Gerbiamas Kunige Jonai!
Jau keletą kartų atsidūriau nepaprastai keblioje būklėje. Jokiu būdu negalėjau sakyti tiesos, nes būčiau išdavęs man patikėtas paslaptis. Lygiai negalėjau tylėti, nes tylėdamas būčiau prisipažinęs ką nors žinąs ir būtų tekę gerokai nukentėti. Meluoti nenoriu. Nenoriu laužyti Dievo įsakymų ir sąmoningai papildyti nuodėmę. Bet paslaptį išduoti, suprantu, irgi yra nuodėmė; ar ne? Ką tokiais atvejais daryti? Ar meluoti, ar išduoti?
Ne aš vienas tai išgyvenu. Prisiminkim tik komunistų pavergtąją tėvynę ir kitus kraštus. Kaip dažnai ten žmonės kamantinėjami, žiauriai tardomi. Jei jie pasakytų tiesą, kartais šimtai Sibire atsidurtų, kiti ir mirti turėtų. Už tylėjimą irgi yra skaudžiai baudžiami. Nejaugi nėra jokios galimybės doram žmogui išvengti melo ir nenusidedant išsaugoti paslaptis? Turėtų būti galima, nes tikiu, jog išmintingas Dievas negali įsakyti nesąmonių. Ir vis tiek, gyvenimo praktikoje, nematau kelio iš tos painiavos. Už aiškų atsakymą būsiu Jums labai dėkingas.
Juozas Klausutis.
Mielasis Juozai!
Atsakysiu šv. Augustino žodžiais: Palietei "sunkiausią ir giliausią klausimą: ar gali būti leidžiama doram žmogui kada nors meluoti."
Na, jei tokiam šviesiam teologijos žiburiui, Bažnyčios Daktarui ir Tėvui ir šventajam šitas klausimas atrodė "sunkiausias", tai nelaukite, kad aš įstengčiau aiškiai atsakyti vienu kitu sakiniu. Paaiškinimas bus ilgokas.
Jūs teisingai galvojate: Dievas negali reikalauti nesąmonių. Negali vienas Jo įsakymas prieštarauti kitam. Jei Jis duoda neribotą įsakymą nekalbėti netiesos, t. y. nemeluoti, tai turi būti galima jo visada laikytis, nors ne visada bus lengva. Lygiai, jei yra nuodėmė išduoti patikėtas paslaptis, turi būti galima jas išsaugoti nemeluojant, t. y. nepapildant nuodėmės. Bet kaip?
Pirmiausia prisiminkite, kas yra melas. Visų supratimu meluoja tas, kas kalba priešingai savo minčiai. Pvz.: tikrai žinai, jog Vytenis yra partizanas, bet tardomas sakai: "nežinau“.
Kodėl melas laikomas nedoru dalyku? Todėl, kad jis iškreipia, išverčia ir sudarko kalbos prigimtį. Kalbos esmė ir tikslas yra apreikšti kitam žmogui savo mintis, žodžiai ir sakiniai yra tam tikslui pasiekti priemonės. Dar daugiau: kalbėdamas žmogus ne vien apreiškia savo mintis, bet sykiu užtikrina, jog nori pasakyti tiesą. Tai jis užtikrina ir garantuoja, jau tik atverdamas burną kalbėti. Todėl, žmogui kalbant, jo dvasia apima ir proto sąvokas-min-tis ir valios norą bei pažadą tas mintis atskleisti klausančiam. Pačiu kalbėjimo faktu jis užstato klausančiajam savo autoritetą, nuoširdumą ir gerumą arba, dar teisingiau išsireiškiant, užstato savo ištikimumą pasidalyti turima tiesa. Už šitą savo ištikimumą kalbantysis mainais reikalauja besiklausantįjį pasitikėti jo teisingumu. Ir kadangi klausantysis laiko kalbantį teisingu, jis pilnai tiki ir pasitiki išgirsti tiesą. Kartais klausantysis gali turėti griežtą teisę tiesą išgirsti, pvz. teisme ar pagal sudarytą sutartį.
Pasižadėjimas sakyti tiesą paprastai glūdi pačiame pasikalbėjime ir jis neduodamas atskirai. Bet kartais jis gali būti ir įsakmiai pabrėžiamas, kaip pvz.: "Tikėk manim... Tikrai... Sakau tikrą tiesą... nemeluoju..." ir panašiai.
