Kiek daug mūsų gyvenimą žudančių pradų yra pasaulyje! Milijonai žmonių ne gyvena, bet vien tik egzistuoja, nerasdami savo aplinkoje nuoširdumo, neturėdami artimo žmogaus. Jie gyvena ir miršta šaltosios vienatvės glėbio dusinami. Nenuostabu, kad žmogus ieško būdų iš tokios padėties išsigelbėti. Jis bando susikurti kitą, nuo realybės nepriklausomą grožio pasaulį. Ne vienam gyvenimo vaistas yra kartkartėmis užsimiršti, užsisvajoti, grožiu apsvaigti ir iliuzijomis pagyventi. Vienas grožio šaltinių yra garsai. Pasaulis būtų daug negražesnis, jeigu jis būtų nebylys, jeigu jame negirdėtum garsų.
Kaip šviesa yra spalvų fonas, taip tyla yra garsų fonas ir jų rėmai. Užtat garsų grožiui pajusti reikia tylos. Tyla yra sąlyga garsams girdėti, į juos įsiklausyti ir juos įvertinti. Turėti gyvenime tylos valandėlę — tai turėti galimybę ugdyti savyje jautrumą garsų pasauliui. Gyventi nuolatiniame triukšme — tai mažinti savyje jautrumą ir muzikalumą, o drauge ir pakenkti sielai, kurią ugdo garsų pasaulis. Šitą tylą varsto ir skrodžia garsai, ypač tie, kurie yra tylūs, kuriuos tik jautresni žmonės tenujaučia. Tur būt, kiekvienam teko pajusti, kaip kartais tarp dviejų žmonių užviešpatavusi tyla yra neišsakomų žodžių kupina. "Tyli abu... tai tyla, kurią galima pavadinti prisotinta tyla" (A. Guenther). Nekartą, esant visai vienam, tyloje pasigirsta sieloje kylą kūrybiniai žodžiai, kurie prakalba dar nejaustais ir negirdėtais būdais. Minėtasis A. Guenther rašo: “Stojo tyla, kaip retai pasitaiko mūsų besikarščiuojančiame ir skubančiame mieste, pilname gėrio ir blogio. Toji tyla, kurioje mūsų siela tampa lyg arfa su stygomis, įsipainiojusiomis į amžinybės tonus."
Tokioje tyloje poetiškos dvasios žmonės pradeda girdėti tai, ko negirdi kiti. Jie klausosi, kaip kalba tyla... O. Milašius girdi, kaip “amžinas švelnumas verkia ir dainuoja visų daiktų širdyje". R. Tagorė tekančio laiko tyloje girdi, kaip "laikas skamba atsisveikinimo varpais". Ir mūsų Nyka-Nyliūnas girdi, kaip "sunkiai dejuoja daiktai, kaip kadaise mirusio žmogaus prikimęs balsas klaidžioja po namus ir sodus, kaip klykia laukai". Tyloje pasigirsta ir paprasta ausimi girdimi negyvų daiktų ir negyvos gamtos garsai. Kai kurie jų lydi žmogų visa gyvenimą — tai varpai ir laikrodžiai: tai vėjai ir audros, nuo kurių ošia miškai, švilpia kaminai, braška langinės ir girgžda tvoros. Tokiu būdu lyg atgyja ir prakalba negyva gamta.
Kokiais skirtingais tonais suskamba žmogaus gyvenime varpai! Jie skelbia vestuves, laidotuves, šaukia į pamaldas, praneša apie kilusius gaisrus. Saulei leidžiantis, vakaro varpai ilgesingai suskamba, žadindami mumyse ir prarastos tėvynės ilgesį... Visi esame patyrę, kaip tyloje tvaksi "maža metalinio laikrodžio širdis" (H. Nagys). Laikrodis, lyg kokia gyva būtybė, kalba į mus, skambiai mušdamas valandas. Taip ir junti tada lašas po lašo varvantį laiką, matai tuos laiko lašus, krintančius į bekraštę amžinybės jūrą...
