Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1960m. 2 Vasario

1960 M. VASARIO MĖN. (FEBRUARY) VOL. XI. NO. 2

T U R I N Y S

Pirmasis dešimtmetis — Juozas Vaišnys, S. J. 35

Trumpi sveikinimai.......... 39

Sukaktuvių diena (eil.)— Sonė Tomarienė 49 

Stiprybė kuklume — Vytautas Kasniūnas 50 

Skaitykime! — Alfonsas Grauslys 51 

Dešimt metų — J. Vaišnora, M.I.C. 52

“L. L.” reikšmė išeivijoje — Dr. A. Baltinis 54 

Kame glūdi tautos stiprybė — Simas Sužiedėlis 56 

Grąžino šimteriopai — Dr. P. Mačiulis 60 

Iš filmų pasaulio — Dalė Koklytė 63

“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S.J.

Admin. — Petras Kleinotas, S.J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago

36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.

Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press"

Laiškų Lietuviams” dešimtmetis   V. Noreikos nuotr.

ŽINOKIME, JOG SPAUSDINTAS TAUTOS ŽODIS YRA TAUTOS IŠRAIŠKA, PAGAL KURIĄ YRA VERTINAMA VISA TAUTA, IR JOG TA IŠRAIŠKA KARTU YRA KASDIENINIS TAUTOS PENAS, NUO KURIO PRIKLAUSO JOS MORALINĖ IR NET FIZINĖ SVEIKATA. TEESIE MUMS SPAUSDINTAS ŽODIS ŠVENTAS IR TEGUL NIEKAS NEDRĮSTA JO NETINKAMAI PAREIKŠTI BE ATSAKOMYBĖS JAUSMO.

St. Šalkauskis

MŪSŲ LAIKAIS LABIAU REIKALINGI TIESOS GYNĖJAI PLUNKSNA NEGU JOS SKELBĖJAI SAKYKLOJE.

Pijus X

IŠVARYKITE NEDORĄ SPAUDĄ IŠ SAVO NAMŲ, NORS JI LANKOSI NE ATVIRAI, BET KAIP ČIGONĖ, APSISIAUTUSI NEŠALIŠKUMO SKRAISTE.    K. Paltarokas

SPAUDA YRA ARTILERIJA, KURIOS ŠŪVIAI SIEKIA DAUG TOLIAU. KURIOS GRIAUDIMAS DAUG GALINGESNIS IR KURIOS SMOGIAMOJI JĖGA DAUG STIPRESNĖ NEGU PATRANKŲ.

P. Giordani

SPAUDA YRA VISOS TAUTOS MOKYKLA. MOKYKLOS AUKLĖJA TIK JAUNIMĄ, O SPAUDA AUKLĖJA IR MOKO VISĄ TAUTĄ.

J. Purickis

(Iš J. Prunskio “Rinktinių minčių”)

PIRMASIS DEŠIMTMETIS

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     ŠIŲ METŲ pradžioje suėjo lygiai dešimt metų nuo pirmojo "Laiškų Lietuviams" numerio pasirodymo. Vartydamas tą pirmąjį numerį, kiekvienas gali matyti, kad tai buvo tikras kūdikis: paprastas, kuklus, mažutis — tik aštuonių puslapių. Antrasis numeris jau buvo dvigubai storesnis — 16 puslapių. Tokio didumo žurnaliukas ėjo iki 1951 metų pabaigos. 1952 metais jis buvo padidintas iki 24 puslapių ir įvilktas į gražius viršelius. Nuo 1953 metų "Laiškai Lietuviams" jau pradedami leisti 32 puslapių. Tokio didumo jie eina iki šiol.

     Nors šio žurnalo išorinė išvaizda metai iš metų trupučiuką keitėsi, bet jo turinys pasiliko tas pats. Kiekvienas numeris skiriamas tam tikslui, kuriam buvo pradėtas "Laiškų Lietuviams" leidimas: aplankyti su spausdintu paprastu ir nuoširdžiu žodžiu visus mūsų tautiečius, išsiblaškiusius po įvairias pasaulio šalis ir padėti jiems susiorientuoti religiniuose, moraliniuose ir tautiniuose klausimuose, kurie kyla, susidūrus su naujais žmonėmis ir naujais papročiais.

