Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1960m. 4 balandžio

1960 M. BALANDŽIO MĖN. (APRIL) VOL. XI. NO. 4

T U R I N Y S

Kenksmingas optimizmas — A. Tamošaitis, S. J.  99

Rankos širdies tarnyboje — A. Grauslys ...... 195

Vaikų jautulingumas — J. Miškinis .............. 109

Šviesioji žmogaus vaikystė — J. Kojelis ....... 111

Viešnagė (eil.) — Nijolė Jankutė .......... 116

Kentėjimų mokykloje — dr. J. Prunskis ....... 117

Ku-Klux Klan — J. Venckus, S. J........... 120

Laimė — Vanda Frankienė . 123

Iš filmų pasaulio — Dalė Koklytė ....... 127

“Laiškai Lietuviams”— Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S J.

Admin.— Petras Kleinotas, S.J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Thompson, Conn.

Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press

Prisikėlusios Šviesos simbolis
A. Kezio, S. J. nuotr.

KAIP LIŪDNAS IR NYKUS BŪTŲ PASAULIS,

JEIGU NEBŪTŲ PRISIKĖLIMO:

JEIGU DIENA GRIMSTŲ  Į TAMSĄ, BE VILTIES,

KAD RYTOJ VĖL KELSIS ŠVIESA;

JEIGU VASARA PASINERTŲ RUDENS ŪKANOSE,

BE VILTIES, KAD JĄ VĖL PRIKELS PAVASARIS!

KOKS LIŪDNAS BŪTŲ GYVENIMAS,

JEIGU ŽMOGUS, LENKIAMAS SENATVĖS, NETIKĖTŲ,

KAD VĖL GRĮŠ NEPRAEINAMA JAUNYSTĖ!

TAI NEBŪTŲ GYVENIMAS, O TIK KELIONĖ Į MIRTĮ,

TAI BŪTŲ TIK LAIDOTUVIŲ PROCESIJA ...

KAIP LIŪDNAS IR NYKUS BŪTŲ PASAULIS,

JEIGU JAM NEBŪTŲ SUŠVITUSI ATPIRKIMO ŠVIESA,

KURI IŠ TAMSAUS KAPO PRISIKĖLĖ,

KAD VESTŲ ŽMOGŲ Į AMŽINĄ PRISIKĖLIMĄ.

KENKSMINGAS OPTIMIZMAS

A. TAMOŠAITIS, S. J.

I. Dvi sąlygos kiekvienai reformai

-KĄ TAMSTA konkrečiai siūlai? — daugelis tuojau klausia, išgirdę kalbant apie reformos krikščionijoje, už kurių reikalą šiandien pasigirsta vis daugiau balsų.

     Klausimas pagrįstas, ir labai pagrįstas — jei kyla ne iš priekaišto, kad drįstama taisyti, o iš noro taisytina pamatyti. Į jį šio žurnalo puslapiuose bus stengiamasi atsakyti, pirmoje eilėje leidžiant prabilti autoritetingiems krikščionijos vyrams, kaip Berdiajevas, Dawsonas, Guardinis, Maritainas. Tačiau prieš tai būtina atlikti vieną dalyką — paruošti mumyse dirvą. Jų žodis yra brangūs grūdai. Dėl to nusipelno paruoštos dirvos. Kitaip neš nedaug vaisių. Toks pasiruošimas juoba aktualesnis, kad nebetoli Visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Iš jo išeis svarių nutarimų. O dekretai vien tada nepalieka ant popierio, bet vaisingai pereina į gyvenimą, kai tuose, kuriems išleidžiami, randa dėmesingą ausį ii pasiruošusią veikti valią.

     Kokių dviejų dalykų išmintingas žmogus niekada nedaro? Pirma, kas nereikalinga; antra, kas neįmanoma. Daryti, kas nereikalinga — tuščia; daryti, kas neįmanoma — beprasmiška. Dėl to ir kiekvienai reformai turi būti išpildytos dvi sąlygos. Pirma, turi būti reikalinga; antra, turi būti galima. Jei reformos nereikalingos, kam dalykus keisti? O jei ir reikalingos, bet neįmanomos, kam be reikalo vargti? Šitame straipsnyje bus svarstoma krikščionijos reformų reikalingumas: ar reikalingos; kitame — galimumas: ar įmanomos? Toks tad būtų dirvos paruošimas. Tuodu dalykus besvarstant, jau nemaža dalimi paaiškės ir pati reformų apimtis, ir jų vykdymo būdas.

     Pakrikštykime šitą straipsnį kenksmingu optimizmu, o kitą — aptingusiu pesimizmu.

II. Stručio politika

     Ne vienam teko girdėti apie Afrikos paukštį strutį. Pasakojama, kad — nežinia, ar tai legenda, ar tikrovė — kai jis pamato priešą, padaro vieną baisiai kvailą dalyką — įkiša savo galvą į smėlį, kad jo nematytų. Gal ne panašiai daro ne vienas mūsų, krikščionių? Kai mums ima darytis baugu dėl dabartinio pasaulio blogybių, tuojau pat imame save raminti, sakydami: ąnksčiau irgi buvo tas pats! Ir kad būtų drąsiau, dar pridedame: Bažnyčia tas blogybes nugalėjo praeityje, nugalės ir dabar! Tokiu būdu save suraminus, mums pasidaro šilta krūtinėje, miela, saugu... Kaip tam stručiui., įkišusiam galvą į smėlį.

Skaityti daugiau:

“L. L.” dešimtmečio minėjimas:

V. Noreikos nuotr.

1.    Redaktorius skaito invokaciją;

2.    Kalba Valdas Adamkavičius;

3.    Nerija Linkevičiūtė dainuoja. 

A. Gulbinsko nuotr.

 

1.    Jury komisijos atstovai (Gražina Musteikytė ir prof. A. Liaugminas) skelbia konkurso davinius;

2.    Agnė Kižienė — I premija;

3.    Sonė Tomarienė — II premija.

RANKOS ŠIRDIES TARNYBOJE

ALFONSAS GRAUSLYS

Dvasingos rankos

Ž M O G A U S dvasingumas, šalia liežuvio, kuriuo išreiškiamas dvasios pasaulis ir įvairūs jo stoviai, labiausiai išoriniai pasireiškia rankomis, kurių pagalba dvasia kuria viską ir tarnauja artimui.

     Kad žmogaus dvasia tikrai reiškiasi sudvasintomis rankomis, tai įrodo gyvenimo stebėjimas. Kad dvasia per rankas kalba, kad rankos nekartą atstovauja visą žmogų — tuo yra žmonės įsitikinę ir dažnai tai įvairiais būdais pareiškia. Pavyzdžiui, kai sakoma "mylinčios, maldaujančios, besiilginčios rankos", — tai nėra vien poetiški posakiai. Argi neparodoma, kad ranka atstovauja visą žmogų, kai vietoje žodžio "ištekėti" sakoma "atiduoti ranką"? Taip pat rankos padavimu dažnai yra patvirtinamas duotas žodis arba sudaryta sutartis. Tad ir šiais atvejais ranka atstovauja visą žmogų. Taip pat ir priesaika yra daroma, ranką pakeliant, pridedant prie krūtinės arba uždedant ant Šv. Rašto knygos.

 

Seserų Blandyčių solo, duetas ir trio.

V. Noreikos nuotr.

     Kas nežino, kad rankų gestais arba rankos padavimo būdu galima ir be žodžių daug ką pasakyti, o ir sakomiems žodžiams gestai gali suteikti visai kitą prasmę ar net sakomus žodžius paneigti. Tad nenuostabu, kad nebyliai susikalba rankomis. Suprantama ir tai, kad tylintieji trapistai tai, kas būtiniausia, pasako gestais. Kad rankų judesiais siela daug apie save pasako, tai liudija ir kai kurių modernių tapytojų kryžiaus kelių stočių vaizdavimo būdas: įvairūs Išganytojo kančios momentai vaizduojami vien tik nutapytomis rankomis. O ir chiromantų įsitikinimas, kad iš žmogaus rankų bruožų galima išskaityti žmogaus praeitį ir ateitį, rodo, kad rankose atsispindi žmogaus siela. Pagaliau ir pirštų nuospaudos, kiekvieno asmens vis kitokios, yra tartum žmogaus individualumo pažymys.

     Kaip subtiliai ir giliai gali žmogus reikštis savo rankomis, tai pastebi kai kurie rašytojai ir psichologai. "Jis paėmė Julijos ranką. Toji ranka buvo ne tik šalta, ji buvo bedvasė, ar geriau pasakius, beveik mirusi... Jis jautė jos ranką savojoje, tartum daiktą, bet jos pačios nebuvo" (Werfel). Tartum nuvytusi ir be gyvybės ranka tai gal yra kokios nors sieloje trūkusios stygos išraiška? Ar neteko ir mums patirti tokių atvejų, kai koks nors simpatingai atrodąs žmogus paduoda ranką tokiu būdu, kad daugiau nesinori su juo taip sveikintis, ir dingsta visa simpatingumo iliuzija? Gal tai yra koks nors paslėptas nejaukus sielos bruožas, kurį, kito ranką laikydamas, pajunti? Tad nenuostabu, kad kai kuriems atrodo, jog dvasia tiek pat pasireiškia rankomis, kaip ir veidu, o gal dar ir daugiau.

Skaityti daugiau:

VAIKŲ JAUTULINGUMAS

* * *

JONAS MIŠKINIS

IETUVIŠKAS priežodis sako, kad geriausiai žmogų pažinsi, kai jis yra piktas, kai girtas ir nelaimei atsitikus. Kitaip sakant, tada žmogų geriausiai pažinsi, kai jis yra sujaudintas ir įvairių afektų paveiktas. Vaikų amžiuje įvairūs susijaudinimai yra labai reikšmingi. Jie geriausiai nusako vaiko pajėgumą, patologiškus nukrypimus ir tinkamumą vienokiam ar kitokiam darbui. Čia verta prisiminti prasmingą prancūzų priežodį: nedakepėlis blaškosi, kvailys verkia, o protingas, apviltas ar įžeistas, nieko nesakydamas, pasitraukia. Mokykloje vaikų nesusipratimai ir ginčai dažnai įrodo šio priežodžio teisingumą. Taip pat atsitikus nelaimei, kai labiau pasireiškia žmogaus jausmai, galima geriausiai pažinti jo vertę. Bendrai, kai vaikas laisvai jaučiasi, namie ar mokykloje žaisdamas, tada galima lengviausiai pastebėti jo gabumus ir palinkimus.

     Susijaudinimai arba staiga sukilę jausmai, vadinami afektais, parodo būdo savybes. Pavydas, kerštas, nusiminimas, ilgesys ir kiti panašūs jausmai tartum nurodo tolimesnę vaiko jausmų kryptį. Jautulingumas (afektyviškumas) labai glaudžiai rišasi su bendra kūno ir sielos struktūra. Vadinas, afektai aiškiai parodo vaiko būdo savybes: normalumą, ištvermę, patologišką liguistumą. Afektai reiškiasi veido išraiška, judesiais, eisena, alsavimu, pulso pagreitėjimu ir t. t. Ypač jau paaugęs susivaldąs vaikas kartais moka vidaus jausmus sulaikyti ir paslėpti, bet toli gražu ne visiems ir ne visuomet tai pavyksta. Pastaruoju metu psichoanalizės mokslas įrodė, kad slėpimas ir tam tikrų jausmų nepareiškimas prasimuša pasąmonės keliu sapnuose.

     Įsivyravę kai kurie jausmai kartais net išvaizdą pakeičia. Liūdesys, nusiminimas, baimė atrodo visai paprasti jausmai, bet didelis jų intensyvumas giminiuojasi su nenormalumu. Tačiau afektas reikia skirti nuo aistrų. Staiga sukilę įvairūs susijaudinimai greitai pasireiškia, visai užplūsdami sąmonę, o aistra, tarsi sielos gelmėse glūdinti jėga, yra pastovi ir laukianti tinkamos progos pasireikšti. Afektai, aptemdydami sąmonę, neleidžia apmąstyti elgesio pasekmių, o aistros veda į tikslą ir aiškiai numato visas pasekmes. Afektai, paliesdami sąmonę, ją išmuša iš vagos. Aplamai, afektai vaiko ir suaugusio žmogaus gyvenime yra daug didesnės svarbos negu mes manome. Pvz. malonumo afektai idėjų eigą paskatina ir pagreitina, o nemalonumo afektai sulaiko. Kartais jie būna daug patvaresni negu protas. Pvz. meilės jausmai arba liūdesys dėl artimo žmogaus mirties kartais ilgai ir nenugalimai vyrauja.

Skaityti daugiau:

ŠVIESIOJI ŽMOGAUS VAIKYSTĖ

JUOZAS KOJELIS

(“L. L.” konkurse premijuotas rašinys)

UO METU, kai San Quentin kalėjime neseniai buvo vykdoma mirties bausmė vienam 22 m. žmogžudžiui, spaudos žmonės klausinėjo nusikaltėlio motiną. Pro ašaras ji įstengė kartoti vien šiuos žodžius:

     — Mažytis būdamas, jis buvo toks geras, toks geras! Jie dabar jį nužudo. Jie nužudo mano gerą vaiką.

     Gal tuo pačiu momentu, kai stipri elektros srovė konvulsijose tampė jauno vyro raumenis, nelaimingoji motina matė nekalto kūdikio šypsnį, girdėjo krykštavimus, jautė švelnų prisilietimą. Tarsi potvynyje pakilusi upė palietė ją stipri prisiminimų srovė, pralaužusi dvidešimt metų laiko pylimą. Motina matė malonų, gerą ir gražų berniuką, verkiantį, žaidžiantį, gal besimeldžiantį. Gal į jos ausis grįžo kadaise girdėti žodžiai:

     — Mama, kai aš užaugsiu, aš tau nupirksiu visą pasaulį. Aš tave padarysiu karaliene.

     Gal tuo metu motiną užplūdo ir jos pačios kadaise svajotos svajonės apie sūnaus ateitį: "Gal jis kada nors bus didelis ir garsus, ir pasaulis stebėsis jo darbais. Ir aš būsiu laimingiausia motina pasaulyje".

     Vienas Dievas žino, ką mąstė mirties kėdėje pririštas žmogžudys. Vargu jis prisiminė savo vaikystę. Laiko smiltys ir nusikaltimų purvai ją, tur būt, buvo per giliai užkasę. Gal jo ausyse šiurpiai klykė jo žudomos aukos ir aidėjo skausmingi pasigailėjimo maldaują žodžiai, jei mintis nebesusikoncentravo maldai, prašančiai nuodėmių atleidimo. Kas žino? Bet greičiausiai nei motina, nei sūnus įvykusio pasikeitimo suprasti nebeįstengė. Ji matė pradžią, jis — pabaigą; ji — šviesųjį, jis — tamsųjį tragiško gyvenimo galą.

Jaunieji menininkai, dalyvavusieji “1aiškųlietuviams” dešimtmečio minėjimo programoje.

Mindaugas Mačiulis

Aurelija Ginčiauskaitė ir Jorūnė Jonikaitė

Kristina Žebrauskaitė

 

Nerijus Paulionis

Jorūnė Jonikaitė ir Audronė Tamošiūnaitė

Kristina Jarošiūnaitė

 

1.    Nijolė Jankutė skaito savo poeziją;

2.    Solistė Marija Bankevičienė ir akompanuoto jas Manigirdas Motekaitis.

V. Noreikos nuotr.

 

 

Skaityti daugiau:

VIEŠNAGĖ

               Nijolė Jankutė
 
Jeigu tik vienąkart banga nuplaus tau kojas 
Ir debesy įžvelgsi užmirštas pilis —
Tada saulėlydis, takus išklojęs 
Auksu, nuves tave į pasakų šalis.
 
Ir pasitiks tave ten rojaus sodai, 
Skambėdami sidabro obuoliais,
O  deimantiniai žydro uosto molai 
Riš baltą jachtą inkarais.
 
Ten rūme debesų plevens didingos ugnys. 
Puotaus ten karaliūnai, laukdami tavęs. 
Skardūs trimitai ir užkimę būgnai,
Apsvaigę kris į purpuro gelmes ...
 
Taip pro vartus žvaigždėtus tu tenai įeisi
Į    karalystę savo iš sapnu
Ir, susitikęs prarastą vaikystę, žaisi,
Kol pamatysi, kad iš pasalų
 
Išvest atgal tave gyvenimas atėjo 
Ir užgesino vakaro žaras,
Ir užpūtė deglus visų alėjų,
Ir pilį paskandino į marias.
 
Turėsi grižti liūdnas, išvogtas iš puotos — 
Bus didelė ir vieniša naktis.
Visus kelius i ten, visus svajotus,
Pajūrio vėjai smėliu užpustys ...
 

KENTĖJIMŲ MOKYKLOJE

DR. JUOZAS PRUNSKIS


-KENTĖJIMAI tai yra dieviška dieta, kuri, nors žmonėms nemaloni. Dievo yra skiriama brangiausiems vaikams, kaip geras, nors ir kartus, vaistas, — rašė I. Walton.

     Nė vienas žmogus neišvengia kentėjimų mokyklos, tik ne visi šioje mokykloje yra geri mokiniai. Bet čia galima labai daug ko išmokti. Teisingai sako M. Moravskis:

     — Kaip gi daug dorybių pasiliktų pasaulyje nežinomų, jeigu nebūtų kentėjimų. Kantrybė, gailestingumas, ryžtingumas, kuris nepaiso jokių pavojų nei mirties, pasiaukojimas aukštesnių siekimų tarnyboje, kilnumas, kuriuo mus stebina krikščionių didvyriai, yra kilę tik iš kentėjimų.

Ryžtingi mirtininkai

     Kentėjimų mokyklą išėjęs žmogus gali didžiai savo sielą praturtinti ir skaidriai spinduliuoti į kitus. Vokietijoje buvo sunkiai sužeistas vienas kalnų gyventojas krintančio nuo aukštumų akmens. Uolos gabalas jam sutriuškino nugarkaulį. Jis buvo nugabentas į ligoninę, bet pasiliko neišgydomas ir pats jautė, kaip vienas po kito apmiršta jo sąnariai. Jisai suprato, kad mirtis diena iš dienos vis artėja.

     Pusę metų jisai grūmėsi su savo likimu ir net su pačiu Dievu, bet pagaliau gėris jame laimėjo. Jis vėl tapo smagus, tvirto būdo vyras, kaip anksčiau, tik bejėgis dėl ligos. Bet jis jau įstengė gėriu spinduliuoti. Nekartą, kai ligoninėj atsirasdavo žmogus, kuris jau nieko nebenorėjo žinoti nei apie Dievą, nei apie Bažnyčią, nei apie kunigą, ligoninės seselė į jo kambarį atvesdavo tą sužeistą kalnietį, ir po kokios valandos, pasikalbėjus su šiuo ryžtingu mirtininku, ano atšalėlio širdy įsižiebdavo nauja aukštesnio pasaulio kibirkštis.

     Austrijos sostinėje Vienoje 1904 m. buvo palaidota Monika Gruentzer. Ji buvo septynis kartus operuota. Po paskutinės operacijos 1898 m. iki pat mirties ji tegalėjo apleisti savo ligoninės lovą tik trumpoms valandoms. Atrodo, kad nebuvo nė vienos dalelės jos kūne, kurios nevarstytų skausmai. Ir vis dėlto ta kenčiančioji įstengė rašyti apie kentėjimų paguodą ir džiaugsmą:

     —    Dėkoju Dievui už savo kentėjimus... Dažnai sau sakau: "Noriu siekti šventumo, noriu laimėti sielas..." Išsirinkau savo padėjėją Sopulingąją Motiną ir jos meldžiu, kad padėtų man pamilti savus kentėjimus.

     Pasaulinio karo metu buvo sunkiai sužeistas vienas ulonas. Granata jam sukapojo ranką. Prie jo lovos lauko ligoninėje sėdėjo kapelionas ir jį guodė. Paklaustas, kaip jaučiasi, sužeistasis tarė:

     —    Kai skausmai pradeda nepaprastai deginti, aš visada pakeliu akis aukštyn.

Skaityti daugiau:

KU - KLUX - KLAN

*   *    *

JUOZAS VENCKUS, S. J.

E VIENAS jau bus apie šią organizaciją girdėjęs ir ne vienas norėtų apie ją ką nors daugiau sužinoti. Ku-Klux Klan yra daugiau ar mažiau slapta organizacija. Ji susikūrė tuojau po Amerikos Civilinio karo. Reikia atsiminti, kad Jungtinių Valstybių pietuose buvo susikūrusi Valstybių Konfederacija, į kurią įėjo South Carolina, Georgia, Florida, Alabama, Mississippi, Louisiana, paskui dar prisidėjo Texas, Arkansas, Tennesee, North Carolina ir Virginia. Ši konfederacija norėjo nepriklausomybės — norėjo atsiskirti nuo Unijos. Dėl to kilo Civilinis karas, kurs tęsėsi nuo 1861 iki 1865 metų. Karas buvo žiaurus, kaip paprastai karai esti tarp brolių Kadangi pietuose yra daug negrų, kurie anais laikais dar tebebuvo vergai, federalinė Lincoln valdžia pažadėjo ir paskui iš tikrųjų davė negrams laisvę. Buvo manoma, kad jie sukils prieš savo ponus ir palaikys federacijos valdžią. Valstybių konfederacija karą pralaimėjo. Buvo sudaryta visų valstybių unija su federaline valdžia Vašingtone. Dabar pietuose prasidėjo persiorganizavimas. Negrai tapo laisvi piliečiai, gavo balsavimo teisę ir galėjo patekti į valdžią. Kilo klausimas, kas valdys: baltieji, ar negrai, kurių skaičius buvo didesnis.

     Po civilinio karo konfederacijos kariuomenės veteranai susiorganizavo į socialinį klubą, kur jie linksmai praleisdavo laiką. Bet vėliau, matydami, kad federalinė respublikonų valdžia labai palaiko negrus, o baltuosius palieka nuošaly, labai užsigavo ir pradėjo organizuotis į ginkluotus būrius. 1866 m. Pulaski mieste, Tennessee valstybėje, jauni kariškiai sukūrė organizaciją, kuriai nustatė labai aiškų tikslą — ginti baltosios rasės teises prieš negrus. Bet jie nutarė taip pat kovoti ir prieš baltuosius, imigravusius po civilinio karo iš šiaurės. Tie imigrantai stengėsi su negrais gerai sugyventi ir politiškai bei ekonomiškai išnaudoti naują padėtį. Kadangi tie atėjūnai nebuvo turtingi, vietiniai pasityčiodami juos vadindavo "carpetbaggers" (carpet - bag yra tam tikros rūšies lagaminėlis, kuriuo nešini ateidavo iš šiaurės imigrantai). Naujosios organizacijos nariai taip pat kovodavo ir prieš vietinius baltuosius, kurie palaikydavo santykius su negrais ir pritardavo naujai federalinės valdžios politikai.

     Tie vietiniai baltieji buvo vadinami "Scalawags". Naujos organizacijos vardas buvo paimtas iš graikiško žodžio "kuklos" — ratelis, o klan arba clan Airijoje ir Škotijoje reiškia vienos genties žmones. Ku-Klux Klan buvo slapta pusiau kariška organizacija, turinti tikslą išlaikyti tarp negrų baltųjų pirmenybę. Jie save vadindavo riteriais. Vakarais arba naktimis jie išjodavo iš miškų, apsisiautę plačiomis baltomis skraistėmis, užsidėję kaukes ir aukštas kieto popieriaus smailas skrybėles. Jie užpuldavo negrus, visaip gąsdindami, plakdami bizūnais, o kartais net nulinčiuodami. Kad žmonės neišgirstų arklių kanopų dundėjimo, arkliams kojas apvyniodavo skarmalais. Kadangi tada negrai dar buvo labai neišsilavinę ir be galo prietaringi, tai iš baimės jie kartais net mirdavo, pamatę tuos Ku-Klux Klano keistuosius riterius. Negrai bijodavo eiti balsuoti ir dalyvauti viešame gyvenime.

     1867 m. tie riteriai sumanė persiorganizuoti ir sustiprinti savo eiles. Tais pačiais metais suvažiavo delegatai į Nashville, Tennessee. Visiems šios organizacijos pareigūnams buvo suteikti labai skambūs mitologiški vardai. Pirmininkas buvo pavadintas Aukščiausiuoju Nematomos Imperijos Burtininku. Jo rezidencija buvo Memphis mieste. Pirmininkas turėjo 10 patarėjų, vadinamų Paslaptingomis Dvasiomis. Kiekvienas patarėjas buvo pavadintas atskiru vardu. Štai kai kurie jų vardai: Didysis Karalystės Slibinas, su aštuoniomis Hidromis (patarėjais); Didysis Titanas, su šešiomis Furijomis; Didysis Kiklopas, su dviem Sakalais.

Skaityti daugiau:

LAIMĖ

* * *

VANDA FRANKIENĖ

ENI CREATOR skambėjo taip švelniai ir iškilmingai, tarytum būtų iš aukštybių leidęsi žemyn šventųjų balsai. Ir toji mažytė, nublukusiomis sienomis, šv. Patriko bažnytėlė kažkokiu jaukumu bei šventumu pasipuošė. Iš altoriaus žvelgė Viešpaties veidas, pilnas skausmo, atleidimo ir begalinės meilės į jaunuosius, klūpančius prieš Jį.

     Jaunoji — visa baltutėlė, kaip lelija. Iš po jos šydo auksu švietė geltoni plaukai; į Viešpatį buvo nukreiptos žydros jos akys. Jaunasis — gražus, lieknas juodakis, gelsvu veidu, tamsiaplaukis. Visi pabroliai panašūs į jaunąjį: juodbruviai, juodakiai — ir taip kontrastiškai nesideriną prie šviesiaplaukių pamergių.

     Pirmuose suoluose — jaunųjų tėveliai, giminės ir pažįstami. Jaunojo pusėje — visi judrūs, linksmi ir patenkinti. Jaunosios pusėje, pirmame suole, — jos motina. Vargu ar matė kada šios bažnyčios statulos žmogaus veide tiek skausmo, tiek nedalios ir vargo, kiek visa to buvo dabar susikaupę šios motinos veide. Ir jos apdaras: juoda suknelė, juoda skrybėlaitė — lyg tamsi naktis ją apglėbė. Tiktai baltutė orchidėja, prisegta prie krūtinės, atrodė tarsi paklydęs drugelis — užuot nutūpęs ant gyvo žiedo, pateko ant juodo kryžiaus. Nesuvaldomos ašaros rieda iš nuleistų žemyn akių ir malda — skundas kyla prie Viešpaties — ne iš maldaknygės, bet iš sielos gelmių — žmogiškais žodžiais: "Dieve, Aldutė išteka už svetimtaučio — indėnų kilmės amerikiečio ... Mudviejų su Antanu duktė ... Antanas Sibire kankinio mirtimi mirė iš meilės savajam kraštui. Sūnus Algis — partizanas, išsižadėjęs jaunystės džiaugsmų, kovojo ir žuvo už tėvų žemę. O Aldutė — svetimtautį pasirinko. Viešpatie, aš dariau, ką galėjau: aiškinau, prašiau, maldavau — nieko nepadėjo... Pasakė: išeis iš namų, jei neleisiu, nes tokio gero ir kilnaus vyro ji niekados nebesutiksianti gyvenime. Gi Rimas, Kęstutis — savi, lietuviai — tokie geri ir dori. Mėgo jie Aldutę ir norėjo surišti su ja savo gyvenimą. Ji atsisakė. Nesutiko. Dieve, atleisk! Rodos, iš pat mažens auklėjau ją tikybinėj ir tautinėj dvasioj. Ir kokie bus dabar mano dukrelės namai: svetima kalba... O kur mūsų mieli papročiai, mūsų šventės? Arba vėl: kokie bus tie anūkėliai? ... Aldutė sako, kad jie bus lietuviukai. Bet vargu. Aš netikiu ... Tikrasis tikėjimas ir malda ar bus tuose namuose? Bus, turi būti, nes Aldutė giliai tikinti. Ir ji didžiuojasi tuo, kad jis dėl jos perėjo į katalikybę. Viešpatie, tai gerai. Dėl to ir man šviesiau, nes viena paklydusi siela grįžo pas Tave. Jis buvo kažkoks sektantas. Dieve, atleisk man ir suteik mano sielai ramybę, o Aldutei laimę, kuria ji taip tiki ir išsižada visko. Antanėli, Algeli: jei girdit mane, atleiskit man. Aš visą sielą įdėjau, auklėdama Aldutę. Man atrodė, kad iš jos išeis tikra lietuvaitė, bet nelaimė ..

     Skausmas iškreipė kenčiančios motinos veidą dėl dukros paviršutiniškumo ir nesugebėjo jaunystėje suprasti, kuris kelias veda į šeimos laimę.

     — Jau po jungtuvių, — sako jos bičiulė, artima jai dar iš jaunystės dienų. Ji atlydėjo Rimienę į bažnyčią ir padėjo suruošti kuklias vestuvių vaišes. — Dėl Dievo meilės — nusišluostyk ašaras! Ir atsimink: tavo Aldutė nėra pirmoji, nei paskutinioji lietuvaitė, ištekanti Amerikoj už svetimtaučio. Tėvai kenčia, sielvartauja, o vaikai nieko neboja. Daug jau tų mišriųjų šeimų yra ir išsiskyrusių. Bet tikėkim, kad Aldutė bus laiminga.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Dalė Koklytė

SUDDENLY LAST SUMMER

     Neseniai pasirodžiusi Tennessee Williams drama “Suddenly Last Summer” jau spėjo būti pasiūlyta gauti dviems “Academy Awards”. Elizabeth Taylor ir Katherine Hepburn yra pasiūlytos 1959 m. geriausios artistės “Oscar’o” laimėjimui. Jos tikrai parodė didelius sugebėjimus vaidyboje, atlikdamos sunkius emocinius vaidmenis.

     Filmo turinys susideda iš motinos pergyvenimų, mirus vienturčiui sūnui, ir iš jos pastangų savo ir kitų akivaizdoje išlaikyti gerą savo sūnaus vardą, naikinant viską, kas tam prieštarauja. Katherine Hepburn vaidina tą išdidžią motiną, gabiai perduodama jos psichinius pergyvenimus. Pagrindinė jos problema nėra sūnaus mirtis, bet jo mirties aplinkybių ir tikrojo jo gyvenimo vaizdo nuslėpimas. Jos nuomone, sūnaus Sebastijono asmenybė buvusi tikrai kilni, o jųdviejų sugyvenimas stebinęs pasaulį. Juodu nebuvo toki, kaip kiti žmonės, juodu patys kūrė savo gyvenimą, gyveno tik vienas kitam, neieškodami nieko kito. Bet tai tik motinos nuomonė ir įsitikinimas. Tuo tarpu pusseserė Kathy (Elizabeth Taylor), uždaryta beprotnamy, pasakoja visai kitą istoriją apie Sebastijoną. Žinoma, ja niekas netiki, nes ji juk “beprotė”, beviltiškai sukrėsta Sebastijono mirties. Jai pakviečiamas daktaras (Montgomery Clift), pagarsėjęs chirurgas ir psichiatras. Jis turėjo jai padaryti smegenų operaciją ir nuraminti nuo persekiojusių “iliuzijų” agonijos. Tačiau daktaras delsia operaciją, nes jaučia galimybę, sužinojus problemos paslaptį, išgydyti Kathy ir be operacijos. Savo gudrumu daktaras išgauna iš Kathy pasąmonės paslaptį. Ji grąžinama tikrovėn iš baisių praėjusios vasaros pergyvenimų, atostogaujant su Sebastijonu.

     Motina, nenorėdama ar neįstengdama priimti tokių žiaurių faktų apie sūnų, krinta dar giliau į savotišką monotoniją, gyvendama ir toliau gražiomis iliuzijomis apie savo mylimą sūnų.

     Filme pabrėžta pasaulio žiaurumo filosofija — pasaulio, kur silpniems nėra vietos, kur išsilaiko tik tie, kurie geriausiai prisitaiko prie esamos aplinkos. Bendrai, filmas pasižymi gera vaidyba ir režisūra. Tema, nors ir įspūdinga, tačiau perdaug žiauri, perdėta ir išpūsta, kaip paprastai Tennessee Williams dramose.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

ATSIUSTA PAMINĖTI

Vladas Šlaitas. ANT SAULĖGRĄŽOS VAMZDŽIO. Eilėraščiai. Išleido Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjunga. 50 psl., kaina $0.50.

UŽUOLANKA, vasaris 1960. Lietuvių išeivijos buities, dailės ir kultūros mėnesinis žurnalas. Redaguoja A. Vilainis - Šidlauskas. Adresas: 6051 S. Ashland Ave., Chicago 36, 111.

NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME PARĖMUSIEMS “L. L.” LEIDIMĄ PINIGINE AUKA:

50 dol.aukojo: Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga.

Po 10 dol.:dr. K. Aglinskas, dr. V. P. Tumasonis, M. Zizas, S. Činikas (visi Chicago), prel. J. Balkūnas (Maspeth), kun. P. Geisčiūnas (Fromberg), dr. A. Baltrušaitis (Akron).

Po 7 dol.:dr. P. A. Mažeikai (Chicago), dr. V. Plioplys (Rockford).

Po 5 dol.:kun. J. Valantiejus (New Buffalo), T. Staugaitienė (Newark), P. A. Deltuva (Rockford), J. Lipnickas (Woodhaven), M. Žvynakienė (Chicago), I. Paliukas (Boston).

Po 4 dol.:L. Vansauskienė (Lyons), S. Žumbakienė (Chicago).

Po 3 dol.:A. Prunskytė, K. Mušinskienė, dr. J. A. Kižys, J. Vosylius, L. Jankauskas, V. Rygertas, P. Norvilas (visi Chicago), kun. S. Morkūnas (Sioux City), B. Galvanauskas (Cicero), E. Abramaitis (Toronto), V. Levanas (Waterbury).

Skaityti daugiau: