Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1960m. 10 Lapkričio


1960 M. LAPKRIČIO MĖN. (NOVEMBER) VOL. XI, NO. 10

T U R I N Y S

Varpos bręsta piūčiai... — A. Grauslys 291

Auka (II)— A. Kezys, S. J. .. 295

Gyvulys prieš žmogų (III) — B. Markaitis, S. J. 300

Didieji astronomai ir jų pasaulėžiūra — Dr. J. Prunskis 304

Auklėjimo išmintis — U. J. . . 307

Šeima — tautos tvirtovė — J. Miškinis 310

Rūbai, pagundos, nusikaltimai... — J. Vaišnys, S. J. 312

Knyga — tavo draugas — J. Vargelis 316

Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 318

“Laiškai Lietuviams”— Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S.J.

Admin. — Petras Kleinotas, S.J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago

36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.

Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press

Nulaužtas gyvenimas  A. Kezio, S.J. nuotr

PILKU RŪKU APSIAUSTAS ŠIANDIEN VISAS PASAULIS,

IR MANE VISĄ APSIAUTĖ RUDENS NUOTAIKA.

KLEVŲ ALĖJA NUTIESTA MIRUSIŲ LAPŲ AUKSINIU KILIMU,

O    ANT JO, ŠEN IR TEN, RAUDONUOJA PURPURINIAI TAŠKAI,

LYG KRAUJO LAŠAI, IŠVARVĖJĘ IŠ SUŽEISTOS ŠIRDIES.

ILGESYS SKVERBIASI Į VISUS SIELOS UŽKAMPIUS.

ILGU VISA KO: SAULĖTŲ VASAROS DIENŲ,

JAU NUSKENDUSIŲ AMŽINYBĖJE, IR TŲ MIRUSIŲ LAPŲ,

IR NUŽYDĖJUSIŲ GĖLIŲ, IR DEBESĖLIŲ, NUPLAUKUSIŲ

Į NEŽINOMĄ ŠALĮ, IR IŠLĖKUSIŲ Į DAUSAS PAUKŠČIŲ ...

IŠSKĖTĘS SPARNUS, KYLA NUO ŽEMĖS AUKŠTYN ILGESYS.

LEKIA VIS AUKŠČIAU PRO AUKSAVEIDES ŽVAIGŽDES,

PRO SAULĖS DIEVIŠKĄ AKI, DAR VIS AUKŠČIAU.

ANT TŲ ŽVAIGŽDŽIŲ IEŠKO KITŲ, LIEPSNOTESNIŲ,

ANT SAULĖS AMŽINOS IEŠKO JIS SAULIŲ SAULĖS ...

(Marija Pečkauskaitė. Sename Dvare)

VARPOS BRĘSTA PIŪČIAI . . .

ALFONSAS GRAUSLYS

 (Iš dienoraščio)

     Viesulas, kuris visas šviesas užpučia; šaltis, kuris kiekvieną šilimą iščiulpia; srovė, kuri viską pagauna ir su savim neša; stabdys, kuris ir veikliausią gyvenimą sustabdo; tvanki kaitra, kuri kiekvieną augmenį suvytina, — tai mirtis. Mirtis — tai prie gyvenimo vienatvės pastatytas taškas, nes nėra vienišesnio veiksmo žmogaus gyvenime, kuriame niekas kitas negali dalyvauti, nes "am Ende ist Mensch immer ganz allein" (Goethe). Rudenį krinta lapai, bet juk ir "žmogus yra taip pat nykstantis kaip medžio lapas; dar daugiau: lapus tik ruduo nupurto, o žmogų gali pakirsti kiekviena akimirka" (A. Stifter).

     Menka mūsų gyvybės liepsna. Jai palaikyti reikia nuolatinio kurstymo. Kad neužgestų, reikia ja nuolat saugoti. Ir taip mirties šešėlyje plazda gyvybė. Miegas ir valgymas, lova ir valgomasis stalas — tai veiksmai ir vietos, kur už gyvybę prieš mirtį kovojame. Ne veltui vienas pagonių filosofas sakė: "Mano miegamajame sėdi mirtis". Gydytojai ir vaistai — tai tos gyvybės ramsčiai. O tačiau pradėti gyventi — tai tas pat, ką atsistoti ant kelio, vedančio į mirtį. Mirtis ir gyvybė eina ranka rankon, kad ir vos tik pradėjus gyventi. Vos tik pradėję gyventi, jau mirštame. Gyvendami mirštame. Medicinos profesorius W. Koskowskis savo veikale apie senatvę sako, kad senėjimo procesas prasideda nuostabiai anksti. Jis prasideda, lytiniai bręstant.

Žmogaus gyvenimas, lyg gėlės pumpuras, išsiskleidžia ir žydi iki jo nenuskina nematoma ranka ...

 

     Šilimos produkcija jau pradeda mažėti nuo 5 metų amžiaus. Vėliau pakyla, o nuo 20 metų amžiaus vėl pradeda pastoviai kristi. Gyvybinių procesų ir įvairių liaukų veikimo silpnėjimas jau prasideda jaunystėje. Štai kodėl galime moksliškai tvirtinti, kad gyvybė yra persunkta mirties, kad mirimo procesas prasideda su gimimu ir kad tarp oficialios jaunatvės ir senatvės yra tik tas skirtumas, kad pirmosios lėtas mirimas tik mokslininkų yra žinomas bei susekamas, o antrosios irimo procesą gali pastebėti kiekvienas.

Skaityti daugiau:

AUKA (II)

A. KEZYS, S. J.

ARPELIO garsuose nutyla vargonai ir suklaupia Aukos dalyviai. Prasideda svarbiausioji šv. Mišių dalis — konsekracija. Kryžiumi ženklindamas duoną ir vyno taurę, kunigas prašo, kad Dievas palaimintų šią auką, padarydamas ją "mylimiausiojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju". Ir prisiminęs Paskutinės Vakarienės paslaptis, kunigas taria Dievo galiai priklausančius žodžius:

Šv. Mišių kanonas

     "Kuris kančios išvakarėse paėmė duoną į savo šventąsias ir garbingąsias rankas ir, pakėlęs akis į dangų, į tave Dievą, savo visagalį Tėvą, tau dėkodamas, laimino, laužė ir davė savo mokytiniams sakydamas: Imkite ir valgykite jos visi, NES TAI YRA MANO KŪNAS. Panašiu būdu, kai buvo pavakarieniauta, imdamas ir šią kilniausią taurę į savo šventas ir garbingas rankas, taip pat tau dėkodamas, laimino ir davė savo mokytiniams sakydamas: Imkite ir gerkite iš jos visi, NES TAI YRA MANO KRAUJO TAURĖ, NAUJOSIOS IR AMŽINOSIOS SANDOROS, TIKĖJIMO PASLAPTIS, KURS UŽ JUS IR UŽ DAUGELĮ BUS IŠLIETAS NUODĖMĖMS ATLEISTI. Kiek kartų tai darysite, darykite man atminti".

Žmogaus gyvenimas yra jautrus kaip pienės žiedas: jis pranyksta nuo mažiausio vėjelio...

     Aukos dalyviai, pasilikdami ant kelių, išreiškia amžių tikėjimą, kad pasaulis tapo išganytas ne duona ir vynu, bet Kristaus Kūnu ir Krauju.

     Ne kunigo žodžiai ir ne jo šventumas paverčia duonos ir vyno esmę Kristaus Kūnu ir Krauju. "Visa kita", sako šv. Ambroziejus, "kas buvo sakyta ankstesnėse Mišių dalyse, buvo sakyta kunigo žodžiais ..kai prieinama prie garbingojo sakramento konsekracijos, kunigas nekalba savo vardu, bet vartoja Kristaus kalbą. Todėl Kristaus žodis konsekruoja šį sakramentą" (RJ 1339). Jeigu kas klaustų, kaip duona ir vynas gali pavirsti į svetimą substanciją, tegalime atsakyti, pakartotinai katekizmo žodžiais: "Tai įvyksta Dievo galia". Kaip Kanos vestuvių metu Jėzaus žodis pakeitė vandenį į vyną, taip dabar tas pats žodis įvykdo nuostabųjį substancijos pakeitimą šv. Mišiose.

Skaityti daugiau:

GYVULYS PRIEŠ ŽMOGŲ (III)

BRUNO MARKAITIS, S. J.

     ŽMOGUI yra sunkiai įmanoma gyventi kuriame nors istorijos laikotarpyje, nepasiduodant stipriausioms to amžiaus įtakoms. Šis įtakoms pasidavimas yra toks dažnas ir taip visuotinai sutinkamas, kad jį tektų laikyti neišvengiama žmogiškosios prigimties dalia.

     Šitai gerai matome jauno žmogaus vystymesi. Čia įtaka vaidina milžinišką vaidmenį ne tik paveikdama jauno asmens minčių pasaulį, bet visam gyvenimui suteikdama daugiau ar mažiau pastovią kryptį. Įtakos neišvengia ne tik eiliniai žmonės, bet ir rinktiniai asmenys, kurie kitus prašoka savo asmenybės dydžiu, kuriems lemta kitus veikti savo pasaulėžiūra, proto ir valios jėga.

     Įtakos vaidmenį ypač pastebime kūrybiniame pasaulyje. Čia, atrodo, daugiau negu kur kitur įtaka uždeda kūrėjui neišdildomą antspaudą. Savaime aišku, kad jaunas kūrėjas, perėjęs įvairius vystymosi laikotarpius, suranda save ir iš kitų kūrėjų galutinai išsiskiria savojo originalumo vieninteliškumu. Bet kieno nors įtaka lėmė jo pradinius žingsnius, jų kryptį, prasmę ir tikslą.

     Įtakos neišvengė nei Michelangelo, nei Rafaelis, nei Da Vinci — trys renesansinio laikotarpio milžinai. Įtakos neišvengė jaunasis Mozartas, visų kompozitorių universaliausias. Kitų įtaką pastebime jaunojo Bethoveno laikotarpyje. Iš kitos pusės, Bethoveno įtaka muzikiniame pasaulyje buvo tokia didelė, kad ji jaučiame net šiandien, kad jo idėjos vis dar gyvos net dabartiniame muzikinės formos vystymesi ir pačiame muzikos sąvokos supratime.

Žmogaus gyvenimas nukrinta kaip rudeni nuvytęs medžio lapas ...

     Atrodo, kad visi junta įtaką ir visi jai pasiduoda. Žinoma, įtakos ir jai pasidavimo laipsniai įvairuoja. Šis faktas nekeltų jokių nereikalingų rūpesčių, jei kiekviena įtaka būtų gera. Deja, taip nėra. Įtakų yra gerų ir blogų. Jei kiekvienas žmogus nesugeba visiškai išvengti įtakos, ar būtų galima tvirtinti, kad žmogų veikia tiek gera, tiek bloga įtaka? Atrodo, kad šis tvirtinimas yra teisingas ir gyvenimu pagrįstas.

     Bloga įtaka bei įtakos nėra vien siauro ir vietinio pobūdžio veiksniai. Aišku, kartais vietinio pobūdžio veiksnys, per kurį bloga įtaka žmogų pasiekia, gali jo gyvenimą pakreipti ir nulemti tragiškiau negu tarptautinio pobūdžio reiškiniai. Kartais blogas draugas gali daugiau žalos padaryti negu pasaulio nuomonę kuriančios jėgos. Bet čia norėtume kalbėti apie plačiau siekiančias įtakas, kurios veikia subtiliai, rafinuotai, kartais nepastebimai, ne retai pasidabinusios prašmatniais vardais ir skambiais šūkiais.

Skaityti daugiau:

DIDIEJI ASTRONOMAI IR JŲ PASAULĖŽIŪRA

DR. JUOZAS PRUNSKIS

ARPKONTINENTINĖS raketos, dirbtiniai žemės satelitai — tai nuostabūs mūsų dienose atsiradę mokslininkų išradimai. Stebėdamiesi žiūrime į tokių laimėjimų pasiekusius mokslo žmones ir norėtume apie juos daugiau patirti.

     Šiems ir kitiems didiesiems atradimams kelias buvo ruošiamas palaipsniui, galima sakyti, ištisais šimtmečiais. Permeskime bent trumpu žvilgsniu ryškiau sušvitėjusias mokslo žvaigždes paskutiniaisiais amžiais. Jeigu kalbame apie dirbtinius žemės satelitus, tai visų pirma turime prisiminti didįjį Mikalojų Koperniką, vieną pirmųjų didžių astronomų, kiuris savo knyga apie dangaus kūnų judėjimą ("Derevolutionibus orbium coelestium") daug pirmiau už Galilėjų dėstė, kad žemė sukasi aplink saulę, o ne saulė aplink žemę, kaip tada beveik visų buvo manoma. Kopernikas buvo katalikų kunigas ir savo minėtą knygą dedikavo popiežiui Pauliui III. Kopernikas gyveno šešioliktame amžiuje.

Žmogaus gyvenimas sudega kaip žvakė ...

     Kitas astronomijos genijus buvo Tycho-Brahe (miręs 1601 m.), kurs, dar būdamas 16 m. amžiaus berniukas, pirkdavo knygas apie astronomiją ir praleisdavo ištisas naktis, bestebėdamas dangų. Būdamas 22 m. amžiaus, savo sugalvotu įtaisu atliko svarbius žvaigždžių stebėjimus. Danijos karalius net pasikvietė jį į savo rūmus, paskui jį apgyvendino saloje, kur jis ramiai galėjo atsidėti dangaus kūnų stebėjimams. Jis buvo religingas žmogus.

Gamta ir šv. Raštas

     Vienas žymiųjų astronomijos kūrėjų buvo Jonas Kepleris (miręs 1630 m.). Apie jo gabumus liudija faktas, kad teturėdamas 23 m. amžiaus, jau buvo pakviestas astronomijos profesorium į Gratzo universitetą. Kietai dirbdamas, įstengė paruošti net 33 astronomijos studijas. Gilindamasis į nuostabią visatos santvarką, jis buvo nuoširdus tikėjime, apie ką galime spręsti iš jo pareiškimų, kaip pvz. šis: "Pirm negu aš kelsiuosi nuo stalo, prie kurio vykdžiau savo tyrimus, pakelsiu akis ir rankas į dangų ir visos šviesos Tvėrėjui pasiųsiu nuolankią maldą. Dvasioje jau aš matau dieną, kai žmogus iš gamtos taip pat gerai pažins Dievą, kaip ir iš Šv. Rašto, ir tais dviem apreiškimais džiaugsis".

Skaityti daugiau:

AUKLĖJIMO IŠMINTIS

U. J.

       Mane tėvelis ne barte barė,
     Mane tėvelis gražiai mokė.

Iš mūsų tautosakos

     Auklėjimo išmintis — sėkmės pagrindas. Kas tai per išmintis? Tai yra tėvų, mokytojų - auklėtojų pilnas savo pareigos supratimas. Aiškus žinojimas, pramatymas, savo vaiko ar auklėtinio fizinės ir psichinės būsenos permatymas. Teisingas dalykų vertinimas. Sugebėjimas ramiai, pastoviai lygią auklėjimo liniją išlaikyti. Supratimas atsakomybės už savo, sau patikėtą, tiek pat ir už kiekvieną svetimą sutiktą vaiką.

     Kieno vaikas, to pirmojo pareiga jį gerai išauginti, tinkamai išauklėti. Kas pasiskyrė mokytoju, auklėtoju būti, jo pareiga ne vien mokyti, bet pirmiausia auklėti. Auklėjimas ir už mokymą svarbiau: tik žmogaus siela įprasmina jo mažai ar daug mokyto darbus ir gyvenimą.

     Auklėjimo išmintis reikalauja kuo daugiau auklėjimui reikalingų žinių įsigyti, kad galėtum nuosekliai, tiksliai, kuo mažiau klystant, vaiką auginti ir auklėti. Nežinant, nemokant, nieko gerai nepadarysi. Nežinant, nesugebant, galima kartais nebepataisomai pagadinti, galima vaiką dvasios skurdžiumi ar invalidu padaryti. Tad reikia kuo daugiau ir pačiam mokytis, auklėtis bei tobulėti, nes tėvų ir auklėtojų pareiga — vaiką vispusiškai išlavinti, jojo sielos kultūros lygį galimai aukščiau kelti.

     Vienų žinių reikia pačiam auklėjimo darbui, kitų — dar ankstyvosios vaikystės metais; vienas vaikas anksčiau, kitas gal metais vėliau pradeda ieškoti ir savo bundančią sąmonę reikšti gausybe įvairiausių klausimų. Išmintingas atsakinėjimas duoda vaikui teisingų žinių ir jojo galvojimą auklėja, skatina samprotauti ir domėtis.

     Kūdikis, atėjęs į pasaulį, turi teisę į savo individualybę. Kas pagimdė, kas globoja, auklėja, turi duoti sąlygas nelankstomai, nesmelkiamai augti, asmenybei plėtotis. Tada galima tikėtis gerų auklėjimo rezultatų.

Skaityti daugiau:

ŠEIMA - TAUTOS TVIRTOVĖ

JONAS MIŠKINIS

     Kai rusų caro priespaudos laikais Lietuvos puošnūs rūmai nusisuko nuo lietuviško darbo, jų valdovus paviliojo svetima įtaka, ir svetimuose kraštuose jie ėmė ieškoti titulų bei garbės. Kai žemė smuko iš lietuvio rankų, o svetimieji, užplūdę Lietuvos pakraščius, veržėsi į pat Lietuvos gilumą, prasidėjo žiaurus lietuvio nutautinimas, kuris siautėte siautėjo iš visų pusių: iš vakarų, pietų, rytų; o lietuvis, iš savo tėviškės stumiamas, turėjo trauktis iš gimtojo savo krašto už jūrių marių, ir tas traukimasis žymiai praretino tautą. Tačiau tada visa, kas lietuviška, įsiglaudė į artojo širdį ir mintį.

     Jis, nedaugelio tėvynei ištikimų bajorų padedamas, pasiryžėlių dvasiškių raginamas ir remiamas, saugojo lietuvybę. Kadaise skaidriai švietusią, o vėliau pritemusią tėvynės saulę jam atstojo savoji šeimos meilė. Šeimos židinys teikė jam jėgų išsilaikyti, šeimos židinys gaivino jo viltį, nors vaikų vaikuose susilaukti geresnės ateities. Nors ir buvo žuvusi Lietuvos laisvė, bet lietuvis artojas tebesilaikė atkaklumo, atsparumo, saugojo lietuvybės grūdą ir tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Be rašto, be viešos lietuviškos mokyklos, be knygos, iš lūpų į lūpas kartų kartoms perduodavo jis lietuvišką žodį, dainą ir, kas svarbiausia, prisikėlimo viltį. Tėvas, močiutė, skurdžiai gyvendami, išsaugojo lietuvišką dvasią.

     Mūsų daina, motinos vargą ir rūpestį vaizduodama, ryškiai tai nusako:

     Naktužę ant rankelių.

     Gana pavargai, gana pailsai.

     Kol mane užauginai...

     Taip buvo auginama ir auklėjama visa lietuviškoji šeima.

Skaityti daugiau:

RŪBAI, PAGUNDOS, NUSIKALTIMAI ...

* * *

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Amerikos laikraščiai dažnai rašo apie dideles teismo bausmes už nuolat pasitaikančius apiplėšimus, žudymus, išprievartavimus. Teisėjai, skirdami tas dideles bausmes, ir laikraščiai, jas išreklamuodami, tur būt, nori atgrasinti kitus nuo panašių nusikaltimų. Tačiau šio tikslo nepasiekiama: nusikaltimai nemažėja, tik vis rafinuočiau ir žiauriau yra atliekami.

     Prieš keletą metų Amerikos kongrese moterų atstovė pasisakė prieš perdaug dideles bausmes už išprievartavimus, aiškindama, kad geriau yra turėti nors ir išprievartautą, bet gyvą moterį, negu išprievartautą ir nužudytą. Mat, jos nuomone, labai didelės bausmės už seksualinius nusikaltimus verčia nusikaltėlius žudyti savo aukas, kad jos jų nepaskųstų policijai. Ar šitoks galvojimas yra teisingas ir ar mažesnės bausmės sumažintų žudymų skaičių, sunku pasakyti. Tačiau norime pažvelgti į klausimą, ar nėra per didelė ir neproporcinga bausmė, jeigu už seksualinį nusikaltimą teismas pasmerkia jaunuolį, kartais dar nepilnametį, kalėti penkiasdešimt metų arba net iki gyvos galvos.

     Prisimenant, kad krikščioniškoji moralė leidžia mergaitei, ginančiai savo skaistybę, net nužudyti užpuolėją, jeigu kitokios išeities nėra, atrodytų, kad minėtos bausmės nėra per didelės. Vis dėlto, dabartinėje savo aplinkoje apsižvalgius ir pagalvojus, peršasi mintis, kad tos skaudžios bausmės neturėtų būti užkrautos tik tiesioginiai nusikaltusiems jaunuoliams, bet paskirstytos taip pat ir filmų statytojams, knygų bei žurnalų leidėjams ir rašytojams, o taip pat ir mūsų mergaitėms bei moterims, moderniais ir nepadoriais rūbais reklamuojančioms ir lyg kitiems siūlyte siūlančioms savo kūną.

 

Žmogaus gyvenimas nutyla kaip iš bokšto iškritęs varpas ...

     Dažnai ir bažnyčiose yra kalbama, ir spaudoje rašoma prieš nepadorius moterų rūbus, bet moterims tos kalbos yra sunkiai suprantamos. "Juk kas gi čia blogo, jeigu aš rengiuosi, sekdama modernias madas?" — paklausia ne viena mergaitė. "Juk aš tai darau ne tam, kad vesčiau berniukus į pagundą, bet vien tik norėdama būti graži ir neatsilikti nuo kitų mergaičių, lamos panašiai rengiasi". Šiomis intencijomis niekas neabejoja. Savo apsirengimu suvedžioti vyrus ir sukelti jiems pa-gundąs gal siekia tik tos merginos, kurios prekiauja savo kūnu. Bet visa bėda, kad tos vyrų pagundos nepriklauso nuo mergaičių intencijos, bet vien tik nuo jų apsirengimo. Žinoma, čia nekalbame apie tų į pagundas krintančių vyrų išauklėjimą ir jų dvasinį stovį, nes dėl to ne visuomet jie patys yra kalti.

Skaityti daugiau:

KNYGA - TAVO DRAUGAS

J. VARGELIS

Mano mielas jaunasis drauge.

     Kartą kunigas taip pradėjo savo pamokslą: "Jeigu būčiau šėtonas..." Matydamas klausytojų veiduose didelį nustebimą, dar stipriau pabrėžė: "Taip, jeigu būčiau šėtonas, tai neįkalbinėčiau jūsų laužyti pasninkų, apleidinėti savo luomo pareigas, vogti ar daryti kitas nuodėmes, bet tik pasistengčiau, kad kiekvienas jūsų skaitytų kokią nors blogą knygą. Blogų knygų skaitymas tai yra tikriausia priemonė pražudyti savo sielą".

     Knyga gali būti tikras ir ištikimiausias draugas bei patarėjas, bet gali būti ir suktas gundytojas. Bloga knyga — tai tiesiausias kelias į jauno žmogaus pražūtį. Kiekviena knyga palieka pėdsakus žmogaus sieloje ir galvosenoje: gera — gerus, bloga — blogus. Dėl to, atsakydamas į tavo laišką, parašysiu keletą žodžių apie knygų skaitymą. Pažiūrėsime, ką turi skaityti, kaip skaityti ir ko neskaityti.

     Knygų skaitymas yra viena geriausių lavinimosi priemonių. Gera knyga gali tave daug ko išmokyti. Ji tau papasakos apie senovės žmones, jų gyvenimą, darbą, apie plačiuosius vandenynus ir tolimąsias salas, , apie mokslininkų išradimus, apie gyvulių ir gamtos gyvenimą, apie didžiųjų žmonių darbus, kovas ir laimėjimus, apie tautų laisvės siekimo kovas ir t. t.

     Knygas galima padalinti į tris grupes: didaktines (lavinančias žmogaus būdą), mokslines ir grožinės literatūros knygas. Pirmajai grupei priklauso knygos, kuriose rašoma apie religinius, auklėjimo ir savęs lavinimo klausimus, pvz. apie valios stiprinimą, susivaldymą, apie šventųjų ir žymiųjų žmonių gyvenimus. Tokių knygų skaitymas ne visada yra malonus ir lengvas, bet užtat labai naudingas, nes toks skaitymas žmogių padeda ugdyti asmenybę, lavinti būdą ir stiprinti valią. Trumpai sakant, žmogui padeda tapti pilnaverte asmenybe.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Dalė Koklytė

SONG WITHOUT END

     Tai yra gražiai pastatytas filmas, mėginąs atvaizduoti kompozitoriaus Franz Liszto gyvenimo istoriją. Filmo foną sudaro puošnios koncertų salės, grakščios bažnyčios ir prabangūs aristokratų rūmai. Visa tai lyg nuostabion harmonijon jungia malonūs Chopino, Bethoveno ir Wagnerio muzikos tonai, skambą nuo filmo pradžios iki galo Liszto piano koncertų metu. Filmo muzikinę dalį tvarkė Morris Stoloff, pats diriguodamas Los Angeles filharmoninį orkestrą.

     Artistas Dick Bogarde įstengė įtikinančiai atvaizduoti jauno pianisto Liszto gabumus, puikiai suderindamas pirštus su muzika, bet jam gal ne taip puikiai sekėsi įsijausti į muziko charakterį. Jis atrodo labai paviršutiniškas, be jokių dvasinių gelmių, kurių tokiam jautriam menininkui tikrai netrūko. Nors ir yra mėginta parodyti jo dvasinė kova tarp publikos ovacijų troškimo koncertų salėse ir siekimo atgaivinti savo sielą bažnyčios ramybėje, tačiau tai nėra pakankamai išvystyta.

     Lisztas čia yra atvaizduotas kaip garsus moterų žavėtojas, dėl kurio ne viena atsisako net savo pozicijos ir turtų. Filme išryškintos ypač dvi moterys, daugiausia nulėmusios jo gyvenimą: grafienė Marija (Genevieve Page) ir princesė Karolina (Capucine). Capucine, kuri iš profesijos yra modelis, tikrai išdidžiai “išmodeliuoja” savo vaidmenį, pasirodantį kaip Liszto kūrybos mūza ir jo dvasios gelbėtoja. Tačiau josios savęs apgaudinėjimas jų dviejų meilės vardan yra neįtikinantis. Ji, kuri tiki, jog tik bažnytiniai vedybų ryšiai galioja ir nepripažįsta civilinės metrikacijos, Vatikane sąmoningai meluoja, norėdama išgauti savo pirmųjų legalių vedybų panaikinimą. Genevieve Page grafienės Marijos vaidmenį atlieka gerai ir yra daug realesnė moteris, nemėgindama savo pasirinkto gyvenimo tiesumu įtikinti nei savęs, nei kitų.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

Pasaulio Lietuviu Bendruomenės Valdyba skelbia jaunimo dramos konkursą.

     Dramos taikomos pradžios arba aukštesniųjų mokyklų jaunimui. Žanrą ir temą pasirenka patys autoriai. Premijos neskiriamos, jei nebus pakankamai vertingų ir šias sąlygas atitinkančių kūrinių.

     Už dvi geriausias dramas skiriamos premijos.

     I premija — 1.000 dolerių; II premija — 500 dolerių. Tas pats autorius gali gauti abidvi premijas.

     Rankraščius įteikti iki 1961 m. spalio mėn. 1 d. šiuo adresu: K. Grigaitis, 622 Davenport Rd., Toronto, Ont., Canada.

     Minint populiarios Lietuviškų Vakaruškų ponios Sophie Barčus vadovaujamos radijo programos sukaktį, yra išleista dueto ir trio įdainuota ilgo grojimo “hi-fi” nedūžtama plokštelė, kurioje yra S. Barčus žodis, 10 liaudies dainų, 7 kalėdinės ir 3 velykinės giesmės.

     Dainas ir giesmes išpildo: Juzė Mileriūtė, Irena Kalėdinskaitė ir Aldona Barcus-Dau-kus. Pianinu ir vargonais palydi Genovaitė Aleksiūnaitė-Mitchell.

     Šios gražios lietuviškos plokštelės kaina su persiuntimo išlaidomis — $5.50.

     Užsakyti galima šiuo adresu: Alba Records, 7159 S. Maplewood Ave., Chicago 29, 111

Skaityti daugiau: