yra pilnas nevilties ir liūdesio, kuris išaugęs iki nepakeliamumo nuveda nevieną prie savižudybės slenksčio.
Kur tokiems rasti išsigelbėjimą? Jo reikia ieškoti teisingame žmogaus prigimties supratime, nepamirštant, kad, šalia kūno, žmogus turi ir dvasią, kurios pašaukimas yra ne mirtis, bet gyvenimas. Tokiems reikia tikėjimo į Dievą, visos būties Autorių ir Kūrėją, tikrąjį gyvybės ir nemirtingumo Davėją. Jiems taip pat pravartu mąstyti apie pilnus išminties šv. Augustino žodžius: "Dėl savęs sutvėrei mus. Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje."
Alg. Kezys,S. J.