Dabar, gyvenant be Tėvynės, dažnai širdį suspaudžia sunkus ilgesys. Vaizduotėje regiu savo numylėtąjį kraštą su pakrypusiais pakelėse Rūpintojėliais, su paslaptingai ošiančiomis giriomis ir subtiliu upių bei upelių čiurlenimu. Prisimenu tada ir gimtąjį kaimą ant Šventosios kranto. Tai kaimas, kuriame takai ir takeliai vaikystėje išbėginėti, pievutės išbraidžiotos, ant Šventosios kranto smėlinės pilys, pilaitės statytos...
Mano gimtinė ir šiandien vaizduotėje iškyla apsupta paslaptingo grožio ir mistikos. Kaimelis medžiuose paskendęs, tylus, ramus, tartum susidūmojęs... Tik kai mintimis priartėji prie jo, jis lyg pagyvėja, lyg kažką išgirsti, o vėliau ir vaizdą pamatai. Pamatai dėdę, akėčiomis žemę purenantį, vaikus pakluonėje bežaidžiančius, užgirsti ir senutę mamą, upelyje baltinius velėjančią. Viskas taip pasakiškai gražu ir širdžiai malonu! Prisimenu ir savąją sodybą, pakluonėje augantį baltmarškinį beržą, o prieš langus bestovintį aukštą, didingą kryžių, ištikimiausią mūsų namų sargą.
Tas kryžius dar neseniai mūsų sodyboje atsirado, ir ne be priežasties.
Pirmiau ten stovėjo labai senas, apipuvęs kryžius, kurį kartą užėjusi audra visai nulaužė. Iš jo buvo pakurta šventoji namų ugnis. Nuo to laiko nebebuvo mūsų gimtinės sodyboje tokio ištikimo namų sargo.
Laikas vis bėgo ir bėgo tolyn. Bebėgdamas jis atnešė ir mūsų gimtajai žemei didžią nelaimę. Sulaukė mūsų kraštas, o taip pat ir mano gimtinis kaimas, tamsių dienų. Užėjo pikti žmonės, gaudė mūsiškius ir vežė į tolimus, nežinomus Sibiro kraštus, o kitus ir vietoje sušaudė. Žmonės verkė, aimanavo, slapstėsi, darė pažadus Dievui, kad tik atitolintų tą baisiąją nelaimę. Žilagalvės motinos ir seni tėvai meldėsi, kad išliktų jų sūnūs ir dukterys neištremti baision nežinion. Vaikai slapstydamiesi šnabždėjo poterius, kad ta baisioji grėsmė nekristų ant jų tėvų galvos.
Veit Stoss
Kristaus mirtis.
Taip slinko baisios trėmimų dienos mano gimtajame kaime. Mane patį priglaudė netoli augąs miškas, vadinamas Lumėslunkiu, kurs buvo paslaptingas, bet ne išdavikiškas. Nieko tuo metu iš jaunesniųjų nebuvo galima rasti namie. Tik senutė motina, kalbėdama rožančių, vaikščiojo apie sodybą, sunkiai dūsavo ir prižiūrėjo savąjį ūkį. Kartais ji, pasiėmusi pieno milžtuvę, įsidėjusi į jį kiek maisto ir pridengusi skarele, kiūtindavo link miško, nors ir ne laiku, “karvių melžti". Toje milžtuvėje senutė nešdavo miške besislapstantiems valgyti. Taip nuolat bevaikščiodama ir už savo vaikelius besimelsdama, senutė motina Dievui pažadą padarė: "Tik išgelbėk, Aukščiausiasis Dieve, mano vaikelius nuo pražūties. Aš pažadu, kad praūžus pro mūsų kraštą baisioms nevilties dienoms, pastatysime Tavo garbei kryžių."
Ir tikrai Dievas išklausė jos maldų. Kilo karas, ir mes išsigelbėjome nuo baisaus Sibiro. Raudonieji išbėgo, ir šalis lengviau atsiduso. Mūsų, jaunesniųjų, atmintyje motinos pažadas, duotas Dievui, gal jau buvo kiek apiblukęs, bet motina jo nepamiršo. Kai parvykau kartą atostogų į namus, radau brolį su staliumi betašančius storą ąžuolą. Buvo dirbamas Dievui pažadėtasis kryžius. Neužilgo jų kūrinys atsistojo prieš mūsų gimtinį namą. Jis buvo aukštas, didingas ir stiepėsi aukščiau namo stogo. Tai buvo pažadėtoji Dievui dovana — Jo simbolis, puošnus kryžius. Buvo atvykęs parapijos klebonas, buvo suėję kaimynai, kai vyko kryžiaus šventinimo apeigos.
Buvo visuomet malonu matyti tą kryžių, kai ankstų sekmadienio rytą, į bažnyčią eidami vyrai iš tolo kėlė kepures, o moterys žegnojosi dideliais rankų mostais prieš mūsų kryžių, prieš Dievą — mūsų išgelbėtoją.
Jis buvo ištikimiausias namų sargas.
O dabar? Gal dabar toji vieta yra kolchozu paversta. Žmonės rusams vergauja... motina mirusi..., o iš kryžiaus gal telikęs tik nudegęs medžio stuobris... Ach, baisu apie tai ir pagalvoti, bet turime viltį, kad Dievas vis tiek mūsų neapleis.
P. Alšėnas
Tik skausme išryškėja didžiųjų sielų kilnumas. Schiller