 

     Vos tik aprimus karo stichijai, keliavo po Vokietijos miestus ir žmonių sielų griuvėsius Tėvas Jonas Bružikas, S. J., ieškodamas ir sveikų ir sužalotų lietuvių sielų. Jį vedė sielų meilė, jis ėjo duoti sieloms tyro ir sveiko dvasinio maisto, kad po karo likusioje suirutėje jos nesuklystu ir neužsikrėstų minties bei elgesio negerovėmis. Sunku buvo jam visur suspėti, tad, norėdamas visiems padėti, pradėjo leisti “Misijonieriaus laiškus”. Tai buvo kuklus leidinėlis, bet gimęs iš tyros meilės lietuvių sieloms ir iš uolumo jas išganyti. Jis nesistengė duoti “žmogiškos išminties žodžiu” (plg. 1 Kor. 2), o Dievo žodį, sujungtą su pačia kilniausia artimo meile. Užtat “Misijonieriaus laiškai” tapo visu pamilti, užtai ir jų pradėtą darbą tebetęsią “Laiškai Lietuviams” iki šiol gyvuoja.

Dešimtmečio proga linkiu “Laiškams Lietuviams” augti savo turiniu ir visada vadovautis tuo pačiu tikslu, kuriam jie buvo pradėti: aiškiu ir tyru keliu vesti žmogų į Dievą.

Su nuoširdžia meile

Vysk. Vincentas Brizgys

     Jau iš pat pradžių svarbiausieji šio žurnalo skyriai buvo: "Prie šeimos židinio", "Jaunimo paslaptys", "Rūpimieji klausimai". Taip pat buvo įvestas "Faktų ir idėjų" skyrius, vėliau pakeistas vardu "Idėjos ir žmonės". 1953 m. buvo pradėtos duoti ir svarbesnių filmų recenzijos, iš pradžių "Faktų ir idėjų" skyriuje, o vėliau įvestas atskiras skyrius, pavadintas "Iš filmų pasaulio".

Skaityti daugiau:

Trumpi sveikinimai

Tėvas Juozas Vaišnys, S. J., “Laiškų Lietuviams” Redaktorius.

(“Chicago Tribune” nuotr.)

     "Laiškų Lietuviams" redakcija ir leidėjai yra labai nuoširdžiai dėkingi visiems, atsiuntusiems savo sveikinimus ir įvertinusiems visas pirmojo dešimtmečio pastangas, norint šį žurnalą vis tobulinti ir labiau pritaikyti skaitytojų dvasiniams reikalams. Esame labai dėkingi visiems bendradarbiams, rėmėjams ir skaitytojams, su kuriais šio praėjusio dešimtmečio metu esame lyg suaugę į vieną šeimą, siekiančią to paties tikslo.

     Šį jubiliejinį numerį iliustravome kai kurių artimesnių savo bendradarbių nuotraukomis, bet tai yra toli gražu ne visi, kurie to yra užsipelnę. Nemėginsmie čia išskaičiuoti visų, kurie savo straipsniais mums buvo didžiausia pagalba. Jų pavardes galima matyti, pavarčius visus praėjusius šio žurnalo numerius. Labai nuoširdžiai dėkojame visiems, kurių pavardė bent kartą pasirodė "Laiškų Lietuviams" puslapiuose. Tikimės, kad ir toliau savo straipsniais bei savo idėjomis jie stengsis padėti broliams lietuviams.

     Dėkojame ir dailininkams, Vladui Vijeikiui, Jonui Pilipauskui, seselei Mercedes ir Algirdui Kurauskui, rėdžiusiems "Laiškus Lietuviams" gražiais viršeliais ir meniškomis vinjetėmis. Ypatinga padėka priklauso Nekaltai Pradėtosios Marijos seselėms Putname, ypatingai spaustuvės vedėjoms, seselei M. Anetai ir seselei M. Apolinarai, kurios įdėjo daug širdies ir kruopštumo, kad "Laiškai Lietuviams" taip švariai ir šventadieniškai atrodytų, kuo labai gėrisi mūsų skaitytojai. Dėkojame ponui J. Kumpai, kuriam teko labai sunki pareiga linotipu surinkti jau dešimt "Laiškų Lietuviams" tomų. Negalime likti

Tėvas Jonas Bružikas, S. J., 1947 m. Vokietijoje pradėjęs leisti “Misijonieriaus laiškus” ir juos redagavęs, padedamas Tėvo Petro Dauginčio, S. J., iki 1949 metų.

nepadėkoję ir rūpestingiems klišių dirbėjamsCapitol Photo Engravers (7223 Stony Island Ave., Chicago).

     Pasitikėdami Visagalio palaima ir mūsų skaitytojų bei bendradarbių nuoširdumu, drąsiai žengiame į antrąjį dešimtmetį. Stengsimės dar labiau tobulėti, dar labiau atjausti ir suprasti savo tautiečių dvasines problemas, pasiryžę visiems, kiek galėsime, padėti. Labai trokštumėm, kad kiekvienas lietuvis įsitikintų, jog šis naudingas ir būtinas darbas"Laiškų Lietuviams" leidimas ir redagavimasnėra vien Tėvų Jėzuitų, bet visų lietuvių vieningų pastangų vaisius.

Skaityti daugiau:

SUKAKTUVIŲ DIENA

SONĖ TOMARIENĖ

Ar meni tuos laikus,
Kai per pievas, laukus 
Nuskambėjus dainų sutartinei,
Su dainelių aidais 
Ir šventais pažadais 
Į vainiką ir meilę įpynei?
 
Ar prisimeni vis 
Tas užburtas naktis,
Kai be sapno su žvaigždėmis kalbėjai? 
Kai naktimis žvaigždė,
O dienomis gėlė
Už akis tas aiškiau nežibėjo?
O svajų vakarai,
Kai pirmi pumpurai 
Švelnaus ilgesio širdį pripylė, 
Kai mėnuliu švitai,
Debesėliu skridai,
O gėlių klausinėjai. ar myli...
 
Kai žėrėjo sniegai,
Lyg sidabro žiedai,
Atspindėdami veidą žvaigždės,
Kai širdy atradai 
Gėlę žydint žydrai,
Kurios niekad speigai nepalies...
 

 

                         Pasiliks su mumis 
                         Atminimų naktis, 
                         įrašyta į deimanto žiedą. 
                         Paklausyki, širdie, —
                         Juk tai mudviem šiandie 
                         Angelai danguje džiaugsmą gieda!

 

STIPRYBĖ KUKLUME

Vytautas Kasniūnas

Kūdikiui gimus

AI daugelis mūsų prieš dešimt metų persikėlė gyventi į šį gražųjį palaimos kraštą, tarėsi galėsią kalnus versti mūsų tautinio bei kultūrinio darbo dirvonuose. Proto darbininkų daug, o ir pinigų kišenėse netrūko. Tad nenuostabu, jog ėmė gimti nauji laikraščiai, žurnalai, knygos.

     Tada gimė ir Tėvų Jėzuitų leidžiamas žurnalas "Laiškai Lietuviams", kuris, pergyvenęs kelių žurnalų ir laikraščių laidotuves, švenčia savo gimtadienio dešimtmetį. Per tą trumpą laiką jis išaugo rimtu, brandžiu leidiniu.

Ką jis mums duos?

     Geriausiai pažindami Tėvus Jėzuitus iš jų darbų mokslinėje, pedagoginėje bei spaudos srityse, išgirdę žinią apie planuojamą leisti naują žurnalą, daug kalbų ir kalbelių pabėrėme, spėliodami, kam jis bus reikalingas ir ką jis mums duos, ką naujo įneš į mūsų gyvenimą. Ir kritikos, ir pranašysčių buvo daug ir įvairiausių.

Trenkė žaibu giedrioje dienoje

     Nepaprasto sumanumo dėka pirmieji "L. L." numeriai pasiekė tokį didelį skaitytojų būrį, kaip, tur būt, nebuvo pasiekęs nė vienas kitas leidinys. Tarp tų tūkstančių buvau ir aš, kai gavau jį iš platintojų vasario 16 d. minėjimo metu ir spausdintas raides ryte prarijau, nes turinyje buvo nagrinėjamos tos aktualiosios mūsų gyvenimo temos, kurios anksčiau nerado vietos mūsų spaudoje. Iškart "L. L." pasidarė vienu labiausiai skaitytojų mėgiamu žurnalu, apie kurį kalbėjo susitikę draugai, kuris buvo nuolat linksniuojamas įvairiuose didesniuose ar mažesniuose susibūrimuose, kurio straipsnius vyras ragino skaityti žmoną, o žmona vyrą; tėvai vaikus, o vaikai tėvus.

Skaityti daugiau:

SKAITYKIME!

ALFONSAS GRAUSLYS

(“L. L.” dešimtmečio proga)

     "Žmogus yra sutvertas mąstyti; tad jo visa vertybė ir nuopelnas ir jo pareiga yra mąstyti" (Pascal).

     Kas yra žmogaus kūnui fizinis maistas, tas jo dvasiai yra mąstymas. Ir kaip maisto gerumas ir šviežumas didele dalimi apsprendžia žmogaus sveikatą, taip jo mintys nulemia jo dvasios stovį ir to stovio tobulumo laipsnį. Mintis sužadina ir naujų suteikia skaitymas. Tad dvasia minta, auga, bręsta ir dvasiškėja kilnių raštų skaitymu. Tai junta visi, todėl žmonių sąmonėje yra didelis skirtumas tarp apsiskaičiusių ir neskaitančių. Pirmieji — tai gilesnio ir turiningesnio galvojimo žmonės, o antrieji — seklaus mąstymo dvasios skurdžiai, su kuriais nė nebandyk rimtesniais klausimais kalbėti.

     Darydama aliuziją į tai, kad augalai chlorofilo pagalba minta šviesa, S. Weil tvirtina, kad "yra tik viena kaltė — nemokėti misti šviesa". Šitos kaltės sąmonę turėtų išgyventi visi tie, kurie, kad ir įvairių kylančių problemų bei klausimų varginami, neieško gilesnio tiesos pažinimo ir dvasios praskaidrėjimo, nes neskaito. Jeigu jau vaikas nuolat visokiais klausimais suaugusius vargina, tiesos ieškodamas, tai suaugusieji, kurie jokių klausimų savyje nejunta ar pajutę atsakymo neieško, stovi žemiau vaiko.

Kun. Alfonsas Grauslys, beveik kiekvienam “Laiškų Lietuviams” numeriui duodąs po įdomų ir aktualų straipsnį. Jo gilūs, bet drauge ir visiems suprantami straipsniai yra daugelio labai mėgiami.

     Jei žmogus, anot Goethės, amžinai atsinaujina, kai didžiais dalykais džiaugiasi, tai prieinamiausia priemonė džiaugtis yra bendrauti su didžiais žmonėmis — skaityti jų raštus. Kilnus religinės kultūros žurnalas, manau, yra tik priemonė paragauti rimtų minčių ir, jų paragavus, pagilinimo ieškoti rimtose knygose.

     Mano linkėjimai žurnalui: kiekvienais metais vis maistingesnio dvasios peno teikti skaitytojų dvasiai. Linkėjimas žurnalą skaitantiems ir jo neskaitantiems: skaitykime! Skaitykime, nes, prisimenant pradžioje cituotą Pascalio posakį, kas neskaito, tas pamiršta žmogaus paskyrimą, tas atsisako žmogaus vertybės, kuri yra kilniu mąstymu pagrįsta. Bet skaitydami nepamirškime, kad žurnalas — tai tik rodyklė į didžiuosius kilnaus turinio dvasios kūrinius pasaulio literatūroje.

DEŠIMT METŲ

J. VAIŠNORA, M.I.C.

RISIMENU Vokietijoje Tėvo J. Bružiko, S. J. leistus "Misijonieriaus laiškus", kurie buvo "Laiškų Lietuviams" pirmatakas, paruošę jiems kelią į katalikišką lietuvių visuomenę. Anais laikais, lagerių chaose, tame kasdieniniame susirūpinime, "kur ką duoda" ir "ar jau ir kur veža", tasai kuklus lapelis buvo raminantis balsas, primenąs, kad žmogus ne viena duona yra gyvas ir kad jis turi kitą — amžiną tėvynę, kad virš visko yra Dievas, Jo teisingumas ir mūsų nuo Jo priklausomybė. Viename tų "Laiškų" (1949. IX. 15.), pačiame emigracijos įkarštyje, primenama: "Mūsų dienų audrose ir vėtroj nekartą... gal atrodo, jog net pats Dievas mus apleido, jog mes klaidžiojame be tikslo, lyg blaškomi rudens lapai. Tik mūsų katalikiškasis tikėjimas vėl teikia drąsos, nors virpant, dejuojant, vis kovoti, ištverti, laimėti". O to tikėjimo žiburį nuolat rodė kaip tik tas menkas lapelis, ir ne vienam jis buvo kelrodis, kad nepasimestų tremties ūkanose.

     "Misijonieriaus laiškai" norėjo parodyti beklaidžiojantiems ir svyruojantiems tikėjimo grožį, jo jėgą, įkvėpti drąsos, pažadinti kovingumą su savo silpnybėmis, ištverti net ir sunkiausiose sąlygose. Jis savo misiją atliko. Tie laiškai buvo mielai laukiami ir atsidėjus skaitomi. Ne vienam tai buvo balzamas, gydąs dvasios žaizdas, atsivėrusias tremties sąlygose.

     Su emigracija iš Vokietijos baigė savo dienas ir "Misijonieriaus laiškai". Daugelis, atsidūrę naujose vietose, jų pasigedo. Tai paskatino Čikagos Tėvus Jėzuitus tęsti Tėvo Bružiko užsimojimą ir kelią. Jie sutraukė daugiau jėgų ir ėmė leisti "Laiškus Lietuviams", skirtus bet kurioje šalyje begyvenantiems tautiečiams. Bėgo metai, "L. L." pastorėjo puslapių skaičiumi, pakeitė išorę, apsivilko nauju drabužiu, subūrė aplink save nemažą skaičių bendradarbių ir skaitytojų. Jie surado savo paskirtį, kelią ir vietą lietuviškos spaudos baruose ir išaugo į rimtą mėnesinį žurnalą.

     Pirmaisiais savo gyvenimo metais "L. L." skyriuose "Prie šeimos židinio" ir "Jaunimo paslaptys" palietė labai opius moralinio gyvenimo klausimus, ypač šeštojo Dievo įsakymo srityje, jaunimo ir šeimos gyvenime. Leidėjai, kaip dvasios vadai ir sielų problemų žinovai, gerai suprato, kad šios problemos, nors ir paslėptos po jaunuoliška šypsena ar susituokusiųjų vedybinio gyvenimo laimės demonstravimu, yra labai aktualios, dažnai skaudžios, o jų nežinojimas ar nepaisymas nuveda ne vieną į pražūtį. Lygiai buvo įdomus skyrius "Rūpimieji klausimai", kur atsakinėjama į pačių skaitytojų iškeltus abejojimus, priekaištus, sunkenybes. Kam viskas aišku, kas neturi jokių klausimų, tas jau merdi, bet ne gyvena. "L. L." nebijojo paliesti kad ir painiausius klausimus ir, į juos atsakydami, duodavo principus, kuriais remiantis (kaip paties Dievo apreikštais ir padiktuotais), galima surasti teisingą atsakymą.

Kun. dr. Juozas Prunskis, vienas uoliausiu ir rūpestingiausiu “Laiškų Lietuviams” bendradarbių. Jis yra ir šių metų konkurso premijų macenatas.

 

Skaityti daugiau:

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” REIKŠMĖ IŠEIVIJOJE

DR. A. BALTINIS

AIŠKŲ LIETUVIAMS" dešimt metų sukaktis sutampa su daugumos lietuvių pirmuoju dešimtmečiu Jungtinėse Valstybėse ir kituose užjūrio kraštuose. Šio leidinio atsiradimas ir jo išaugimas į rimtą, aukšto lygio religinės kultūros žurnalą yra didelis Tėvų Jėzuitų — Redaktorių ir leidėjų — nuopelnas, atitinkąs visų lietuvių troškimus ir siekimus Naujame Pasaulyje. "Laiškai Lietuviams" yra tarsi veidrodis, kuriame atsispindi darbas ir auka, ryžtas ir ištvermė, religinė šviesa ir tautinė sąmonė, žvilgsnis į savo aplinką ir ateities troškimai, darbai dvasinei kultūrai kelti ir lietuvių tautai ugdyti.

     Visiems šiems uždaviniams nuo pirmos savo pasirodymo dienos "Laiškai Lietuviams" stengėsi tarnauti, vesdami žmones į gilesnį idėjinį, dvasinį ir religinį gyvenimą, iškeldami didžiuosius religinius klausimus, liečiančius Dievą ir žmogų, amžinybę ir laiką, nemirtingumą ir visa ko išnykimą. Sąryšy su mūsų išeivijos sąlygomis, nedideliu palyginti mūsų skaičiumi laisvajame pasauly ir tuo faktu, kad esame išblaškyti po visus pasaulio kraštus, "Laiškams Lietuviams" tenka sunkus ir sudėtingas uždavinys. Kai kitos katalikiškos tautos turi šimtus religinių žurnalų visiems sluoksniams, visiems skoniams ir visiems išsilavinimo laipsniams, tai "Laiškai Lietuviams" turi patenkinti visus lietuvių katalikų reikalus. Ir "Laiškai Lietuviams" šį savo uždavinį dešimt metų bėgyje yra gerai atlikę.

     "Laiškuose Lietuviams" galima rasti atsakymus į visus moderniojo religinio gyvenimo klausimus. Inteligentai juose gali skaityti apie religiją ir mokslą, apie tikėjimą ir dogmas, apie krikščionybę ir jos padėtį pasaulyje, apie žinojimo ir patyrimo ribas, net apie lietuvių politiką ir jos sroves. Vedusieji ir besiruošiantieji į moterystę gali rasti atsakymus į jų gyvenime iškilusius klausimus, o jaunimas gali rasti daug naudingų dalykų įdomiai vedamose "Jaunimo Paslaptyse". Tekstas papuošiamas žymiomis iliustracijomis, imtomis iš pasaulinių ar lietuvių dailininkų kūrybos. Redakcija seka religinį gyvenimą ir jo problemas, deda atitinkamus straipsnius ir reaguoja į laiko ženklus.

     Eidama šiuo keliu, Redakcija ir leidėjai pradeda naują dešimtmetį, įsitikinę, kad nereikia nieko atšaukti ar keisti, kas pasakyta prieš dešimtį metų.

Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserys rūpestingai spausdina “Laiškus Lietuviams” Putname, Conn.

Skaityti daugiau:

KAME GLŪDI TAUTOS STIPRYBĖ

SIMAS SUŽIEDĖLIS

I E L A S   T Ė V E ,

     Esate prašę dešimtmečiui šio žurnalo, kurį taip sumaniai redaguojate ir puošniai išleidžiate, "ką nors trumpai parašyti". Aš supratau, jog tai turėtų būti dar vienas laiškas tarp daugelio kitų laiškų lietuviams, vadinasi, lyg ir sau pačiam parašytas. Aš gi mielai "Laiškus Lietuviams" skaitau, tikėdamas, kad jie ir man, kaip lietuviui, rašomi. Šitaip pripratau žiūrėti nuo anų dienų, prieš dešimtį metų, kai dabartinis žurnalas buvo pradėjęs eiti laiškų forma, dar mums tebegyvenant Vokietijos stovyklose. Tie laiškai norėjo stiprinti mūsų krikščionišką ir lietuvišką dvasią. Jie ir dabar tokį pat tikslą tebeturi. Tad leiskite parašyti nebe laišką, o išreikšti džiaugsmą, kad buvo ryžtasi priminti ir dabar visą laiką primenama, kas gyvenimui duoda tvirtą atramą ir jį įprasmina. Esame maža tauta, išsklaidyta, savoje žemėje prislėgta. Tad kuris lietuvis galėtų nejausti atsakomybės prieš Dievą ir savo Tautą dėl beprasmio savo gyvenimo, tokio gyvenimo, kuris tereikštų gyvybės plazdėjimą be aukštesnių dvasios polėkių? Kaip aš tai suprantu, norėčiau trumpai ir parašyti, paklusdamas Jūsų prašymui.

*  *  *

     "Tauta be dvasios yra griaučiai" — rašė poetas Adomas Mickevičius savo "Jaunystės giesmėje". Rašė ir kovojo, kad būtų su griaučiais — stipri ir atspari, laisva ir kūrybinga. Jungdamasis į kovą net už kitų tautų laisvę, jis tuo pačiu siekė išlaisvinimo savo tautai, kurios dvasia buvo svetimos vergijos smelkiama.

     Bet jokia dvasia, silpna ar stipri, neatsiranda tautoje pati iš savęs. Ji susikaupia iš atskirų jos narių. Kiekvienas asmuo yra tos sutelktinės, dažniau mūsų vadinamos tautinės dvasios kūrėjas arba slopintojas. Tai priklauso nuo atskiro asmens gyvenimo. Jei atskirų tautos narių gyvenimas bus seklus, be aukštesnių idealų ir siekimų, sakytumei, pavožtas po žemės grumstu, kuris žmones taip traukia prie jo prilipti, tai negalima laukti, kad ir visa tauta pasikeltų aukščiau kasdieniškos pilkumos, kad ji tarp kitų tautų sušvytėtų savo kūrybiškumu. Tai iš tikrųjų tebus tauta be dvasios, bus tik jos griaučiai.

Tėvas Juozas Venckus, S. J., gana daug rašęs apie įvairias sektas, o taip pat ir biologiniais klausimais.

     Praeityje kapinės užklojo nebe vieną tokią išglebusią tautą. Palaidojo ne vien dėl to, kad fiziškai silpnesnė tauta buvo užgožta stipresnės, bet kad apsilpo atskirų asmenų dvasia, apgedo papročiai, išklibo moraliniai ramsčiai. Anos tautos velionės (kai kurios buvo gana didelės) pamokomai įspėja ypač mažas tautas, kurios negali pagarsėti nei kalavijo garbe, nei savęs apginti. Garbę ir apsaugą joms tegali duoti stipri dvasia, anot St. Šalkauskio, "moralinė tautos didybė".

Skaityti daugiau:

GRĄŽINO ŠIMTERIOPAI

DR. P. MAČIULIS

ICHIGANO ežero pakrantėmis iš šiaurės į pietus Čikagos miestas tiek nusitęsia, kad jo priemiesčiai čia siekia Indianos valstiją, kur šiuo metu veikia vienas didžiųjų katalikų universitetų, dedikuotas Švenč. Marijos garbei, plačiai žinomas Notre Dame vardu.

Gruodžio 6 d. "Chicago Sunday Tribune Magazine" įsidėjo įdomią nuotrauką ir trumputį aprašymą apie esamus nuotraukoje asmenis.

     Pasekdami C. S. T. Magaziną, norime parodyti mūsų skaitytojams kaip gyvenime veltui nedingsta nė stiklas vandens, jei esti paduotas artimui iš geros širdies.

     "Tai buvo rugsėjo 12 d., 1905 metais", rašo minėtas žurnalas, "kai gana šlapiu lauko keliu jojo pusbernio amžiaus jaunuolis, našlaitis nuo vienuolikos metų, dirbęs prie ūkio ruošos darbų pas ūkininką, be skatiko kišenėje, bet krūtinėje kaitindamas šviesos troškimo ugnelę. Ir, kai išjojęs į vieškelį, jis pamatė tolumoje ant vieno didelio pastato bokšto žvilgančią kupolą su sunkiai teįžiūrima Madonos statula, jo krūtinėje suliepsnojo tokia ugnis, kad jis apsisprendė čia susirasti savo gyvenimo kelrodžiui šviesą.

     Prijojęs prie to didelio pastato (o tai ir buvo centriniai Notre Dame universiteto rūmai), jis pririšo savo arkliuką prie stulpelio ir nedrąsiai pasibeldė į pirmas pasiektas duris. Už durų pasigirdo malonus balsas: "Įeikite!"

     Ernie Morris, tuo vardu vadinosi mūsų jaunuolis, atsirado gana dideliam kambary, kurio užustalėj sėdėjo vidutinio amžiaus kunigas.

     —    "Kuo aš galiu tau, berneli, būti naudingas?" — paklausė šypsodamasis universiteto rektorius.

     —    Aš noriu mokytis", atsakė Ernie. Tuo metu jis žvilgtelėjo į savo drabužius, kely aptaškytus purvu, ir pridūrė: "Lėšų aš neturiu, bet dirbsiu kiekvieną darbą, kurį man nurodysit". Mostelėjęs ranka lango pusėn, už kurio buvo prie stulpelio pririštas jo arkliukas, pridėjo: "Tai viskas, ką turiu, ir tai vienintelė priemonė, kuria galiu šią mokyklą pasiekti".

     Kunigas John Cavanaugh, Notre Dame universiteto rektorius, vis dar tebešypsodamas, pasakė: "Gerai, mes surasime jums darbo, o ir jūsų arkliukui kokią užuovėją."

     Po to mūsų jaunuolis dar pasakė tėvui Cavanaugh: "Aš nesu katalikas, aš protestantas, presbiterionas. Ar tai nebus kliūtis man čia mokytis?"

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

DALĖ KOKLYTĖ

     Kalbėdamas apie filmus, vienas kritikas džiaugdamasis pareiškė: “Mes matėm gimstant naują meną”. Jaunesnioji karta su tuo, žinoma, jau nebesutinka, nes filmas jiems yra jau visiškai įprasta gyvenimo dalis. Tačiau daug kas pamiršta, kad filmas, daugiau ar mažiau panašus i šių dienų filmus, atsirado vos tik 1927 metais. Tai buvo greit augąs ir bręstąs kūdikis, kurį šiandien matome ne tik natūraliomis spalvomis trijų matavimų plotmėje ir girdime grynais stereofoniškais balsais, bet galime ir užuosti.

     Techniškas filmo vystymasis daug nusipelnė dabartinei filmo vertei, tačiau ne čia yra pati jo meniškumo esmė. Filmų menas glūdi atradime tų ypatingų estetinių ir moralinių vertybių, esančių kiekviename realiame daikte, bet nepastebėtų ir nepagautų jokio kito menininko. Jas pagauti ir perduoti pasauliui įstengia tik fotografijos menininkas savo daug matančia kameros akimi.

     Visame kiekvienais metais kylančiame filmų tvane tikrai gerai paruoštų filmų yra labai mažas skaičius. Retas jų tampa klasikiniu veikalu ir savo grožiu žavi ateinančias kartas. Dauguma nepajėgia daugiau sudominti žiūrovų ir dingsta iš filmų rinkos. Kai kurie jų gal atsiras televizijos filmų skyriuje su prierašu — “banali 1959 metų komedija”.

Dalė Koklytė, nuo šių metų pradžios rašanti filmu recenzijas.

     Filmų populiarumas ir prieinamumas visiems, tiek vaikams, tiek suaugusiems bei visokio išsilavinimo žmonėms, sukelia nemažą socialinę problemą. Filme daugiausia randame ne ką kita, kaip realybės interpretavimą kokioje nors gyvenimo situacijoje, kuri yra ekrane taip sutvarkyta, kad sudarytų ir perduotų norimą efektą. Neutralumo tokiame vaizde nėra, nes kiekvienas veiksmas savaime neša moralinę atsakomybę, kuria duodamas teigiamas ar neigiamas pobūdis. Paprastai žmogaus pažiūros į gyvenimą ir meną, o tuo pat ir į filmus, nors išoriniai ir skirtingos, esmėje turėtų būti vienodos.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” dešimtmečio minėjimas

labai gražiai pasisekė. Dalyvavo labai daug žmonių, kurie po meninės programos net netilpo į vaišių salę. Labai atsiprašome, jeigu negalėjome visų patogiai ir tinkamai priimti.

     Esame labai nuoširdžiai dėkingi visiems, kokiu nors būdu prisidėjusiems prie šio minėjimo. Dėkojame Vytautui Kasniūnui, gražiai pravedusiam minėjimo programą; Valdui Adamkavičiui, labai taikliai apibudinusiam “Laiškus Lietuviams”; meninės programos dalyviams ir dalyvėms: seserims Blandytėms, Marijai Bankevičienei, Nijolei Jankutei, Nerijai Linkevičiūtei, Simui Velbasiui ir jo baleto studijos šokėjoms: Joninei Jonikaitei, Kristinai Jarošiūnaitei, Aurelijai Ginčiauskaitei, Audronei Tamošiūnaitei ir Kristinai Žebrauskaitei; dėkojame smuikininkui Nerijui Paulioniui ir pianistui Mindaugui Mačiuliui, o taip pat akompanuotojams: Vladui Jakubėnui ir Manigirdui Motekaičiui. Dėkojame kun. dr. Juozui Prunskiui už Mišias ir jautrų pamokslą, Mišių metų giedojusiai Alei Kalvaitytei ir smuikavusiam Alfonsui Paukščiui. Esame dėkingi “Draugui” ir “Dirvai”, o taip pat “Margučio” ir “Sofija Barčus” radijo programų vedėjams už įvairius skelbimus ir pranešimus.

     Už suruošimą ir suorganizavimą puikių vaišių esame labai dėkingi ponioms: Stasiškienei, Zelbienei, Žukienei, Rimienei, Gustaitienei, Jonikienei Kani-šauskienei, Tumienei, Toliušienei, Rozniekienei, Laukaitienei, Skrinskienei, Musteikienei, Lipčienei, taip pat ponui Stasiškiui ir panelėms: Jankauskaitei, Žukaitei, Stasiškytei ir Zelbaitei.

Nuoširdžiai dėkojame už pagalbą Birutietėms ir “Aušros Vartų” tunto Skautėms.

Skaityti daugiau: