Pasaulyje turime labai daug išsilavinusių žmonių, milijonus įvairiausių specialistų. Kiekvienoje žmogiškosios veiklos srityje randame tūkstančius asmenų, kurie savo darbui yra gerai pasiruošę, kurie yra produktingi, patyrę ir kompetentingi, žodžiu, kiekviena gyvenimo sritis turi daug savos rūšies specialistų. Deja, yra viena sritis, kuri mums atrodo visiškai apleista. Tai yra žmogaus supratimo sritis — ta svarbiausioji žmonių santykiavimo plotmė, kur žmonės susitinka ne tik kaip mąstantys ir kalbantys gyvūnai, bet kaip nemirtingi asmenys su idealais ir problemomis, viršijančiomis ir žemę ir patį žmogų. Tai yra vienintelė sritis, kur žmonės susitinka ir bendrauja kaip aukščiausiosios matomojo pasaulio būtybės.
Plačiajame universe tik žmogus turi supratimo galią. Tik žmogus gali stebėti, tirti, klausyti, samprotauti ir pasakyti: Suprantu! Kiekvienas žmogus turi šią nuostabią galią, bet tik labai retas žmogus šia galia naudojasi. Daugumoje ši žmonių galia gludi neveikli ir nevaisinga. Kodėl?
Mat, daugumoje žmonių ši galia yra nukreipta vienpusiška kryptimi, būtent, į save. Savaime aišku, kad žmogus turi suprasti ir save — tikrąjį, o ne įsivaizduotą save. Ne retai juk girdime žmones nusiskundžiančius, aš pats savęs nesuprantu. Bet kai žmogus visą supratimo galią tik į save pakreipia, jis pasuka šios didelės jėgos teleskopą ne į tolimą žvaigždę, bet į artimą skruzdėlę. Gal dėl to tūlas žmogus, visą supratimo galią į save — ir vien tik į save — pakreipęs, turi atsidusti: Pats savęs nesuprantu!
Kiekvienas žmogus turi supratimo galią, bet ne kiekvienas ja pasinaudoja. Galimas dalykas, kad žmogui pamiršti save ir nusikreipti į kitą trukdo viena aplinkybė: žmogaus santykis su pasauliu per save patį. Mes sprendžiame pagal save, pagal savo protą, skonį, patyrimą ir t.t. Tai yra bendrinis žmonių kelias. Būtų per drąsu, gal ir nepagrįsta, sakyti, kad tai yra klaidingas kelias. Mes manytume, kad tai yra visiškai priimtinas kelias, bet jis yra išstatytas dideliems pavojams. Žmogus, įpratęs spręsti pagal save, pradeda savo normas, reikalavimus ir sugebėjimus taikyti kitiems. Dažnai girdimas išsireiškimas liudija: Kaip jis gali tai padaryti, jei aš negaliu?
Liūdnesnis posakis, taip pat gana dažnai girdimas, skamba: Jis? Kągi jis gali? Atsakymas, nors ir neteisingas, bet labai aiškus: Jis labai maža gali arba nieko. Šis posakis liudija žmogaus įsisenėjusį paprotį kreipti supratimo galios teleskopą ne į tolimą žvaigždę, bet į artimą skruzdėlę. Tokiu būdu žmogus padidina savo svarbą ir sugebėjimą iki juokingumo ir karikatūros ribos. Jis tikrai vertas ne tik juoko, bet ir pasigailėjimo, jei jis aklai tiki savo netikru bei perdėtu svarbumu ir pranašumu.
Štai dvi priežastys, kodėl žmogus nepasinaudoja supratimo galia. Bet yra dar viena priežastis, kuri mums atrodo pati svarbiausioji. Apie ją čia ir kalbėsime. Mes visi be išimties turime ydų ir silpnybių. Kai kuriuose iš mūsų tos ydos yra daugiau viduje, o kituose — daugiau išorėje. Tos kitų žmonių ydos ir silpnybės, kurios yra daugiau išorėje, greičiau atkreipia mūsų dėmesį ir greičiau mus suerzina. Sakykime, mums tenka gyventi ir bendrauti su šykščiu žmogumi, ypač jei mes nuo tokio žmogaus esame finansiniai priklausomi. Mes žinome, kad šykštumas yra yda. Mes patys, rodos, nesame šykštūs. Bet štai konkretus šykštumas artime mus paliečia tiesioginiai ir nemaloniai. Mes pradedame kreiptis prieš žmogų, kurio šykštumas mus liečia. Mes jį pasmerkiame, nes jo šykštumas mus liečia. Mes jaudinamės dėl šykštumo žmoguje ne vien dėl to, kad žmogus šykštus, bet kad jo šykštumas mums gyvenimą sunkina. Mūsų išeities taškas esame mes patys. Supratimo galios teleskopą mes kreipiame į save pačius, į savo įskaudintą ir pažeistą asmenį. Mes net nebandome suprasti šykštaus žmogaus, nes mes jį jau pasmerkėme. Ir padarėme didžią klaidą. Mat, ne žmogus smerktinas, o tik pats šykštumas. Mes pasmerkėme žmogų, nes jo šykštumas mums gyvenimą sunkino, bet nebandėme gilintis į priežastis, kurios žmogų darė ar daro šykštų. Kadangi nesigilinome į priežastis, negalėjome suprasti žmogaus mąstysenos ir elgsenos ypatybių.
Štai dar vienas pavyzdys. Sakykime, mums tenka bendrauti su alkoholiku šeimos arba darbo ribose. Mus konkrečiai liečia kita žmogaus silpnybė. Liečia įkyriai, skaudžiai, kartais šlykščiai. Mes turime dažnų progų susidurti su apčiuopiamu alkoholizmu viename žmoguje ir pradedame kreiptis prieš tą žmogų, nes jo yda arba silpnybė sunkina mūsų gyvenimą. Mes daug dėmesio nekreipiame į tas pragariškas kančias, kurias pats alkoholikas turi iškentėti. Girdi, tai jo paties reikalas. Kam jis geria? Mes nesijaudiname dėl baisių alkoholiko pergyvenimų, kai jis mato savo asmens vertę ir garbę, žlungančią gyvenimo padugnėse. Net kada jis iš paskutiniųjų bando keltis, jis jaučia ironiškus kaimynų, net draugų žvilgsnius, kai jį bado smerkiančios akys ir pirštai. Mes paprastai ir kategoriškai pasmerkiame alkoholiką, nes mums tenka su juo gyventi, nes jo pikta ir įkyri silpnybė sunkina mūsų gyvenimą. Mes nesuprantame žmogaus, nes, smerkdami silpnybę, pasmerkėme patį žmogų. Mes jo niekada nesuprasime, nes niekada nebandėme suprasti aplinkybių ir priežasčių, nuvedusių jį į žmogiškosios mizerijos bedugnę.
Čia mus pasitinka klausimas: Argi jau taip svarbu žmogų suprasti? Atsakymas mums atrodo gana paprastas. Labai svarbu žmogų suprasti, nes tai kiekvieno žmogaus giliausias troškimas. Štai kodėl mes dairomės, ieškome suprantančio žmogaus ir, jį atradę, labai pradžiungame. Iš kitos pusės, žmonės susitinka ir amžiams išsiskiria, net gyvendami po vienu stogu, kaip tik dėl supratimo galios. Kur jos nėra, ten žmones skiria geležinė uždanga. Kur ji yra, ten balzamas gydo žaizdas.
Supratimas, be abejo, nėra komplimentas, nėra žmogaus silpnybės pateisinimas, nėra baimingas pritarimas. Supratimas yra objektyvus žmogaus arba jo veiksmų įvertinimas, susidomėjimas pačiu žmogumi. Kitais žodžiais, supratimas yra išmintingas žvilgsnis — daugiau negu vien šaltas apskaičiavimas arba bekraujė statistika, lyg žmogus būtų daiktas arba prekė. Supratimas yra išmintingas žvilgsnis, kuris atspindi draugišką ir gero linkinčią tiesą.
Mes visi ieškome supratimo. Jei mes ir kiti daugiau supratimo įsigytume, neaiškus ieškojimo kelias būtų lengvesnis ir trumpesnis. Svarbiausia, kad ieškojimas prasidėtų supratimo galios suaktyvinimu, supratimą rodant ir taikant ne sau, bet kitiems žmonėms. O kai mes žmogų pradedame suprasti, mumyse gimsta altruistinis interesas kita žmogiška būtybe. Mes daromės ne tik išmintingesni, bet ir kilnesni, universalesni ir dieviškesni, įnešdami į savo ir kitų gyvenimą tą elementą, kuris yra kertinis esminės žmogaus laimės akmuo: supratimas.
Bruno Markaitis, S. J.