Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1963m. 6 Birželis

1963 BIRŽELIS (JUNE) VOL. XIV, NO. 6

T U R I N Y S

TAIKA ŽEMĖJE — G. Kijauskas, S. J............. 182

JIE DIEVO NEKENČIA PLANINGAI— A. Grauslys ..... 189

ASSY — NAUJOS EROS PRADŽIA BAŽNYTINIAME MENE — A. Kurauskas   197

LAIŠKAS TENAI LIKUSIAM TĖVUI — Duktė Aleksandra 203

KRAUJU RAŠYTAS PERSPĖJIMAS — Dr. J. Prunskis .....207

JUBILIEJINIAI SKAUTŲ METAI — J. Vaišnys, S. J. ........... 210

IS FILMŲ PASAULIO — K. Bučmys, O.F.M. ir S. Semėnienė . . 214

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.

Viceredaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J.

Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.

Meninė priežiūra —- Algirdas Kurauskas

Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.

Spaustuvė — Immaculata Press. Putnam, Connecticut.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., Yearly subscription $3.00, single copy 30<*. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

 

LABAI DIDINGAS DARBAS LAUKIA VISŲ GEROS VALIOS ŽMONIŲ —

DARBAS ATSTATYTI ŽMOGIŠKOSIOS ŠEIMOS SANTYKIUS

 TIESOJE, TEISINGUME, MEILĖJE IR LAISVĖJE.

SANTYKIUS TARP ŽMONIŲ, PILIEČIŲ IR JŲ VALSTYBIŲ;

TARP PASKIRŲ ŽMONIŲ, ŠEIMŲ, DRAUGIJŲ IR TAUTŲ

SU PASAULINIO MASTO VISŲ TAUTŲ BENDRUOMENE.

KILNIAUSIAS DARBAS — ĮGYVENDINTI TAIKĄ PAGAL DIEVO PLANĄ...

KIEKVIENAS TIKINTYSIS TURI BŪTI ŠVIESOS KIBIRKŠTĖLĖ,

MEILĖS CENTRAS IR GAIVINANTIS RAUGAS TARP SAVO BROLIŲ.

IR JIS TAI BUS TUO TOBULIAU, KUO ARČIAU GYVENS

VIENYBĖJE SU DIEVU SAVO ŠIRDIES GELMĖSE.

TAIKOS NEBUS TARP ŽMONIŲ, KOL JOS NEBUS KIEKVIENAME IŠ JŲ,

KOL JIE NESTATYS SAVYJE DIEVO NUSTATYTOS TVARKOS...

TOKIA KILNI IR AUKŠTA YRA ŠI UŽDUOTIS, JOG ŽMOGIŠKOS GALIOS,

NORS IR GIRTINIAUSIOS VALIOS ĮKVĖPTOS, JOS ĮGYVENDINTI NEGALI.

KAD ŽMONIŲ DRAUGIJA IŠTIKIMIAU ATSPINDĖTŲ DIEVO KARALYSTĘ,

PAGALBA TURI ATEITI IŠ AUKŠTYBIŲ.

(Iš Jono XXIII enciklikos Pacem in Terris)

*

TAIKA ŽEMĖJE

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

AIKĄ ŽEMĖJE, kurios labai nuoširdžiai ilgėjosi kiekvieno amžiaus žmonės, pastoviai bus galima įgyvendinti tik tada, kai bus ištikimai užlaikoma Dievo nustatyta tvarka. Nuskambėjo šių metų balandžio 11 dieną pirmieji naujosios popiežiaus Jono XXIII enciklikos Pacem in Terris žodžiai, kuriais jis kreipėsi ne tik į katalikus, bet ir į "visus geros valios žmones”. Jų atgarsis greitai pasklido plačiame pasaulyje. Atsiliepimai pasipylė akimirkos greitumu valstybių vadų pareiškimuose ir spaudoje.

