Viena Protestantų Reformacijos priežasčių buvo faktas, kad priešreformacinė krikščionija pasitenkino išorinių dogmų išpažinimu be gilesnės meilės. Taip pat plyšys tarp skilusių krikščionių didėjo dėl to, kad buvo ginčytasi dogmatiniais klausimais, bet nesistengta viens kito mylėti. Šiais laikais krikščionims siekiant vienybės,— skelbė Jonas XXIII— pirmiausia reikia viens kitą mylėti, tik paskui bus galima dogmatiškai išsiaiškinti. Tokios pat nuomonės ir laikysenos yra protestanto Roger Schutz įsteigta Taize’s vienuolija, turinti tik vieną tikslą— paskleisti vieningos meilės dvasią krikščionių tarpe. Apie ją palankiai atsiliepia katalikų vadai. Visa tai nereiškia, kad dogma— ar tiesa— nėra svarbi, bet kad dabartyje krikščionių vienybė (o gal ir visada— gyvoji tiesa) pasiekiama per meilę.
REDAKTORIUS
ALFONSAS GRAUSLYS
Vienas iš stambiausių protestantų įnašų susiskaldžiusių krikščionių vienybei ugdyti yra protestantų vyrų vienuolynas, žinomas Taize’s Didžiosios Bendruomenės (Grande Communaute) vardu. Taize yra vietovė, Burgundijos provincijoje, rytinėje Prancūzijoje, netoli nuo garsiųjų Cluny ir Citeaux vietovių, kur prieš kelis šimtmečius skaisčia Evangelijos šviesa suspindėjo benediktinų ir cistersų vienuolijos. Šiandienė Taize’s bendruomenė savo dvasia, užsimojimais ir tikslais jau yra tiek sudominusi ir sužavėjusi visus, kurie yra susipažinę su ja, kad verta ir mums ją pažinti. Jos atsiradimas, veikimo būdas ir įtaka yra taip įdomūs ir nuostabūs, kad čia tikrai tenka kalbėti apie Šv. Dvasios dovaną, apie Dievo malonę, kuri daugiau 298 ar mažiau veikia visoje krikščionybėje. Kai kurie rašytojai tos bendruomenės judėjimą vadina Taize’s stebuklu.
IŠORINIAI FAKTAI
Ši bendruomenė yra pirmoji protestantų vyrų vienuolija po 400 metų, kai M. Liuteris vienuolijas ir jų daromų įžadų vertę buvo paneigęs. Jos trumpa istorija yra tampriai surišta su jos steigėju ir dabartiniu jos viršininku Roger Schutz. Tasai evangelikų teologijos studentas, studijuodamas Lozanoje, Šveicarijoje, 1939 m. pradeda telkti apie save draugus maldai ir geriems darbams. Kartu ima organizuoti studijų ir rekolekcijų dienas pasauliečiams. 1940 m. jis persikelia į Taize, Prancūzijoje, kur karo metu rūpinasi karo pabėgėliais, bėgančiais iš vokiečių okupuotos Prancūzijos dalies į neužimtąją. 1942 m. prie jo prisijungia du draugai. Vokiečių išvyti iš Taize’s, pasišalina dviem metams, į Ženevą, Šveicariją. 1944 m. jie vėl grįžta Taize’n jau keturiese. 1949 m. Velykų rytą jau septyni tos bendruomenės broliai padaro įprastus amžinuosius įžadus. Roger Schutz išrenkamas pirmuoju viršininku. Jų idealas yra bendrom jėgom tarnauti Kristui Bažnyčioje ir pasaulyje; jų karščiausis noras — pasitarnauti visų krikščionių susijungimui.
Šiuo metu bendruomenė turi virš 50 narių iš įvairių protestantų sektų bei kraštų. Jų tarpe yra pastorių, gydytojų, inžinierių, menininkų, žemės ūkio darbininkų, žurnalistų ir kt. Trys ketvirtadaliai brolių gyvena Taize’je, kiti gi yra išsiskirstę po 2-3 brolius misijoms įvairiuose kraštuose — pačioje Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Afrikoje ir kitur. Visi broliai suvažiuoja į Taize didžiosioms krikščionių šventėms švęsti ir kasmet savaitinėms rekolekcijoms.
“Prašau..., kad visi būtų viena, kaip Tu, Tėve, esi manyje ir aš Tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena, kad pasaulis Įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs.”
Savo pasiuntinybei vykdyti jie, kaip darbininkai, dirba darbininkų tarpe, apaštalauja savo profesijose, bet drauge dirba parapijose, religiniai vadovaudami žmonėms. Važinėdami visur su visomis krikščionių bažnyčiomis užmegzti ryšius bei tuo pačiu tikslu priimdami pas save įvairių krikščionių bažnyčių atstovus, jie artina visus krikščionis arčiau viens kito. Keletos mylių atstume nuo Taize’s Cormatin vietovėje jie įsteigė Studijų Centrą, kur ruošiamos studijų dienos šių laikų visuomenės ir bažnyčios reikalams, konfliktams ir krizėms pažinti. Taize’s bendruomenės įtakoje yra kilusi ir "vienybės židinių” idėja, pagal kurią, vedusiųjų poros, savo pavyzdingu gyvenimu sekdamos tos bendruomenės dvasią, spinduliuoja į aplinką krikščioniškojo gyvenimo ir vienybės mintį.
Taize’s vyrų bendruomenės pavyzdžiu Grandchamp vietovėje, Šveicarijoje, netoli Neuchatel, susikūrė protestančių moterų vienuolija. Ji vadovaujasi ta pačia regula, parašyta R. Schutz.
Žvelgiant į išorinio Taize’s bendruomenės gyvenimo faktus, negalima nepaminėti tos bendruomenės bažnyčios, kurią jiems pastatė ir dovanojo vokiečiai ir kurią jie yra pavadinę "Susitaikymo bažnyčia”. Tuo reikšmingu vardu jie norėjo pabrėžti Taize’s bendruomenės vedamąją mintį, būtent, susitaikymą visų su visais — tėvo su vaiku, vyro su žmona, tikinčio su tuo, kuris negali įtikėti (taigi, su geros valios netikinčiu), ir krikščionių savo tarpe. Štai kodėl šioje bažnyčioje visų krikščioniškų bažnyčių atstovams leidžiama laikyti savas pamaldas. Tos bažnyčios kripta yra skirta katalikams. Čia reikia pastebėti, kad, savos bažnyčios dar neturėdami, Taize’s broliai savo pamaldas laikydavo vienoje artimoje katalikų bažnyčioje, Autun katalikų vyskupui leidus.
BENDRUOMENĖS DVASIA IR GYVENIMAS
Pagrindinė Taize’s bendruomenės idėja yra Viešpaties žodžiai: "Kad visi būtų viena, ...kad pasaulis įtikėtų” (Jon. 17, 21). Jos didysis susirūpinimas ir skausmas kyla iš fakto, kad savo susiskaldymu ir nevieningumu krikščionys piktina pasaulį ir kliudo jam įtikėti Kristų. Dėl to kelias į visuotinį įtikėjimą nėra galimas be krikščionių susivienijimo. Todėl Taize’s bendruomenė nėra konfesinė, t. y. nepriklauso jokiai iš esamų protestantų bažnyčių, nors, kaip esame jau minėję, įvairių protestantų ir reformatų bažnyčių nariai stoja į ją. Toji vienuolinė bendruomenė yra krikščioniška pačia plačiausia to žodžio prasme. Ji tartum jungia savyje visas krikščionių bažnyčias. Tai vienuolija, kuri jau dabar gyvena būsimos susivienijusios krikščionybės vizijos dvasia. Taize’s bendruomenės nariai net apie krikščionių susivienijimą perdaug nekalba, bet susivienijimo dvasia gyvena ir elgiasi, tartum susivienijimas jau būtų įvykęs. Tad nenuostabu, kad tokių nuotaikų dėka Taize’s broliai nuoširdžiai bendrauja su visomis krikščionių bažnyčiomis, įskaitant ir katalikų Bažnyčią.
Jie su meile priima pas save visų krikščioniškų bažnyčių atstovus, neišskiriant nė katalikų, o jų bažnyčioje visi laiko savas pamaldas, kuriose broliai su pagarba ir pamaldumu dalyvauja. Būtų tačiau klaidinga galvoti, kad taip elgdamiesi Taize’s bendruomenės nariai visas konfesijas lygiai vertina, t. y. tarsi jų visai nevertina. Priešingai, jie, laukdami visapusiškos Kristaus paskelbtos tiesos pilno suspindėjimo susivienijusioje būsimoje krikščionybėje, visur teikia pagarbą Kristaus tiesai, kuri, kad ir ne visur vienodu pilnumu atstovaujama, tačiau pasilieka Kristaus tiesa.
Anot jų, dieviška, taigi begalinė, neišsemiama tiesa negali būti pilnai žmogaus netobula kalba nusakyta; dieviškos tiesos formulavimai, žmonių sąmonei vystantis, gali darytis vis pilnesni ir tobulesni; tačiau niekada tos tiesos pilnai neapsakantys; todėl nereikia ginčytis dėl dieviškos tiesos formulavimų, bet labiau telktis apie Kristaus asmenį su tais Jo neskaitlingais pagrindiniausiais žodžiais, kuriuos Jis yra ištaręs ir kurie užrašyti Evangelijose. Svarbiausia, anot jų, nereikia ginčytis dėl žodžių, bet reikia visiems grįžti prie Gyvojo Žodžio, paties Kristaus, nos visi esame nuo Jo daugiau ar mažiau nutolę. Reikia grįžti į Jį, Jį pamilti ir savo gyvenimu Jį žmonėms įkūnyti, kad pasaulis atpažintų per mus ir mumyse gyvenantį ir veikiantį Kristų. Tomis mintimis gyvendami Taize’s broliai su nieku tikėjimo klausimais nesiginčija, nepamokslauja, nesistengia atversti, o vien, visur tarnaudami ir dirbdami, myli ir savo gyvenimu skelbia Kristų. Šiuo žvilgsniu jie yra artimi Sacharos atsiskyrėlio Charles de Foucauld pažadinto judėjimo dvasiai!
AIZE’S REGULĄ turime permąstyti savo naudai, nes negalima buvo jos išmintingiau, žmoniškiau, o drauge labiau Evangelijos dvasioje parašyti. Kardinolas Gerlier
Visuotinės krikščionybės dvasios vedina Taize’s bendruomenė yra sukūrusi savo liturgiją, kuri tokią dvasią atstovauja. Į tą liturgiją įeina pagrindinės Romos Katalikų Bažnyčios Mišių dalys, o taip pat ir Rytų apeigų kaikurie pradai. Jų pamaldos, kaip pas evangelikus, pilnos giedojimo ir šv. Rašto ištraukų.
Tos bendruomenės dvasia gėrisi aukštieji Katalikų Bažnyčios atstovai. Ją giria ir protestantų vadai. Jos idėjų plotmėje jau dabar sueina visi krikščionys kalbėtis ir bendrauti, nes visi jaučiasi ten tartum savo namuose.
Jų vienuolinis gyvenimas tvarkomas Vakarų ir Rytų vienuolijų tradicijomis, pritaikant ir sumoderninant dabartinio gyvenimo reikalams. Po dviejų metų noviciato jie daro tris vienuolinius įžadus, bet tie įžadai, savo esme pasilikdami tokie pat, kaip Katalikų Bažnyčioje, turi skirtingus pavadinimus. Vietoj skaistybės, neturto ir paklusnumo įžadų jie daro celibato - nevedimo, turto bendrumo ir autoriteto pripažinimo įžadus, kurių pagrindimas yra kiek skirtingas, kaip Katalikų Bažnyčioje.
Taize’s vienuoliai šiaip gyvenime, darbe ir gatvėje nenešioja jokių skirtingų rūbų, tik, tris syk į dieną rinkdamiesi maldai, užsideda baltus abitus, persijuosdami juosta. Jų maldoje stipriai pabrėžiamas mąstymas ir kontempliacija taip, kad Taize’s bendruomenė yra dalinai kontempliatyvaus pobūdžio vienuolija.
Dirbdami įvairiopą darbą pagal savo profesiją, jie išsilaiko iš savo darbo ir aukas tepriima tik savo globojamiems, o ne sau.
BENDRUOMENĖS KŪRĖJAS IR JO DVASIA
Tos vienuolijos įkvėpėjas ir jos dvasios nusakyto jas yra Roger Schutz, parašęs Taize’s bendruomenės regulą, t. y. gyvenimo taisykles. Jisai išaiškino visos bendruomenės dvasią dvejose knygose "Vivre l’au-jourd’hui de Dieu” (vokiškai išversta "Das Heute Gottes”, Dievo dabartis) ir "L’unite, esperance de vie”, Vienybė — gyvenimo viltis (vokiškai: "Einheit und Zukunft”, Vienybė ir ateitis').
Bendruomenės dvasiai dar giliau pažinti pasinaudosime jo pirmąja "Dievo dabartis” knyga. Knygos įžangoje jis pasisako, kad Taize’s bendruomenė yra ta, kuri "krikščionybės suskilimo tragediją supranta” ir kuri pirmiausia meldžiasi, bet drauge ir dirba tai vienybei įvykdyti. Toje pačioje įžangoje jis pateikia ilgesnę kardinolo Gerlier laiško ištrauką, kurioje šis knygą labai vertindamas už ją dėkoja.
Knygos pradžioje autorius iškelia tragišką mūsų gyvenamo laiko rimtumą ir charakteringas to laiko ypatybes. Pastebėjęs, kad šiandieniam pasaulyje visi krikščionys sudaro tik pasaulio gyventojų trečdalį ir kad jie stovi juos sunaikinti gresiančios bedievybės akivaizdoje, autorius aliarmuoja ieškoti priemonių krikščionybei išlaikyti ir plėsti. Tad reikia, anot jo, pirmiausia krikščionybei pasisakyti už teisingą turtų padalinimą, nes krikščionių apgyventi kraštai nepaprastai turtingi, palyginus juos su nekrikščionių kraštais. Taip pav. Jungtinių Amerikos Valstybių ekonominis gyvenimo lygis yra 35 kartus aukštesnis negu Indijos. Reikia taip pat, kad krikščionių bažnyčios išeitų iš savo konfesijų ribų ir susijungusios prakalbėtų į krikščionybei prarastas pasaulio darbininkijos minias.
VANGELIJA, reikalaudama visus žmones mylėti, neleidžia mums, kad mes kitų krikščioniškųjų grupių atžvilgiu būtume priešiškai nusiteikę. Roger Schutz
Tų dviejų dalykų reikia dėl įvairių priežasčių. Pirma, pasaulį vis labiau jungia ta pati visus jo gyventojus siekianti technika, kuri, radijo bangomis visus dvasiniai artina; o tokį pasaulį, virstantį viena žmonija, tegalės pasiekti vieninga krikščionybė. Antra, reikia susirūpinti krikščionybės ateitimi: jei šio šimtmečio pradžioje kas antras žmogus buvo krikščionis, šimtmečio viduryje — kas trečias, tai šimtmečio gale tebus tik kas ketvirtas. Kitaip sakant, gyventojų skaičiui daugėjant, krikščionių skaičius nespėja daugėti. Tai dalinai vyksta todėl, kad gyventojų daugėjimas ypač pastebimas nekrikščionių tautose, kurios Vakarų, tad ir jų krikščionybės, nemėgsta, nes krikščionybė atėjo drauge su kolonizacija. Trečia, technikos vystymosi greitumas ir jos gaminama pažanga visą pasaulį keičia, o tačiau badas pasaulyje didėja ir, kas svarbiau, labiausiai gyventojai gausėja bado liečiamose srityse. Štai kodėl, anot R. Schutz, krikščionys turi dalintis duona su badaujančiais, kaip to reikalauja Evangelija. Ketvirta, pasidalijus pasauliui į du priešingus blokus, kurių kiekvienas savaip sudaro pavojų krikščionybei, krikščionys turi susirūpinti, kaip išsaugoti asmens laisvę Evangelijai skelbti ir ja gyventi. Penkta, kai šiandien gyvenimas Vakaruose, o ypač J. A. Valstybėse, seksualėja ir seksualumas visomis moderniojo gyvenimo priemonėmis veržiasi į mases, krikščionys turi gyventi dorovinių vertybių branginimo ženkle.
Kad galėtume atlaikyti pikto srovę ir pasaulį laimėti Kristui, reikia, anot R. Schutz, branginti vidinį dvasios gyvenimą. To gyvenimo pagrindas yra krikščionių su Kristumi ryšys, kuris palaikomas malda, mąstymu bei komunija ir kuris virsta Dievo buvimo pajautimu kontempliacijoje — suvokime Dievo tiesos meilėje”. Autorius pasisako prieš perdidelį proto vaidmens vertinimą tikėjime, nes racionalizmas dusina kontempliaciją, bet drauge pabrėžia, kad kontempliatyvi malda turi virsti veikimu. Juk kontempliacija yra pagilinta meilė Dievui, kuri virsta meile žmogui. "Mūsų kitiems nešama meilė yra ženklas, kuriuo mūsų kontempliacijos tiesa įrodoma”. Susitikę su Dievu kontempliacijoje, prisipildysime gailestinga meile artimui.
Gyvendami pasaulyje, turime gyventi paprastai ir atsisakyti neesminių dalykų. Gyvendami žmonių tarpe, turime suprasti juos, priimti juos tokius, kokie jie yra, ieškant būdų, kaip į juos — kad ir be žodžių — Kristų spinduliuoti. Ypač turime suprasti mažuosius ir silpnuosius, kad galėtume ir patys eiti į juos kaip maži ir silpni, o ne savo valdžią jiems rodydami.
Tik tada, kai mūsų širdis kiekvienu apkartimu nusikratys ir begaliniu draugiškumu artimui prisipildys, tas artimas galės mūsų kritiką ir pamokinimą priimti.
Roger Schutz
IENINTELĖ VILTIS išlaikyti tai, kas geriausia, yra sudėta į beribę meilę, plačią toleranciją ir nuoširdžią pagarbą nuomonėms, kurios ne mūsų.
Homerton
Gyvendami Bažnyčioje turime suprasti, kad, "jei Jo vardą išpažjstantieji kovoja savo tarpe ir nėra vieningi, pasaulis negali tikėti, kad krikščionys yra to paties Tėvo vaikai. Tada patys krikščionys vėl įneša pasaulin tą veidmainystę, kurią Kristus pas fariziejus smerkė”. Štai kodėl privalome budėti, kad savitarpiais ginčais nepiktintume netikinčiųjų. Norėdami susivienyti, turime meilėje bendrauti, vieni kitus taip suprasti, kaip jie save supranta, bei pažinti vieni kitų motyvus ir elgesio būdą. Kalbantis nereikia turėti intencijos kitą pusę atversti, bet — pasikalbėjimus lydint malda, kantrybe ir nuolankumu — ruošti dirvą pilnam vienas kito supratimui ir susipratimui.
Toliau autorius nagrinėja tris įžadus, kuriuos Taize’s bendruomenės nariai padaro.
"Celibato skaistybė vien tik galima Kristaus ir Evangelijos dėka” (R. Schutz). Nereikia, anot jo, pykti ant tų, kurie Kristaus mokslo apie celibatą nesupranta, nes ir Kristus yra apie jį sakęs: "Kas gali išmanyti, teišmano” (Mat. 19, 12). Juk šiandien kiekvienas žmogus stovi prieš du sunkius pašaukimus, kurių abu reikalingi atsižadėjimo, apsiribojimo ir aukos, nes ir moterystės vienpatybė, kuri išsiskyrimo neleidžia, nupuolusio tvarinio širdžiai nėra lengvesnė už nevedimą. Štai kodėl R. Schutz kritikuoja Reformaciją, kad toji, susirūpinusi grįžti prie biblinių pagrindų, evangeliškos celibato vertės nematė. Ir moterystės, ir celibato vertė yra paklusnumas Viešpaties šaukimui Jį labiau mylėti. Celibato įsipareigojimas, reiškia nusistatymą pasidaryti vienos vienintelės meilės žmogumi. Tiesa, toji skaistybė yra didvyriška, ir bandymas ja gyventi nėra galimas be kontempliatyvios maldos.
Turto bendrumo įžadas reiškia pasiryžimą gyventi iš savo darbo, nesirūpinimą medžiaginiu rytojaus užtikrinimu bei džiaugsmingą dalinimąsi su kitais viskuo kas turima. Reikalui esant, kiekvienas krikščionis turi būti pasiruošęs išdalinti visą savo turtą.
Autoriteto pripažinimo įžadas reikalingas, kadangi individualizmas ardo bendruomenę. Prieš darant sprendimą, visi Taize’s bendruomenės nariai turi atsiklausti savo sąžinės, kokia yra Dievo valia šiuo klausimu. Jei neprieina prie bendro sprendimo, tai sprendimą padaro viršininkas, remdamasis Dievo žodžiu, kuris kalba per žmogų. Autoriteto galią turi viršininkas, kuris turi ją naudoti gailestingai, kukliai, nesididžiuodamas bei atsimindamas, kad turės atsiskaityti su Dievu. Autoritetas neduotas tam, kad jis vykdytų savo valią, bet Dievo. Melsdamasis ir kilnaus gyvenimo pavyzdžiu autoritetą remdamas, jis turi rūpintis Dievo autoriteto, kurio vardu veikia, neaptemdyti.
Knygos pabaigoje R. Schutz įspėja, kad labiausiai krikščionių bendravime reikia meilės, nes Kristaus Bažnyčia tarpsta, kai jos pasireiškimai yra persunkti tikinčiųjų meile. Meilė neleidžia, kad krikščionys vieni kitus teistų, nes teisdami dvasiniai sukietėjame ir vieni nuo kitų atsiribojame. Tik iš širdies apkartimą pašalinus ir begaliniu draugiškumu artimui prisipildžius, tas artimas mūsų kritiką ir pamokymą priims. Taip, anot jo, elgėsi Pranciškus Asyžietis ir todėl jo siekiama reforma buvo sėkminga.
Čia baigdami Taize’s bendruomenės įsteigėjo nešamos dvasios svarstymą, turime drauge su kardinolu Gerlier pasakyti: "Privalome savo naudai Taize’s regulą permąstyti, nes negalima buvo jos išmintingiau, žmoniškiau, o drauge ir labiau Evangelijos dvasioje parašyti”.
R. SCHUTZ APIE VISUOTINĮ BAŽNYČIOS SUVAŽIAVIMĄ
ORĖDAMI SUSIVIENYTI, turime meilėje bendrauti, vieni kitus taip suprasti, kaip jie save supranta, ir pažinti vieni kitų motyvus bei elgesio būdą.
Roger Schutz
Mes ištiesiame savo rankas visiems tiems, kurie didžiuojasi Kristaus vardu.
Paulius VI
Paklaustas apie Visuotinį Bažnyčios suvažiavimą, R. Schutz atsakė: "Prieš atsakydamas į šį klausimą, norėčiau pasisakyti savo giliausią nusistatymą nedaryti sprendimų apie Katalikų Bažnyčią, kurią myliu, nes matau joje mūsų V. Jėzaus Kristaus Kūną. Nėra nieko lengvesnio kaip spręsti iš šalies. Santykyje su šia Bažnyčia esu žmogus iš šalies. Jei manyčiau, kad turiu teisę čia spręsti, būčiau papiktinto jas ir nesuprasčiau, kaip sunku yra krikščionių vienybės ieškoti, tad galiu atsakinėti nuolankumo dvasioje, nes jaučiu, kad nešioju savo kūne atsiskyrimo raugą, kuris sunkina krikščionių matomą vienijimąsi. Tad mano atsakymas nebus mano. Bandau sakyti tai, kas, kaip man atrodo, kyla iš protestantiškos sąžinės gelmių”.
Savo atsakyme jis labai šviesiai ir viltingai žiūri į Visuotinį Suvažiavimą ir jo galimus vaisius. Drauge jis kelia kai kuriuos pageidavimus. Jis protestantų vardu pageidauja, kad aiškiau būtų numatytos kompetencijos ribos tarp popiežiaus, vyskupų ir Visuotinio Suvažiavimo, kad tiksliau būtų nusakyta popiežiaus neklaidingumo dogma, kad aiškiau būtų pasisakyta dėl santykių tarp mariologinių ir kristologinių dogmų. Toliau jis nori, kad Bažnyčia labiau taptų neturtingųjų ir vargšų Bažnyčia (čia nurodo Brazilijos katalikų vyskupų atsisakymą didesnių Bažnyčios nuosavybių neturtingųjų naudai). Jis nori, kad kalbėjimo būdas, kalbant apie kitų krikščioniškų bažnyčių narius, pasikeistų ir kad nebūtų kalbama apie "atsiskyrusių brolių grįžimą”, kas sudaro įspūdį, jog protestantai turi bekompromisiniai pasiduoti. Iš viso, anot jo, šiandieniam mentalitetui grįžimo sąvoka, kai visas gyvenimas žengia pirmyn, yra nesuprantama. Ta sąvoka primena Evangelijoje minimo sūnaus palaidūno grįžimą, kai, tuo tarpu, skyrimosi vadai nedarė tai pikta valia, bet turėjo tam pagrindų. Štai kodėl verčiau, anot jo, kalbėti apie visų grįžimą pas bendrąjį Tėvą, nes Dievo atžvilgiu visi esame sūnūs palaidūnai. Reikia tad reformuoti mūsų kalbėjimo būdą vienų apie kitus. Mums reikia ne grįžimo, bet susitaikymo vienų su kitais, nes broliai tik taikosi, o ne grįžta vieni pas kitus.
Susijungimas nebus, anot jo, triumfas vienų prieš kitus, bet visi turėsime sudėti aukas, atsisakydami to, kas nėra esminga ar būtina tiesai skelbti. Turėsime visi reformuotis, o kitų krikščioniškųjų konfesijų vertybės turės būti kompetentingų teologų ištirtos.
Visas jo atsakymas yra pilnas atsargumo, švelnumo, kaltės dalies pripažinimo saviesiems, didelio takto ir meilės katalikams ir pačiai Kristaus Bažnyčiai — vienu žodžiu, tai atsakymas Kristaus dvasioje.
Tad nėra abejonės, kad Taize yra stambus protestantų įnašas artėjančiai krikščionių vienybei įvykdyti. Ten yra tiek geros valios, kad geresnės negalima nei pageidauti. Taize yra Dievo malonės apčiuopamas pasireiškimas.