Dar labiau tylą varsto gyvosios gamtos garsai. Paukščiai savo čiulbėjimu sveikina patekančią saulę ir pirmieji skuba įpinti savo dainos grožį į atbudusį po nakties pasaulį. Geriausi solistai čia yra lakštingalos ir vyturiai. Vieni naktimis, o kiti dienomis, pasikeisdami erdvėje savo giesmę gieda. Poetas Shelley vyturio giesmę vadina meliodijų lietumi, kuriame atsispindi gražiausi žmonių jausmai; tai kristalinio tyrumo himnas, švelnesnis už muziką. Poetas pavydi tam vyturėliui, negalėdamas taip kaip jis dainuoti. Vyturėlio daina žavisi ir mūsų poetai. "O vytury, taškeli mažas ant saulelės veido, kas gali už tave gražesnę dainą suposmuoti?" (Santvaras). Užtat gal neturime peikti tų žmonių, kurie atima paukščiams laisvę ir juos į narvelius uždaro, kad galėtų gėrėtis jų nuostabia daina.
Toje gyvos ir negyvos gamtos garsų simfonijoje pasigirsta ir žmogaus balsas. Jo žodis, sielos ir minties gaivinamas, tartum sparnuotas paukštis skrenda iš lūpų. žodžių tvanas užlieja pasaulį. Koks tų žodžių įvairumas! Štai vieni jų gražūs, meilės kupini, muzikalūs, išmintingi, jie kitus įspėja, pamoko. Bet kiti visai priešingi — pikti, nedori, pilni keršto ir neapykantos, melagingi, suvedžioja kitus, tai žodžiai, kurie drumsčia simfoniją, kurie ardo pavienių žmonių, šeimų ir bendruomenių sugyvenimą. O juk visi žodžiai galėtų ir turėtų būti tokie, kurie kelia, guodžia, ramina. Tokie jie tikrai būtų, jeigu juos tartų sielos, kurios myli, kurios atveria burną kalbėti tada, kai ne pagiežą, o meilę jaučia, kai jos ima kalbėti tada, kai nekantrumas nurimsta, kai sielos stygos suderinamos su Didžiąja Meile. Tik tada kalbant, žodis tampa muzika, tik tada kiekvienas jį pajunta taip, kaip Mazalaitės aprašomoji, kuri, girdėdama jį kalbant, galvojo: "Kiek muzikos yra to žmogaus balse, kiek muzikos... kalbėk, galvojo ji, kalbėk! Aš čia rinksiu muziką iš tavo balso... pinsiu vainiką iš tavo balso."
Bet kaip dažnai mūsų žodžiai būna garsai be meliodijos, kakafonija be dirigento! Taip, be dirigento, nes už tų žodžių nestovime mes patys, nestovi mūsų asmenybė, tie žodžiai nekyla iš mūsų sielos gelmių. Jie eina tik iš paviršiaus, iš nervų nesuvaldymo; juos dažniausiai padiktuoja ne išmintis ir ne širdis, bet vien tik bloga nuotaika, nemiga ar nuovargis. Tad ar galima stebėtis, kad tokiuose žodžiuose be dirigento nėra muzikos, kad jie įneša tik disonansą į pasaulio koncertą? Visiškai pakrinkame, kai pasimetame gaidose, kai pradedame nežinoti, už kurios gaidos kuris tonas slepiasi, kai nežinome, kas stovi už žodžio: tiesa, melas, veidmainiavimas ar kas kita. Tada bendras nepasitikėjimas vieni kitais tampa gyvenimiškos "išminties" ir patyrimo padiktuota taisyklė. Tokioje padėtyje mes esame šiandien, kai žodis virto priemone tiesai ir mūsų tikroms mintims paslėpti. Išmintis, nuoširdumas ir meilė, tie žodžio dirigentai, tapo nustumti nuo scenos, ir jau niekas nebediriguoja, tik vieni disonansai visur skamba. Ir Nyka-Nyliūnas skundžiasi: "Ir aš tada taip ryškiai pajutau, koki beprasmiški pasauly žodžiai: kad tiktai mes juos nuolatos viltim aprengiam, o patys liekame beviltiškai nuogi."