Atsiliepimai apie enciklika

     Praeityje Jungtinių Amerikos Valstybių valdžia nutylėdavo popiežių enciklikų pasirodymą. Bet šį įprotį pastūmęs į šalį, Valstybės Departamentas taip pareiškė apie šią encikliką: “Joks kitas kraštas negali būti taip imlus kaip Jungtinės Valstybės jos giliam kvietimui ir patvirtinimui žmogaus kilnumo ir jo teisės taikai, laisvei ir laimės siekimui... tai istorinė enciklika”. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius U Thant ją sveikino kaip "džiuginantį ir kilnų šaukimą”. Panašiai kalbėjo ir kiti laisvojo pasaulio vadai. Domėjosi ir gyrė encikliką ir kiti įvairių sluoksnių žmonės: istorikai, filosofai, ekonomistai, teologai, darbuotojai taikos srityje, dvasiškiai, pasauliečiai, katalikai, protestantai, žydai. Visų dideliam nustebimui, ir komunistai beveik vienu choru paminėjo encikliką, išsispausdino, pavyzdžiui, Maskvoje ir kitur jos gana ilgą santrauką ir, aišku, ją savaip aiškino.

     Amerikiečių viešoji spauda gyrė enciklikoje iškeltas mintis, jos pozityvų toną ir didingą popiežiaus viziją. Savaitiniai žurnalai, pvz. Time, Newsweek, U. S. News and World Report, Life, išspausdino apie encikliką vieną ar net kelis straipsnius. Bendram vaizdui susidaryti imkime kad ir šiuos pavyzdžius. Žinomas rašytojas Marquis Childs, kalbėdamas apie mūsų laikų nepastovumą ir šaltojo karo tylos dominavimą, rašo St. Louis Post Dispatch balandžio 11dieną: "Vos per penkerius savo popiežiavimo metus popiežius Jonas pasidarė vienas tų vadų, iš kurių visi žmonės, nežiūrint jų religijos, laukia šviesos sudrumstuose vandenyse”.

     Kitą dieną The Washington Post įžiūrėjo, kad popiežius uždegė didelę šviesą, kuri dega prie altoriaus ir rodo, kas darytina: "Balsas, kuris kalba žmonijai aštuntoje popiežiaus Jono XXIII enciklikoje, nėra vien tik pasenusio kunigo ar ilgaamžės Bažnyčios balsas, bet tai viso pasaulio sąžinės ir jos vilčių bei siekimų balsas. Jos įkvėpimas nėra siauras ar tautinis, bet visuotinis, kyląs iš gražiausių ir kilniausių civilizuoto žmogaus intuicijų ir polėkių. Ji kalba ne vien tik vienai tikinčiųjų kongregacijai ar tik tikinčiųjų susirinkimui, bet visai žmonijos šeimai, kurios kiekvienas narys yra apdovanotas žmogišku kilnumu.

Skaityti daugiau:

JIE DIEVO NEKENČIA PLANINGAI

ALFONSAS GRAUSLYS

AŽNYČIOS tėvai sako, kad žmogaus siela savo prigimtimi yra krikščioniška. Tai įrodoma istoriniais faktais. Apčiuopiamiau šį tvirtinimą išreiškiant, galima sakyti, kad žmogus negali taip nusikratyti savo religinės prigimties, kad jos nė žymių jame neliktų. Vienas tai įrodančių gana ryškių faktų yra tas, kad tikintysis, tapęs netikinčiu, dažniausiai nepasilieka tikėjimo atžvilgiu abejutiškas, bet tasai jo netikėjimas paprastai nuspalvinamas neapykanta. Bet nekęsti to, ko, netikinčiųjų teigimu, visiškai nėra, yra nelogiška ir neišmintinga. Tad neapykantos pasireiškimas rodo, kad jie nėra pilnai įsitikinusieji netikintieji, kad jų sąžinė nėra rami, ir tasai neramumas kaip tik prasiveržia neapykantos žodžiais ir veiksmais.

     Šalia to neigiamo, neapykanta pasireiškiančio tikėjimo prasiveržimo oficialiai netikinčiuosiuose tikėjimas pasireiškia ir tais teigimais, kai Dievui priklausoma pagarba, kultas, nukreipiama į kurį nors kitą objektą, kurio garbinime galima aiškiai susekti religinio garbinimo pradus. Dėl to ir tasai maištingasis, oficialiai religinei pasaulėžvalgai tolimas prancūzų rašytojas ir filosofas A. Camus sako, kad "ateistinės filosofijos, pasiekiančios savo viršūnę valstybės ir žmogaus kulte, yra tik teologiniai maištavimai... Mūsų ateistai, anot Stirnerio, yra tikrai dievoti žmonės, todėl ir jų nuodėmių gelmėse slypi dorybės ir tvarkin-go gyvenimo ilgesys” (L’homme revoke).

     Čia kalbant šita neįprasta tema, kad kovojąs ateizmas nėra jau taip tolimas tikėjimui, reikia dar iškelti tą įdomų faktą, kad yra dažnesni atsivertimai iš tokios bedievybės, kuri atrodo tikra ir pilna (nes yra triukšmaujanti ir fanatiška) negu iš abejingo religinio stovio, nes toji triukšmaujanti bedievybė, kad ir atvirkščia prasme, liepsnoja ir dega tikėjimo klausimais, kai tuo tarpu tą abejingą tikėjimo stovį galimo pavadinti tikra ir pilna bedievybe, nes iš tokio stovio retai kada atsiverčiama dėl to, kad apie tikėjimą visai negalvojama. Tokį galvojimą patvirtina ir Šv. Rašto žodžiai: "O, kad tu būtumei šaltas ar šiltas! Bet kadangi tu esi drungnas... aš pradėsiu tave vemti iš savo burnos” (Apr. 3, 15-16). Tasai drungnumas, Šv. Rašto aiškintojų tvirtinimu, yra religinis indiferentizmas, kurs yra tikras atsimetimas nuo Dievo. Dėl to ir vakarų laicizmas, kurs ugdo nesidomėjimą religija, ar tik nebus pavojingesnis už anapus geležinės uždangos siaučiantį religinį persekiojimą, kurs nekartą savo grubumu, brutalumu ir melu tesukelia žmonių įgimtoje krikščioniškoje prigimtyje vien reakciją — dar didesnį religingumą? Kaip senovėje, taip ir dabar, atrodo, išsipildo toji tiesa, kad "kankinių kraujas — krikščionių sėkla”. Juk ir garsųjį anglų katalikų rašytoją G. K. Chestertoną (†1936) į tikėjimą atvertė ateistai, nors to visai nenorėdami. Todėl dar prieš savo atsivertimą jisai sakė vienam garsiam ateistui, bandančiam jį palenkti į ateizmą: "Tu mane beveik įtikinai tapti krikščioniu!”

Skaityti daugiau:

ASSY — NAUJOS EROS PRADŽIA BAŽNYTINIAME MENE

Assy bažnyčia

Bažnyčios frontinė mozaika

 

Jean Lurcat

Šv. Jono Apreiškimas (kilimėlis) bažnyčios presbiterijoje

SSY bažnyčios idėja — įdomus ir reikšmingas žingsnis bažnytinės dailės gyvenime. Tai ne tik kontroversija ilgai sustingusiame liturginiame mene, bet ir savotiška dvasiškijos bei pasauliečių konspiracija, siekianti sugriauti įsivyravusį mitą, kad šių dienų dailė, gimusi marksistinio materializmo šešėlyje, yra antiidealistinė ir bedieviška.

