Kiekvienam žmogui peršasi įvairios pasaulėžiūros. Kiekvieną veikia kitų žmonių elgesiai ir visuomenėje vyraują papročiai. Tie elgesiai ir nuomonės nekartą yra vieni kitiems priešingi, kaip ir paties žmogaus kilnieji polėkiai ir žemyn traukiančios aistros. Todėl, ypatingai jaunam žmogui, nelengva susirasti tašką, ant kurio laikytųsi jo dorinė lygsvara. Čia patieksime keletą minčių ieškantiems tos lygsvaros.
Tarp subjektyvumo ir objektyvumo
Savo veiksmus ir elgesius tvarkome pagal sąžinės nurodymus. Sąžinėje mes visai laisvai apsisprendžiame. Niekas mūsų bent vidujiniai negali priversti laikyti doru ar daryti tai, kas sąžinei atrodo bloga. Sąžinės laisvė dabar labai vertinama. Ji yra laikoma vienu didžiausių šių laikų laimėjimų. Sąžinės, tikėjimo, kulto, žodžio ir spaudos laisvę visuomenė rūpinasi garantuoti valstybės konstitucijomis, kad žmogus ne tik turėtų teisę, bet ir iš tikro galėtų tikėti, išpažinti, kalbėti ir elgtis taip, kaip jo paties sąžinė reikalauja. Mat, žmogus, kaip laisva ir protinga būtybė, turi galėti veikti pagal savo praktiškojo proto galutinį sprendimą arba sąžinės reikalavimą. Bet kodėl sąžinė reikalauja elgtis taip, o ne kitaip; kodėl vieną veiksmą ji laiko geru, darytinu, o kitą — blogu? Žmonės į šį klausimą duoda įvairius atsakymus:
— Tai jau sąžinės, o ne mano dalykas!
— Taip aš dalyką suprantu ir vertinu.
— Dabar visi taip daro, tokia dabar mada.
— Tai patinka mano prigimčiai.
— Jaučiu tokį vidujinį įpareigojimą.
Tačiau nė vienas šių atsakymų mūsų nepatenkina, nes jie remiasi kažkokiu nesąmoningumu, aklu nujautimu, neaiškiu palinkimu. Tokiu būdu prieinama ir prie klaidingo subjektyvumo, kai vienas tą patį dalyką ar veikimą laiko blogu, neleistinu, o kitam jis yra geras, leistinas ir darytinas. Todėl yra reikalingas visiems žmonėms koks nors bendras matas, visiems galiojanti elgimosi taisyklė arba objektyvi dorovės norma. Tik objektyvi dorovės norma duoda galimybę protui, o per jį ir sąžinei, teisingai pasverti ir įvertinti savo bei kitų žmonių veiksmus, siekiant laimės ir gerovės.
Ši objektyvi dorovės norma yra visiems žmonėms bendra žmogiškoji prigimtis su savo gyvybiniais ir dvasiniais reikalais. Kaip metras visiems yra objektyvi norma ilgiui matuoti, taip ir žmogiškoji prigimtis yra tikra, objektyvi dorovės norma. Juk visi žmonės, būdami tos pačios prigimties, turi tuos pačius prigimtinius polinkius, reikalavimus ir žmogiškuosius santykius su kitomis būtybėmis. Užtat morališkai yra geras tas veiksmas, kurio siekiamas dalykas sutinka su žmogiškąja prigimtimi, o blogas ir nedoras tas, kurs su ja nesutinka ir eina prieš ją. Taigi, visiems žmonėms yra protu pažįstama bendra objektyvi moralė, aiškiai parodanti gera ir bloga, dora ir nedora.
Be to, su pačiu prigimimu žmogui yra duodama galia, įpareigojanti daryti gera ir vengti bloga. Ši galia yra praktiškasis žmogaus protas, veikiąs artimame sąryšyje su sąžine. Ją galima palyginti su gyvulio instinktais, kurių dėka gyvulys tiksliai, nors aklai, pažįsta bei siekia to, kas jam gera, ir būtinai išvengia, kas jam bloga ar kenkia gyvybės bei veislės palaikymui. Panašiai ir žmogus savo praktiškojo proto dėka pažįsta ir jaučia patraukimą bei tikrą, nors laisvą, įpareigojimą siekti to, ką sąmoningai pažino derinantis su žmogiškąja prigimtimi ir esant gera, ir būtinai išvengti to, kas bloga. Savo pažinimą protas išreiškia įpareigojančiais sprendimais: "Daryk gera ir venk bloga!"; "Nedaryk kitam to, ko pats nenori!"; "Laikykis tvarkos!"; "Neužmušk!" ir t. t.
Visi įpareigoją proto sprendimai drauge sudaro prigimties įstatymą. Prigimties įstatymą su jo svarbesniaisiais įsakymais pažįsta visi žmonės. Jį pažįsta ir pripažino visais laikais visos tautos. Jos išreiškia jį nusistovėjusiomis elgesio taisyklėmis, doriniais papročiais, nerašytais ir rašytais įstatymais bei įvairiais vyresniųjų įsakymais.
Taip ta pati visiems žmonėms bendra žmogiškoji prigimtis per prigimties įstatymą tampa objektyvia įsakančia doros norma. Ji taip pat visų pažįstama protu. Taigi, yra niekieno nenuginčijama ir protu pažinti galima objektyviai tikra moralė.
Tačiau sveika moralė teikia deramą vietą ir subjektyviems požvilgiams. Mat, paskiro subjekto kūno ir dvasios reikalavimai šiek tiek įvairuoja, palyginus su bendrąja žmogaus prigimtimi. Todėl, pvz., teisingai sprendžia sąžinė: "Nedera gerti žmogui tiek, kad, nustodamas sąmonės, taptų lyg gyvulys. Iš praktikos žinau, kad, tik tiek išgerdamas, save pilnai valdau ir kitiems neteikiu progos nusigerti. Taigi, tiek galiu gerti nenusikalsdamas..."
Taip į objektyvias ir saugias normas žvelgdama, sąžinė randa reikiamą lygsvarą tarp amžinųjų nepajudinamų doros įstatymų ir žalingo sau ir kitiems besaikio subjektyvizmo.
Tarp asmens ir bendruomenės
Taip pat svarbu mokėt surasti lygsvarą tarp asmeniškų, privačių interesų ir bendruomenės reikalų. Taip, pvz., kyla klausimas: kaip išbalansuoti dvasinės ir lytinės meilės bei gero pragyvenimo reikalavimus su šeimos pareigomis? Daug kas jį išsprendžia vien individo naudai — praktikuoja laisvąją meilę ir šeimos skyrybas. Panašiai nevienas lietuvis skaudžiai pergyvena širdies ir karjeros interesų susidūrimą su lietuviškosios kalbos, kultūros bei tautos gyvybės išlaikymu. Panašus klausimas kyla ir su nuosavybe. Vieni reikalauja individui neribotos teisės naudotis savo nuosavybe, o kiti nori panaikinti ją visai ar bent pervesti visą stambesnę produktyvią nuosavybę į bendruomenės rankas. Iš tų ir panašių asmens ir bendruomenės reikalų lygsvaros neišlaikymo kilo ir mūsų kolektyvinės arba socialistinės, tautininkiškosios, fašistinės ideologijos, sąjūdžiai, partijos iš vienos pusės ir liberalistinės bei konservatyvios — iš kitos.
Kaip surasti lygsvarą tarp tų asmens ir bendruomenės reikalų, rodo taip pat žmogiškoji prigimtis. Mat, žmogus pačia savo prigimtimi yra ir individuali ir visuomeninė būtybė. Juk jei nebūtų paskirų žmonių, nebūtų nė bendruomenės. Bet iš vieno vyro ir moters jau gali išsivystyti bendruomenė.
Montevideo lietuvių bažnyčios vitražai.
Tačiau iš antros pusės, tik bendruomenėje — šeimoje, profesijoje, tautoje — žmogus pilnai išsivysto. Bendruomenė taip pat padeda individui tobuliau gyventi ir pajusti visą žmogiškosios būties turiningumą. Užtat bendruomenė nėra tik gryna priemonė paskiro asmens reikalams, kaip tai tvirtina individualistinis liberalizmas. Ne, bendruomenė pati savyje yra didi žmogiškoji vertybė, labai siektinas gėris.
Todėl sveikas protas visai nuosekliai reikalauja laikytis žmogiškojo solidarumo: "Vienas už visus, ir visi už vieną". Žmogus turi ir gali, be baimės pakenkti sau, stoti už bendruomenę, o bendruomenė turi stoti visomis jėgomis už kiekvieną savo narį. Juk žmogus, tvarkingai siekdamas savo privačių tikslų, tuo pačiu tarnauja ir bendruomenei; pvz., siekdamas gero uždarbio ar užsitarnauto pelno, jis apsčiai teikia bendruomenei reikiamų gaminių. Ir atvirkščiai, nuoširdžiai darbuodamasis savo profesijoje, politiniame sambūryje ir įvairiose draugijose, didžiadvasiškai aukodamasis savo šeimos bei tautos labui, žmogus nejučiomis apgali savo egoizmą ir aistras, dvasiškai vis turtėja ir jaučiasi patenkintas, kitų mylimas ir vertinamas.
Įvyksta tai, ką didis mūsų tautos vyras Tumas-Vaižgantas tvirtino: "Kitiems gera darydamas, pats laimingas tapau!" Mat, Kūrėjas Dievas taip sutvarkė žmogaus prigimtį, jog už gerą Jam ir bendruomenei pareigų atlikimą žmogus gauna normaliose sąlygose pastovią laimę ir didelį asmenišką pasitenkinimą. Šią lygsvarą tarp asmens ir bendruomenės palaikė visais amžiais sveika moralė, skelbė solidarizmas, tikrasis humanizmas, pilnutinis žmogiškumas ir krikščioniškoji meilė.
Tarp neribotos laisvės ir moderniosios prievartos
Modernioji visuomenė yra priešinga bet kokiai prievartai, net pedagoginei prievartai iš tėvų, auklėtojų ar viršininkų pusės. Dėl to daugelis žmonių mano, jog jų laisvei nesama jokių ribų. Be abejo, iš tokios galvosenos ir netvarkingo naudojimosi laisve turėjo kilti ir kilo blogos pasekmės: žmonių nervingumas, šeimyninio gyvenimo pakrikimas, negimusių kūdikių šimtais tūkstančių žudymas, tėvų ir mokytojų neklausymas, paauglių prasikaltimai, perpildymas kalėjimų bei ligoninių, apgavystės atlyginimų ir mokesčių mokėjime, aršioji darbininkų ir darbdavių kova ir t.t.
Į tai savotiška reakcija yra komunizmas. Dėl taip pasidariusios neišbrendamos netvarkos ir komunizmo grėsmės daug kur įsigali įvairiavar-dis fašizmas. Viliojančiais pažadais bei brutalia jėga jiedu įveda daugiau ar mažiau partijos diktuojamą prievartą visose gyvenimo srityse. Taip buvo noromis ar nenoromis priversti ir dar laisvi demokratiniai Vakarų kraštai ieškoti vaistų prieš laisvės karštligę. Tas vaistas yra: gerti neblogu gyvenimu pasaldintą valstybinę prievartą pagal biurokratinės valdžios ir partijos vadų nuožiūrą. Mat, kiekvieno blogio pataisymo žmonės laukia iš valstybės priverčiančio įsikišimo. Užtat valstybės visagalybė vis auga, ir valstybinis totalitarizmas visuose kraštuose kasdien stiprėja. Nuo valstybės ir valdančiųjų partijų dabar priklauso fabrikai, prekyba, bankai, tarnybos ir algos, net radijas ir spauda, todėl ir viešoji nuomonė bei pasaulėžiūra. Taip pačių žmonių noru įvedama modernioji prievarta. Ir ji tuo baisesnė, nes vienas ir tas pats ponas — Valstybė yra ir darbdavys, ir įstatymdavys, ir teisėjas, ir policininkas.
Taip ir neranda modernusis žmogus būtinos lygsvaros tarp laisvės ir prievartos. Čia jis su Rousseau ir liberaline demokratija yra optimistiškas neribotos laisvės šalininkas: "Žmogus iš prigimties yra labai geras ir niekada jokios prievartos nereikalingas". Čia vėl jis pesimistiškas draug su komunistais, fašistais ir totalitarinio rėžimo atstovais moderniosios prievartos reikalautojas: "Žmogus iš pat prigimimo yra tiek gyvuliškas, jog tik griežta drausmė bei prievarta gali iš jo padaryti tvarkingą bendruomenės narį!"
Bet sveika dorovė ir praktiškas protas žmogų ima tokį, koks jis yra: besižavintį kilniu gėriu, užsimojusį siekti tyros laimės, bet taip pat dažnai ir žemyn traukiamą neapvaldytų aistrų ir kitų žmonių. Todėl ji stengiasi vis iš naujo rodyti žmogui didžius tikslus, atnaujinti kilnius motyvus, žavėti skaisčia laime, išugdyti jame gerus įpročius bei sudaryti palankias gyvenimo sąlygas.
Tačiau ji teikia taip pat didelės reikšmės nuosaikiam, pedagogiškam tėvų, mokytojų ir viršininkų autoritetui. Tik kaip paskutinė priemonė yra vartojama moralinė ir teisės prievarta; bet ir tai tik išoriniuose, o ne vidujiniuose dalykuose. Autoriteto, moralinės prievartos ir teisės leidžiamą fizinės jėgos vartojimo būdą apsprendžia bendruomenės labas ir žmonių kultūros laipsnis. Vienoks jos saikas ir būdas yra reikalingas vaikui ar paaugliui, kitoks suaugusiam; vienoks menkai išprususiam ar primityvios kultūros individui, kitoks gerai išauklėtam, doram Vakarų civilizacijos žmogui.
Tai labai svarbu suprasti kiekvienam, norinčiam surasti ir išlaikyti savo elgesiuose lygsvarą tarp būtinos laisvės ir reikalingo autoriteto bei prievartos. Trumpai išreiškiant, mūsų elgesio taisyklė galėtų būti ši: vidujiniuose nusistatymuose nepakęsti jokių vilionių ar vadų įtaigų, jokių įbauginimų ar prievartos, nors dėl to reiktų netekti ir geros tarnybos ar net gyvybės, pirma jų šaltai neapsvarsčius; o išoriniuose dalykuose pačių prisiimtos ar kitų uždėtos drausmės bei paklusnumo viršininkams laikymasis išeis tik į naudą mums patiems.
Nepriklausoma ar krikščioniškoji dorovė
Daug kas dabar laikosi paplitusios nuomonės, kad apsišvietęs žmogus turįs apsispręsti savo sąžinėje nepriklausomai nuo jokios vyraujančios pasaulėžiūros, religijos, Bažnyčios, nuo kitų žmonių ar kunigų. Tokia dorovė vadinasi nepriklausoma, neutrali ar laicistinė moralė.
Yra tokioje nuomonėje kiek tiesos. Mat, nemaža žmonių savo sąžinėje yra vergiškai priklausomi nuo tėvų, draugų ar viešosios nuomonės, nuo savo klasės ar partijos ideologijos, nuo visuomenėje vyraujančių kartais pasenusių papročių ar krikščioniškųjų tradicijų.
Tačiau, iš kitos pusės, skaudžiai klysta galvodami, jog paskiro žmogaus protelis visais atvejais pajėgia pilnai pažinti tiesą ir siektinąjį gėrį; jog valia viena pati yra visada pajėgi atsispirti prieš nesudrausmintų aistrų ugnį ar blogio šalininkų auksines viliones. Klaidingas yra teigimas, kad žmogus vien proto pažinimu, jog tai yra gera ir dora, visada ryšis atsisakyti neleistinų malonumų ar savo pareigų atlikimui padės daug pastangų, aukų, o kartais net išstatys į pavojų savo karjerą, garbę ir gyvybę.
Tik krikščioniškoji moralė žmogui duoda neabejotiną tikrumą, jog trokštamasis dalykas tikrai derinasi ar nesiderina su žmogiškąja prigimtimi, ir todėl yra tikrasis žmogaus gėris ar, žūt-būt, išvengtinas blogis. Kaip besiremianti apreikštąja religija, jinai teikia sąžinės balsui neatsispiriamos jėgos. Mat, tos neklaidingosios tikėjimo tiesos kalba per protą su nepajudinamu dieviškojo autoriteto tvirtumu apie leistinus, gerus ir blogus veiksmus, siekiant laimės. Žmogus tada tikrai žino šį veiksmą esant būtinai darytiną ar nedarytiną, jei jis nori būti tuo, kuo Dievas jį sukūrė. Tik taip jis gali patikti Dievui ir, siekdamas įvairių laikinų gėrybių bei malonumų, pasiekti aukščiausią savo laimės gėrį — asmenišką aukščiausios Būtybės — Dievo meilę. Taip jis tampa vertu ir Dievo palaimos, dovanų bei amžinai laimingo gyvenimo su Juo, o ne Jo bausmių ir amžino atmetimo.
Tik kai žmogus žino visagalį Dievą tėviškai visose sunkenybėse, padėsiant siekti tikrosios savo ir kitų laimės, sąžinės balsas tampa galingesnis už visus sirenų balsus ir visas baimes. Tada sąžinės balsas — anot liaudies patarlės — tampa Dievo balsu, kaip išreiškiąs Jo kvietimą, įsakymą ar draudimą, pagyrimą ar skaudų išmetinėjimą. Tokiu būdu dorinis žmogaus apsisprendimas tampa drauge ir religiniu veiksmu, t. y. asmenišku žmogaus santykiavimu su gyvuoju Dievu, nuoširdžiai Jo paklausant, prašant pagalbos ir Jam už viską dėkojant.
Užtat gyvenimiškai pajėgi yra tik krikščioniškoji moralė. O kiekviena nepriklausoma ar laicistinė dorovė neišlaiko gyvenimo praktikoje plačiųjų žmonių masių reikiamoje dorinėje aukštumoje. Žmogus tampa savo paties ar kitų žmonių aistrų vergu. Ji dažniausiai priveda ir prie sąmoningo ar nesąmoningo neigimo savo Kūrėjo Dievo, sielos nemirtingumo ir net žmogaus dvasingumo bei atsakingumo už savo veiksmus.
Tad iš anksto mes renkamės krikščioniškąją m o r a l ę savo sąžinės vadove, teikiančia tiek š v i e s o s ir jėgų susiradimui ir išlaikymui dorinės lygsvaros tarp subjektyvių ir objektyvių požvilgių, tarp privačių ir bendruomeninių reikalavimų. Renkamės ją saugoti mūsų dvasios laisvę nuo kiekvienos prievartaujančios aistros, nuo kiekvieno sąjūdžio ar valstybės sauvališkumo, siekiant laimės ir gerovės.
P. Daugintis, S. J.