Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1960m. 11 Gruodžio

1960 M. GRUODŽIO MEN. (DECEMBER) VOL. XI. NO. 11

T U R I N Y S

Adventas— L. Zaremba, S. J. 323

Auka (III) — A. Kezys, S. J... 325

Tyla, tylėjimas ir žodžiai — A. Grauslys 331

Pagarbos ir meilės gyvybei! — A. Grauslys 335

Eilėraščiai— D. Mitkienė . . 340

Šviesa Vakaruose— J. Vaišnys, S. J. 341

“Moralinis Atsiginklavimas” — L. Dambriūnas 345

Premijuota poezija — Dr. J. Prunskis 347

Iš filmų pasaulio— D. Koklytė 349

“Laiškai Lietuviams”— Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S.J.

Admin.— Petras Kleinotas, S.J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.

Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press

Ugnis   A. Kezio, S. J nuotr.

"UGNIES Į ŽEMĘ ATNEŠTI AŠ ATĖJAU

IR KO NORIU, JEI NE TO, KAD JI KŪRENTŲSI",

PASAKĖ PRIEŠ DU TŪKSTANČIUS METŲ MESIJAS,

ATĖJĘS Į MŪSŲ VARGINGĄ PASAULĮ,

KURIAM TRŪKO ŠVIESOS, ŠILIMOS IR MEILĖS.

JIS PATS BUVO TA IŠGANINGOJI UGNIS,

APŠVIETUSI IR SUŠILDŽIUSI TAMSOJE PASKENDUSI

IR ŽIEMOS LEDU APDENGTĄ PASAULĮ.

JIS APŠVIETĖ IR SUŠILDĖ TAMSOJE BESIBLAŠKANČIAS

 IR DVASINĮ ŠALTĮ KENČIANČIAS ŽMONIŲ ŠIRDIS,

ĮŽIEBDAMAS JOSE TIKROSIOS MEILĖS UGNĮ

IR MŪSŲ LAIKAMS TRŪKSTA TOS DIEVIŠKOSIOS UGNIES,

KURI, TARTUM KIETUS PLIENO GABALUS, SUTIRPDYTŲ

SULEDĖJUSIAS BROLIŲ IR SESERŲ ŠIRDIS,

SULIEDAMA JAS Į ŠVIESIĄ GALINGĄ VIENYBĘ

 IR Į KARŠTĄ BROLIŠKĄ VIENAS KITO MEILĘ.

ADVENTAS

LEONAS ZAREMBA, S. J.

 

     Rasokit, dangūs, - puolam - trokštam - mirštam —
     Sukepo mūsų širdys, kaip sausa žolė,
     Tik Tu per potvynius gali išvest mus, Kristau,
     Tik Tu sausroj pagirdyt mus gali.

          Bernardas Brazdžionis

     Tokiais žodžiais poetas nusako adventą. Kas yra adventas? Tiek kartų girdėtas ir kartotas žodis. Lotyniškos kilmės žodis. Jis reiškia atėjimą. Visiems krikščionims aišku, kad čia suprantamas Kristaus atėjimas. Tačiau Kristaus gimimo paminėjimas, Kristaus atėjimas yra švenčiamas Kalėdose. Taigi, tiksliau būtų sakyti, kad adventas yra ne Kristaus atėjimo prisiminimas, bet Kristaus laukimo.

     Laukimas yra visiems suprantamas. Kas mūsų nėra ko laukęs. Vaikai laukia grįžtančių tėvų, laukia dovanų. Moksleiviai laukia atostogų, o kai atostogos atsibosta, laukia mokslo metų pradžios. Vieni laukia savaitgalio, kiti mėnesio galo. Laukia žmonės algos išmokėjimo, laukia vardinių ar sukaktuvių, laukia vestuvių. Laukia žmonės gatvės kampe autobuso, laukia ateinančio laiško, laukia poilsio. Visi laukiam pavasario, geresnio oro. Laukiam didesnės teisybės, laukiam laisvės Tėvynei. Ir taip be galo. Laukiam skirtingiausių dalykų, Įvairiausios vertės dalykų. Pagaliau, visas gyvenimas tam tikra prasme yra laukimas.

     Laukime atsispindi visas žmogus. Galima būtų tvirtinti: pasakyk man, ko tu lauki, ir aš tau pasakysiu, kas tu esi. Laukime slypi mūsų praeitis, laukime atsispindi mūsų dabartis, laukime prasišviečia mūsų ateitis.

     Tačiau adventas nėra vien tik istoriškojo fakto prisiminimas, bet tarsi viso Senojo Testamento pakartojimas, lyg žmonijos gyvenimo prieš Kristų santrauka. Ši istorinė advento prasmė yra geriausia priemonė suprasti kitas ir gilesnes advento prasmes.

     Mes stebimės tais rašytojais, kurie gilias gyvenimo tiesas moka vykusiai išreikšti alegorijomis. Koks paprastumas, bet kartu ir minties gilumas dvelkia Esopo pasakėčiose ar Krilovo satyriniuose vaizduose. Mes patys dažnai naudojame palyginimus ir alegorijas. Kiek daug išminties yra lietuvių liaudies patarlėse ir priežodžiuose. Visuose šiuose dalykuose yra vartojami pavyzdžiai, labai dažnai iš gyvulių gyvenimo, bet tik tam, kad geriau suprastume realybę, žmonių gyvenimą. Nenuostabu, kad ir Šventajame Rašte sutinkame daug atvejų, kuriuose pasinaudota ir alegorija, ir palyginimu.

Skaityti daugiau:

AUKA (III)

A. KEZYS, S. J.

Šv. Mišių Komunija

     "Tenuneša tavo šventojo angelo rankos šias dovanas į tavo dangiškąjį altorių, ... kad visi, kurie, šioje aukoje dalyvaudami, priimsime švenčiausią tavo Sūnaus Kūną ir Kraują, būtume pripildyti visokios dangaus palaimos ir malonės". Šv. Mišių veiksmas, prasidėjęs aukojimu ir pasiekęs savo kulminaciją Kristaus Aukoje, užsibaigia meilės puota sakramentalinėj komunijoj. Auka nėra pilna be komunijos. Jeigu aptariame aukos esmę kaip kūrinio grįžimą pas Kūrėją, kaip žmogaus susitikimą su Dievu, negalime iš aukos išleisti komunijos, kur tas susitikimas yra gyvai realizuojamas. Per konsekraciją įvykusiame žmogaus aukos inkorporavime į Kristaus Auką glūdi, rodos, pats aukščiausias žmogaus susivienijimas su Dievu. Kas gali tikėtis pasiekti dar tampresnio suartėjimo tarp dviejų asmenų, tarp kurių egzistuoja to paties kūno ryšys, ir kurių auka yra to paties organizmo auka? Bet šv. Mišiose dieviškajai meilei, rodos, ir to nebuvo gana. "Jėzus mylėjęs savuosius, kurie buvo pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galui" (Jono 13, 1). Įsteigdamas šv. Mišių Auką paskutinės vakarienės metu, Kristus ėmė duoną ir taurę ir sakė: "Imkite ir valgykite, imkite ir gerkite". Šv. Mišiose Kristus tampa ne tik mūsų auka, bet ir mūsų maistu. Mums paaukojus po konsekracijos kilniąją Kristaus Auką, Dievas, tarytum nenorėdamas nusileisti šiose dosnumo lenktynėse, šv. Mišių komunijoje vėl atsako nauja malone, duodamas mums Kristaus Kūną ir Kraują kaip dvasinį maistą. Šv. komunija užbaigia šv. Mišių Auką meilės puota. Ji taip pat yra ir Aukos tikslo tobulas įgyvendinimas — sakramentalinis žmogaus susijungimas su Dievu.

Los Angeles lietuvių Šv. Kazimiero parapijos bažnyčia ir mokykla.

 

     Šv. komunijos ritualas prasideda "Tėve Mūsų" malda: "Išganingųjų įsakymų liepiami ir dieviškojo pamokymo nurodomi, drįstame tarti: Tėve mūsų, kuris esi danguje ..." Artinamės prie Dievo stalo su be galo drąsiu žodžiu savo lūpose: Tėve mūsų. Vadinti Dievą savo Tėvu gali tik Tas, kuris buvo Jo gimdytas. Žmogaus Dievas negimdė, o jį sukūrė. Tik antrasis Švenč. Trejybės Asmuo buvo nuo amžių Tėvo pagimdytas. Jis yra vienintelis Dievo Sūnus. Jis vienas gali vadinti pirmąjį Švenč. Trejybės Asmenį savo Tėvu.

     Nors nevadiname Dievo savo Tėvu ta pačia prasme kaip Kristus, tačiau ir ne grynai metaforine. "Mes vadinamės Dievo vaikais ir esame", sako šv. Jonas (1 Jon. 3, 1); ir šv. Povilas: "Jūs juk gavote ne vergystės dvasią, kurioje jums vėl reikėtų bijoti, bet gavote įsūnystės dvasią, kurioje šaukiame: Abba, Tėve" (Rom. 8, 15)! Nors žmogus gali laikyti save Dievo sūnumi ir dėl to, kad jis yra sukurtas į Dievo paveikslą ir panašumą, tačiau šv. Jonas ir šv. Povilas kalba čia apie aukštesnį įsūnijimą — apie tą, kurį suteikė mums Kristus. "Atėjus laiko pilnybei,. Dievas siuntė savo Sūnų, sukurtą iš moteriškės, pastatytą po įstatymu, atpirkti tų, kurie buvo po įstatymu, kad mes gautume įsūnystę" (Gal. 4, 4-5).

Skaityti daugiau:

TYLA, TYLĖJIMAS IR ŽODŽIAI

Alfonsas Grauslys

(Šiuo rašiniu papildau savo straipsnį, vardu “Tyla — kelias į Dievą”, buvusi šiame žurnale 1955 m. gruodžio mėn. A. G.)

     Modernioji civilizacija ugdo triukšmą. Mašinų varomos pramonės ir jos triukšmo įtakoje milijonai dirbančių žmonių darosi vis nervingesni, kalbesni ir triukšmingesni, nes triukšmas gimdo triukšmą. Tuos, kurie išvengia fabriko darbo, ta pati civilizacija apdovanoja triukšmu namuose, kai radijo ir televizijos aparatai, atsukti ir neklausomi, regis, tik ir veikia tam, kad sukeltų namuose triukšmą. Kišeniniai radijo aparatai padeda tą triukšmą nešiotis su savimi, išsivežti jį į tyliąją gamtą ir niekur su juo nesiskirti. Modernūs žmonės, atrodo, pradėjo nebepakelti tylos, triukšmas pasidarė jų gyvenimo dalimi.

     Darbo spartos ir skubėjimo dėka atsirado vidaus dvasios įtempimas, tasai begarsis triukšmas, kurs sužadino išsiblaškymą, nerimavimą ir sukėlė neapgalvotų bei neišmintingų žodžių tvaną, kurs iš milijonų modernių žmonių burnos veržiasi, pažemindamas žodžio vertę ir jo reikšmę, ir kurį galima labiau vadinti triukšmo, o ne kalbos vardu. Visa to pasekmė — tai vis didėjantis mūsų laikų dvasios nukultūrėjimas ir sulaukinėjimas. Jų visas elgesys ir kalbėjimas jau nebetvarkomas galvojimo, nes mąstymui ir galvojimui jau nebeliko nei laiko, nei sąlygų. Nebeliko laiko nei skaitymui, kuris žadina galvojimą.

     Tyla, tylėjimas ir žodžiai, šių veiksnių santykis, ryšys ir giminingumas yra šio straipsnio tema. Paskatinti tylos ir tylėjimo valandų suradimui, kad būtų progos pagalvoti ir savo dvasios pasaulį turtinti bei savo kalbas labiau įprasminti — tai šio rašinio uždavinys. (Tyla čia yra vadinama daugiau pasyvi ramybė, esanti aplink mus, o tylėjimu — aktyvios mūsų pastangos vengti triukšmo ir bereikšmingo kalbėjimo).

Tylos plotai ir svoris

     Nepažįstu kito rašytojo, kuris subtiliau ir giliau būtų šiuo klausimu rašęs, kaip Max Picard savo geriausiame kūrinyje, pavadintame "Die Welt des Schweigens". Anot jo, kaip du trečdaliai žemės yra vandens apsemti, taip ir tyla yra viešpataująs žemės ir tarpplanetinių erdvių pradas. Todėl šių laikų žemės gyventojų keliamas triukšmas yra lyg vabzdžių zvimbimas virš to milžiniško gyvulio nugaros, kuris yra tyla.

Skaityti daugiau:

PAGARBOS IR MEILĖS GYVYBEI!

ALFONSAS GRAUSLYS

     Dvasinė žmogaus kultūra ir jos lygis išbandoma, susidūrus su silpnesniais už save. Koks jis yra su tais, kurie nuo jo priklauso, apsprendžia jo paties dvasios turinį. Čia mes kalbėsime apie žmogaus elgesį su gyvąja gamta — gyvuliais ir augalais, išeidami iš dabar gyvenamo krašto patyrimo.

     Nekartą teko stebėti faktą, kad neturį šeimininko, t. y. neapsaugoti, šunes paprastai yra labai baugūs. Net ir švelniausią kvietimą girdėdami, jie skubiai pabėga. Reiškia, patyrimas juos pamokė, kad žmogumi pasitikėti negalima. Ir tikrai, vaikai juos erzina, apmėto akmenimis, dažnai tenka matyti šunį, negalintį atsistoti ant kurios nors kojos, nes ji sužeista. Nemačiau čia vaiko, kuris norėtų tokį gyvulėlį bent paglostyti. Net ir jaukiosios voveraitės yra vaikų gąsdinamos ir vaikomos.

     Nekitoks yra jaunimo elgesys ir su augalais. Ar daug čia rasi jaunuolių, kurie, praeidami pro medžius ar krūmus, nenuskintų (nežinia, kuriam tikslui!) kelis lapus ar nenulaužtų šakas? Visur, kur tik eini, matai nepagarbos gyvybei ženklus: sužalotus medžius ir krūmus. Neseniai čia teko matyti ypatingai vandališką vaizdą: "sportiškai" nusiteikęs jaunimas spardė didelius gėlių žiedus, stengdamasis juos nukirsti kojomis. Tokie ir kiti panašūs faktai nulėmė šio straipsnio atsiradimą.

Meilės gyvybei pagrindai

     Su viskuo, kas yra pasaulyje, mus jungia Tvėrėjo valia, kuri mus visus pašaukė į buvimą. Su visa tuo, kas gyva, mus jungia gyvybės paslaptis, kuri neišaiškinama be Didžiosios Paslapties. Štai kodėl už tvarinių stovi Dievas ir jie yra "įsidaiktinę Dievo žodžiai" (A. Maceina). Tai ypatingai jautriai pabrėžia R. Tagore. Anot jo, "paukščiai gieda Tavo vardą ankstyvais rytmečiais, nes Tavo vardas yra džiaugsmas... Kiekviena tvarinio giesmės gaida ateina iš Jo lūpų..." Antra vertus, tvariniai jaučia tą ryši su Tvėrėju, nes "medžiai tartum žemės ilgesiai pasistiepė ant pirštų, kad pažvelgtų į dangų... šitie dideli, aukšti medžiai yra maldos..."

     Visus, kas tik yra, jungia ir bendras uždavinys, kuris yra visa to, kas egzistuoja, ir viso buvimo turinys. Tai Dievo garbė. Išėję iš Dievo, jie turi išsaugoti savo dieviškos kilmės ženklą, kad gyventų Dievui. Neišmintingi negyvi ar gyvi tvariniai skelbia Dievą tais gamtos įstatymais, kuriais jie gyvena. Jie nekartą, kad ir nesąmoningai, labiau Dievą garbina negu žmonės, kurie sąmoningai Dievo įstatymui sąžinėje nenusilenkia. Nenuostabu, kad ir Šv. Raštas "Trijų jaunuolių giesmėje", pranašo Danielio knygoje, kviečia visą tvariniją garbinti Dievą. Čia yra kviečiama visa negyvoji ir gyvoji gamta: saulė, žvaigždės, lietus, rasa, augalai, žuvys, paukščiai, visi laukiniai ir naminiai gyvuliai.

     Pagarbos ir meilės gyvybei taip pat reikalauja ir krikščionybės artimo meilės įstatymas. Atrodo, kad šito įstatymo dvasią atitinka jo praplėtimas ne tik žmonėms, bet visa tam, kas gyva ir kas tam tikra prasme ilgisi meilės. Gyvuliai yra mums artimi ne tik tuo, kad toje pačioje žemėje gyvena, kad jų kūne yra tie patys cheminiai ir fiziniai pradai, bet ir tuo, kad, evoliucijos teoriją priimant, jų kūnai yra giminingi mūsų kūnams.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

DANUTĖ MITKIENĖ

* * *
Kaip lenkiasi nendrė,
Kai pučia ja vėjas,
Taip aš vingių vingiuos 
Ant kelių parkritus —
O Dieve, kurs kalto 
Mirties nenorėjęs,
Šaukiuosi laisvėjimo ryto ...
 
Putojančios bangos,
Erškėčiai ant tako 
Užliejo man širdį 
Ir sužeidė kojas,
Klupau tad nekartą ...
Jėgų neužteko,
Kai nerimo gelmės grūmojo, 
Beplaukiant pasaulio 
Audrų vandenyne ...
Pakėliau akis
Į    padangių mėlynę,
Ir liovėsi skausmas kankinęs.
 
Nors vėtros vis ūžia,
Ir sukas verpetai,
Ir mažas laivelis 
Nugrimst juose gali,
Golgotos viršūnėje 
Kryžius man matos — 
Meldžiuos Jam:
Padėk, Visagali!
 * * *
 
Mes sakome: dangus aukštai, 
O žemė — žemė motina,
Jos veide pats save matai,
Ir tai tave pasotina.
 
Mes sakome: širdis kalta,
Jai duoklę atiduodame ...
O ji taip mainos: čia šalta,
Čia gundanti, lyg nuodėme.
 
Ką statėme, vėl griovėme 
Ir laidojom griuvėsiuose. 
Rankas sunėrę stovime 
Prie židinio išblėsusio.
 
Atomais, televizijom 
Taip veržiamės i priekį mes, 
O Tavo meilės vizijų 
Širdim nebepasiekiame.
 
Žmogaus širdie, paklydėle, 
Akla ir nesiryžtanti!
Kai Meilė tokia didelė 
Ant kryžiaus mirti grįžta vis.
 

 

 
* * *
Tiek daug pasauly garsaus džazo, 
To girto šokio rock ’n roll,
O susimąstymo tiek maža 
Tematome lig šiol.
 
Tiek daug pasauly šoka valsą, 
Tiek maža šaukia de profundis ... 
O Agnus Dei, ar Tu pakelsi 
Visas peccata mundi?
 

ŠVIESA VAKARUOSE

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     PAPRASTAI yra sakoma, kad šviesa ateina iš rytų, bet Jungtinėse Amerikos Valstybėse kultūros, civilizacijos ir bendro gerbūvio šviesa šiuo metu smarkiai kyla vakaruose — Kalifornijoje. Tai ateities ir didelių galimybių kraštas. Pats Kalifornijos centras yra išdidus Los Angeles miestas, kuris netolimoje ateityje neabejotinai pralenks ir savo dydžiu, ir elegancija visus kitus Amerikos miestus ir diktuos visos šalies kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui. Tokią išvadą visai logiškai galima padaryti, stebint šį miestą ir jo padarytą pažangą paskutiniaisiais dešimtmečiais.

Kalifornijos gamta ir klimatas

     O kas šį kraštą taip kelia ir jam garantuoja ateitį? Be abejo, gamtos turtai. Nekalbant apie gausius žemės tintus, ypač naftą, gal didžiausias Kalifornijos turtas yra saulė. Bet vienos saulės nepakanka. Ji gali nešti ne gyvybę, bet mirtį, jeigu nebus vandens. Netolimoje praeityje panašiai ir buvo. Kalifornija, nuolat saulės kepinama, buvo didžiulė dykuma, kur tik kalnų pašlaitėse augo medžiai ir krūmai, drėkinami kalnų viršūnėse tirpstančio sniego. Tačiau įkinkius į darbą Colorado upę, viskas staiga pasikeitė. Iš saulės nudegintos dykumos pasidarė tikras žemės rojus. Plikos kalvos sužaliavo ir sužydėjo amžinai nevystančiais medžiais, krūmais, gėlėmis.

 

 


Rūta Lee — Kilmonytė, filmų ir televizijos žvaigždė. Ji Lietuvos nėra mačiusi, bet lietuviškai geriau kalba už kai kurias mūsų iš Lietuvos atvykusias jaunuoles. Be jos neapsieina nė vienas didesnis Los Angeles lietuvių parengimas. Ji uoliai dalyvauja lietuvių visuomeninėje ir organizacinėje veikloje. Taip pat skaito ir “Laiškus Lietuviams”, ypač filmų aprašymus.

     Atrodo, jog čia yra surinktos visos gamtos grožybės. Tai lyg pasaulinis gamtos muziejus. Štai ošia galingas Ramusis Vandenynas, kurio tyliai klausosi aukštos, sniegu pasipuošusios kalnų viršūnės. O tą nuostabią galingo ošimo ir paslaptingos tylos harmoniją lyg dar praturtina pakalnėse išsirikiavusios palmės, įvairiaspalvės šiltųjų kraštų gėlės ir žali, tartum aukso obuoliais pasipuošę, citrinų ir apelsinų medžiai. Čia gali palipti į kalnus ir kvėpuoti sultingu pušų iškvėpintu oru, kuris saulės kaitroje skleidžiasi lyg brangus aromatas. Jei nori, gali palipti dar aukščiau — pažiūrėti vasaros sniego ir paslidinėti sidabrinėmis kalnų keteromis. O kai nuvargsi, kai nusibos balto sniego spindėjimas, galėsi nusileisti žemyn ir išsimaudyti mėlynai kristaliniuose kalnų ežeruose arba linksmai žaidžiančiose Ramiojo Vandenyno bangose. O šaltesnėmis dienomis, kurių čia labai reta, pavažiavus gerą valandą nuo Los Angeles, tave viliote vilios natūraliai šilti mineraliniai baseinai Hot Springs miestelyje, netoli garsiojo Palm Springs, nusėto filmo žvaigždžių ir milijonierių ištaigingomis vilomis.

Skaityti daugiau:

KAS YRA “MORALINIS ATSIGINKLAVIMAS”?

L. DAMBRIŪNAS

     "Laiškų Lietuviams" š. m. rugsėjo num. P. P. Cinikas, M.I.C. supažindina skaitytojus su vad. Moralinio Atsiginklavimo (Moral Rearmament) sąjūdžiu. Straipsnis man atrodo ne visai tikslus, nes autorius sąjūdį pavaizdavo kaip kokią religinę sektą, pavadindamas jį "beveik atskira tikybos šaka". Toks jis autoriui atrodo, gal būt, dėl to, kad sąjūdis savo veikloje remiasi tokiais bendrais moraliniais principais, kaip teisingumas, skaistumas, nesavanaudiškumas ir meilė (honesty, purity, unselfishness, love).

     Papildydamas straipsnio autorių, noriu pažymėti, kad sąjūdžio centras yra ne vien Mackinac saloje Michigano valstijoje, bet ir Caux mieste Šveicarijoje. Šių metų rugsėjo 20-ą dieną Caux mieste įvyko šio sąjūdžio Pasaulinis Seimas (World Assembly), kuriame dalyvavo atstovai iš 35 valstybių. Suvažiavime kalbą pasakė ir Benediktinų ordino viršininkas abatas dr. Bernardas Kaelin. Štai keletas jo kalbos sakinių:

     "Moralinio atsiginklavimo ideologija gali laimėti visus žmones, nes jos standartai galioja visuotinai. Jis nėra religija nei religijos pakaitalas. Jis nėra sekta. Jis yra keturi galingi stulpai, kuriais turi remtis žmonių gyvenimas. Kiekvienas žmogus turi priimti šias idėjas, jeigu jis yra garbingas savęs atžvilgiu (honest with himself)".

     Toliau tėvas Kaelin, pažymėjęs, jog ir jo ordino steigėjo šv. Benedikto regula reikalavo, kad šie keturi principai būtų vykdomi, sakė:

     "Galima sakyti, kad Moralinis Atsiginklavimas ir Benediktinų ordinas turi tą patį tikslą — pirmiausia taiką jūsų pačių širdyse, kad ten nebūtų pasidalinimo tarp to, ką jūs išpažįstate, ir to, kaip jūs gyvenate. Paskui taika šeimoje, tautoje, pasaulyje. Moralinis At-siginklavimas yra nauja priemonė užkirsti keliui klaidingai ideologijai".

     Tėvas Kaelin kalbą baigė šiais žodžiais:

     "Turime pagrindą dėkoti Dievui, kad jis parinko žmogų, dr. F. Buchmaną, suformuluoti tokiai ideologijai ir įkvėpti ja kitus. Jis yra Dievo įrankis. Mes, Katalikų Bažnyčios atstovai, esame dėkingi, kad tokia ideologiją yra. Ji grąžina tikėjiman daugelį žmonių, kurie yra nuo jos atsitolinę ar kurie eina kitu keliu — žmonės, prie kurių mes, kunigai, negalime prieiti".

Skaityti daugiau:

PREMIJUOTA POEZIJA

DR. JUOZAS PRUNSKIS

     KITADOS Don Marguis rašė, kad išleidimas poezijos knygos tai yra lyg metimas rožės į Grand Canyon prarają, laukiant atgarsio. O vis dėlto šiais metais ir poezijos knyga susilaukė pasaulinio atgarsio — Nobelio premija buvo apvainikuotas poetas St. John Perse. Jis yra prancūzas, apsigyvenęs J. A. Valstybėse. Apie Prancūziją dar jos imperijos laikais buvo sakoma, kad tai absoliutinė monarchija, sušvelninta dainomis. Prancūzijos monarchija jau seniai palaidota, bet daina ir poezija pasiekia kartais pačių aukštumų pasaulyje.

     Džiugu bus jau 73 metus amžiaus baigusiam senukui Perse apsivainikuoti didžiausios pasaulyje premijos laurais ir savo išteklius papildyti 43.627 doleriais. Tikroji jo pavardė yra Alexis St. Leger, kilusi nuo St. Leger Antilų salos vardo, kur jis gimė 1887 metais. Pirmąsias auklėjimo žinias jis yra gavęs iš katalikų vyskupo ir hindų Shivos kunigės, kuri buvo jo auklė. Pagrindinius mokslus jis baigė Prancūzijoje, gilindamasis į mediciną, literatūrą ir teisę. Tai padėjo jam ne tik išvystyti poezijos talentą, bet ir tapti geru valstybininku. Panašiai kaip Paul

     Claudel, Milašius ir eilė kitų Paryžiaus pažibų, jis iškilo diplomatinėje tarnyboje, ją pradėjęs nuo 1914 metų.

     Nuo 1917 m. iki 1921 m. jis buvo prancūzų atstovybėje Peipinge. 1922 m. dalyvavo nusiginklavmio konferencijoje Washingtone. Mirus Briandui, jis pastoviai buvo užsienio ministerijos viršūnėje iki pat nacių okupacijos, kai, nesutikdamas būti jų bendradarbiu, pabėgo į Vokietiją, o iš ten į Kanadą. Pagaliau kviečiamas atvyko į Wa-shingtoną ir čia dirbo Kongreso bibliotekoje patarėju prancūzų poezijos klausimais. Jis ir dabar tebegyvena Washingtone.

     Poetas Leger nedaug savo kūrinių spausdino. Pasirašydavo visuomet St. John Perse slapyvardžiu. Jis taip sumaniai įstengė pridengti savo tapatybę, kad tik nedaugelis jo diplomatinės tarnybos kolegų žinojo, jog jis yra literatas. Tačiau kolegos poetai žinojo, kad jis yra daug pasiekęs kūrėjas.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Dalė Koklytė

SPARTACUS

     Filmas nukelia žiūrovą į didingą Romos gadynę — pirmąjį šimtmetį prieš Kristaus gimimą. Bežvelgiant atgal į tuos senovės laikus, nekartą pasisekė žmogaus vaizduotei atkurti ištisus istorinius vaizdus margame įvykių fone. Hollywoodas savo prityrusia ranka tokius spektaklius paprastai gerai paruošia filmo ekranui, nors dažnai galima jiems prikišti autentiškumo trūkumą, nustelbiamą perdėto puošnumo. Šiame filme toji klaida mėginta atitaisyti. Iš Italijos atvežtomis statulomis, baldais, rūbų ir šarvų pavyzdžiais mėginta atkurti tikrą tų laikų atmosferą. Gladiatorių mokykla, apie kurią ir sukasi šis filmas, buvo specialiai pastatyta pagal visus tradicinius reikalavimus. Gladiatorius vaidiną artistai buvo mokomi pagal senus Romos gladiatorių ritualus, kurių šūkis buvo kovoti iki mirties. Neveltui filmo statymui išleista daug milijonų.

     Filmui yra surinktas būrys gabių ir pasižymėjusių artistų: Peter Ustinov, Laurence Olivier, Jean Simmons, Charles Laughton, na, ir Kirk Douglas, kuris kaip tik ir pasiėmė patį svarbiausią vergo Spartako vaidmenį. Scenos, kuriose vaidina ypač Peter Ustinov ir Charles Laughton, yra tikrai meniškai atliktos ir nesukeliančlos jokio priekaištingo jausmo. Bet kai tik pasirodo Kirk Douglas, tuoj pajuntamas charakterio silpnumas ir blaškymasis. Norėtųsi šiam herojaus vaidmeniui kito artisto.

     Taip pat ir temos pristatymas nėra per daug vykęs. Tikslas iškelti žmogaus laisvės troškimo jausmą nėra pagrįstas tinkamais vaizdais, kurie žmogų įtikintų. Vietoj to labai pabrėžti pavergto žmogaus nužmoginimo vaizdai, jo priespaudos sunkumas ir skausmai.

     Sukilimo metu vergams iš savo pančių jėga išsipalaidavus, jų laukia tolimesni vargai ir tik gražios ateities svajonės, jeigu išliks nesunaikinti žiaurioje kovoje už laisvę. Herojui Spartakui tenka daugiausia dėmesio. Jis, išvedęs žmones iš vergijos, nenori, kad jie vėl ten grįžtų, verčiau jis juos mato vienas po kito nuklojančius kelią lavonais. “Mirti laisvu!” — tampa jų šūkiu.

Skaityti daugiau:

1960 M. TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
JAUNIMO PASLAPTYS
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
IDĖJOS IR ŽMONĖS
 
 

Į turinį nėra įtraukta filmų aprašymų, buvusių beveik kiekviename numeryje, ir kai kurių kitų smulkesnių dalykėlių.

“Laiškai Lietuviams” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Adresas: 2345 W. 56th St., Chicago 36, Illinois, USA.

 

PASKUTINIS LAPAS

“LAIŠKU LIETUVIAMS” KONKURSAS BAIGIASI 1961 M. VASARIO MEN. 1 D.

     Jau nedaug laiko teliko iki konkurso pabaigos, tad kiekvienas, kurs nori laimėti 100 dolerių, turi pasiskubinti parašyti ir atsiųsti straipsnį, tema “Svarbiausieji mūsų uždaviniai dabartinėse išeivijos sąlygose”.

Straipsnių antraštės gali būti įvairios, tik reikia stengtis atsakyti į pagrindinį klausimą, kaip lietuvis turi elgtis, kad dabartinės išeivijos sąlygos jam nebūtų kliūtis, bet priemonė pasiekti ir amžinus ir laikinius idealus; ką jis turi įsigyti, ko atsisakyti, prieš ką kovoti, ką pasilaikyti, ką keisti ir t. t. Straipsnyje galima nagrinėti, koks dabartinis lietuvis yra ir koks jis turėtų būti. Būtų gera ypatingą dėmesį atkreipti į mūsų jaunimą ir studentiją.

     Straipsnio ilgumas — ne daugiau kaip penki “Laiškų Lietuviams” spausdinti puslapiai (apie 2500 — 3000 žodžių).

Pasirašyti slapyvardžiu. Atskirame vokelyje, ant kurio parašomas slapyvardis, turi būti nurodyta tikroji autoriaus pavardė ir adresas.

Už geriausius straipsnius bus duodamos šios premijos:

I    — 100 dol., II — 50 dol., III — 30 dol., IV — 20 dol.

Už nepremijuotus, bet spausdintinus straipsnius bus mokami įprastiniai honorarai. Nespausdintini straipsniai bus grąžinami autoriams.

Premijų mecenatai, aukojusieji po 100 dol., yra dr. Stasys ir Milda Budriai ir “Jaunoji Lietuva” (dr. A. Rudokas).

Premijos bus įteikiamos “Laiškų Lietuviams” metinėje šventėje 1961 m. kovo mėn.

II    d. 7 veil, vakaro. Šventės meninę programą atliks p. Velbasio Baleto Studija.

ATSIUSTA PAMINĖTI

Leonardas Andriekus. SAULĖ KRYŽIUOSE. Religiniai eilėraščiai. Išleido Pranciškonai. Iliustravo T. Valius. 208 psl., kaina nepažymėta. Eilėraščiai modernūs: nepaisant nei rimo, nei ritmo. Tačiau visur išlaikytas tam tikras skambesys, gili, bet suprantama mintis.

Stasys Yla, ATEITININKŲ VADOVAS. Išleido Ateitininkų Federacija prel. K. Va šio lėšomis Ateitininkų 50 m. sukakties proga. Viršelyje V. Valaičio nuotrauka. 478 psl., kieti viršeliai.

Pranas Naujokaitis. MAŽI ŽINGSNIAI. Pasakojimai jaunimui. Išleido Liet. Bendruomenės Niujorko Apygarda. Iliustravo P. Osmolskis. 120 psl., kaina 2 dol.

Mykolas Biržiška. DĖL MŪSŲ SOSTINĖS. Iš Vilniaus darbo atsiminimų (iki 1919 m. liepos 1 d.). Išleido Nida, Anglijoje. 306 psl., kaina: nariams 2 dol., nenariams 3 dol.

RINKTINĖ. Nr. 7, 1960 m. Nidos leidinys.

Vitalija Bogutaitė. VEIDRODIS JŪROS DUGNE. Eilėraščiai. Išleido Ateitis.

"LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36. ILLINOIS