Juozas Vaišnys, S. J.

     Skaitytojas A. Z. klausia, koks yra skirtumas tarp katalikų ir protestantų išleisto Šv. Rašto. Šiame krašte dažnai pasitaiko, kad ateina koks nors sektantas ir siūlo pirkti jų išleistą Šv. Raštą. Kai kurie sako, jog Šv. Raštas visados yra tas pats, visai nesvarbu, kieno jis išleistas. Kiti aiškina, kad protestantų išleistame Šv. Rašte kai kurios vietos yra pakeistos. Kaip yra iš tikrųjų?

     Pirmiausia norėtume patarti, kad dar kartą paskaitytumėte šių metų "L. L." 1 - mame numeryje esantį straipsnį, vardu "Švento Rašto prieštaravimai?", kur yra kalbama apie Šv. Rašto vertimo sunkumą ir sudėtingumą. Norint gerai išversti Šv. Raštą, perduodant kiton kalbon ne tik atskirus žodžius bei sakinius, bet ir tikslią mintį, reikia būti labai išsilavinusiam ne tik senovės kalbose, bet ir anų laikų istorijoje bei papročiuose. Tad Katalikų Bažnyčia labai griežtai prižiūri Šv. Rašto vertimus ir jo spausdinimą moderniomis kalbomis. Ji draudžia tikintiesiems skaityti tuos Šv. Rašto vertimus, kurie nėra jos patvirtinti, kuriuose nėra "Imprimatur".

     Nors protestantai nepripažįsta kanoniškomis (tikromis) visų Šv. Rašto knygų, kurios buvo pripažintos Tridento Visuotinio Susirinkimo, tačiau dažniausiai jas įdeda į savo Šv. Rašto leidimus. Bet kartais jų Šv. Rašto knygos gali būti ir sužalotos ar blogai išverstos. Juk visi žino, kad yra labai daug įvairių protestantiškų sektų, viena nuo kitos visai nepriklausančių, kurios ir Šv. Raštą gali įvairiai suprasti bei skirtingas jo laidas paruošti.

     Nors protestantiškose Šv. Rašto laidose būtų paduotas pilnas tekstas ir vertimas būtų labai geras (o tokių tikrai yra!), bet vis tiek paprastiems tikintiesiems Bažnyčia draudžia tokias Šv. Rašto laidas skaityti, nes jose paprastai nebūna autoritetingo sunkesnių Šv. Rašto vietų paaiškinimo, o be to paaiškinimo žmonės gali kai kurias mintis labai klaidingai suprasti.

ĮVAIRŪS NEAIŠKUMAI

Skaitytojas B. B. pateikia eilę jam nesuprantamų klausimų:

1.    Ar katalikas gali laidotis, kur jam patinka? Juk daug Čikagos lietuvių, kurie visą gyvenimą buvo uolūs katalikai ir žymūs veikėjai, nukeliavo į tokias kapines, kur laidojami bedieviai ir komunistai. Ar žmonės, gyvi būdami, negalėtų testamente įrašyti, kur jie nori būti laidojami?

2.    Ar katalikas gali duoti savo mirusio šeimos nario kūną daktarų tyrinėjimams? Juk katalikų religija moko, kad kūnai kelsis iš mirties.

3.    Kai jaunuoliai neapgalvoję susituokia su kitų tikybų nariais, ar gali vėliau Bažnyčios įstatymai leisti jiems skirtis, nors jungtuvės buvo įvykę katalikiškoje bažnyčioje?

4.    Teko girdėti, kad kai kurie vyskupai liepia aukštesniosioms mokykloms priimti ir juodosios rasės jaunuolius. Kokių žygių katalikai prieš tokį liepimą turėtų imtis?

Į šiuos trumpus klausimus paeiliui trumpai ir atsakysime.

1.    Katalikai privalo laidotis tik katalikiškose kapinėse. Nekatalikiškose kapinėse jie kartais laidojami kaip tik dėl to, kad savo testamente to pageidavo. Tokio numirėlio paprastai neveža iš laidojimo koplyčios į bažnyčią, bet tiesiog į kapines, nes galima prileisti, kad tas žmogus, jeigu atsisakė katalikiškų kapinių, nenori jokių reikalų turėti nei su pamaldomis bažnyčioje. Kartais yra leidžiama nekatalikiškose (tautinėse) kapinėse laidoti tik tokį žmogų, kuris yra praktikuojantis katalikas, bet nori tose kapinėse laidotis tik dėl to, kad ten yra palaidoti kiti jo namiškiai.

2.    Bažnyčia nedraudžia duoti mirusiųjų lavonų moksliniams tyrimams, nes tai gali labai daug naudos atnešti žmonijai. Su kūnų prisikėlimu tai nieko bendra neturi. Juk kelsis net ir tie kūnai, kurie yra į dulkeles išskaidyti atominės bombos. Kaip Dievas tas dulkeles surinks — Jis geriau žino negu mes.

3.    Nors Bažnyčia nepageidauja, kad katalikai tuoktųsi su kitų tikybų nariais, bet jeigu yra reikalas, gavus dispensą, jie gali būti tuokiami katalikiškoje bažnyčioje. Tokios vedybos yra pilnai galiojančios ir jokiais bažnytiniais įstatymais negali būti panaikintos.

4.    Katalikų Bažnyčia visuomet moko, kad visų rasių ir visų tautybių žmonės yra lygūs, todėl visuomet kovojo ir kovos prieš diskriminaciją.