Praėjusių metų gruodžio mėnesio numeryje buvau rašęs šiuo klausimu straipsnyje, pavadintame "Šeimos židinio liepsna". Tenai buvau nurodęs, kaip svarbu kurstyti meilę šeimoje ir ką daryti, kad toji meilė viename ar kitame pavidale neišnyktų iš širdžių. Bet, anot gyvenimiškos taisyklės, niekada nebus per daug kalbama tais klausimais, kurie niekad nėra per daug vykdomi. Dėl to čia noriu iškelti dar keletą minčių šiuo svarbiu klausimu.
“Meilė yra menas, taip kaip poezija ir muzika" (J. Wassermann). Jei taip, tai ji yra reikalinga rūpestingo ugdymo. Šiame straipsnyje nurodysiu visą eilę nuotaikų ir būdų, kurie gali prisidėti prie meilės ugnies palaikymo širdyse, bet anaiptol nenoriu visa tuo pasakyti, kad yra koks nors vienas, visiems tinkamas receptas, kuris galėtų sustabdyti meilės gesimą. Juk meilė gęsta ir žūsta dėl įvairiausių, tik besimylintiems žinomų (ir tai nevisada!) veiksnių. Kaip ji kartais nejučiomis atsiranda, taip nejučiomis kartais ir gęsta, nors ir kažin kaip besimylintieji stengtųsi ją išlaikyti. Juk nelaimė yra daug subtilesnis ir sudėtingesnis jausmas negu laimė. Neveltui L. Tolstojus savo romaną "Anna Karenina" pradeda žodžiais: "Visos laimingos šeimos panašios viena kitai, bet kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga skirtingu būdu."
Kokias tad nuotaikas reikia žadinti savyje, kad meilė liepsnotų? Visų pirma reikia meilę principiniai branginti ir vertinti. Juk meilė nėra menkniekis. Su ja krinta ar keliasi žmogus. Ji galingiausiai paliečia žmogų ir galingiausiai jį psichiniai sukrečia. Kaip galima pasakyti, kad koksai žmogus, tokia ir jo meilė, taip ir iš žmogaus meilės intensyvumo, dvasingumo ir kitų ypatybių galima spręsti apie žmogaus vertę. Juk meilė tai pats giliausias žmogaus prigimties šauksmas (šalia Dievo ilgesio, kuris, nors ir būdamas labai stiprus, žmogaus, nemokančio savęs ir savo prigimties analizuoti, mažiau sąmoningai pastebimas). Tai šauksmas, kuris nori išeiti iš dvasinės vienatvės, savo širdimi laimėdamas kito širdį. Tik tas nėra vienišas, kas tikrai myli ir yra mylimas. Bent toji iš vienatvės išėjimo iliuzija jam yra stipriausia, todėl dėl jos jis mažiau ir kenčia. Tuo tarpu visi kiti, kaip jie save beapgaudinėtų ir besiramintų ir autosugestijos keliu beįsikalbinėtų, pasilieka vienatvės tamsoje.
Štai kodėl meilės nevertinti tai reiškia žmogaus prigimčiai prieštarauti ir ją paneigti, o meilę pajuokti — tai bandyti palaužti tą šaką, ant kurios sėdima. Nepamirškime, kad į gyvenimo bendrumą besimylintieji todėl ir sueina, kad, nors ir nesąmoningai, tikisi išeiti iš vienatvės. Kai su meilės žuvimu žūsta ir toji viltis pasprukti iš vienatvės šalto glėbio, tada jie pasijunta esą apvilti, vieniši ir tik su nustebimu žiūri vienas į kitą, nesuprasdami, kas čia yra įvykę, kad jie, vienas kitam dvasia svetimi žmonės, gyvena vienuose namuose ir tokio gyvenimo stiliumi, kurį tik meilė galėtų pateisinti ir paaiškinti.
Vertinti meilę — tai ypač vertinti dvasinį pradą joje. Meilė be dvasingumo, be tos gyvenimiškos poezijos, tai ne meilė, bet tik santykiai. Meilė be dvasinio prado — tai meilė be meilės, tai meilė kabutėse, tai gyvulių "meilė", o tikrajai meilei reikia žmonių. Tuo tarpu tas dvasinis pradas meilėje taip mažai yra imamas dėmesin, taip silpnai pabrėžiamas. Moterystės pagrindan paragrafai deda kūną ir jo pajėgumą kūniškam gyvenimui, o ne dvasią. Štai kodėl jau vos tik keliolikos metų dvasiniai nesubrendėliai leidžiami moterystėn, lemiantis vien tuo, kad jų kūnai jau tam tinka. Ar tai nėra baisu? Ar tikroji meilė ir moterystė su visomis jos pasekmėmis nereikalauja gilaus dvasinio subrendimo? Ar dvasiniai nesubrendę asmenys dar gali vienas kitą brandinti ir auklėti vaikus?
Dėl meilės nevertinimo, dėl tikros meilės stokos prieš žengiant moterystėn E. Ožeškienė savo veikale "Ad astra" skaudžiai dejuoja. Anot jos, ne pastovi meilė, bet tik praeinanti aistra (meilės vardu klaidingai vadinta ir savęs apgaudinėjimo keliu kaip meilė įsikalbėta) vadovauja daugeliui, kai žengia moterystėn, todėl tokios moterystės greitai pasijunta nelaimingos ir išyra. Štai jos žodžiai: "Nekartą žmonės stebisi, kad josios ar jo meilė, kuri labai dažnai stebuklu ar rojumi dvelkė, greitai virsta vulgarumu ir pragaru. Bet kas pastebi tai, kad žmonių poros paprastai perneša savo meilę per gyvenimo vartus širdyse, kurios tokios lengvos ir tuščios... tai širdys — tyrai, virš kurių vien tik vienintelis aistros paukštis lekia į vienintelę malonumo saulę. Kas nuostabaus, kad, einant įprasta gyvenimo tvarka, toji saulė aptemsta, paukštis pasineria tamsoje arba ištroškusių sparnų nešamas lekia į kitas puotas, o buvusioje puotos salėje nepalieka nieko, kaip iš sukruvintų širdžių ir sparnų ištekėję kraujo likučiai."
Vertinti meilę — tai suprasti, kad ji moterystėje yra svarbesnė negu įstatymai, svarbesnė negu pareigos ar teisės sąvokos, į kurias apeliuojant, nekartą bandoma yrančią moterystę lipdyti. Tuo nenoriu paneigti įstatymų svarbos, tik noriu pabrėžti, kad jie nebūtų pervertinami, kai norima jų pagalba nuo viena kitos tolstančias dvasias artinti. Vien įstatymais ir tam tikra moraline prievarta, iš jų kylančia, šeimos irimo nesulaikysi. Jei natūralus įvadas į šeimą yra meilė, o ne įstatyminiai samprotavimai, tai kodėl toji meilė neturėtų turėti tos pačios pagrindinės vietos ir šeimos gyvenime? Per daug pabrėžiami įstatymai, paragrafai, pareigos ir teisės, kitaip sakant raidė, žudo dvasią. O šeimos dvasią sudaro meilė. Niekas pastoviai nesulipdys to, kas iš vidaus yra, jei tame pačiame viduje nebus pažadintos sveikos, natūralios lipdančios jėgos! Tik paragrafais besiremianti ir lipdoma šeima yra skaudančių randų atžymėta, kančios stigmomis suraižyta, nes ryšys be meilės — tai pančiai; pareiga be meilės — tai kančia.
Tai mintys, kurios skatina meilės vertę šeimoje suprasti ir jos nieku nelaikyti. Meilę branginant, reikia ir budėti. Nepamirškime čia įspėjančio R. Rollando posakio: "Taip maža tereikia, kad žmones, kurie iš širdies mylisi ir vienas kitą gerbia, atskirtum." Ką reiškia dėl meilės budėti? Budėti — tai kovoti su apsipratimu, kuris yra didžiausias meilės gesintojas. Apsipratimas yra lygus nebranginimui. Kas turima, tai nevertinama.
Štai kodėl nekartą “reikia" net trečiojo asmens įsikišimo, kad antroji pusė, pajutusi pavojų, pradėtų gyvenimo draugę ar draugą branginti. Bet kaip dažnai tas trečiojo įsikišimas jau būna nulėmęs ir beveik nepataisomai įskėlęs bendro gyvenimo ir dvasių vieningumo indą! Tad apsipratimo pavojui pašalinti kartkartėmis reikia ką nors nauja išrasti savyje ir savo aplinkoje. Reikia įsistatyti į kitus rėmus ir juos pritaikyti savai aplinkai, kad savosios asmenybės paveikslas suspindėtų prieš vienas kito akis nauja šviesa. Kas tie nauji rėmai ir kaip juos pasigaminti, čia nekalbėsime. Tai naujos temos medžiaga. Bet kas meilę vertina, tam savisaugos ir bendro sugyvenimo noro instinktas padiktuos, kaip čia reikia pasielgti.
Budėti — tai vengti nesusipratimų ir mažinti jų skaičių. Budėti — tai žiūrėti, kad kilę nesusipratimai nebūtų gilinami. Nepamirškime: kai širdis įskaudinta, protiniai įrodinėjimai neįtikina! Pradėjus nevykusiai aiškintis, nesusipratimai gilinami, nes pradedama vienas kitam visai galvoje neturėtų intencijų pakišti. Ištartus nekantrume žodžius pradedama per plačiai, per šališkai ir per tragiškai aiškinti. Apkartimas vis didėja. Tuo tarpu visai tada pamirštama toji gyvenimiškoji tiesa, kad žmogus yra daugiau negu jo žodžiai, kad jis dažniausiai yra geresnis už savo žodžius, kad bendrai žmonės nedaug ištaria tokių apgalvotų žodžių, už kurių visas žmogus, su visa savo asmenybe ir atsakingumu stovėtų. Pamirštama, kad ypač susierzinus, susinervinus, žmogus tik sielos paviršium tekalba, o sielos gelmės, visai ką kita jaučiančios, tada tyli. O tačiau, nežiūrint visa to, kaip reikėtų nesusipratimo valandomis dėl žodžio budėti! Reikėtų nepamiršti, kad kiekvienas piktas žodis skiria, skilimą didina, nes susijaudinęs mažai kas įstengia ramiai apie minėtą nepilną žodžio atsakingumą galvoti. Ir todėl, nesusipratimo ugniai vis didesnį plotą apimant, atrodo, vienintelis teisingas elgesys — tai nutilti ir toje tyloje maloniais pažvelgimais, nuolankumu ir patarnavimais naujus tiltus pradėti statyti ant skilimo prarajos.
Nors meilei padarytom žaizdom gydyti siūlau tylėjimą ir gydantį laiką, bet kartais, jei tai įmanoma, yra geriau ramiai, laikant ranką rankoje, žiūrint vienas kitam į akis, išsikalbėti. Ir jei tokiais atvejais kuri nors pusė tokio išsikalbėjimo nenori, tai gal dėl to, kad užgautas išdidumas dar nėra atlyžęs ir tokiam pasikalbėjimui dar nėra laikas atėjęs. O kartais pasikalbėjimo nenoras reiškia didelį meilės aptemdymą ir drauge kurios nors pusės nepasitikėjimą, kad ji galėtų būti praskaidrinta.
Svarbiausia, reikia kiek galima sutrumpinti nesusipratimų likvidavimo laiką, nes būti nesusipratime — tai būti abipusės antipatijos stovyje, kurs ilgiau tverdamas sudaro tokį atmosferos tvankumą, kad bandanti naujai atgimti simpatija ir meilė neturi kuo kvėpuoti. Taigi, būtų geriausia, jeigu tuoj vienas kitą atsiprašytų, nes kiekviena pusė paprastai būna kalta, nors viena daugiau, kita mažiau. Reikia prisipažinti, nusižeminti, atleisti. Vien pasitikėti gydančiu laiku negalima, nes, nors laikas gydo, bet pozityviai negydoma žaizda taip pat gali didėti ir gangrenuoti. Ir praplyšusio rūbo laikas nesutaiso, bet prairimą dar padidina.
Dėl meilės reikia ne tik budėti ir ją gesinančių skersvėjų saugotis, bet reikia ją ir ugdyti. Meilę ugdyti — tai pirmoje vietoje galvoti apie kitą, ne apie save. Tai vis tam, kad, galvodamas apie kitą, išmoktumei ir įprastumei prisiderinti prie kito arba susiderinti su kitu. Norint visa tai pasiekti, reikia bandyti įeiti į kito minčių, jausmų ir norų pasaulį, kad pažintumei, kuo gyvena tau artimiausio žmogaus dvasia, ko jai trūksta, ko ji ilgisi. Tik visa tai pažindamas, kitą suprasi ir jį apsaugosi nuo to skausmo, kurį jaučia žmogus, kai kito, ypač labai artimo, nėra suprastas ir teisingai įvertintas.
Bet meilės ugdymui reikia taip pat ir savęs ugdymo bei dvasinio turtinimo. R. M. Rilke sako, kad tas, kuris nori mylimam žmogui save duoti ir dovanoti, privalo, ta meile vadovaudamasis, save tobulinti, prie savo vidaus pasaulio padirbėti, kad toji savęs dovana mylimajam nebūtų nevertinga. Štai kodėl reikia atviromis akimis, ypač antrosios pusės priekaištų šviesoje, į save pažvelgti, kad pamatytum, ar kartais tie priekaištai neturi pagrindo ir ar jie sunkiu debesiu kartais netemdo artimo žmogaus gyvenimo padangės.
Veit Stoss
Marijos veidas iš “Marijos mirties”.
Ugdant savitarpę meilę, reikia pamiršti vienas kito praeitį ir jos neigiamymes, nes, kaip naujas gyvenimas kartą prasidėjo nuo meilės gimimo dienos, taip ir dabar jis turi vis iš naujo prasidėti po kiekvieno nesusipratimo likvidavimo, po kiekvieno naujo nors ir nusilpnintos meilės bei prisirišimo padvelkimo. Tad jokių priekaištų, jokių teisimų, jokių autoritetingų atsistojimų ant piedestalo, nes nuo žmonių nepriklausoma žmogaus asmens vertybė negali būti nė vieno žmogaus traukiama asmeninio teismo atsakomybėn. Kiekvienas priekaištas būtų tik naujų užtvarų statymas. Norint praskaidrinti sudrumstą meilę, galima tik prašyti tą ar kitą antrosios pusės elgesio būdą paaiškinti, galima pasisakyti, kas antroje pusėje mane kankina. Ne grasinančių paragrafų vardu, bet širdžiai prabilus į širdį, gali nušvisti veidai ir akys naujo susitaikymo viltimi. Ką gyvenimas, temperamentas, paveldėjimas, skirtingos pažiūros skiria, visa tai tik širdys gali suderinti.
Ugdyti meilę — tai ugdyti abipusiškumo dvasią. Šis abipusiškumas yra be galo didelės svarbos dalykas. Apie abipusiškumą, kuris gali ir turi visose bendro gyvenimo srityse pasireikšti, būtų galima labai daug atskiru straipsniu kalbėti. Abipusiškumas tai yra visiška egoizmo priešingybė, nes egoizmas ir jo pasireiškimai, kasdien vienatvės jausmą kitoje pusėje didindami, gesina meilę. Negali būti nė kalbos apie pastovią meilę, jei abu arba nors vienas iš tariamai besimylinčių nesusprogdina savojo egoizmo kiauto. Meilė yra abipusiškas sielos ir kūno jausmų vieningumo siekimas. Jei ne visada jis tobulai pasiekiamas, tai bent turime jo siekti ir jį sau idealu laikyti. Todėl kiekvieną neapdairų vienpusiškumą reikia savyje pasmerkti, nugalėti ir padidinta meile atitaisyti kitai pusei padarytą skriaudą.
Kadangi vienpusiškumas žudo meilę, o abipusiškumas ugdo, tai visuomet savo intymiuose santykiuose vienas ir kitas turi savęs klausti, ar kita pusė yra laiminga. Čia reikia prisiminti aukso taisyklę: "Būk laimingas, darydamas kitą laimingą ir daryk kitą laimingą sava laime." Todėl negalima džiaugtis jokiu intymumu tik vienpusiškai, nesirūpinant, kaip kita pusė į tai reaguoja. Tik dvasios barbarui nesvarbu, ką jaučia kita pusė meilės akto metu. Čia vienpusiškumas reikštų visišką dvasinės kultūros stoką meilės srityje. Tai reikštų biaurų egoizmą, kurs kasa duobę meilei. Visuose dalykuose, kurie įvyksta ar gali įvykti tarp besimylinčiųjų, turi viena pusė nujausti kitos pusės reakciją ir galimybę įsijungti į vieną jausmą ir veiksmą. Ne pats malonumas žmogų vulgarina, bet egoistiškas džiaugimasis malonumu, nesiskaitant su kita puse, kuri tokiu atveju paverčiama įrankiu, sudaiktinama ir pažeminama. Juk negali būti meilės be pagarbos, bet vienpusiškume pagarba kitai pusei paneigiama ir todėl, kad neįsijungdami į vieną jausmą ir tuo įsijungimu nesirūpindami, abu krinta vienatvėn ir dvasiškai jau pradeda vienas nuo kito tolti, nors kūnai dar yra arti. Tada pažemintoji pusė pajunta, kad ji neturi gyvenimo draugo, neturi žmogaus, bet tik žmogaus pavidalu prisidengusį gyvulišką egoistą.
“Marijos mirtis”
Visokie vienpusiškumo teisinimai ta mintimi, kad kitai pusei reikia aukotis, yra tik dvasios barbariškumo teisinimai ir egoizmo gynimas. Nevadinkime tada moterų, kurios labiausiai raginamos aukotis, silpnąja lytimi, nes, kas aukojasi, yra stipresnis už tą, kuriam aukojamasi. Būtų daug naudingiau ugdyti tą mintį, kad, nuolat naudojantis tik vienpusiška, dažnai teroro keliu išreikalauta auka, negali būti kalbos apie jokią meilę. Taip sakydamas, jokiu būdu neneigiu aukos vaidmens meilės ugdyme ir jos stiprinime, tik noriu pasakyti, kad toji auka turi būti abipusė. Ji turi būti laisva meilės išraiška, o ne įstatymais ar sąžinės terorizavimu remiamas reikalavimas.
Kiekvieną intymumą, kad ir abipusį, turi lydėti vieno kitam dėkingumas ir švelnumas, kurie privalo atitaisyti tai, kas nepakankamai buvo sielos persunkta. Ir gamtiškiausiame kūno veiksme žmogus neprivalo pamiršti, kad jis nėra vien kūnas. Viskas, kas įvyksta, turi ir dvasias jungti. Tad po to, kai buvo gyventa kūnu, reikia ypač daug dvasios parodyti. To reikalauja žmogaus garbė ir kūno bei dvasios artimybės darnumas.
Kalbant apie meilės ugdymą, reikia dar paminėti liguisto pavyduliavimo tramdymą, nes toks pavyduliavimas daro gyvenimą nepakenčiamą ir žudo meilę. Čia vėl galėtų būti atskira labai įdomi tema. Minėjau tik liguistą pavydą, nes normalus, kito kankinimu nesireiškiąs pavydas yra beveik kiekvienos meilės palydovas. Toks pavydas — tai ne kas kita, kaip tik mylimo asmens branginimas ir baimė jo nustoti. O liguistas pavydas tai yra nepastikėjimas kitu. Sergąs tokiu pavydu norėtų savo mylimąjį asmenį uždaryti į dvasinį kalėjimą ir atimti jam laisvę. Toksai pavydas labai kankina mylimąją pusę, jis sukelia liūdnas scenas ir visokius priekaištus. Norint ugdyti savyje abipusę meilę, reikia ne tik tam, kurs savyje šį pavydą pastebi, su jo reiškiniais kovoti, bet ir kita pusė turi vengti visko, kas bent kiek gali duoti pagrindo kitos pusės įtarinėjimui ir kankinimui, kas gali jame sukelti pavydo jausmus. Ir čia labai daug gali padėti atviras išsikalbėjimas ir tiems pavydą keliantiems vaiduokliams iš arti pažiūrėjimas į akis. Dažnai po to paaiškės buvusio pavyduliavimo juokingumas ir nepagrįstumas. Pavyduliavimas yra psichinė liga, prieš kurią abudu turi bendrai kovoti, norėdami sukurti laimingesnį gyvenimą.
Veit Stoss
Meilės ugdymas be romantiškos nuotaikos prošvaisčių yra sunkiai įmanomas. Tos prošvaistės — tai įvairūs netikėtumai, įvairios smulkmenos, kurios primena laimingas praeities dienas. Tai yra vienam ar abiem atmintinų dienų prisiminimas ir tinkamas paminėjimas. Tos mažosios šeimyninės meilės šventės turėtų būti lydimos kad ir mažų dovanėlių, gėlių, o net ir laiškų. Čia turiu mintyje tuos laiškus, kurie, ir bendrai gyvenant, gali padvelkti nauju švie-žiumu. Kartais rašytas žodis gali prabilti nauja kalba, kai tuo tarpu gyvas žodis, būdamas labai įprastas, jau yra nustojęs savo muzikalumo. Vienu žodžiu, visokiais būdais reikia stengtis atgaivinti praeities malonius prisiminimus ir nuotaikas. Pradėjus meilės gėlėms vysti, nustojus joms spalvingumo, reikia stengtis kitokiais būdais ryšį pagrįsti ir palaikyti. Tiesa, visa tai palyginus su šviežiomis meilės gėlėmis, bus tik dirbtinės gėlės, bet ir jos, jei gerai padarytos, puošia kambarį, puošia šeimą nors ir praeinančia meile. Meilės ugdymo menas ir glūdi tame, kad meilės žydėjimą kuo ilgiau būtų galima pratęsti, o jos pražydėjimą kuo ilgiau sulaikyti. Kad meilės ugdymu galima labai daug pasiekti, tai ne vienas iš patyrimo yra pasisakęs. "Mes, kurie savo meilę kaip rojų išgyvenome, jaučiame, kad net jos tamsa ir užgesimas mus dangiškai jungia" (E. Lasner - Schuler).
Žinoma, jei tik viena pusė meilės ugdymu rūpinsis, o kita liks abejinga, jei tik viena pusė mėnesiais ar metais ties į kitą pusę rankas iki tų rankų palūžimo, nesulaukdama jokio atgarsio, tada meilės besiilginčioji pusė pavargs, atbuks ir nieko iš gyvenimo pradės nesitikėti. Mirus šviesioms viltims, kurios galėjo gyvenimą nuskaidrinti, nors dar ir nemirs tokio žmogaus fizinė gyvybė, bet apatija, toji dvasios agonija, pavers tokį gyvenimą tik egzistavimu, ir jis pasijus šešėliu, kurs vaikščioja šešėlių tarpe. Vienos pusės kūrenama, o kitos pusės gesinama ugnis pradės vis silpniau blykčioti, pradės dūmuose dusti ir užges, užges su tomis visomis nuostabiomis galimybėmis, kurios slepiasi mylinčioje širdyje. Tegul nesirūpinančią meilės ugdymu pusę sukrečia ta įspėjančioji tiesa, kad šeima be meilės veda į meilę šalia šeimos; kad šeimos šaltis varo šalančiąją pusę iš šeimos, kad kur nors trupučiuką šilimos galėtų surasti.
Visu rimtumu reikėtų susirūpinti meilės ugdymu, nes, anot Berdiajevo, "tik viena meilė suteikia moterystei prasmę ir ją pateisina", toji meilė, kuri, anot R. Rolland, yra "didžiausia Dievo malonės dovana".
Alfonsas Grauslys
REDAKCIJOS PASTABA. Būtume labai dėkingi, jeigu patys skaitytojai, kurie yra sukūrę laimingas ar nelaimingas šeimas, pasisakytų, ką jie galvoja apie meilės ugdymą ir apie pasiaukojimo svarbą meilės ugdyme.