1956 M. GRUODŽIO (DEC.) MĖN. VOL. VII, NO. 11
Negirdėto ryžto Vengrijos kova už laisvę ir judošiškai brutalus Sovietų metodas jai užgniaužti nuskardeno mūsų širdis iš pradžių viltim, paskui — nusiminimu ir pasipiktinimu. Dvylika karinių divizijų su penkiais tūkstančiais tankų, atitverę tautą nuo laisvojo pasaulio, sekmadienio rytą ėmė be pasigailėjimo lėktuvais, patrankom ir kulkosvaidžiais daužyti Budapešte ir kitose vietovėse apsuptus vengrų patriotus. Girdint tokias žinias, nevienam iš naujo stojo prieš akis klaustukas, gal jau nekartą klabenęs kitom progom sielą: pasakojama mums apie gerojo Dievo Apvaizdą; kodėl gi Jis ramiai sau žiūri į tas širdį veriančias skerdynes, nieko nedarydamas, ne-siųsdamas pagalbos? * * *
Galima į tą klausimą atsakyti, paaiškinant, jog Apvaizdos keliai mums čia žemėje nesuprantami. Tačiau yra ir kitoks atsakymas. Kaži kas ramiai sau žiūri ir nieko nedaro? Dievas? Tik jau ne Jis! Sutverdamas žmogų, Kūrėjas aprūpino jį protu. Tam, kad tarsi šviesus žiburys vestų per gyvenimą. Jei žmonės juo nesinaudoja, ar dėl to kaltas Dievas? Koks gi sveiko proto sportininkas - bėgikas, prieš bėgdamas, tyčia surakina sau kojas grandinėm, kad nepabėgtų? Bet ar ne taip yra padariusi Jungtinių Tautų Organizacija? Įsisteigusi taikai ginti, tyčia susirakino sau rankas, kad būtų bejėgė jai apginti. Antai, Anglijai ir Prancūzijai pradėjus karinę akciją prieš Egiptą, buvo sušauktas skubus Jungtinių Tautų pilnaties posėdis. Triuškinančia balsų dauguma pasmerktas tųdviejų valstybių veiksmas. Rezultatas — anglų ir prancūzų jungtinė aviacija ir karo laivynas ramiausiai varė savo akciją ir toliau, kaip varę. Pačios Jungtinės Tautos pasirūpino įsirašyti į savo statutą nuostatą, pagal kurį pilnaties susirinkimas gali vien veiksmus pasiūlyti, o ne vykdyti. Vykdymas sudėtas į Saugumo Tarybos rankas, kur bent vienam nariui užprotestavus, ko nors daryti nevalia. Tokiu būdu kiekvienas nutarimas, kad ir kaip sutartinai priimtas, įvažiuoja į akligatvį ir turi sustoti. Vienas vienintelis kartas, kur imtasi vykdymo, yra Korėja. Buvo įmanomas vien dėl to, kad Sovietų Sąjunga laisvai nedalyvavo Tarybos posėdy, tą klausimą svarstant. Nuo to laiko rusai stropiai budi, kad panašus įvykis nebepasikartotų, ir jų veto dabar užsmaugia kiekvieną nutarimą. Egipto klausime, sovietams einant išvien su kitais, į Saugumo Tarybos ratą savo veto kuolą įkišo Anglija su Prancūzija.
Kitas pavyzdys — Vengrija. Aišku, sovietų kariuomenei įsibrovus į tą laisvę išsikovojusią šalį, tuojau vėl buvo sušauktas Jungtinių Tautų pilnaties posėdis. Skubus, neatidėliotinas. Susirinkimo vaisius? Ar bereikia juokingesnio? 1. Bulganinas pakviestas atitraukti kariuomenę. 2. Nutarta sudaryti komisiją padėčiai ištirti. Ir tai tuo metu, kai apsuptieji per radiją maldaute maldavo, jog jiems skubiai reikalingi ne žodžiai, o ginklai. Įsivaizduokit sau: pakviestas! Sveikai galvoją žmonės piktadariams ir žmogžudžiams nesiuntinėja pakvietimų, bet areštuoja ir uždaro į kalėjimą! Ir komisijų niekas nesudarinėja ištirti skriaudai, tokiai aiškiai, kad visų laisvųjų valstybių parlamentai vienu balsu viešai pareiškė savo pasipiktinimą ir pasmerkimą skriaudikui! Argi ne komiška? Kiekvieną kartą, kam nors atsitikus, šokama melžti Jungtinių Tautų ožio, nors puikiai žinoma iš patirties, kad tas norimo pieno visvien neduos. Galime šimtaprocentiniu tikrumu nusakyti, kas bus, iškilus ateity panašiai padėčiai. 1. Bus sušauktas JungtiniųTautų posėdis. 2. Susiginčijusios pusės bus pakviestos susitaikyti. 3. Bus pažadėta sudaryti komisiją padėčiai ištirti. 4. Padėtis pasiliks lygiai tokia pat kaip buvo.
Jei Tautos, dešimti metų stebėjusios savo organizacijos darbo bergždumą, nemato reikalo nusiimti apinasrio, pačių sau užsidėto, neturime jokios teisės kaltinti Dievo Apvaizdos dėl pasekmių. Ji davė žmogui aiškiai galvojantį protą, pasidarantį iš stebimų dalykų išvadas. Jei jis nenaudojamas ir išvados nedaromos, kas dėl to kaltas? Jei kas sėdi prie šaltinio, skųsdamasis troškuliu, ar dėl to kaltas tas, kurs šaltinį davė, ar tas, kurs iš jo negeria?
* * *
Be proto, Kūrėjas įdėjo į žmogaus vidų. sąžinės balsą. Nūdien stebimasi ir verkšlenama, jog prigyvenome metą, kada vieną dieną pasirašomos tarptautinės sutartys, kitą dieną sulaužomos. Bet gal gi pačios tautos to nenorėjo? Tik atsiverskim praėjusio šimtmečio galo istoriją. Ką matom? Įvairaus plauko filosofai aiškina sąžinę kaip kažkokią pasąmonėj užsilikusią liekaną iš prietaringos senovės. Nihilistai gydytojai su pasigardžiavimu pasakoja, jog, piaustydami žmogaus kūną, neradę sielos. Iš amžinosios bausmės po mirties už blogus darbus juokiamasi, kaip iš baisiai pasenusios ir nemodernios. O to meto valstybių vadai, užuot užkirtę kelią tiems pragaištingiems svaičiojimams, kviečiasi naujojo mokslo skelbėjus, susodina į universitetų katedras, teikia visokeriopą pagalbą.
Vėjus sėsi, audras piausi. Kas tuokart buvo pasėta, dabar neša karčių vaisių. Įdiegta žmonių protuosna, jog nėra sielos, sąžinės, atsakomybės prieš Dievą. Kas gi kita yra žmogus be sąžinės, sielos, atsakomybės jausmo? Gyvulys. Duoto žodžio tarptautiniuose santykiuose nieku laikymas, įsipareigojimų nevykdymas, savo tikslo siekimas per kitų kraują ir lavonus yra niekas kitas kaip tąsyk pasėtos sėklos vaisius. Žmogus sugyvulinta. Ko stebėtis, jei dabar ir elgiasi kaip žvėris! To meto popiežius Leonas XIII kone kasmet išleido po svarią encikliką, įspėdamas valstybių vadus ir tautas, jog, leisdamos tokiai sėklai plisti, ruošia sau pačioms duobę. Taip ir yra įvykę. Kas prisiverda sau košės, tenekaltina Dievo Apvaizdos, kad ją reikia paskui ir išsrėbti! Kitaip ir būti negali. Jei, žmonėms maištaujant ir griaunant tai, ką Jis stato, Dievas siųstų savo palaimą, būtų nusikalstamas pritarimas nedorybei ir padrąsinimas žengti dar toliau.
* * *
To negana. Savo gilios išminties ir mylinčios Apvaizdos vedamas, kad protas nenuklystų į šunkelius ir sąžinėj neišblėstų amžinosios tiesos, Visagalis aprūpino žmones neklystančiu mokytoju — Bažnyčia. Ir ne dešimtimis, o šimtais metų davė jiems progos stebėti, kaip ten, kur gyventa pagal jos skelbiamus dėsnius, visada žydėjo kultūra, sugyvenimas, darna, pagarba vienas kitam. Priešingai, kur jų nesilaikyta, kur Bažnyčia būdavo pavaroma šalin, griūdavo pavaldinių paklusnumas, prasidėdavo valdančiųjų tiranija, imdavo vieni kitiems peiliais piaustyti gerkles, išblėsdavo pagarba žmogui. Tačiau ką mums pasakoja tas pats praeito šimtmečio pabaigos istorijos lapas? Nežiūrint visa to, kone kiekvienoj Europos valstybėj stabdomas Bažnyčios veikimas, išleistais įstatymais atimamas iš jos globos jaunimas ir sugrūdamas į bereligines mokyklas, konfiskuojamas Bažnyčios turtas, ieškoma naujų kelių vis daugiau suparaližuoti jos veikimą. To meto Vokietijoje randame Bismarko Kulturkampfą; Prancūzijoje — Juliaus Ferry siautėjimą prieš religines mokyklas ir vienuolijas; Italijoje — Garibaldžio sąjūdžio tęsėjus, pasigrobusius popiežiaus teritoriją, priedo dar pridedančius eilę antibažnytinių įstatymų.
Ko mes iš Dievo Apvaizdos laukiam? Stebuklų? Pats Dievo Sūnus nužengė žemėn įsteigti šventosios Bažnyčios. Pati Šventoji Dvasia ją veda ir saugo nuo klaidos. Pats Dievas Tėvas — Kristaus darytais ir šiandien Bažnyčios daromais darbais — yra pridėjęs savo antspaudą, liudydamas jos dievišką kilmę. Kokio didesnio stebuklo mes norim už visas tas Visagalio dovanas, duotas žmonėms, kad jiems padėtų? Jei kas ramiai sau žiūri ir nieko nedaro, tai tik ne Viešpaties Apvaizda!
* * *
Ačiū Dievui, šiandien vis daugiau pasigirsta balsų iš žymių vyrų, valstybių vadų ir mokslininkų, jog vienintelis kelias išbristi dabarties žmonijai iš to skurdo, į kuri įklampojo, yra vėl pastatyti į centrą Visagalį Tvėrėją ir Jo amžinąsias tiesas. Tikėkimės, kad tai netruks įvykti. Drauge būkime išmintingi ir pasidarykime išvadų savo pačių asmeniškam gyvenimui. Pora konkrečių pavyzdžių. Jei motina ar tėvas, išsiskyrę, neleistinomis jungtuvėmis vėl veda arba išteka už kito, tenekaltina Dievo Apvaizdos, jei vaikai vėliau jos jiems patiems ir visuomenei ant sprando! Tokie tėvai patys savo pavyzdžiu bus pamokę savo sūnelius ir dukrytes nesiskaityti su Viešpaties įstatymais, bet žiūrėti vien savo naudos ir malonumo. Pasėjus vėjus, reikės piauti audras. Arba jei kurioje šeimoje vartojama neleistina gimimų kontrolė, težino, kad dėl atsitikusių nelaimių ar nesekmės bus kalta ne Dievo Apvaizda. Savavališkai įsibraudami į Tvėrėjo kūrybos planus ir juos griaudami, patys bus nuviję šalin nuo savo pastogės Jo palaimą. Patys bus prisivirę košės, kurią reikės išsrėbti. Taip pat ir tie, kurie negimusios gyvybės žudymą (abortą) laiko leistinu dalyku “bent kai kuriais atvejais”, neturi jokios teisės piktintis, jeigu ir komunistai “kai kuriais atvejais” suorganizuoja masines nekaltų žmonių žudynes. Ir vienu ir kitu atveju yra lygiai žiauriai elgiamasi ir sunkiai nusikalstama prieš Dievo įsakymus. Kas žino, ar tie nekaltų dar negimusių kūdikių žudymai, prie kurių prisideda net pati motina, neužtraukia pasauliui ar atskiroms tautoms žiaurių šių dienų genocidų?...
A.Tamošaitis, S. J.