I
Meilė yra ne tik sudėtingiausias, bet ir asmeniškiausias išgyvenimas, kuriame daug problemų ir mįslių. Juk kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis, su skirtingu paveldėjimu ir išgyvenimais, kurie jį ugdo. Dėl to kiekviena konkreti meilė turi skirtingų spalvų ir atspalvių, duodama pagrindo tvirtinti, kad koks žmogus, tokia ir jo meilė.
Retai žmogaus dvasia išgyvena tokią įtampą, kuri galėtų prilygti meilės išgyvenimui. Retai žmogus gali būti taip giliai savo vertingume apsprendžiamas, kaip tada, kai jis myli. Todėl ir antrasis posakis atrodo teisingas: kokia meilė, toks ir žmogus.
Štai dvi pagrindinės mūsų straipsnio tikrovės. Čia mes nenorime nieko pasakyti prieš pačią meilę, kurios nesuteptą idealą kiekviena siela savyje nešiojasi, ir kurio jokia nešvari realybė nesugeba sutepti. Bet mums teks paminėti liūdną tiesą, kad nėra grožio, kurio žmogus neįstengtų subiaurinti: jo kojos gali sutrypti ir puikiausių gėlių puokštes.
Meilės grožis
"Tas pats dalykas, kuris šalia mūsų vadinamas grožiu, mumyse vadinamas meile." Šiais žodžiais O. Milašius nusako meilės ir grožio giminingumą. Šį giminingumą įrodo meilės ir jos pasireiškimų stebėjimas. Ar ne tiesa, kad meilė žmogų pripildo grožiu ir nuteikia grožiui; ji pati, pirm visko, išgyvenama kaip grožis. Jau pirmasis gimstančios meilės jausmas išreiškiamas grožiu: ji man patinka, ji graži arba jis gražus. Dažniausiai šis jausmas išgyvenamas kaip išorinis grožis, bet ne retai jis pajuntamas kaip vidinis grožis, pagražinąs net pačią išorę. Vadinasi, meilė gimsta širdyje grožio pavidale. Šv. Raštas, kalbėdamas apie pirmąsias žemės šeimas, sako, kad žmonių sūnūs matė žmonių dukras esant gražias ir ėmė jas sau už žmonas. Grožio išgyvenimas įžiebė meilę, o meilė suartino visam gyvenimui. Biblijos "Giesmių Giesmė" liudija, kad besimylintieji vienas kito grožį mato, jį svajingais palyginimais ir pavadinimais šlovina. "Visa graži esi, mano drauge", — sako mylimasis, meilę grožio pavidale išgyvendamas.
Poetai kalba apie visokeriopą mylimo objekto grožį. Atrodo, tartum pasakiška burtininko lazdelė būtų palietusi mylimąjį asmenį, ir jis sušvinta spindinčiu grožiu, nors šalia stovintieji to grožio ir nepastebi. Vadinasi, meilė, kartais sukurdama tik iliuzorinį grožį, mylinčiame asmenyje visa paauksina. Baironui mylimosios balsas yra švelnus muzikos garsas, skambąs virš jūros. Tetmajeriui kiekvienas mylimosios žodis yra gėlė, kuria jis džiaugiasi ir maldauja: "Kalbėk dar į mane." Heinei mylimosios akys — žibuoklės, o pirštai — baltosios lelijos. Lerbergui mylimosios išskleisti plaukai atrodo kaip dalgio nupiautos varpos. Ar ne todėl mylimoji moteris pajunta meilę kaip grožį. Tetmajeris sako: "Ar tu žinai, ką reiškia moteriai pasakyti: myliu? Tai pasakius, lyg saulė savo šviesa persunkia gėlę."
Meilė ne tik pagražina mylimą objektą, bet ir mylintįjį grožiu pripildo. Todėl dar vakar Putinui, savyje ryškiai grožio nejutusiom, šiandien — meilei gimus — jo vidus prisipildo gėlėm ir saule, šviesa ir dainom ("Vakar sako"). Vien meilės atmintis užlieja sielą besijuokiančia saule, kvepiančiais žiedais, aušros ugnim, spinduliais... ("Romansas"). Poetas— grožio sklidinas — visa mato grožio šviesoje, nes "aš visą būtį puošdavau tavim, spalvotų sutemų liūdna Madona" ("Saulėleidžio Madona"). Lygiai taip Balmontas dainavo: "Mano sode mirga rožės baltosios ir rožės rausvosios."
Meilė ne tik grožiu pripildo, bet akis atveria aplinkiniam grožiui. Sidabriniai melsva migla pridengia visą pasaulį, tikrove paversdama svajonę. Visas aplinkos grožis virsta puošniais rėmais mylimosios paveikslui įstatyti. Poetui Tiutcevui atsivėrė naujas pasaulis, kai "iš jos krūtinės kaip saulė išsiveržė auksinis meilės prisipažinimas." Kai mylimieji — meilei dingus — vėl susitiko, poetas prisiminė praeities auksinius laikus, ir širdyje jam pasidarė šilčiau, lyg vėlųjį rudenį būtų padvelkę pavasariu.
J. Wassermann "Angelų aptemime" vaizduoja vieną asmenį, kuris — tyliai sėdėjęs šalia mylimosios — išeina į gatvę, sustoja, nusiima skrybėlę ir, pažvelgęs į žvaigždėtą dangų, pajunta, kad "būna valandų, kai žvaigždės nušvinta mums pirmą kartą." Mat, meilė pažadino pastabumą ir jautrumą grožiui.
Meilė nuteikia sielą svajingai, ir visos spalvos atrodo turtingesnės, ore pajuntama daugiau balzamo, o dangus pasidaro mėlynesnis. "Atėjo meilė, ir man atrodė", sako H. Hesse, "kad plonas pilkas šydas nukrito nuo mano akių, ir pasaulis pasirodė man pirmykštėje dieviškoje šviesoje." Besimylintiems atsiveria kitiems neprieinamas grožis. Dėl to Balmontas sako, kad jie pamato tokias naktines gėles, kurios vardo neturi, ir kurių kiti negali matyti.
Net daiktas, turėjęs bet kokį ryšį su meile, nušvinta nauja šviesa. Savo "Eugenijoje Grandet" Balzakas vaizduoja mylinčiąją, kuriai seni, girgždantys laiptai spinduliavo, kalbėjo; jie buvo jauni kaip jos meilė, kuriai jie tarpininkavo. Iš kitos pusės, ar ne dėl to pasaulyje šviesa užgęsta, tamsoje spalvos pranyksta ir vakarykštis džiaugsmas panyra liūdesyje, kad meilė žuvo.
Per meilę žmogus pajunta giminingumą kiekvienam grožio pasireiškimui ir pasidaro jautresnis menui. Sakykime, tapybos menas, paprastai reikalaująs stebėjimo, mąstymo ir priartėjimo, mylinčiajam darosi artimesnis, nes pati meilė yra sustojimas prie vieno asmens, jį geriau pažįstant, apmąstant, juo gėrintis. Muzikos menas, kurs garsu bando išsakyti tai, kas žodžiu nepagaunama ir neišreiškiama, kas nedrąsiai pasąmonėje svaigsta, yra labai giminingas meilės įjautrintai sielai, kuri gyvena žodžiais neišsakomu jausmu. Muzikos esmė, tvirtina R. Rolland, yra meilė. Todėl koncerte akys instinktyviai ieško draugo, su kuriuo galėtų džiaugsmu dalintis, nes vienam žmogui tas džiaugsmas per didelis. Ir ne kartą dviese besiklausant muzikos, "ant harmonijos lysvių tūkstančiai gėlių atveria savo besijuokiančias akis."
Pavasario gamta, kurioje visa atgimsta, sužaliuoja, pražysta, galingai ir ilgesingai prakalba į besimylinčius, nes jų sieloje gimė kažkas nauja, iki išol nejausta, neišgyventa, kas — lyg pirmosios pavasario gėlės — nežinomos saulės pažadintos — kelia galvutes į nežinomą ateitį.
Žmogus, per meilę grožiu prisipildęs ir nuolat grožiu — visokio meno pavidale — sielą maitindamas, pats pagražėjo fizine ir dvasine prasme. Meilė pražydina žmogų ir, kaip rodo patyrimas, jis pradeda labiau rūpintis savo išore, elgesio formomis, instinktyviai derindamasis prie sieloje pražydusio grožio. Neveltui Balzakas sako prasmingai, nors ir neįprastai: "Meilė ir bažnyčia savo altoriams reikalauja gražių uždangalų". Įsimylėjęs ir meilę branginąs žmogus susirūpina ir vidiniu grožiu, t. y., savęs tobulinimu, ydų šalinimu, nes jos yra neestetinės, ir dorybių įsigijimu, nes tikra dorybė dvelkia grožiu. Tikroji meilė yra graži jau savo esme, nes ji žmogų išlaisvina iš paties savęs ir savo savimylos, kuri gimdo visapusišką dvasinį biaurumą. Meilė duoda galingų paskatinimų save ugdyti ir dailinti, kad mylimam asmeniui būtų galima džiaugsmą padaryti ir save, kaip vertingą dovaną jam padovanoti.
Meilė ir grožis yra giminingi dar ir dėl to, kad bet koks grožis kursto meilės ilgesį, ir veda į meilę. Grožis apvainikuojamas ir atbaigiamas meile. Jis įprasminamas meile. Ir todėl "tuščias būtų dangaus didingumas, tuščias laukų ir medžių grožis, jei mūsų akys tai matytų, o širdis neišmoktų mylėti" (Wordsworth). Grožis tad ir jungia besimylinčias sielas, kurios, susitikusios grožio pamėgimo pagrindu, ir toliau tą meilę grožio pamėgimu palaiko. Todėl grožis yra meilės rėmai. Todėl anot Rilkes — meilė, tas jo vadinamas sielos paėmimas, gimsta "baltų chrizantemų dieną". Kai poetė Kanopnicka — savo eilėraštyje, vardu "Veronoje" — keliauja prie Romeo mylėtosios Julijos kapo, prie meilės altoriaus, tai jos kelią lydi grožis: saulė po jos kojomis mėto aukso rožes, snaudžiančiam ore jaučiamas bučinių šnabždesys, ir balandžių sparnų šešėliai krinta ant jos tako...
Meilė kuria ir skleidžia grožį,nes ji meną dažniausiai įkvepia. Kiekvienas kūrėjas — kaip Dantė — turi savo Beatričę. Gal ji yra nereali esybė, gal išsvajota ir laukiama Nežinomoji? Gal ji — kuris nors praeities prisiminimas, nei išreiškiamas, nei apipavidalinamas, glūdįs giliausioje pasąmonėje, kurį tiksliai išreiškia Putino žodžiai:
"Tu mano širdgėlos polėkius žadini, Tu man kova, ir sapnai, ir daina."
Gal ta Beatričė yra nelaimingoji meilė. Todėl jos įkvėpta kūryba yra pilna skausmo. Gal ji yra ta, kuriai galėtume parašyti dedikaciją: "Mylėtai ir mylėjusiai — Neištikimajai". Net nelaiminga meilė virsta grožiu, ir ne kartą tokios meilės skausmas tampa didesniu įkvėpimo šaltiniu už laimę ir džiaugsmą. Kad meilė įkvepia grožį, patvirtina sena tiesa, jog įsimylėjusieji bando eilėraščius rašyti.
Meilė įgalina kitų sukurtą grožį giliau suprasti ir į jį įsijausti.Todėl besimylintieji kartais drauge skaito poeziją, daro gražesnes ištraukas iš skaitomų knygų, drauge klausosi muzikos, drauge lanko meno galerijas ir t. t. "Nuo tos valandos, kai jis susitiko Ruth", rašo J. London, "prieš jį plačiai atsivėrė pasakiškos poezijos šalies vartai... Moteris davė jam gilesnį poezijos supratimą".
Meilė susvajina žmogų,ir margaspalviai svajonių drugeliai, tartum skraidančios gėlės, pradeda mirgėti prieš jo akis. Viename Tetmajerio eilėraštyje mylintysis svajoja apie povedybinj laiką, kai atsidarys prieš juodu šviesus, pilnas gėlių kvapo sodas. Rožės bučiuos jos plaukus, ir gėlės kris jiems ant galvų. Tai bus laikas, kai jis savo mylimąją gėlių spalvomis taip pasakiškai išpuoš, kad visas pasaulis nušvis. Pietų Amerikos poetas Amado Nervo svajoja apie busimąją meilę, kuriai gimus, šviesa — didesnė negu birželio mėnesį — užlies dieną. Tą naktį mėnulis nušvis pilnatim, ir kiekvienas jo spindulys virpės Betoveno melodijomis, o rožių bus daugiau negu visą gegužės mėnesį. Tai vis svajonės ir jausmai, bet labai suprantami, nes "visa, ką Eros paliečia, paneria į grožio šviesą" (Maceina).
Šitaip pajusta ir stiprios grožio šviesos nušviesta meilė yra tikras gamtos stebuklas. Štai dėl ko už meilės stebuklo — kaip už kiekvieno gamtinio ar antgamtinio stebuklo — stovi visatos, taigi ir meilės, Kūrėjas. Tikroje meilėje yra kažkas dieviška.
Alfonsas Grauslys