III
Bandymas išeiti iš vienatvės per moterystę
Žmonių dauguma, nespėjusi radikaliai meile nusivilti, tikisi išeiti iš vienatvės per moterystę. Tasai pasąmonėje glūdįs pasitikėjimas remiasi ne tiek moteryste, kiek meile, kurią norima išsaugoti ir supastovinti per moterystę. Mat jaučiama, kad moterystė sušvelnins vienatvę tik tiek, kiek joje bus meilės ir į meilę atremto sugyvenimo.
Moterystė yra pats didžiausias bandymas išeiti iš vienatvės ir jos šaknis pakirsti. Tačiau gyvenimas rodo, kad daugumoje atvejų moterystė iš vienatvės neišveda ir net jos nepalengvina. Moterystės meilė dažnai tveria trumpiau negu meilė prieš moterystę ar šalia jos. Tą liūdną gyvenimo faktą ironizuodama, viena rašytoja klausia, kaip išsaugoti meilę net moterystėje arba nežiūrint moterystės, tuo norėdama pasakyti, kad palaikyti meilę moterystėje nėra lengva. Maxence van der Meersch, turėdamas galvoje skaitlingas moterystes, iš kurių meilė pasitraukė, sako, kad "laimingas moterystes galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų."
Didelis moterysčių skaičius reiškia dvi vienišas esybes, kurių vidaus gyvenimas ne tik viena kitai svetimas, bet kasdien svetimėjantis. Jas riša įstatymas, bendras butas, ta pati aistra, vaikai, žmonių opinija ir kiti, deja, ne vidaus ryšiai. Bendrai gyvendamos, nuolat viena kitai kasdienėdamos, jos darosi viena kitai mažiau įdomios. Francois Mauriac pastebi naikinančią apsipratimo galią paradoksiniais žodžiais: "Jei mylima esybė gyvena šalia tavęs — ji tau darosi jau netokia brangi". To negana, vedusieji, kasdien vienas kito ydas matydami jų biauriame nuogume — (ko varžytis ir slėptis? esame surišti, ir kelio atgal nėra!) — ir meilės ugdyti nesirūpindami, kasdien darosi tolimesni. Ir ne kartą pasitaiko, kad nerandi dvasiniai vienas kitam svetimesnių žmonių už vyrą ir žmoną. Tai vienas tų paradoksų, kad priartėdamas prie ko nors per arti, — ir kaip neartėsi, kai iš vienatvės nori išeiti, — pradedi nuo jo tolti. Ar ne tiesa, kad kartais esame dvasiniai tuo artimesni, kuo fiziniai tolimesni?
Vien tik fizinis intymumas moterystės vienatvės nepašalina. Siela pirm visko ilgisi sielos ir, jos neradusi, jaučiasi apvilta ir apgauta. Tada meilė griūva, o su jos griuvimu vienatvė vėl tiesia į žmogų savo šaltąsias rankas. Kūno ryšiai, sielos ryšio nepateisinti, degraduojami, nors juos vadintume "moterystės pareigos" vardu. Kūno ryšiai vis labiau jungia tik tuos, kurių dvasios sujungtos; o kurių dvasios tolimos, tuos kūno ryšiai dar labiau tolina. Be to, bedvasiai kūno ryšiai daro sielos ryšį vis labiau negalimą ir išėjimą iš vienatvės vis labiau neįmanomą. Todėl tik primityvios dvasios žmonės, šitaip moteryste naudodamiesi, gali būti ramūs. Tik jie gali nesuprasti, kad naudojimasis kito kūnu, kai dvasia tam yra svetima, nėra tvarkoje. Todėl tik toks fizinis artumas nestumia į vienatvę, kuriame abiejų kūnas ir dvasia abipusiai džiaugiasi moteryste. Pabrėžiame: "abiejų" ir "abipusiai", nes vienpusis aukojimasis, taigi, altruizmas, gali išugdyti kitame asmenyje nusikalstamą egoizmą — pagrindinę vienatvės šaknį. Tokio aukojimosi pasekmė — dvasinė bedugnė; vienatvė nesumažėja, bet padidėja. Tuo nenorime paneigti, kad ne kartą, jau susijungusių dvasių laikini sudrumstimą galima praskaidrinti fiziniu intymumu.