Šitoje garsų kakafonijoje lyg ir harmoningiau nuskamba žmogaus juokas. Juoke gal mažiau galimybių melui, pagiežai, neapykantai. Jis mums atrodo kūdikiškesnis, primityvesnis, nesudėtingesnis. Tai gamtos džiaugsmas žmoguje. Tai tartum balerinų būriai, išsiveržę iš sielos ir lūpų, šoka erdvėje. Nenuostabu, kad
Lagerloeff taip vaizduoja juoką: "Grafienės juoke buvo tiek muzikos, kad sušalę rožių sode paukščiai, kai tik ją išgirsdavo, pradėdavo giedoti." Bet yra ir pikto, dirbtinio juoko. Juoko, pilno sarkazmo, kupino pikto džiaugsmo dėl kito nepasisekimo, juoko, kurs kito žmogaus liūdesio kaina sau džiaugsmą ir pramogą susidaro. Tai žiaurus juokas, tai groži temdąs šešėlis, tai primityviųjų šokis su ietimis aplink savo mirčiai pasmerktą auką. Tai tolimas skaidriam džiaugsmui juokas, kurs iš šalies stovinčiam ašaras sukelia.
Ir štai suskamba žmogaus daina. Tai muzika, tai į meliodijos rūbus įvilkti žodžiai, tai vingiuoją ir banguoją garsai, kad būtų laiko svajoti. Taip, iš širdies svajingo ilgesio, iš džiaugsmo ar skausmo kilusi daina užkrečia žmogų svajingumu. Visa tai puikiai atvaizduoja poetas Rilke, kalbėdamas apie Šv. Pranciškų Asyžietį ir jo dainą. Jisai sako, kad, kai Pranciškus dainuodavo, tai vakarykštė diena su praeities pamirštais įvykiais grįždavo pasiklausyti jo dainos. Nutildavo lizduose paukšteliai. Tik seserų širdys šaukdavo, nes jos jausdavosi lyg sužieduotinio paliestos. Taigi, jo daina priversdavo susisvajoti išmintingus ir neišmintingus sutvėrimus. Ji ir laiką versdavo svajoti: viskas sustingdavo svajonėje. Todėl teisingai sako R. Rolland, kad "tas, kuris girdi malonų instrumentu akordą arba žmogaus balso žavingumą ir tuo nesidžiaugia, tegul jis žino, kad turi kreivą, ydingą ir sugedusią sielą, ir kad tokio reikia saugotis, kaip to, kurs po bloga žvaigžde gimė."
Daina padeda persikelti į grožio pasaulį, į tą svajonių pasaulį, kur niekas nedrumsčia buities harmonijos, kur šešėliai suderinti su šviesa, kur nurimsta širdis. Kokios liepsnojančios įtakos kartais gali turėti daina ar giesmė, kaip ji kartais kilusiai idėjai išaugina sparnus ir žmones ugnimi paverčia! M. Rudzka savo atsiminimuose iš bolševikų kalėjimų aprašo, kokios nuostabios įtakos gali turėti religinė giesmė. Ji aprašo koncentracijos stovyklą, kur buvo kalinamos moterys. Tarp jų buvo ir stačiatikių moterų vienuolių būrelis. Atvaizdavusi baisų kalinių moralinį stovį, jų cinišką nuotaiką ir elgesį, ji aprašo, kaip tos vienuolės pradėdavo giedoti ir kokį įspūdį jų giesmė sukeldavo kaliniuose. "Pakilo unisoniškas vienuolių giedojimas. Jis prasidėjo visai nelauktai įvairiose celės vietose ir tartum smilkalai pamažu kilo... Jų monotoniškas giedojimas, primenąs žvakes ir smilkalus, mus pažadindavo dienai ir lydėdavo vidurnakčio miegui. Jų giedojime buvo tokios nuostabios galios, jų bejėgiškume buvo tiek kažkokios didybės, kad net retkarčiais nutildavo celė ir jos įnames apimdavo kažkokia rimtis ir nuolankumas Dievo akivaizdoje, kurią daugelis jų vos prisimena arba ir visai nepažinojo."
Stiprų įspūdį jautrioms sieloms sukelia gregorianiškas giedojimas. Tai unisoniškas giedojimas, kurs vingiuodamas kyla į aukštybes. Tai nuolankus, beaistris, ramybę skleidžiąs giedojimas. Jis nuo gyvenimo kaitros suvargusias sielas tartum į pavėsį veda. Gregorianiškas giedojimas — tai pilnos pusiausvyros meliodijos, džiaugsmo egzaltacija, įsitikinusių sielų kalba ir dangiškoji muzika. Nenuostabu, kad ne vienas menininkas, tą giedojimą išgirdęs, pasijunta pasinėręs tiesos ir antgamtiškumo maudyklėje ir iš jos išeina dvasiškai atsinaujinęs. Ypač visus yra sužavėję cistersai, kas vakaras giedodami "Salve Regina". Jie kiekvieną dieną užbaigia šia viduramžiais giedota meliodija. Prancūzų rašytojas konvertitas Huysmans, vaizduodamas savo įspūdžius iš jų vienuolyno, sako, kad "Salve Regina" meliodijose jis išgirdęs maldaujančią adoraciją, žmonijos viltis ir skundą, vidujinio džiaugsmo perteklių ir tą žodžiais neišreiškiamą švelnumą, kurs atrodė lyg siela įsikūnijusi balse.
Kiek daug pasitarnauja lietuvybei, šalia lietuviškos spaudos, lietuviškoji daina! Mūsų tėvynėje dabar daina neskamba. Kaipgi gali dainuoti sužeista širdis? Jeigu ten chorai ar solistai ir dainuoja, tai toji daina nėra laisva. Dažnai dainuojamos ne lietuviškos, bet svetimos dainos. Santvaras, tai prisiminęs, sako: "Daina, pilna auksinių skiemenų, daina graži, kaip sielvartą dainuojanti mergelė, laukan išvaroma ant gatvės akmenų! O elgeta, ar tu pakelsi tą nedalią?"
Laisvą lietuvišką dainą dabar atstovauja tik tremtiniai ir išeiviai. Tikrai puikiai lietuvių tautą reklamavo tuoj po karo Vokietijoje •čiurlio-niečiai. Jais žavėjosi ir gėrėjosi svetimtaučiai. Ne vienas lietuvių kilmės Amerikos kareivis pasididžiuodamas sakydavo, kad jis esąs lietuvis. Ir mūsų solistai, važinėdami po įvairias kolonijas, ugdė lietuvišką dvasią. Ir dabar dar jie ją tebeugdo.
Anot Charles de Bos, poezija, literatūra ir menas — tai tartum pasaulietiško pobūdžio sakramentai arba tie išoriniai grožio ženklai, kurie savyje slepia turinį, keliantį ir kilninantį žmogų. Štai kodėl mes negalime negerbti dieviškos talento kibirkšties, žybčiojančios iš dainavimo. Kiekvienas menininkas — tai amžinybė, įsiveržianti į mūsų kasdienybę. Ką žmogus jaučia, labiausiai galime pamatyti jo veide ir išgirsti balse. Tobuliausias muzikos instrumentas — tai žmogaus balsas, nes juo išreiškiami visi širdies jausmai, kurių jokiu kitu instrumentu neišreikši.
Mūsų dainininkų ir dainininkių lūpos bei širdys Lietuvoje subrendo, todėl jos Lietuvą ir skelbia. Jos virpa lietuviškais garsais, išreiškia lietuvišką nuotaiką ir lietuvišką dvasią. Mūsų menininkai jau vien tik savo buvimu skelbia pasauliui lietuvių tautą. Kai Milašiaus biografas A. Godoy buvo paklaustas, kas yra Lietuva, jis atsakė: "Tai kraštas, kuriame gimė Milašius." — "Taip, tai žinau", sakė klausėjas, "bet norėčiau žinoti, kur tas kraštas yra, ar jis yra didelis, ar jis yra gražus, ar tai yra tokia šalis, kaip Prancūzija?" — "Taip, tai didelė, graži šalis", atsakė Godoy, "nes tai yra lopšys didelio ir gražaus poeto." Jeigu mes turėsime pasaulinio masto menininkų, tai pasaulis niekad mūsų nepamirš.
Pagaliau, į garsų pasaulį įsiveržia muzika, kuri garsų pasaulį aukščiausiu grožiu apvainikuoja. Anot R. Tagores, tai yra tobuliausias, švariausias, mažiausiai medžiagos sudrumstas grožio pasireiškimas. Todėl, jo nuomone, sutvėrimas yra negirdima muzika. Tikrai, jei neturėtume Mozarto, Beethoveno ir kitų žymių muzikų, pasaulis neturėtų to dvasinio veido, kurį jis šiandien turi. Meliodijų smilkalai, paplitę po pasaulį, keičia jo veidą.
Rašytojas Werfel, kurs Liurdo regėtojos gyvenimą pavadino "Bernadetos daina", kalba apie visų žmonių viduje snaudžiančią muziką, kurią reikia pažadinti, kad būtų atstatytas sugriautas vidaus gyvenimas. Toliau jis sako, kad viskas, kas pasaulyje yra pikta ir kvaila, nėra kažkoks nuo žmogaus nepriklausąs likimas, bet mirtina fantazijos trūkumo ir nemuzikalumo forma. Todėl, jo nuomone, nepaprastai turėtų žemėje padaugėti laimė, jei kiekvienam žmogui būtų duodama meliodijos maisto. Dėl to daugelis žmonių, išgirdę gerą muziką, tuoj pajunta savyje pražystantį sodą ir audros atnaujinto oro šviežiumą.
H. Hesse sako, kad klasiškoje muzikoje mes turime savo kultūros ekstraktą. Toji muzika — tai senovės ir krikščionybės paveldėjimas, tai šviesaus ir drąsaus pamaldumo dvasia, tai neperviršijama riteriška dorovė. Muzika gali veikti ir keisti gyvenimą. Štai dėl ko Šopeno muzika buvo lenkams virtusi tautinio atgimimo skelbėja. Josios grožis privertė lenkus susimąstyti, pradėti svajoti, o tas svajojimas virto laisvės ilgesiu ir pagimdė revoliuciją. Dėl to šią muziką, kaip ir ne vieną kitą dainą ar meliodiją, rusai anais laikais draudė. Jie jautė, kad muzika ir daina ugdo ir kursto tautos atsparumą.
Didelį suraminimą kartais žmogaus sielon įneša garsai. Garsai net gali skaudų vienatvės siaubą sušvelninti. Todėl, anot A. Munthe, "St. Micheles knygos autoriaus, žmogus gali gyventi be vilties, be draugų, be knygų, net be muzikos, jeigu tik gali klausytis savo paties minčių, jei gali girdėti paukštelį čiulbant prie lango ar jūrą tolumoje ūžiant.
Grožis ir garsai — tai naujo, geresnio pasaulio skelbėjai. To pasaulio ilgisi ir tie, kurie piktame skęsta. Net kartais tuo labiau jo ilgisi, kuo didesnis jų dvasinis skurdas. Baigdamas prisimenu Beethoveno pastoralinę simfoniją su nuostabiais gamtos garsais, išreikštais muzikos. Pastoralinę simfoniją groja mus supanti gamta. Reikia tik atkreipti dėmesį, atverti ausis, reikia susitelkti, ir kiekvienas galės išgirsti tą nuostabią simfoniją.
Alfonsas Grauslys