1956 M. BALANDŽIO (APRIL) MĖN. VOL. VII, NO. 4
Žmogaus pažiūra į gyvenimą Anapus panaši į senovės klaidą, kad žemė -— plokščia. Naktį pasukęs klaidinga kryptimi, gali prieiti žemės kraštą ir nukristi į nežinios prarają. Taip ir gyvenimas Anapus daugeliui atrodo kaip nežinios praraja.
Ši pažiūra yra rojaus palikimas. Rojaus, ne kurį Dievas sukūrė, bet kurį žmogus sugriovė. Ši pažiūra yra griuvėsių iškasena toje vietoje, kur stovėjo Pažinimo Medis, kur Žaltys dėstė nepriklausomybės teoriją, baigdamas ją negirdėtais žodžiais: “Būsite kaip dievai!”
Šie žodžiai, nors Žalčio ištarti, nebuvo Žalčio nuosavybė. Jie buvo ir Dievo planas ir Dievo pažadas. Juk Dievas buvo žmogų sutvėręs į Savo panašumą. Bet Žaltys pacitavo dieviškus žodžius, neskelbdamas jų autoriaus, tą valandą, kai žmogus buvo pasigėręs puikybės vynu. Būsite kaip dievai! Kai jis grižo į tikrovę, jis stovėjo nuogas prieš Dievą ir savo sąžinę. Jo dabartis buvo usnys nevaisingoje žemėje. Jis buvo darbo ir aplinkos vergas. Jo malda nuskambėdavo be amen. Jo džiaugsmas buvo be aleliuja. Jo ateitis vedė į mirtį. Būsite kaip dievai?
Jis buvo sutvertas į Dievo paveikslą ir panašumą, bet savyje, gyvenime, aplinkoje žmogus matė tik žmogiškąjį elementą. Jis žinojo, kaip buvo anksčiau. Jis turėjo du palyginimo taškus, dvi skirtingas situacijas. Jis matė, koks tragiškas palikimas tenka jo vaikų vaikams. Tai buvo bankrotas, palietęs ne tik fiziologinius ir psichologinius elementus, bet visą žmogaus prigimtį. Prigimtį, sutvertą ir paskirtą amžinybei. Tai buvo vergo ir belaisvio dalia, kurią tiksliai ir vaizdžiai nusakė pranašo rauda, giedodama apie žmones, glūdinčius tamsybėse ir mirties šešėlyje.
Bet Tas, kuris žmogų sutvėrė į Savo panašumą, geidė, kad transformuotas žmogus būtų transformuotas per Sutvėrėją, tampantį Atpirkėju. Ši antgamtinė ateities tikrovė buvo gaivalinga ilgų amžių viltis. Kantrus ir ištvermingas Atpirkėjo laukimas, kuris baigėsi žmogaus pergale paradoksiniuose Augustino žodžiuose: “Felix Culpa” — “Laimingoji Nuodėmė”, kurios tragiškame fone Sutvėrėjas tapo Atpirkėju.
Kristaus Atpirkėjo Kančioje ir Prisikėlime mes matome paslaptis ir stebuklus. Matome pirmojo popiežiaus Šv. Petro apostaziją. Liudijame apaštalo Judo savižudybę. Romėnas teisininkas sako: “NeranduJame kaltės. Taigi, nuplaksiuJį.” Romėnas kareivis šaukia: “Tas žmogustikrai buvo DievoSūnus.” Išrinktosios Tautos kunigai piktžodžiauja: “Nuženk nuo kryžiaus, ir tikėsime”, o jie galvoja: “Nuženk, ir vėl Tave prikalsime.” Bet nusidėjėlis - žmogžudys per kryžių tampa šventuoju. Simonas Kyrenietis per kryžių tampa nauju žmogumi. Popiežiui Petrui atleidžiama apostazijos nusikaltimas. Kryžiuje gimsta Prisikėlimas, ir ką matome keliuose regimuose ženkluose, tas vyksta visame pasaulyje, visoje žmonijoje, nes dabar viskas nauja: ir žmogus ir žemė. Dabar visa atpirkta!
Būsite kaip dievai! Per kryžių. Ir per šventą Kristaus prisikėlimą. Būsite kaip dievai, nes Dievas laiko jus savo vaikais ir Savo prigimties dalininkais. Žmogus gali gyventi Dievo gyvenimu, augti ir žydėti ir bręsti Dievo malone. Jis gali, nes Sutvėrėjas tapo Atpirkėju. Vietoj Pažinimo Medžio stovi Kryžius — Atpirkimo Medis.
Atpirkimo Medis yra ne tik istorinio fakto liudininkas, bet amžinai gyvas paminklas, kad žmogus skirtas ne žemei, bet dangui, kad jis sutvertas ne angelu būti, bet dalyvauti dieviškajame gyvenime, kuris rezervuotas Jo vaikams, gimusiems iš Atpirkėjo kraujo ir vandens Šventoje Dvasioje.
Atpirkimo Medis tebūna žmogui didžioji gyvenimo Šviesa, kalbanti trijų spalvų refleksijomis: raudona, geltona ir žalia. Raudona — Atpirkėjo kraujas: klausyk Jo kalbos. Geltona — Žmogus Keleivis: keliauk, žiūrėdamas į Atpirkimo Medį. Žalia — amžinoji viltis: būsite kaip dievai!
Bruno Markaitis, S. J.