Svarstydami čia tą klausimą vienatvės prasme, prisimename ir tai,
Birželis mums yra tapęs kančios mėnesiu, bet jis mums įkvepia ir drąsos ryžtingai žiūrėti į šviesesnę ateiti.
kas pagrįstai sakoma apie lyčių priešingumą, apie jų savitarpę kovą ir egoizmą. Tai vis tokios ypatybės, kurios stumia lytis į vienatvę. Aistra, dvasios - nelydima ir jos neįkvėpta, tik savo malonumo egoistiniai ieško ir į kitą asmenį neatsižvelgia. "Malonumas veda į žiaurumą (Balsac), o žiaurumas žmones atstumia ir skaldo. Štai kodėl žmonės dvasine prasme yra labiausiai tolimi, kai fiziniai yra artimi, nes tuo metu jie yra egoistiškiausi. Čia turime naują pagrindą, kuriuo remdamiesi tvirtiname, kad vien kūno ryšiai iš vienatvės neišveda. "Amžina aistros monotonija, kuri visada tom pačiom formom pasireiškia ir tais pačiais žodžiais kalba" (Flaubert), negali nei dvasių sujungti nei vienatvės jausmo pašalinti. Štai kodėl meilužių sugyvenimas (tokiais vadiname tuos, kuriuos jungia tik kūno aistra), tartum koks skaudulys, kartkartėmis prasiveržia žiauriom ir net kruvinom scenom, kurios iškalbingai liudija jų dvasių svetimumą ir tolimumą.
Tik nuolatinis vieno į kitą atsižvelgimas, dažnas dvasios stygų derinimas, tik abipusis aukojimasis ir vidaus pasauliu interesavimasis gali vienatvę sušvelninti. Be visa to vienatvės išgyvenimas gali pasidaryti toks sunkus ir tragiškas, kad vedusieji gali pasijusti didėjančios vienas kito vienatvės priežastimi, tokiu būdu, tapdami vienišesni už fiziniai vienišus.
Vienatvės palengvinimo nėra be abipusio dvasinio bendravimo. Be šio bendravimo abi ar viena pusė pradeda trečiojo asmens ilgėtis. Šis ilgesys, nors ir suprantamas, yra moterystę ardąs veiksnys. Kiekvienas dvasiniai subrendęs ir gyvenimą pažįstąs žmogus žino, kad nauji bandymai susirišti, nors skirtingi varijantuose, kartoja tą pačią istoriją. Pergyvenimų žaizdos daugėja, vienatvė gilėja, ir laukiamos laimės stebuklas tampa miražu.
Abipusis dvasinis bendravimas yra būtinas, kaip kvėpavimas. Juo vienas asmuo kito dvasios atmosferą pajunta ir suvokia. Jis iššaukia abipusį atsivėrimą bei išsisakymą ir vieną sielą paneria kitoje. Šita prasme Balsac rašė savo mylimajai: "O brangioji, geroji, mano dieviškoji Ieva, kas per kančia negalėti tau kas vakaras pasakyti, ką dariau, kalbėjau, ką mąsčiau!"
Gal daugeliui vedusiųjų dvasinio bendradarbiavimo reikalas bus nesuprantamas ir atrodys per daug romantiškas, negyvenimiškas. Bet ar ne dėl to išyra šeimos, kad jos iš vidaus nėra suaugusios ir sutapusios? Dvasinis bendravimas jas kaip tik ir suaugina, bet jis galimas tik tada, kai vyras ir žmona brangina dvasines vertybes, bendrai jų ieško, bando jomis gyventi. Tik tada žmona tampa vyrui, anot B. Brazdžionio, visu tuo, kuo šioje žemėje tvarinys gali pasidaryti kitam tvariniui: "Tavo sieloj visas mano džiaugsmas tilpo, mylima, sesuo, žmona ir moteris..." Šitaip jausti ir išgyventi galės visi, jei pagal poeto mintį "eis atspindžiuos dangaus padangčių tolimų", vadinasi, rems savo abipusį gyvenimą į dvasines vertybes. Šitaip išgyvenamoje moterystėje vienatvės sąmonė beveik pranyksta ir tik kartkartėmis savo šešėliu, tartum sparnu, paliečia vedusiųjų gyvenimą.
Kiti bandymai vienatvę sušvelninti
Ėjimas į žmonesir su jais bendravimas — štai viena lengviausiai prieinamų priemonių, siūloma tiems, kurie kenčia dvasinės vienatvės skausmą. Nors žmonės, į kuriuos einama, ir nebūtų dvasiniai artimi, tačiau ir tas grynai išorinis bendravimas — taip mano šią priemonę siūlantieji — kančią lengvina, padėdamas dvasiai užsimiršti.
Žinoma, eiti į žmones gali reikšti tą pat, kaip užsimesti žmonėms, kaip eiti nekviečiamam. Nekviestas žmogus tik ten maloniai priimamas, kur jis laukiamas, kur kas nors suinteresuotas jo atėjimu. Kadangi vienišas žmogus tokio asmens paprastai neturi, tai šie užsimetimai, užėjimai ar net pakvietimai gali būti reti. Tuo tarpu jam vienatvės skausme reikia dažno palengvinimo, kaip ligoniui dažnai ir reguliariai vartotinų vaistų. Ir nors vienatvės skausmo nelyginame ir negretiname su liga, bet, žinodami jo reguliarų pastovumą, matome ir reguliaraus bendravimo su žmonėmis reikalą.
Nereikia pamiršti, kad vienatvės skausmą lydįs liūdesys daro žmogų mažiau socialų, ir kartais jam labai sunku prisiversti eiti į žmones, kurie nėra jam labai artimi. Kai siela giliai kenčia, sunku prie kitų pritapti, ir bendro linksmumo sūkurys nepaskandina nei vienatvės liūdesio nei didėjančio džiaugsmo trūkumo. Panašia prasme išsireiškė Rilke: "Esu pasibaisėtinai vienišas tarp medžių, kurie žydi."
Sumažėjęs socialumas atpratina vienišąjį nuo nerūpestingo bendravimo ir elgesio stiliaus. Jo gyvenimiškumas nebetenka įprastinės vaidybos ir nudavimo. Gal būt, dėl to jo buvimas įneša į kitų tarpą nedarnumo, ir jo pradedama vengti. Tada dvasinė vienatvė stumia jį į fizinę. Vienišas jis eina per gyvenimą. Kartais vienintelis jo "išėjimas" į žmones yra įlipimas į tramvajų ar autobusą, kad bent valandą galėtų pabūti kalbančių bei besišypsančių, nors ir svetimų, žmonių tarpe.
Nenuostabu, kad vienišųjų tarpe atsiranda ir tokių, kurie tvirtina, jog nieko nepadės žmonės, jei žmogaus neturi. Todėl jie išdidžiai izoliuojasi ir, vien tik savim pasitikėdami, stengiasi pažadinti savyje nežinomas, neapčiuopiamas gyvybines jėgas. To neįstengę, nieko savo vienatvės agonija nesunkindami, jie pagreitintai perdega ir miršta vienatvės mirtimi. Jų nuotaiką vaizduoja vienas Dostojevskio charakterių: "Kam lįsti pas žmones, kurie jūsų nenori? Ar negeriau nutraukti ryšius su visais? — O kur paskui? — paklausė jis. Įsave, į save... Nutraukti ryšius ir nueiti pas save."
Tikroji draugystė,būdama pastovesnė už meilę, yra tikresnis vienatvės palengvinimas negu ėjimas į žmones. Bet ar tokia draugystė nėra retesnė už meilę? Atrodo, kad tikrąja meilę žmonių dauguma bent tariasi išgyvenę. Tuo tarpu tik mažuma gali pasidžiaugti turėję tikrų draugų.
Ne vienas turi stiklelio, kortų ar kitų bendrųjų silpnybių "draugų". Tai nėra tikrieji draugai, nes tarp jų nėra vidinių ryšių, kurie turėtų būti draugų tarpe. Tai pažintys. Tikroji draugystė gimsta tada, kai susitinka dvi sielos, kurios pasijunta artimos bendru susižavėjimu ir pasitikėjimu. Tai du žmonės, kurie sutinka pagrindiniuose dalykuose ir linki vienas kitam gero. Tokiu būdu, visa juose susibendrina: mintys, svajonės, džiaugsmai, skausmai ir net dorybės.
Tikroji draugystė mums rodosi pranašesnė už meilę. Meilė ne visada nuo mūsų priklauso. Draugystė yra mūsų valdžioje, nes ji išugdoma. Meilei visada gresia trečiojo asmens įsikišimo pavojus. Draugystė tokio pavojaus nebijo. Meilėje yra daugiau kančios, daugiau nesusipratimų ir iracionalių momentų. Draugystė yra skaidresnė, permatomesnė ir protu lengviau kontroliuojama. Meilėje vis dar lieka paslapčių, nes retai kada besimylintieji atvirai pasisako apie praeities meilę. Draugų tarpe nėra kankinančių paslapčių, ir draugai yra ypač tuo draugai, kad vienas kitam paslaptis išsako ir gyvenimo painiavose patarimo susilaukia. Leon Bloy nurodo dar vieną tikros draugystės ženklą, kada draugas sutinka už draugą kentėti, kada sunkioje draugui valandoje siūlo pagalbą, ryždamasis ant savęs užsikrauti draugo naštą.
Tikroji draugystė galėtų vienatvę sumažinti, bet ji reta, labai reta.
Darbas— tai geriausias būdas skausmą užmiršti, jį taip nutildyti, kad jo nebegirdėtume. Taip sako optimistai, kuriems darbas yra priemonė ir vaistas visam kam.
Tiesa, kad darbas gali dėmesį nukreipti nuo skausmo, jei skausmas nėra per didelis. Bet toks darbas turi būti mėgiamas ir intensyvus, visą žmogų palenkiąs savo reikalavimams. Jei jis tik fizinis darbas, paliekąs dvasią laisvą kentėti, tai didelio skausmo jis nepalengvina. Apskritai kalbant, didelio vienatvės skausmo ir liūdesio darbas nenutil do, nes jį nuolat lydi vienišumo sąmonė. Darbo optimistai klysta galvodami, kad darbas atima kančiai laiką. Jie pamiršta, kad kančiai laiko nereikia.
Mėgiamas ir ypač kūrybinis darbas, kuriame dalyvauja ir pasineria visa dvasia, dėmesį nukreipia nuo skausmo ir priglušina kančios sąmonę, ir toks priglušinimas bent laikinai skausmą palengvina. Gaila, kad ne daug kas turi tokias aplinkybes ir priemones, kurios įgalina jį pasinerti mėgiamame darbe.
Menas,džiaugimasis juo ir jo praktikavimas žmogų nukelia į grožio pasaulį, kuriame paskęsta ir pranyksta vienatvė. Vaizduotė ir jos pasiuntinė — svajonė mus veda į tą grožio pasaulį. Vienišasis, kuris turi daug jautrumo, kurio vaizduotė turtinga vaizdais ir svajonėmis, jautri menui ir jam gimininga, gali susikurti tokį pasaulį, kurį grožis valdo. Tam labiausiai padeda knyga — vienišųjų dvasios duona. Vienas Rolland'o romano didvyris nesijausdavo toks vienišas, kai Biblija būdavo jo rankose. Bet, anot autoriaus, jis skaitė ją taip, kad tai buvo ne tiek skaitymas, kiek su ja kalbėjimasis.
Lietuvis su mišku jau nuo senų laikų yra labai susigyvenęs. Klausydamasis miško ošimo, jis užmiršta savo vienatvę. Dabar miškas yra tapęs jaunųjų partizanų namais.
Per literatūrą ir meną pamirštama liūdna dabarties tikrovė ir persikeliama į kitą geresnį ir gražesnį pasaulį. Todėl muzika yra spindulys, siekiąs amžinybę; tai motiniška ranka, ištiesta virš vienatvės jūros. Taip muziką nusako vienas poetas. Kartais ir Nietzsche's vienatvėje, liudijant Zweig'ui, suspindi trumpam laikui mažas laimės spindulys — muzika.
Apgailestaujame, kad menas prieinamas tik toms sieloms, kurios ilgisi grožio, kurios jam giminingos ir jį supranta. Gaila, kad per meną mes bėgame nuo vienatvės skausmo tikrovės. Bet bėgimas nėra vienatvės apvaldymas, nėra jos šaknų pakirtimas.
Vadinasi, nors menas yra vienišo žmogaus draugas, bet kai vienatvės kančia ilga ir sunki, tai gyvenimas mus prašo atsakymo į šiuos žodžius: "Kas yra grožis arba harmonija tam, kurs mirčiai pasmerktas, kurs tarp griūvančių sienų dėl savo gyvybės kovoja?" (H. Hesse). Vis dėlto, kilni svajonė ir tyras meno grožis gali vienišajam duoti nuostabaus užsimiršimo valandėlių ir skausmo iškreiptą veidą laikina šypsena paguosti ir praskaidrinti. O tame žmogaus gyvenime, kurio visas ilgis — trumpa valanda, kiekvienas džiaugsmo akimirksnis turi savo vertę.
Alfonsas Grauslys