(Tęsinys)
Šalia apaštalavimo prancūzų legionierių tarpe, Karoliui de Foucauld labiausiai rūpi vietinių arabų sielos. Mahometonai, nežiūrint jo heroiškų pastangų ir meilės, mažai teatsiveria Evangelijos šviesai. Karolis užmezga su jais vis naujų pažinčių. Galvoja net kreiptis į visą Europą, prašydamas kryžiaus žygio — maldos už mahometonų atsivertimą.
Artimo meilės apaštalas
Visi juo pasitiki, nes visus myli. Jo Brolijos (taip vadino savo būstinę) durys atviros visiems. Visus stengiasi suprasti ir visiems padėti. Mokslininkai, Afrikos tyrinėtojai, valdžios siunčiami ištirti, ar būtų galima pravesti per Sahara geležinkelio ir telegrafo liniją, pasakoja apie Tėvo Karolio nuoširdumą: dalinasi su jais dykumų patirtimi, įspėja saugotis netikėtų pavojų kelionėje, kiekvienu įmanomu būdu stengiasi padėti atlikti jiems duotą uždavinį.
Tą švelnų kito žmogaus supratimą jis parodo ir ten, kur nekartą žmogaus širdis yra ypatingai jautri — tikėjimo ir doros dalykuose, sąžinės konfliktuose. Vienam karininkui, įsimylėjusiam išsiskyrusią moterį ir negalinčiam tos meilės nugalėti, štai kaip rašo: “Jūs turite savo rankose tos sielos gyvybę ir mirtį. Mylėkite ją. Mylėkite taip, kaip Kristus ją myli. Mylėkite ją, kad nuvestute į dangų ir būtute tenai drauge. Užuot ėjęs su ja netinkamu keliu, būkite jai gerasis angelas. Už tai ji bus Jums dėkinga čia ir amžinybėje. Ar nebus Jūsų laimė didesnė, jei jausite, kaip ji bus Jums dėkinga, matydama Jūsų savęs išsižadėjimą ir didžią meilę; suprasdama, jog aukojate net savo paties laiką, norėdamas jai gero!" Ar begalima švelniau ir atsargiau, nepažeidžiant žmogaus jausmų, apeliuoti į širdies kilnumą?
Karolis de Foucauld
Tėvas de Foucauld gerai suprato Afrikos dykumų kareivio gyvenimą. Baisūs karščiai, nejauki mirtim dvelkianti tyla, jokio gamtos vaizdo atgaivinti akiai ir širdžiai, nemiga, smėlio audros, nepatenkintos aistros, nekartą ir kriminališka šitų legionierių praeitis ir išsiskyrimas iš normalaus gyvenimo eigos išmušdavo nevieno nervus iš pusiausvyros. Ta dykumų neurastenija dažnai prasiveržia proto netekimu, girtuokliavimu, kriminalais ir net savižudybėmis. Tėvas Karolis stengiasi grąžinti kareivių prarastą tikėjimą ir jį gilinti, nes tik gilus tikėjimas gali išlaikyti dvasinę žmogaus pusiausvyrą tokiose sunkiose sąlygose.
Jo širdis negalėjo likti nejautri dar vienam liūdnam Afrikos gyvenimo reiškiniui — prancūzų karo valdžios toleruojamai vergijai. Šeimininkai versdavo vergus dirbti, neduodami nei maisto nei drabužių. Tais dviem dalykais turėjo pasirūpinti patys. Vergai kentėjo nepaprastą medžiaginį ir dvasinį skurdą. Be religijos, pilni neapykantos ir nevilties, buvo panašūs į skerdyklon varomus gyvulius. Tėvas de Foucauld nežinojo, ką daryti jų padėčiai palengvinti. Galvojo šauktis į Prancūzijos parlamentą, kad panaikintų vergiją — tą žmonijos gėdą. Bet negi antireliginė to meto Prancūzijos valdžia parems jo, kunigo, žygį?! Galvojo išpirkti vergus, bent jųjų vaikus. Tačiau kaip sutelkti tam reikalingas lėšas? Beliko pačiam savo jėgomis daryti, kas galima: guosti, globoti, gydyti.
Tuaregų atsiskyrėlis
To meto centrinė Afrika buvo nežinomas kraštas. Arabai jį vadino baimės šalimi. Ir štai komendantas La-perrine suruošia ekspediciją į tą baimės šalį. Pakviečia į ją ir Tėvą de Foucauld. Atsiskyrėlis sutinka, 1904 m., lydimi kariuomenės būrelio, jie keliauja beveik ištisus metus, išklaidžiodami apie 5000 kilometrų po centrinę Afriką. Kiekvienoje vietoje, kur ekspedicija sustoja, Tėvas Karolis lanko vargingiausius gyventojus ir ligonius, šelpdamas, gydydamas. Visur tuojau pasklinda žmonėse gandas apie Tėvo gerumą. Jis taip pat studijuoja gyventojų papročius, žymisi vietoves, kur turėtų ateityje įsikurti jo būsimos kongregacijos namai. Visur skleidžia mintį, kad visi žmonės yra broliai Dievuje. Ir jis pats esąs jų brolis, meldžiąsis už juos. Ekspedicijai pasibaigus, trumpam laikui grįžta į Beni-Abbės oazę. Po kelių mėnesių išvyksta pas tuaregų gentį, kurią buvo kelionėje nusižiūrėjęs savo apaštalavimui. Ten išgyvens iki pat savo mirties.
Tėvas de Foucauld visados ieškojo vienatvės. Joje matė kelią į Dievą. Tačiau tikrą vienatvę, visame savo baisume, tepajuto Tamanrasetėje, tuaregų krašte. Buvo vienas vienišas niūriam, kalnuotam, be augmenijos krašte. Beni-Abbės vietovėje jį bent supo daugiau ar mažiau artimi žmonės. Čia gi nebuvo nieko bendro tarp jo ir jį supančios genties. Tuaregų dorovinis lygis buvo pasibaisėtinai žemas: begalinis tinginiavimas, nevaldomas kūniškumas, tamsiausi prietarai. Praeidavo keturi ar penki mėnesiai, kol gaudavo atsakymą į Europon pasiųstus laiškus. Dėl ilgo pasninkavimo ir trumpo miego Tėvo Karolio sveikata vis labiau silpsta. Pasireiškia senatvės ženklai. Nors dar neturi 50 metų, jau visai nuplikęs, dantys iškritę, silpnai mato. Tačiau atsiskyrėlis Karolis ir toliau laikosi savo nusistatyto griežto gyvenimo būdo.
Ir po ilgų metų tuaregų tarpe nė vieno atsivertimo! Tėvas trumpam laikui grįžta į Prancūziją surasti savo darbui talkininkų ir sudominti europiečių Afrikos dvasiniam skurdui. Bando rasti šeimų, kurios sutiktų persikelti į Afriką ir ten apsigyventi. Tokiu būdu vietiniai gyventojai pamatytų, kaip atrodo pavyzdingas krikščioniškas gyvenimas ir išnyktų jų tarps prieš krikščionybę pasklidę prietarai. Nepavyksta. Tačiau, nežiūrint mahometonų religinio fanatizmo, Tėvas Karolis tampa jų geru draugu. Jam kur nors ilgesniam laikui iškeliavus, čiabuviai niekad nepalieka jo būstinės be priežiūros. Jis ir tuaregų krašte tampa visų gerbiamas ir mylimas. Tai daug reiškė. Po jo mirties ten atvykusiems misijonieriams buvo jau pramintas kelias į žmonių širdis.
Jo atlikti moksliniai darbai irgi buvo dirvos paruošimas vėlesniam apaštalavimui. Parašė tuaregų kalbos žodyną, gerokai įpusėjo gramatiką, išleido jų patarlių, poezijos ir pasakų rinkinius, evangelijų vertimą ir kitų vertingų veikalų. Visa sudėjus, susidaro 4000 spausdintų puslapių. Iki tol niekas dar nebuvo atlikęs tokio kruopštaus, išsamaus ir rūpestingai paruošto darbo.
Maldos vyras
Tėvas Karolis stengėsi sekti Kristaus paslėptą gyvenimą Nazarete. O svarbiausias dalykas žmogaus santykiuose su Dievu yra malda. Kokia žmogaus malda, tokia paprastai ir jo dvasia. De Foucauld stengėsi įžvelgti į Dievą ir Jo paslaptis ne tiek proto, kiek meilės akimis. Toks jo bendravimas su Dievu buvo pilnas šilimos ir džiaugsmo. Labiausiai mėgdavo mąstyti apie Dievą šv. Eucharistijoje, paskui — Dievą Kristaus žemiškojo gyvenimo paslaptyse ir galiausiai — Dievą mumyse pačiuose.
Šv. Eucharistija vaidino didelį vaidmenį Tėvo Karolio gyvenime ir darbe. Praleidžia kasdien prieš švenčiausiąjį Sakramentą keturias ankstybo rytmečio valandas. Jau pats Eucharistijos buvimas pagonių tarpe, anot jo, yra didelis įvykis. Štai kodėl jis eina į tyrus, vis į naujas vietoves: pastatyti jose altoriaus sostą ir įkurdinti Kristų. Ir pats šv. Mišių laikymas jam atrodo taip reikšmingas, kad pateisina jo gyvenimą Saharoje. Kai dvasinė vyriausybė, prieš jam tenai išvykstant, paklausė, kokius turįs planus, atsakė: "Vykstu Saharon, ir ten laikysiu Mišias!"
Iš šventųjų labiausiai mėgo Didžiąją šv. Teresę. Kaip ir toji Ispanijos šventoji. Tėvas Karolis padaro įžadą visada daryti tai, kas tobuliau. Niekad nesiskiria su jos raštais ir pataria juos skaityti kitiems. Vienas jo pasiryžimų buvo "pavirsti antruoju Jėzumi..., galvoti, kalbėti, veikti taip, kaip tai būtų daręs Jėzus mano vietoje".
Tėvo de Foucauld dvasios vadas buvo jam įsakęs bent kas antri metai atvykti kuriam laikui į Europą. To įsakymo tikslas, atrodo, buvo proga pailsėti, atleisti griežto ir monotoniško dykumos gyvenimo įtampai ir susitikti su žmonėmis. Dvasios vadui buvo aišku, kad jo noras įsteigti naują kongregaciją liks vien svajonė, jei pats tos idėjos neskleis ir neieškos bendradarbių. Ir pačiai Prancūzijos visuomenei buvo naudinga dažniau pažvelgti į Tėvo de Foucauld heroišką asmenybę, savo pavyzdžiu raginančią aukotis ir apaštalauti. Atsiskyrėlis ištikimai vykdė savo dvasios vado įsakymą.
Paskutinieji gyvenimo metai ir mirtis
Tėvo sveikata vis labiau gęsta. Apkursta viena ausim. Tas pats netrukus žada įvykti ir su antrąja. Tėvas Karolis tai priima pilnas humoro. Girdi, apkurtimas yra labai trokštinas atsiskyrėliui dalykas: padedąs dar labiau susitelkti. Dėl šviežio maisto ir vitaminų stokos burną apima aštrus skorbutas. Burnos vidus ir gerklė virsta viena žaizda. Tėvas nieko kito nebegali valgyti, išskyrus sriubą. Karo gydytojui įsikišus, pakeičiamas maistas ir liga truputį atslūgsta. 1913 metais jis parašo testamentą. Jame prašo palaidoti toje vietoje, kur mirsiąs, ir tai paprasčiausiai, be karsto, be paminklo, tik su medžio kryžium ant kapo.
Po metų kyla Pasaulinis karas. Prancūzija į jį įsitraukia jau pačiomis pirmosiomis dienomis. Jos kolonijose prasideda bruzdėjimas. Kariuomenės Afrikoje pasilieka labai maža. Be to, jos įsitvirtinimai tuose begaliniuose plotuose nedaug ir tereiškia. Juo ilgiau karas tęsiasi, juo
Apaštalas iš “Marijos mirties”.
Veit Stoss
Afrika darosi neramesnė. Mahometonų organizacija Senussi pradeda kelti galvą. Degdama neapykanta europiečiams ir krikščionybei, nesiskaito su jokiom priemonėm. Jau prieš kelias dešimtis metų ta draugija kurstė stoti į kryžiaus karą prieš baltuosius. Dabar, kilus karui, ją ėmė kurstyti vokiečiai ir turkai — Prancūzijos priešai. Prasidėjo vis dažnesnis prancūzų bazių užpuldinėjimas. Pavojus didėjo, Europos karo frontui reikėjo vis naujų pajėgų, ir jas papildydavo iš Afrikos legionierių.
Tas vis didėjantis atmosferos įtempimas atsispindi ir Tėvo laiškuose. Ruošdamasis užpuolimui, ypač norėdamas apsaugoti ramius ir sėslius vietos gyventojus, jis mielai priima prancūzų kariuomenės siūlomą pagalbą — įrengti netoliese mūrinę tvirtovėlę. Kariuomenė ją netrukus pastato, apsupa dviejų metrų pločio grioviu ir aprūpina ginklais. Ištikus pavojui, Tėvas su vietos gyventojais joje galės išsilaikyti, kol ateis pagalba. 1916 m. birželio mėnesį jis tvirto-vėlėje ir apsigyvena.
Buvo gruodžio 1-ji, pirmasis mėnesio penktadienis. Tėvas Karolis, kaip paprastai, praleido kelias valandas Švenčiausiojo akivaizdoje. Tą pačią dieną dar parašė keturis laiškus savo artimiesiems. Kažin kas pasibeldė į tvirtovėlės vartus. Beldė Tėvui pažįstamas čiabuvis. Paklaustas, ko norįs, atsakė atnešęs atsiskyrėliui laiškus, jam duotus artimiausiame prancūzų forte. Nieko blogo nenujausdamas ir neįtardamas, kad jam pažįstamas būtų parsidavėlis, Tėvas atidarė vartus. Lauke laukęs būrys Senussi organizacijos fanatikų sušoko į vidų, išvilko atsiskyrėlį už tvirtovėlės sienų, paklupdė ir paliko, surišę rankas ir kojas. Patys tuo tarpu šoko pasiplėšti. Staiga iš prancūzų forto pusės pasirodė du raiteliai. Manydamas, kad ateina prancūzų pagalba, prie Tėvo paliktas sargybinis pridėjo jam prie dešinės ausies ginklą ir paspaudė gaiduką. De Foucauld mirė nė neaiktelėjęs. Užpuolikams pasišalinus, vietiniai gyventojai palaidojo savo geradario kūną. Po trijų savaičių, sužinoję apie įvykį, artimiausio prancūzų forto kareiviai pastatė ant kapo kryžių. Jo mirties dieną parašytuose laiškuose skaitome: "Niekada negalime svyruoti imtis pareigų, kur pilna pavojų... Mes, krikščionys, turime duoti pasiaukojimo ir atsižadėjimo pavyzdį... Kai kenčiame ir mylime, padarome daugiau negu bet kas kitas žemėje..."
Pomirtinė garbė
Pasaulio karo įvykiai nustelbė Karolio de Foucauld mirties ir jo asmens atminimą. Išskyrus keliolika nekrologų Prancūzijos periodinėje spaudoje, niekuo kitu nebuvo tuo metu paminėtas. Tačiau netrukus reikalai pakito. 1921 m. žymusis katalikų rašytojas Renė de Bazin, Prancūzų Akademijos narys, išleidžia jo biografiją. Knyga sulaukia milžiniško pasisekimo. Iki 1937 m. išeina net 182 to veikalo laidos! Knyga išverčiama į daugelį kitų kalbų, jų tarpe net į japonų. Įvairiuose kraštuose pasirodo daug kitų biografijų.
Beni-Abbės oazė ir Tamanrasetė— vietos, kur Karolis de Foucauld gyveno — dabar paskelbtos tautiniais Prancūzijos paminklais. Jo vartotos knygos ir reikmenys surinkti į vieną vietą. Eilė atminimo lentų prikalta vietovėse, kurias aplankė. Nemaža miestų gatvių šiaurės Afrikoje pavadinta jo vardu. Keletoj miestų, pavyzdžiui Kazablankoje, jam pastatyti paminklai. 1946 m. Paryžiuje buvo atidaryta paroda, vaizduojanti jo asmenį ir darbus. Ji apkeliavo didžiuosius Prancūzijos ir Šveicarijos miestus. Šimtai skautų draugovių vadinasi jo vardu. Prancūzijos universitetuose yra susikūrusi organizacija "Ad lucem" propaguoti Tėvo de Foucauld obalsiams — visuotiniam broliškumui ir pareigai gelbėti kitus.
1933 m. netoli Benni-Abbės įsikūrė pirmoji "Mažųjų Jėzaus Brolių" kongregacija, apie kurią jis tiek svajojo. Nors ji ir nėra taip griežta, kaip Tėvas Karolis planavo, visur laikosi jo dvasios ir spinduliuoja į aplinką krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Taip pat netrukus susikūrė net dvi moterų vienuolijos, kurios, nusikėlusios į Afriką, apaštalauja Tėvo de Foucauld dvasioje. Jų uždavinys — sukurti kongregaciją iš vietinių žmonių, kurie sėkmingai darbuotųsi savųjų tarpe.
1929 m. Tėvo de Foucauld kūnas iš tuaregų Tamanrasetės buvo perkeltas į El-Goleą, kur Baltieji Tėvai turi savo vienuolyną. Tuo tarpu vyksta paruošiamieji darbai jo kanonizacijos bylai.
Netoli Beni-Abbės, Tėvo De Foucauld buvusioje, tik dabar praplatintoje ir pagražintoje koplyčioje vyksta amžinoji adoracija. Jo dvasioje susikūrusiųjų kongregacijų broliai ir seserys tenai meldžia Viešpatį atsiųsti Afrikai Evangelijos šviesą.
Ignas Naujokas
Gal dažnai žmogus už savo nuodėmes gailisi ne dėl to, kad jos būtu labai didelės, bet dėl to, kad jos tokios mažos. Jam gėda, kad užsiima tokiomis žemomis nesąmonėmis, o užmiršta gražius ir kilnius idealus, užmiršta, kad ne žemės purvui, bet mėlynoms padangėms jis yra skirtas.