Skaityti daugiau:

LAIŠKAS TENAI LIKUSIAM TĖVUI

DUKTĖ ALEKSANDRA

IANDIEN šv. Jono naktis, bet čia niekas to nepastebi, nejaučia. Tame didmiesčio triukšme šioji naktis nieku nesiskiria nuo kitų. Miestas, kaip ir visada, skendi begalinių šviesų jūroje, ir žmonės nė valandėlei nesustabdo savo įprastų darbų. Tačiau man ši naktis visada brangi ir atmintina. Ji man primena anąsias dienas, anų šv. Jono naktų romantiką aname toli likusiame krašte. Dabar šv. Jono naktis man yra brangi dėl to, kad Jonas yra mano tėvelio vardas.

     Aš pati nesuprantu, kas man šiandien yra: ašaros nesulaikomai veržiasi iš akių, ir visa savo būtybe taip jaučiu savo tėvelį, kaip niekados gyvenime. Gal ten, tėviškėje, kas nors negera jam atsitinka, jei dar jis gyvas. Gal jie jį tremia, kankina, niekina? Palieku savo kambarį ir einu į tuščią palėpę rašyti. Čia rašau savo tėveliui, nors turiu maža vilties, kad kada nors jisai skaitytų šiuos laiško puslapius.

     Kaip gyvai prisimenu tave, tėveli, šv. Jono nakties išvakarėse. Tu sustabdydavai visus ūkio darbus, šeimyna išsimaudydavo pirtyje, išsivanodavo kvepiančiomis beržo vantomis ir ruošdavosi šios nakties romantikai. Šv. Jonas būdavo lyg mūsų kaimo šventė. Tą vakarą, nors saulė jau nueidavo ir prieblandos šešėliai imdavo kuždėti palangėse, žmonės nedegdavo žiburių, bet išeidavo visi iš trobų pagyventi šios nakties grožiu. Degutu išteptos stebulės pakildavo aukštai ant stiebų ir degdavo šokinėjančių kibirkščių liepsna. Liūliuojančios ir širdį aukštyn keliančios dainos plaukdavo ramiais laukais. Vienas kaimas pradėdavo dainą, kitas ją pagaudavo ir, rodos, nelikdavo nė vieno tuo metu seno ar jauno, kurs nejungtų savo balso į tą dainų virtinę. Vėliau prasidėdavo degančių statinių ridinėjimas, paparčio žiedo ieškojimas, ir būdavo juoko pilnos pievos ir kiemai, o širdy jausdavai meilę visa tam, kas sava ir brangu. Paskui viskas užgesdavo, lyg gęstą meteorai nukrisdavo degančių stebulių likučiai, šv. Jono vabalėliai suglausdavo sparnus, nutildavo dainos. Tik dar kurį laiką likdavo jausmus išsaką žodžiai po kvepiančiomis ievomis, tik ilgai dar rymodavo darželio vartuose parymusios merginos... Ir aš tą naktį nemigdavau, įspūdžių būdavo pilna širdis, ir vis dar laukdavau man paties didžiausio šv. Jono nakties įvykio — kada prie mūsų namų prieangio pasigirs tylūs žingsniai ir šnabždesiai. Mat, tą vakarą merginos išskindavo gražiausias savo darželių gėles, nupindavo iš jų ilgiausius vainikus ir ateidavo jais papuošti mūsų namų durų. Jos sveikindavo tave, tėveli, vardinių proga.

     Ir kaipgi visas kaimas tavęs nemylės, juk tu būdavai jų pagalba, patarimas, užuojauta, pamokymas. Pritrūko kam grūdų pavasario sėjai — tu atvėrei savo klėtį, nulūžo noragas ar sugedo arklas — skolinai savąjį, susirgusiam skubėjai daktaro, iškeliaujančiam anapus — kunigo. Užkliūdavo kam nors netikėtas svečias — žinodavo pas tave gausiąs ąsotį ar visą statinaitę putojančio alaus. Ir mūsų pirties šilima bei garu naudojosi visas kaimas, nes kitos nebuvo. Tu padėdavai ir ginčus išspręsti, ir rubežius nustatyti, tu ir griežtą žodį mokėdavai reikale pasakyti. Tad šis šv. Jono nakties sveikinimas tau būdavo lyg kaimo padėka, o ateinančią dieną tu atsidėkodavai jiems. Tu sukviesdavai visus ir vaišindavai, o kluonuose prasidėdavo šv. Jono dienos gegužinė. Verkdavo armonika, sukosi poros, kaito veidai, o jaunos širdys daug ką viena kitai sakė... Ir tu, tėve, drauge su visais džiaugdavaisi, nes buvai visa to priežastis.

Skaityti daugiau:

KRAUJU RAŠYTAS PERSPĖJIMAS

DR. JUOZAS PRUNSKIS

eužmirštamos atminties prof. Kazys Pakštas paskutiniu metu kalbėjo: "Mano šūkis — Lietuvos laikrodį pasukti 1oo metų pirmyn — neišsipildė, laikrodis buvo sugadintas. Tačiau dabar mes parvežkime einantį laikrodį — atitinkamai paruoštą, viską stebintį protą”. Stebinčiu protu žvelgdami į dabarties reiškinius, galime džiaugtis nepaprasta pritaikomųjų, tiksliųjų mokslų pažanga, kas mus visus džiugina, tačiau kartu ir liūdna. Liūdina faktas, kad moraliniu atžvilgiu tarptautinės teisės reikaluose žmonija pažangos nedaro. Grynai materialinė pažanga be moralinės gali grėsti žmonijai didelėmis katastrofomis. Apie tai nereikia spėlioti, nes jau turime faktų, krauju rašytų perspėjimų.

     Čia turima mintyje neseniai Amerikoje paplitusi knyga, vardu "Children of the A-Bomb”. Tai yra atominės bombos sprogimą Hirošimoje pergyvenusių moksleivių ir studentų laiškų vertimas iš japonų kalbos. Tokių laiškų apie 2000 buvo surinkta iš 10 to miesto pradžios mokyklų, 8 progimnazijų, 1o gimnazijų ir 4 kolegijų bei universitetų. Tuos laiškus 1951 m. surinko Hirosimos universiteto rektorius dr. Arata Osada, miręs 1962 m. ir iki mirties, jį ištikusios dėl radiacijos, darbavęsis, skleisdamas taikos idėjas ir rūpindamasis našlaičiais likusių ir sužeistų Hirošimos vaikų išlaikymu.

Labiausiai Japonijoje skaitoma knyga

     Dr. Osada, iš gautųjų laiškų atrinkęs pačius būdingiausius, išleido juos atskira knyga, kurios iki pernai jau buvo išėję 18 laidų. Ji tapo labiausiai perkama Japonijoje knyga. Į anglų kalbą šią knygą išvertė amerikietė Jean Clark, ištekėjusi už japono zoologo dr. K. Dan, ir Ruth Sieben Morgen, tarnavusi bibliotekininke amerikiečių aviacijos bazėse Japonijoje.

     Tie jaunų japoniukų laiškai yra sukrečiantys. Štai, Keiko Sasaki, mergaitė, 1945 m. rugpiūčio 6 d., kai ant Hirošimos krito atominė bomba, buvusi tik 6 m. amžiaus, pasakoja, kaip po to baisaus sprogimo jos močiutė, gyvenusi su ja kaime, nuvyko į Hiro-šimą ieškoti mergaitės motinos. Grįždama parsinešė tik motinos auksinį dantį ir alkūnės kaulą. Nelaimingoji visa buvo atominės bombos sudeginta.

Miestas — kaip išdegusi dykuma

     Yoshimi Mukuda, buvusi tik pirmame skyriuje, kai sprogo atominė bomba, pasakoja, jog visas miestas atrodė kaip išdegusi dykuma. Ji matė sudegusį tramvajų, kurs stovėjo lyg skeletas, o keleiviai buvo paversti į pelenus. Toshihiko Kondo, taip pat tą nelaimingą dieną buvęs pirmo skyriaus mokinys, rašo, kad jo broliukas dėl to sprogimo išėjo iš proto. Uždegęs žvakę ir žiūrėdamas į savo brolio veidą, jis pamatė jį visą sutinusį, padengtą pūslėmis. Jis atrado tik savo motinos suanglėjusį lavoną, o tėvas motinos pelenus parsinešė dėžutėje namo amžinam šeimos atminimui.

     — Kai aš tai pamačiau, — rašo berniukas, — jaučiausi, lyg būčiau įkritęs į patį jūros dugną. Tą pačią naktį ir brolis išleido paskutinį atodūsį.

Skaityti daugiau:

Jubiliejiniai skautų metai

J. VAIŠNYS, S. J.

IETUVIŲ Skautų Sąjunga 1963-sius metus pavadino jubiliejiniais, prisimindama svarbias sukaktis: 45 m. nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir lietuvių skautų įsteigimo, 100 m. nuo Lietuvos sukilimo, 70 m. nuo Kražių skerdynių, 700 m. nuo Mindaugo mirties, 40 m. nuo "Skautų Aido" pasirodymo.

     Mintimis siekdami mūsų tautos praeitį ir prisimindami tuos herojus, kurie aukojosi ir kovojo už tai, kas kiekvienam lietuviui ir kiekvienam žmogui turi būti brangiausia, įsitikiname, kad mūsų tauta — didvyrių žemė, kad mūsų protėviai buvo narsūs ir garbingi. Jie gerai suprato laisvės vertę, todėl jai išsaugoti ar prarastai išsikovoti nepabūgo nė didžiausių aukų, savo drąsa ir didvyriškumu atkreipę ir kitų dėmesį bei sukėlę to meto Europos valdovų nusistebėjimą. Ir skautiškasis lietuvių jaunimas šiais metais ryžtasi prisiminti tuos savo tautos herojus, iš praeities semtis stiprybės ir neišsižadėti tos paveldėtos garbės "dėl trupinio aukso ar gardaus valgio šaukšto". Jubiliejinių metų šūkiu pasirinkti prasmingi žodžiai:

     "Lietuviais esame mes gimę,
     Lietuviais norime ir būt.
     Tą garbę gavome užgimę.
     Jai ir neturim leist pražūt!"

     Šia proga gal bus pravartu mesti gilesnį žvilgsnį į skautų organizaciją, kuri daugelio yra nesuprasta ir pilnai neįvertinta. Bet šitai jaunimo organizacijai šiltų žodžių nėra gailėjęsi net popiežiai, valstybių vadai ir žymiausi pedagogai. Ir mūsų filosofas, ateitininkų ideologijos kūrėjas, Stasys Šalkauskis yra pasakęs, kad geras ateitininkas turi būti perėjęs skautų eiles. Mat, jis gerai suprato jaunuolio psichologiją ir žinojo, koki metodai jo auklėjimui yra naudingiausi. Stengdamasis iš 10 ar 12 m. vaiko padaryti visas gyvenimo apraiškas kritikuojantį visuomenininką ar mokslinių ir literatūrinių referatų skaitytoją, norimo tikslo tikrai nepasieksi, o išauginsi tik pasipūtusį, bet lėkštą diletantą, su kuriuo vėliau bus sunku susikalbėti.

Skaityti daugiau:

IŠ FILMŲ PASAULIO

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

THE FOUR DAYS OF NAPLES

     1943 m. rugsėjo 8 d. generolas Badoglio pasidavė generolui Eisenhower, tačiau ne visoje Italijoje paliaubos atnešė lauktą ramybę ir tvarką. Vokiečių kariuomenė Neapolyje ir apylinkėse nė nemanė tuoj kapituliuoti. Priešingai, naciai dar labiau pagriežtino režimą, vyrus veždami darbams, šaudydami užstatus ir pan. Šeimos perskiriamos, ir likę badaują neapoliečiai gyvena nuolatinėje baimėje. Iš Italijos šiaurės grįžtąs karys dar spėja apkabinti žmoną ir sūnų, kol vėl visa paneriama karo baisume. Pavieniai žiaurumai ir vieši sušaudymai vis didina bendrąją įtampą, kuri plyšta bendru neapoliečių sukilimu prieš vokiečius. Tos keturios istorinės sukilimo dienos tęsėsi nuo 1943 m. rugsėjo 28 iki spalių 1 d. Iki šiol plačiau neišnaudotas filmuose Šis paskutiniojo karo epizodas pavaizduojamas vaizdžiai ir imponuojančiai.

     Neapolio gyventojai — vyrai ir moterys įsivelia į bendrą sukilimą, kovos verda dėl atskirų gatvių ir namų. Net ir vaikai, primityviai apsiginklavę, dalyvauja bendrame įkaitime. Bendro vargo ir nelaisvės prispausti neapoliečiai uoliai kovoja su vokiečiais, nustumdami juos į Vomero futbolo stadioną. Net pataisos namų berniukai tampa bendros kovos herojais. Vokiečiai, jausdami artėjančią sąjungininkų kariuomenę, susitaria su neapoliečiais ir pasitraukia.

     Šį puikų filmą surežisavo Nanni Loy, kurio pirmieji du filmai nesulaukė nei publikos, nei kritikos įvertinimo. Šiuo filmu jis tikrai stipriai pasirodė ir prisijungia prie italų pokario neorealizmo srovės, suteikusios tokius italų filmų šedevrus kaip “Roma — atviras miestas”, “Paisan”, “Dviračio vagys”, ”Po Romos saule” ir pan. Šiame filme daugiausia vaidina iš kasdieninio gyvenimo paimti asmenys, nors pasimaišo ir profesionalų artistų, pvz. Regina Bianchi, Lea Massari, Jean Sorel ir kt. Tačiau jų vardai nepateikiami filmo pradžios užrašuose, tuo lyg norint pabrėžti, kad šio filmo pagrindiniai veikėjai — visi neapoliečiai.

     Filmas suįdomins visus šeimos narius, tačiau mažiesiems kovų vaizdai bus per žiaurūs ir gal net bauginantys.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

     Dažnai kunigai pamokslų metu kalba, koki turėtų būti tikintieji. Tačiau būtų taip pat naudinga sužinoti, ko tikintieji laukia iš kunigų. Tad skelbiame konkursą parašyti straipsnį, tema "Kokį aš noriu matyti kunigą”. Plačiau apie konkursą bus parašyta vėliau. Konkurso laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams” metiniame parengime 1964 m. kovo mėn. 15 d., sekmadienį.

Atsiųsta paminėti

GIEDOKIME. Giesmių knygelė, išleista Putnamo Seserų. 120 psl., kaina 1 doleris.

DAINUOKIME. Putnamo Seserų išleista dainų knygelė. 86 psl., kaina 50 centų.

KALIFORNIJOS LIETUVIU ALMANACHAS. Išleido Lithuanian Chamber of Commerce of Los Angeles. Spaudė “Lietuvių Dienų” spaustuvė. Tai tikrai naudinga knygelė, kurioje yra visu Los Angeles mieste ir apylinkėse gyvenančių lietuvių ir įvairių organizacijų adresai.

Zenonas Ivinskis. LIETUVOS VALSTYBINGUMO IŠPLĖTIMAS SLAVŲ ERDVĖJE. Atspaudas iš “Tautos praeities”, I t., 4 knyg.

Justina Žirgulis, M. D. NERVINIAI PAKRIKIMAI IR JŲ ŠAKNYS. Alvudo šapirografuotas leidinys.

Skaityti daugiau: