1956 M. RUGSĖJO (SEPT.) MĖN. VOL. VII, NO. 8
Sunku įsivaizduoti kultūrą be tolerancijos. Paprastai jos abidvi eina ranka rankon. Kuo žmogus yra kultūringesnis, tuo labiau jis gerbia kitą asmenį ir toleruoja jo įsitikinimus. Fanatizmas, savo nuomonėje užsispyrimas ir kitų niekinimas yra didžiausi kultūros priešai. Tik tas žmogus yra vertas pagarbos, kurs moka gerbti kitą. Išdidus pasipūtėlis, kurs kiekvieną skirtingų pažiūrų žmogų pravardžiuoja. krikdemu, davatka arba bedieviu, masonu, pats save pasmerkia visuomenės akyse, panašiai kaip tas fariziejus, kaltinęs ir niekinęs muitininką. Per dažnai mes savinamės tik vienam Dievui priklausančią teisę — pasmerkti žmogų amžinai. Jeigu šiandien vėl tarp mūsų apsigyventų Kristus, tai, tur būt, ne vienas “patentuotas krikščionis” Jį pasmerktų, matydamas kalbantis su kokiu nors “raupsuotuoju”, su kokiu nors “bedieviu” ar “masonu”, panašiai kaip kadaise Jį smerkė fariziejai, matydami kalbantis su Magdalena.
Mūsų visuomenėje labai trūksta objektyvumo. Esame įpratę žiūrėti ne į tai, kas yra daroma, veikiama, organizuojama, bet į tuos asmenis, kurie veikia ir organizuoja. Jeigu kuris nors asmuo yra man nesimpatiškas, tai viskas yra bloga, ką tik jis bedarytų; jeigu kuri nors asmenų grupė yra ne mano pažiūrų, tai viskas yra smerktina ir boikotuotina, kas tik tos grupės būtų organizuojama. Tas pats veiksmas yra labai geras ir girtinas, jeigu jį atliksiu aš, bet jis taps smerktinu ir nuodėmingu, jeigu bus atliktas ne mano įsitikinimų žmogaus! Štai svarbiausias daugelio mūsų “veikėjų” principas! Štai pagrindinis jų moralės dėsnis! Vadovaujantis šiuo “moralės” dėsniu, didesnis veikėjas bus tas, kurs daugiau griaus kitų darbus, kurs daugiau kenks kitų pažiūrų organizacijoms. Taigi, daugiausia tuo mūsų veikla ir reiškiasi: kovojant ir pešantis vieni su kitais.
Jeigu tą energiją, kurią sunaudojame kovodami su savo broliais ir draugais, panaudotume kovai su savo tikraisiais priešais, tai žymiai daugiau laimėtume. Dažnai mes nesugebame atskirti draugo nuo priešo. Kartais priešu skaitome geriausią savo draugą, siekiantį to paties tikslo, kovo-jantį dėl tų pačių idealų, bet einantį trupučiuką skirtingu keliu ir kovojantį kitokiu ginklu. Mes matome tik savo kelią ir vertiname tik savo ginklą, bet nesuprantame, kad yra ir daugiau lygiai gerų ginklų ir lygiai saugių kelių. Jei Visagalis kada nors mums leis grįžti į savo tėvynę, gal vieni lipsime į laivą, kiti sėsime į lėktuvą. Ir vieni ir kiti sieksime to paties tikslo, nors nevienodomis priemonėmis ir ne tais pačiais keliais. Ir vieni ir kiti susitiksime savo žemėje. Bet jegu mes savo akių nenukreipsime į bendrą tikslą, bet į skirtingas priemones, jei vieni kitus pradėsime laikyti savo priešais, jei iš laivo nukreipsime patrankas i lėktuvą, o iš lėktuvo i laivą mesime bombas, tai tėvynės nei vieni nei kiti nepasieksime, bet žūsime kelyje.
“Nėra namų be dūmų”, sako patarlė. Net ir geriausioje šeimoje kartais pasibara vyras su žmona, pasipeša tarp savęs vaikai. Visa tai lieka šeimoje, greitai užmirštama ir vėl santaikoje gyvenama. Bet jeigu vaikai nuolat pešis gatvėje, jeigu vyras su žmona ginčysis tarp svetimųjų, tokia šeima nustos garbės kitų akyse. Mes Lietuvoje kartais pasipešdavome; jeigu kada nors grįšime, tur būt, taip pat neišvengsime barnių ir peštynių, bet tai liks tarp mūsų. Viską užmiršime ir vėl santaikoje gyvensime, juk esame broliai, tos pačios šeimos nariai. Bet jeigu mes vieni prieš kitus pradėsime kovoti dabar, gyvendami tarp svetimųjų, tai toks mūsų elgesys bus tikra savižudybė. Kovodami vieni prieš kitus, mes kovojame patys prieš save, mes nustojame garbės kitų tautų akivaizdoje, mes silpniname savo poziciją tarptautinėje plotmėje, mes esame tikri savo tautos priešai ir išdavikai.
Kai Dainų Šventės metu Čikagoje, kur dalyvavo nemaža ir svetimtaučių, buvo viešai paminėta vieno mūsų valstybės pareigūno pavardė, kažkas iš publikos sušvilpė. Aš nustebęs pažvelgiau i šalia sėdėjusį draugą. Bet jis šaltai pareiškė: “Ko čia stebėtis, juk esame baudžiauninkų vaikai.” Kad mes esame baudžiauninkų vaikai, tai mums gėdos nedaro, bet, nusikratę baudžiava, turėtume stengtis pasivyti kitas kultūringas tautas ir bent viešai nerodyti kartais mumyse dar slypinčio mužikiškumo.
Dabar yra labai madoje vieši protestai arba, kaip Amerikoje yra sakoma, piketavimai. Jų negalima smerkti, jeigu yra atliekami kultūringai. Žinoma, protingam žmogui negali nė į galvą ateiti mintis, kad čia, svetimoje šalyje, lietuvis piketuotų lietuvi. Tai būtų tikras nusikaltimas prieš tautą, parodymas svetimtaučiams, kad mes nesame vieningi, kad vieni prieš kitus kovojame. Tada svetimtaučiai nekreiptų jokio dėmesio, jeigu mes piketuotume ir tikrus savo priešus, pvz., kokius nors Sovietų pareigūnus. Tada jie galėtų numoti ranka ir pasakyti: “A, tai nieko nereiškia — juk jie kovoja ir prieš savo tautiečius, jie patys nežino, ko nori”. Prieš kiek laiko laikraščiuose skaitėme, kad lietuviai tikrai piketavo Sovietų pareigūnus J. A. Valstybėse ir Anglijoje. Reikia pripažinti, kad ne visi piketavimai pasižymėjo kultūringumu. Jeigu tokia proga yra suruošiama kultūringa eisena ir nešami plakatai su kultūringu užrašu, pvz., “Laisvės pavergtoms tautoms!”, tai yra visiškai tvarkoj, toki piketavimai gali būti labai naudingi. Tačiau jei tokiose eisenose bus nekultūringai šūkaujama ir nešami plakatai su nekultūringais užrašais, pvz., “Jūs, kraugeriai, eikite į pragarą!” tai tokiais piketavimais mes nieko nepasieksime, tik sau pakenksime.
Kai kurie mūsų tautiečiai, neseniai atvažiavę į Ameriką, net nė nesistengia būti kultūringi, nes, sako, šiame krašte žmonės yra taip nekultūringi, kad mes, ir be jokių pastangų, visuomet būsime už juos žymiai kultūringesni. Tai yra labai klaidingas galvojimas. Tokia klaidinga nuomonė kai kuriems kilo dėl to, kad mūsų vidutinės klasės inteligentai čia pakliuvo tarp paprastų fabriko darbininkų. Aukštesnės klasės amerikiečių jie nepažįsta ir neturi progų su jais susitikti. Kai kurių profesijų lietuviai, o ypač aukštuosius mokslus baigę jaunuoliai, kurie turi progos susitikti ir pabendrauti su atitinkamų klasių amerikiečiais, yra visai kitokios nuomones: ir Amerikoje jie randa labai daug kultūros ir humaniškumo.
Mes nuolat sielojamės, kad svetimose šalyse augęs lietuviškas jaunimas jau neina savo tėvų keliais, kad jis yra skirtingas nuo vyresniųjų. Jeigu lietuvių jaunimas pamiršta savo kalbą ir negerbia gražių lietuviškų papročių, tikrai yra skaudu. Bet jeigu šis jaunimas neseka vyresniųjų partiniuose ginčuose ir įvairių srovių rietenose, tai tenka tik džiaugtis. Į Lietuvių Studentų Sąjungą, kurioje gana darniai bendradarbiauja įvairių įsitikinimų jaunimas, mes dedame labai daug vilčių. Šis jaunimas taip pat ginčijasi, diskutuoja, gina savo pažiūras, bet visuomet daug kultūringiau negu seniai. Jei kartais pasitaiko vienas kitas, kurs užsikrečia “senių liga”, draugai stengiasi jį izoliuoti, kad ir kitų neužkrėstų. Tikrai puiku ir sveikintina! Jeigu šie jaunuolai išmoks vienas kitą gerbti, jei sugebės drauge bendras problemas spręsti, tai, nors ir užmiršę vieną kitą lietuvišką žodi, jie sucementuos daug stipresnę Lietuvą už tą, kurioje jiems teko gimti, bet neteko ilgiau pagyventi.
Juozas Vaišnys, S. J.