Iš to savaime plaukia išvada: jei kas vartoja žodžius apgaulingai, nenuoširdžiai, jei kas savo žodžiais neatskleidžia žadamos tiesos, o ją pridengia, tas prigauna besiklausantį ir pasitikintį žmogų. Šitoks apgaudinėjimas daro kalbantį veidmainiu ir paverčia jį išdaviku, nes jis išduoda klausančiojo pasitikėjimą. Išdavimas yra biauri šlykštybė ir todėl suprantama, kodėl visų laikų dori žmonės biaurisi melu, kodėl laiko jį nedoru dalyku ir kodėl melagis laikomas žmogumi be charakterio. Melas yra įvairių blogybių maišalienė: čia įeina ir apgaulė ir dviveidiškumas, čia rasi ir suktus planus apgauti žmogų ir, kas svarbiausia, čia yra išdavimas. Ir tas išdavikiškumo elementas, atrodo, yra tikrasis raktas teisingai išspręsti klausimą, kaip išsaugoti paslaptis nemeluojant.
Juozai, gerai įsidėmėkite, kas daro melą melu, kas yra melo išskiriamoji žymė. Jau šv. Augustinas nurodė, jog melą daro melu išdavimas pasitikėjimo. Jis rašo: "Kas meluoja, tas tuo pačiu faktu, kad jis sako netiesą, išduoda pasitikėjimą, jis nori, kad klausantysis juo pasitikėtų, kai pats atsisako pagerbti jo teikiamą pasitikėjimą. O kas išduoda pasitikėjimą, tas yra nedoras" (De mendatio).
Šitaip išsiaiškinę kalbos prigimtį ir melo ypatingąjį išdavikiškumo požymį, mes galime ir privalome jį šitaip apibrėžti: MELAS YRA KALBANČIO PAPILDOMAS IŠDAVIMAS, KAI JIS NEIŠTESI PASIŽADĖJIMO SAKYTI TIESĄ, TARDAMAS SAVO MINČIAI PRIEŠINGUS ŽODŽIUS.
Kodėl šitoks melo supratimas yra teisingesnis ir kodėl aukščiau duotasis jo apibūdinimas yra nevykęs ir nepakankamas?
Viena, žmogus gali kalbėti priešingai savo minčiai, nė kiek nemeluodamas ir nenusidėdamas. Tai yra labai aišku vaidinimuose ir žmogui kalbant pačiam su savimi. Vienas žymesniųjų Bažnyčios rašytojų yra pastebėjęs: "Niekieno nekalbinamas žmogus gali suprasti bet kurį žodį, kaip tik jam patinka, ir nebus melo". T. y. privačiai kiekvienas gali duoti savo žodžiams kokią tik nori reikšmę, net visiškai skirtingą nuo įprastinės prasmės. Kad šitoks prasmės pakeitimas virstų melu, turi prisidėti išdavimas kito pasitikėjimo.
Kita vertus, ir žalčio gudrumas gali būti krikščioniška dorybė (Mt. 10, 16). Pasinaudodami čia išryškintu melo supratimu, mes galime lengvai pašalinti kliūtis paslaptims išsaugoti nemeluojant.
Ir iš juodo veido trykšta šviesa, jei žmogaus siela rami ir joje nėra melo.
Ir vėl čia tinka šv. Augustino žodis: "Mes esame liudininkai tiems, kuriems yra naudinga žinoti tiesą, ir tiems, kurie turėtų per mus įtikėti tiesą. Bet kai jus kas kamantinėja ir nori išgauti informacijų, kurios jo neliečia, ar kai nori žinoti tai, kas jam žinoti nenaudinga, tas ieško ne liudininko, o išdaviko." Kitais žodžiais: kas teiraujasi, kas verčia išduoti paslaptis, neturėdamas į jas teisės, tas nesiskaito su klausiamojo teise ir pareiga saugoti paslaptį. Tokiu atveju neteisėtas klausinėtojas negali protingai tikėtis paslaptį išduodančio atsakymo. Klausiamasis tada savo ruožtu neprisiima pareigos parodyti savo mintis; ir jei būtinas reikalas išsaugoti paslaptį verčia jį kalbėti, tai jis nepasižada būti atviras ir nuoširdus. Jis neapsiima būti tiesos liudytojas. Kadangi tose sąlygose paklaustasis negali ir nepasižada pasakyti tikrosios savo minties ir kadangi dėl to jis pats nereikalauja iš paklaususio pilno pasitikėjimo, tai čia nesulaužomas joks pažadas ir nėra išduodamas pasitikėjimas. Negalima išduoti to, ko nėra. Tokiose aplinkybėse tiesai arba paslapčiai išsaugoti vartojami minčiai priešingi žodžiai nėra melas, nes juose nėra melui būtino ir esminio požymio — pasitikėjimo išdavimo.
Imkime Jūsų paminėtus komunistų policijos tardomuosius. Jie gali turėti labai svarbių ir niekam neišduotinų paslapčių. Visas žmogiškąsias ir dieviškąsias tiesas pamynę, komunistai tardytojai patys neturi jokių teisių į nekalto žmogaus mintis ir paslaptis. Daugiau: komunistai patys nesitiki ir rimtai nelaukia, kad tardomieji pasakys jiems tikrą tiesą. Ką jie besakytų, tardytojas vis tiek nepasitiki, todėl toliau kankina, norėdamas įsitikinti, kad tardomasis savo tiesos "nebepakeis". Kadangi komunistas neduoda žmogui pasitikėjimo, tai tardomasis negali nesamo pasitikėjimo išduoti, ką jis besakytų. O kadangi jis neišduoda pasitikėjimo, tai jo išsisukinėjimai nėra melagystės ir todėl nėra nuodėmė. Tai atsimenant, yra gan lengva išsaugoti paslaptis nemeluojant, nenusidedant, nors žodžiai yra priešingi tiesai.
Gal pamanysite, Juozai, kad čia vis tiek yra kažkas sukto ir negarbingo. Gal taip pasielgęs nerimautum, gal jaustumeis apgavęs negudrų klausytoją. Tokia savijauta dar nėra ženklas, kad būtum pamelavęs. Teisėtame kare priešą nukovęs karys gali labai skaudžiai tai išgyventi: morališkai jis gali labai kentėti, nors jis nė kiek nenusidėjo ir, užmušdamas priešą, nepapildė žmogžudystės nusikaltimo. Panašiai ir mūsų nagrinėjamu atveju nėra melo, nėra nuodėmės, nors ir būtų jaučiama, kad tokių gudravimų ar išsisukinėjimų neturėtų būti žmonių santykiuose. Kasdieniame normaliame gyvenime, kai kalbantysis nėra atakuojamas, kai nėra verčiamas išduoti slėptinų dalykų, kai jis pats savo noru ką nors pasakoja, tai klausytojai visiškai protingai laukia iš jo tiesos ir jis tą tiesą žada. Jei čia jo žodžiai nepasakytų tiesos, neatvertų jo tikrosios minties, jis būtų melagis ir nusidėtų. Visada būtų melagystė, jei kas išsigintų savo tikėjimo, pvz. klausiamas, "ar esi katalikas", atsakytų "nesu". Nėra tokios blogybės pasaulyje, nė pati mirtis nėra tokia baisi blogybė, kuriai išvengti būtų verta išsiginti savo tikėjimo. Niekas negali paliuosuoti žmogaus nuo paliudijimo dieviškosios tiesos. Išganytojo žodis tuo reikalu nepaprastai aiškus: "Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo danguje esančiojo Tėvo akivaizdoje" (Mt. 10, 32). Šitie žodžiai buvo ir yra kankinių džiaugsmas ir viltis.
Yra ir kitokių aiškinimų, kaip išsaugoti paslaptis. Bet jie yra žymiai painesni, eiliniam žmogui sunkiai suprantami, sunkiai pritaikomi gyvenimo staigmenose. Todėl aš jų čia ir neišdėsčiau. Paskutiniais laikais keletas moralistų ėmė tą reikalą gvildenti ir aiškinti šičia išdėstytu būdu. Jis yra tuo geras, kad išlaiko nepaliestą Dievo įsakymą niekada nemeluoti ir kartu duoda galimybę išvengti paslapčių išdavimo nenusidedant. Jis yra lengviau kiekvienam suprantamas. (Nėra melo, jei neišduodamas žmogaus pasitikėjimas ir jei nesulaužomas pasižadėjimas sakyti tiesą).
Aišku, šitie dėsniai galioja ne tik komunistų tardomiesiems, bet ir šeimos gyvenime ir socialiniuose santykiuose, kur tik yra būtinai reikalinga išsaugoti paslaptis.
Kunigas Jonas