Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1963m. 3 Kovas

1 9 6 3 KOVAS (MARCH) VOL. XIV, No. 3

TURINYS

BAŽNYČIA ATSINAUJINA, O MES?— K. Trimakas, S. J........... 74

MOTERS MĮSLINGUMAS — A.    Grauslys    .......... 79

ŽEMĖ NAUJOJE SANTVARKOJE — P. Daugintis, S. J............ 86

KUNIGAS KARO SŪKURY (X) — B.    Krištanavičius, S. J........ 93

DIEVAS MEDICINOS PRAKTIKOJE — Dr. J. Prunskis ............ 98

VAIKO DRAUGAI IR JŲ ĮTAKOS — P. Maldeikis    ....... 101

AR DAUGIAU IŠGANYTŲ, AR PASMERKTŲ? — J. Vaišnys, S. J.... 104

Iš FILMŲ PASAULIO — Dalė Koklytė ir J. Vaišnys, S. J. 106

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Viceredaktorius — Kęstutis Trimakas, S.J.

Administracija — Petras Kleinotas, S. J. Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.

Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama.

 

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

 

JEIGU GAVĖNIA YRA ATGAILOS LAIKAS,

TAI TOJI ATGAILA TURI STIPRINTI BEI GRŪDINTI VALIĄ,

KAD JI NEPALŪŽTU IR LENGVAI NENUSILEISTU JAUSMAMS.

VISAIS AMŽIAIS ŽMOGUS GAL PER DAUG STENGĖSI LAVINTI PROTĄ,

O PER MAŽAI DĖMESIO RODĖ VALIAI.

BET KAŽIN AR VALIA NĖRA SVARBESNĖ NET UŽ PROTĄ?

JUK IŠLAVINTAS PROTAS BE STIPRIOS VALIOS

GALI TIK RAFINUOTESNIAIS KELIAIS NUVESTI ŽMOGŲ Į PRAŽŪTĮ.

JEIGU GAVĖNIA YRA LIŪDESIO LAIKAS,

TAI TOKIO LIŪDESIO, KURIS NETAMPA NUSIMINIMU,

BET PERSIKEIČIA Į RYŽTĄ STENGTIS, DIRBTI, KOVOTI,

KAD LIŪDESYS PAVIRSTU DŽIAUGSMU.

JEIGU GAVĖNIA YRA KANČIOS LAIKAS,

TAI TOKIOS KANČIOS, KURI ŽMOGAUS NESLEGIA, LYG NAŠTA,

BET IŠAUGINA GALINGUS SPARNUS

PAKILTI Į AUKŠTUMAS VIRŠ VISŲ ŽEMĖS RŪPESČIU IR VARGŲ.

ATGAILA, LIŪDESYS IR KANČIA YRA TIK ĮŽANGA

Į AMŽINĄ, LAIMINGĄ VELYKINIO PRISIKĖLIMO TRIUMFĄ.

* * *

BAŽNYČIA ATSINAUJINA, O MES?

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

GGIORNAMENTO ! Sušiandieninimo! Bažnyčios atsinaujinimo! Šitokį tikslą Bažnyčios Visuotiniam Susirinkimui paskyrė popiežius Jonas XXIII: "Mūsų uždavinys nėra tik išsaugoti šį brangų turtą (katalikiškąjį mokslą), tarsi mums rūpėtų tik tai, kas sena. Mes norime su džiaugsmu drąsiai eiti į darbą, kurio reikalauja mūsų laikai. Norime toliau tęsti kelią, kuriuo Bažnyčia jau eina dvidešimt šimtmečių” (Antrojo Vatikano Visuotinio Susirinkimo atidaromoji kalba).

     Nekartą jautėme, kad Bažnyčios balsas pakankamai nepaveikia naujųjų laikų žmonių, kad jos rūpesčiai, nors dideli, nedaro įtakos aplinkai, kiek turėtų daryti, kad jos santvarkoje yra savo laikus atgyvenusių dalykų. Girdėjome apie ją kitų atsiliepimų — ne tai, kad Bažnyčia būtų neteisinga, bet kad pasenusi, atsilikusi, neinanti su naujais laikais. Ne visi pasisakymai buvo teisūs. Tačiau buvo ir tiesos. Dėl to troškome ir tebetrokštame jos pajaunėjimo. Dabar esame labai nudžiugę šiomis Bažnyčios atsinaujinimo pastangomis. Visuotinio Susirinkimo pirmoji sesija, demokratiška ir atvira pakeitimams, duoda daug vilčių, kad ir tolimesnė eiga bus sėkminga.

     Tačiau visi pakeitimai pastoracijoje, liturgijoje bei organizacinėje santvarkoje turi tik vieną tikslą — kad mes, jos nariai, dvasiniai atsinaujintume ir patys darytume įtaką kitiems. Šių laikų žmogus supranta tik šių laikų kalbą ir mato tik šių laikų darbus. O kas taip kalbės ir dirbs, jei ne mes?

     Mes norime modernios Bažnyčios. Mūsų troškimai pildosi. Ji tokia tampa. O Bažnyčia nori modernių krikščionių. Ar tokiais esame? Ar tokiais tapsime?

Skaityti daugiau:

MOTERS MĮSLINGUMAS

ALFONSAS GRAUSLYS

iekviena lytis turi skirtingų savybių, ir tai sukelia susidomėjimą priešingos lyties partneriui. Skirtingumas virsta mįslingumu. Tačiau skirtingi lyčių nusiteikimai ir kitokia psichologija virsta taip pat ir lyčių kova, vienas kito nesupratimu ir kančia.

     Nors abi lytys yra viena kitai mįslingos, bet vis dėlto moteris yra mįslin-gesnė, sunkiau atskleidžiama, apskaičiuojama ir suprantama negu vyras. Tad nenuostabu, kad P. Claudel viename savo kūrinyje pagrįstai klausia: "Kuris vyras pažįsta moterį?”

Moters mįslingumas apskritai

     Moters logika, tai yra jos mąstymo būdas ir galvosena, o taip pat ir jos vidaus pasaulis yra kitoks negu įprasti logikos vadovėliai rašo. Vyras, labiau vadovaudamasis protu, nors kartais ir aistros aptemdytu, išlaiko savo elgesyje tam tikrą tvarką ar netvarką, kurią gali numatyti ir apskaičiuoti. Dvasiniai jis yra ne tiek sudėtingas. Moteris, labiau gyvendama jausmu, širdimi ir dalinai intuicija — tąja paslaptinga betarpio įžvelgimo galia, visą savo protavimą nejučiomis tuo persunkdama, dvasiniai yra sudėtingesnė, nesuprantamesnė, sunkiau apskaičiuojama. Kadangi širdis ir jausmas sunkiai įsiderina į vien tik protu pagrįstą logiką, tai ir moters protavime būna netikėtumų ir net kraštutinumų. Tad nekartą moteris vyrui atrodo tartum knyga, parašyta svetima, mažai ar visai nemokama kalba. Neveltui ir gilus žmogaus prigimties žinovas F. Dostojevskis vieno savo romano asmens lūpomis taip apie moterį sako: "Iki šiol jos nemoku suprasti. Jos jausmus pilnai galėjo matyti tik Dievas. Žmogus yra tokia sudėtinga mašina, kad dažnai nieko nesusigaudai, o tuo labiau, jeigu tasai žmogus yra moteris!”

     Keldamas čia tą moters logikos skirtingumą, anaiptol nekeliu kažko, kas moterį žemintų, nes šiandieninis pasaulis, vairuojamas įvairių nedorų jausmų užterštos vyrų logikos, stovi katastrofos akivaizdoje ir yra tapęs toks nelogiškas ir neišmintingas. Reikia dar pastebėti, kad tokios grynai protinės logikos galvojimas, kad ir į tiesą vesdamas, ne visada būna teisingas ir dar rečiau gailestingas.

Skaityti daugiau:

ŽEMĖ NAUJOJE SANTVARKOJE

P. DAUGINTIS, S. J.

raeitame straipsnyje rašėme, kad teisė gyventi ir dirbti yra aukštesnė už prigimtinę privačios nuosavybės teisę. Kapitalistiniame režime nuosavybė yra susikoncentravusi palyginti nedaugelio žmonių rankose. Tai neleidžia plačiosioms žmonių masėms naudotis šiomis teisėmis.

     Todėl naujoji santvarka stoja už privačios nuosavybės teisės pertvarkymą ir sukūrimą, "palaikymą ir tobulinimą tokios santvarkos, kuri įgalintų saugią, kad ir kuklią, nuosavybę visoms žmonių klasėms” (Pijus XII 1942 m. kalėdiniame sveikinime per radiją).

     Pirmiausia rašysime apie žemės nuosavybės pertvarkymą. Jo siekiama įvairiom priemonėm, jos neturinčius žmones įgalinant įsigyti dirbamosios ar statybinės žemės arba jos suteikiant žemės reforma. Pagal Katal. Bažnyčios socialinį mokslą žemės r e f o r m a yra žemės atėmimas iš stambių jos savininkų ir jos perleidimas žemę dirbantiems ar ant jos statantiems asmenims.

Žemės reformos teisėtumas

     Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos Seimas nutarė pravesti stambią žemės reformą — išdalinti visus dvarus. Jos vykdytojas buvo tuometinis Žemės Ūkio ministras kun. M. Krupavičius. Pradėjo eiti tuoj prieš jį skundai pas vyskupus ir net Šv. Tėvo atstovą.

     Tada buvo sušaukta Kaune visų Lietuvos vyskupų konferencija, kuriai pirmininkavo pats Šv. Tėvo Nuncijus. Pradėta iškelti svarūs argumentai prieš žemės reformą, ir dar kunigo vykdomą. Tuomet vyskupas Karevičius, greit nuėjęs į savo kambarį, atsineša storą garsaus specialisto kun. Lehmkuhl parašytą moralinės teologijos, dorovės knygą. Iš jos visiems dalyviams pabrėždamas paskaito apie žemės reformos gerumą ir leistinumą, jei tik atlyginama žemės savininkams. Po to prel. Krupavičius galėjo nekliudomas įgyvendinti proporcingai vieną didžiausių žemės reformų visoje Europoje.

Skaityti daugiau:

JURGIS BALTRUŠAITIS - "Dievukų" rinkinys

 

     JURGIS BALTRUŠAITIS (g. 1903 m. Maskvoje), POETO JURGIO BALTRUŠAIČIO SŪNUS, MENO ISTORIKAS. 1923-1926 M. PARYŽIAUS SORBONOJE STUDIJAVO VIDURAMŽIŲ ISTORIJOS IR ARCHEOLOGIJOS MOKSLUS. PASKUI ARCHEOLOGIJOS IR MENO ISTORIJOS TYRINĖJIMO REIKALAIS KELIAVO PO ARMĖNIJĄ, GRUZIJĄ, PERSIJĄ IR MEZOPOTAMIJA. 1931 M. SORBONOJE GAVO DAKTARO LAIPSNĮ. 1933-1939 M. VYTAUTO DIDŽ. UNIVERSITETE DĖSTĖ MENO ISTORIJĄ. YRA SKAITĘS PASKAITŲ ĮVAIRIUOSE JAV UNIVERSITETUOSE, O TAIP PAT ANGLIJOJE, OLANDIJOJE, VOKIETIJOJE. NUO 1931 M. YRA LIETUVOS PASIUNTINYBĖS PARYŽIUJE KULTŪRINIS PATARĖJAS. YRA PARAŠĘS KELETĄ VEIKALŲ APIE MENĄ. LABAI DOMISI LIETUVIŲ LIAUDIES MENU IR TURI DIDELĮ “DIEVUKŲ” RINKINĮ, KURIŲ VIENA KITA NUOTRAUKA YRA ĮDĖTA Į ŠĮ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” NUMERĮ.

KAI ŠIRDĮ TAU SKAUSMAS LYG PEILIAIS SUSPAUS,

KAI ŽMONĖS PABĖGS IR TAVĘS NEUŽSTOS,

PAKELK TADA ŠIRDĮ NUO ŽEMĖS AUKŠČIAU,

O BUS TAU BE ŽODŽIŲ KENTĖTI LENGVIAU.

Skaityti daugiau:

KUNIGAS KARO SŪKURY (X)

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Kristaus Kūno šventė)

     Ketvirtadienio rytą stovyklos gyvenimas vystėsi gana ramiai ir sklandžiai. Kun. Sagasta suruošė jaukią ir įspūdingą pirmosios Komunijos šventę, seselės pagamino vaikams šiokius tokius pusryčius, popiežiaus atsiųsti drabužiai ir batukai taip pat prisidėjo prie geros nuotaikos. Pusryčių pabaigoje pakviečiau visus dalyvauti Kristaus Kūno šventės procesijoje. Procesijoje turėjo dalyvauti pirmosios ir antrosios grupės vaikai, apsirengę pirmosios Komunijos drabužiais. Savaime aišku, kad vaikai turėjo pakviesti savo tėvus, o šie savo kaimynus. "Kadangi nežinau", taip kalbėjau visiems, "kaip ilgai mes gyvensime čia kartu, tai bent prieš išsiskirstymą susirinkime visi Kristaus Kūno procesijai".

     Išeidamas iš salės, mačiau, kad žmonės man pritarė.

     Iš salės nusivedžiau visą būrį mokytojų gaminti makaronų. Visų pirma atsinešėm iš sandėlio miltų, paskui vandens ir keletą stalų. Tvirtesnės mergaitės minkė tešlą, kitos ją kočiojo, dar kitos piaustė į mažus gabalėlius ir dėjo ant stalų džiovinti. Kai stalų neužteko, dejom ant paklodžių, patiestų ant žemės. Sekretorės sesuo prižiūrėjo, kad tešlos gabalai nepereitų į privačią nuosavybę.

     Kai darbas įėjo į gerą ritmą, nuėjau pažiūrėti virtuvių ir nustebau, kad dar nėra duonos. Kas pasidarė kepykloje? Teiravausi ir vienur, ir kitur, bet niekas nežinojo, kodėl taip patikimas policininkas dar neatgabeno duonos. Galų gale jis man pats pranešė, kad, dėl karo veiksmų nutrūkus elektros srovei, kepykla šiandien neveikia.

     Vakar vakare ir stovykloje nebuvo elektros srovės, bet aš nepagalvojau, kodėl jos nėra. Dabar supratau, kad tą reikalą nebus lengva sutvarkyti.

     Švęsti tokią didelę šventę su viena sriuba buvo neįmanoma. Bet ką daryti? Juk ir rankom minkyti tešlą nebėra laiko. Nesugalvodamas nieko geresnio, nusprendžiau vietoj duonos duoti kiekvienam pabėgėliui po 100 gramų miltų.

Skaityti daugiau:

DIEVAS MEDICINOS PRAKTIKOJE

DR. JUOZAS PRUNSKIS

entgenologas Paul Clarence Aeversold(g. 1910) yra parašęs straipsnį, vardu "Dievo buvimo aiškumas iš fizinio pasaulio". Šis straipsnis yra išspausdintas knygoje, pavadintoje "The Evidence of God in an Expanding Universe". Visų pirma pažymėtina, kad dr. Aeversold yra aukštų kvalifikacijų mokslininkas. Daktaro laipsnį gavęs Kalifornijos universitete, kurį laiką, kaip radiacijos ir rentgenologijos specialistas, dirbo Finney — Howell tyrimų institute, vėliau — prie atominių tyrimų Oak Ridge vietovėje, pagaliau buvo parkviestas į Washingtoną izotopų ir radiacijos sekcijos direktorium prie Atominės Energijos Komisijos. Jis taip rašo: "Pirmiau savo mokslinėse studijose buvau įsimylėjęs žmogaus protavimą ir mokslinių metodų galią. Jaučiau, kad mokslininkai gali visatoje išaiškinti viską... Tačiau kai aš vis daugiau ir daugiau apie viską mokiausi — nuo atomų iki žvaigždynų, nuo mikrobų iki žmogaus — kaskart atradau vis daugiau neišaiškinamų dalykų. Tiesus galvojimas, aiškus mąstymas reikalauja Dievo supratimo. Gausiai yra fizinio aiškumo, kad yra Dievas, ir Jo darbai įrodo, kad Jis yra be galo išmintingas ir galingas. Nei žmogus, nei visata neiššoko taip sau savaime iš nieko. Jie turėjo pradžią, ir buvo jų Pradėjėjas. Mes taip pat suprantame, kad nuostabi pasaulio tvarka seka ne žmogaus padiktuotus įstatymus, ir kad patsai gyvybės stebuklas turi pradžią ir vadovavimą anapus žmogaus — dievišką pradžią ir Dievo vadovavimą".

     Northwestern universiteto medicinos mokyklą baigęs ir trejus metus medicinos mokslus gilinęs Mayo Brolių klinikose Rochestery, Minn., vidaus ligų specialistas dr. Malcolm Duncan Wintersavo straipsnyje, vardu "Religijos vertė", taip sako: "Žemė ir visata su visu savo didingumu, įvairių formų gyvybė ir pagaliau patsai žmogus su savo aukščiausia mąstymo galia yra perdaug sudėtingi, kad būtų tik paprasto atsitiktinumo padariniai. Taigi, turi būti Kūrybingoji Mintis, Kūrėjas, visa to užnugaryje. Turi būti Dievas. Kadangi žmogus yra visa ko zenitas, visko viršūnė, kas tik aplinkui yra, tai iš to seka prielaida, kad Dievas bus žmogumi susidomėjęs. Tad Dievas yra asmeniškas... Mokslinių duomenų atžvilgiu Šv. Raštas yra kaip amžių tvirtovė. O nuo savo pradžios iki pabaigos Šv. Raštas teigia, kad Dievas yra asmuo".

Skaityti daugiau:

VAIKO DRAUGAI IR JŲ ĮTAKOS (II)

PETRAS MALDEIKIS

5. Individualaus draugavimo laikotarpis

     Berniukai apie 13—14 metus, o mergaitės ir anksčiau pradeda grupiniu draugavimu nebepasitenkinti. Vietoje daugelio grupės draugų jis arba ji pradeda pasigesti vieno, bet tikro draugo, su kuriuo jungtų nebe grupės veikimo, o asmeniniai ryšiai: asmeninis artimumas, nuoširdus draugiškumas ir pasitikėjimas ir kuriam ar kuriai galėtų atskleisti savo intymias mintis ir jausmus. Jei ir toliau pasiliekama grupėje, tai jau nebe visi jos nariai laikomi lygiais. Iš daugelio grupės narių išsiskiriamas vienas kuris nors tikras draugas.

     Šis laikotarpis sutampa su vadinama negatyviąja faze, kada paauglys nutolsta nuo šeimos, vengia jos įtakų ir sau artimų žmonių ieško už šeimos ribų. Pergyvendamas tėvų šeimai pasipriešinimo reakciją bei instinktyvų atsiribojimą nuo jos įtakų ir be to nebūdamas pakankamai subrendęs kritiškai dalykams vertinti, negatyvosios fazės paauglys pasidaro palankus bei imlus neigiamoms įtakoms. Atsiribodamas nuo tėvų šeimos įtakų, jis pasidaro atviras savo pasirinktųjų draugų įtakoms.

6. Berniukų ir mergaičių draugavimas

     Ankstyvojoje vaikystėje berniukai ir mergaitės žaidimuose nesiskiria ir gali žaisti visi drauge. Bet jau ir tuo metu — priešmokykliniais metais — jie turi jau skirtingų interesų ir būna linkę žaisti vieni vienokiais, kiti kitokiais žaislais. Ir tuo metu žaidimai berniukų su berniukais ir mergaičių su mergaitėmis yra dažnesni negu berniukų su mergaitėmis. Ta tendencija žaisti atskirai mokykliniais metais dar padidėja. Ypač žaidimuose jie dažniau išsiskiria, artėjant brendimui. Mergaitės, anksčiau bręsdamos, berniukus pralenkia. Negatyviosios fazės neramumai vienus nuo kitų išskiria. Mergaitės savo amžiaus berniukus laiko neišauklėtais, šiurkščiais ir vulgariais, o šie apie jas sako, kad jos yra silpnos, tuščios ir nerimtos. Abeji gali būti teisingi. Dėl to anksčiau buvusios draugystės tarp berniukų ir mergaičių dažnai atšąla, o naujoms draugystėms tuo metu atsirasti nėra tendencijos. Pirmieji meilės reiškiniai dažniausiai prasideda tuo metu antrosios lyties kurio nors vyresnio ar suaugusio idealizavimu. Lygiaamžiai tuo metu neatitinka kitos lyties individo svajonių.

Skaityti daugiau:

AR DAUGIAU IŠGANYTŲ, AR PASMERKTŲ?

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Viena skaitytoja susirūpinusi klausia, ar paprastam žmogui yra kokios nors vilties patekti į dangų. Klausant kai kurių pamokslininkų, jai peršasi mintis, kad Dievas dangų tik sau yra susikūręs, na, gal ir dar vienam kitam išrinktajam, bet eiliniai žmonės ten nepateksią, nes reikalavimai esą per dideli. Taip pat kai kurie klausia, ar daugiau būsią išrinktųjų, ar pasmerktųjų, t. y. ar daugiau žmonių pateksią į dangų, ar į pragarą.

     Aiškaus atsakymo į šį klausimą Dieviškajame Apreiškime, t. y. Šv. Rašte ir Tradicijoje, nerandame. Tiesa, Kristus yra kalbėjęs, kad turtingam žmogui bus labai sunku patekti į dangaus karalystę (Mato 19, 23); Jis yra pasakęs, kad "daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų", tačiau pirmuoju atveju Jis tik norėjo pasakyti, jog turtai gali būti didelė kliūtis išganymui, o antruoju — kad daug yra neprotingų žmonių, kurie neįvertina Dievo malonės ir ją labai lengvapėdiškai atmeta. Ir iš kai kurių kitų griežtokų Šv. Rašto posakių galima padaryti tik tą išvadą, kad, norint būti išganytu, reikia pastangų, noro, geros valios.

     Nepaskęstant smulkmenose ir per daug neanalizuojant atskirų Šv. Rašto posakių, bet metant į Šv. Raštą sintetinį žvilgsnį ir stengiantis ne tiek matyti jo raidę, kiek suprasti dvasią, bus galima lengvai pastebėti, kad Senasis Testamentas yra tartum įdomi poema, iškelianti Dievo Apvaizdą ir Jo rūpinimąsi išrinktąja tauta. O Naujasis Testamentas tai yra nuostabi Dievo meilės giesmė arba iškilmingas himnas Jo beribiam gailestingumui. Vietoje Senojo Testamento išrinktosios tautos, čia pačiame centre stovi kiekvienas Dievo sutvertasis žmogus ir Žmogumi tapęs Dievas, kad savo kančia ir mirtimi vėl galėtų nuo tikrojo kelio nuklydusiam žmogui atverti duris į amžinąjį gyvenimą. Tad Dievas žmogaus gyvenimo atžvilgiu nėra indiferentiškas. Jis amžinai laimei žmogų sukūrė, nuo laimės kelio nuklydusį jį vėl savo krauju atpirko ir nuolatine savo malone jį stumte stumia į išganymą. Žinoma, žmogaus laisvos valios Jis nepanaikina, pats žmogus gali ir turi apsispręsti už savo ateitį, bet vis dėlto atrodo, kad visas tas tvėrimo ir atpirkimo darbas baigtųsi katastrofiškai, jeigu didesnė Jo tvarinių dalis nepasiektų to tikslo, kuriam jie yra skirti.

Skaityti daugiau:

IŠ FILMŲ PASAULIO

Dalė Koklytė

DIVORCE ITALIAN STYLE

     Nesvarbu, kaip kultūringa ir pažangi bebūtų visuomenė, jos santvarkoje vis galima surasti spragų, kurias žmonės norėdami gali savanaudiškai išnaudoti, ardydami visuomenės tvarką. Žinoma, sunku nubrėžti liniją, kuri aiškiai nurodytų, kur baigias individo pareiga visuomenei ir kur prasideda sau. Dažnai tenka matyti, kad individai, stumiami kokių nors asmeniškų nepasitenkinimų, stoja prieš visuomenės jiems nustatytą tvarką. Teoriškai jie tą visuomenės nustatytą tvarką vadina asmeniškų teisių supančiojimu ne visiems tinkamais įpareigojimais ir mėgina iš jų išlįsti. Toksai individo užsimojimas dažnai jį priveda susidurti su visuomenės taisyklių nustatomuoju organu — teismu. Čia mėginama apspręsti individo teises ir jo atsakomybę visuomenei. Tame procese pasirodo visuomeninės santvarkos stiprumas ir teisingumas. Juk jeigu joje yra spragų, kurių šešėliuose teisiamas individas gali pasislėpti ir tokiu būdu išvengti paprastai reikalaujamos tvarkos laikymosi ir atsakomybės kitiems, reiškia, kad būtinai reikia esamą sistemą persvarstyti ir iš naujo įvertinti.

     Filme “Divorce Italian Style” kaip tik yra mėginamas Italijos priimtos santvarkos teisingumas, šiuo atveju liečiąs vedybas ir ištikimybę. Reikia nepamiršti, kad filme pasirinktos situacijos ir vaizdai yra tyčia perdėti, norint įspūdingiau įrodyti užsibrėžtą mintį. O mintis yra ta, kad Italijoje skyrybų nepripažinimas dažnai priverčia skyrybų norinčius asmenis ieškoti kitų būdų tai apeiti, kartais įvykdant kitokius nusikaltimus. Tačiau filmas nėra nei intensyvus savo minties sekimu, nei moralistinis. Priešingai, veikalas labai lengvas, komiškas, intriguojąs žiūrovą. Jis tik problemą dilemiškai pristato ir pats iš tos dilemos juokiasi.

     Turinys labai paprastas. Baronas (Marcelio Mastroianni) po keliolikos vedybinio gyvenimo metų nustoja domėjęsis savo žmona. Visas jo dėmesys skiriamas jaunai giminaitei Angelinai. Sužinojęs, kad ir Angelina juo žavisi, baronas pasijunta žmonos pririštas ir mėgina tais pančiais nusikratyti. Visuomenės akyse jų vedybas gali nutraukti tik mirtis. Baronas negalvoja taip ilgai laukti ir pasiryžta ją nužudyti. Jis žino, kad Italijoje už neištikimos žmonos nužudymą teismo skiriama bausmė yra tik nuo trejų iki septynerių metų kalėjimo. Jis nutaria tokia teise pasinaudoti ir ja nusikratyti. Tačiau savo ištikimai žmonai surasti meilužį ir ją pastumti sulaužyti ištikimybę nėra lengvas dalykas.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

“Laiškų Lietuviams” konkurso laimėtojams paskirtos premijos:

I    premija (100 dol.) — Aloyzui Baronui už novelę “Tikrasiskelias”,

II    premija (75 dol.) — Vandai Frankienei už novelę “Rasos paslaptis”,

III    premija (50 dol.) — Seselei Jurgitai Saulaitytei už straipsnį “Taurė šalto vandens”,

IV    premija (25 dol.) — Nijolei Jankutei — Užubalienei už straipsnį “Dorybė be portfelio”.

Iš viso buvo atsiųsta 17 rašinių. Jų lygis vidutinis, bet beveik visi spausdintini.

Nuoširdžiai dėkojame parėmusiems “Laiškus Lietuviams” pinigine auka:

25 dol. aukojoJonas Klimas (East Chicago);

Po 10 dol.aukojo P. Dirda (Chicago), dr. A. Prunskienė (Chicago);

Po 7 dol.: dr. K. Aglinskas (Chicago), A. M. Mikėnas (Omaha), E. Katilienė (Omaha), J. Vosylius (Evergreen Pk.), dr. V. Plioplys (Rockford), M. Gylys (Cicero), dr. K. Leonas (Palos Pk.), O. Vilėniškienė (Dorchester);

6 dol.: B. Puodžiukaitienė (Chicago);

Po 5 dol.: dr. V. Karoblis (Ripley), kun. T. Palis (San Lorenzo), E. Kantautienė (Chicago);

Po 4 dol.: V. Andriukaitis, I. Jacinavičienė, K. Musinskienė, A. Malinauskas, B. Ko-nauka, F. Černius, V. Čalkauskienė, dr. O. Garūnienė, S. Ragauskas (visi Chicagoi), kun. V. Prancūzevičius (Lemont), V. Butauskas (Sudbury);

Skaityti daugiau: