Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1963m. 12 Gruodis

1963 GRUODIS (DECEMBER) VOL. XIV, NR. 12

** * LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ    361 T.

de Chardin VILTINGAS LAUKIMAS    362

A. Grauslys ANTRASIS VATIKANO SUVAŽIAVIMAS    364

** * MYKOLAS VAITKUS    367

M. Vaitkus EILĖRAŠČIAI   369-390

K. Trimakas, S. J. PASAULIEČIAI IR SUVAŽIAVIMAS    372

K. Butkus, O.F.M. ŽMOGUS    374

G. Kijauskas, S. J. KRIKŠČIONIS IR RASINIS TEISINGUMAS    378

B. Krištanavičius. S. J. KUNIGAS KARO SŪKURY    385

G. Ivaškienė IR MOTERIS NORI PAKILT VIRŠ KASDIENYBĖS    382

P. K. AR MES, MOTERYS, SAVĘS NEPERVERTINAME?    383

K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY    391

SKAITYTOJO ŽODIS    393

1963 M. TURINYS    395

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas

Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.

Red. Padėjėjas Gediminas Kijauskas, S. J. AdministratoriusPetras Kleinotas, S. J.

Dailininkas Algirdas Kurauskas Fotografas Algimantas Kezys, S. J.

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 69636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Naujos vinjetės A. Kurausko Fotografijos A. Kezio, S. J.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ

ASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ, savo antrojo seimo metu Toronte apsvarsčiusi nuveiktų ir nuveiktinų darbų barus, įgijo šviežią akstiną tampriau sujungti pasaulio lietuvius išeivijoje. Nauja valdyba atsišaukime į pasaulio lietuvius pareiškė, kad ji veiks su ypatingu dėmesiu Lietuvos laisvės kovai, lituanistiniam švietimui, tautiniam solidarumui, tautinės kultūros puoselėjimui, gimtos kalbos ir vienos bendros — jablonskinės rašybos vartojimui, jaunosios kartos organizaciniam paruošimui, Kultūros Namų steigimui, finansiniams ištekliams bei informacinei spaudai. Visi suminėti PLB Valdybos siekiai — svarūs, betgi mūsų dėmesys ypač krypsta į sekančius tris. Pirma — į jaunosios kartos įjungimą Bendruomenės darban, nes tik ji “laiko tekmėje perims vyresniųjų dirbamus darbus”. Antra — į tautinį solidarumą, “kad lietuvių pasaulėžiūrinės, srovinės ir kitokios skirtybės, natūralios laisvų žmonių gyvenime, nestelbtų tautinio jų broliškumo, ypač pabrėžtino svetur gyvenant”. Ir trečia — į Lietuvos laisvės kovą; kadangi “jos sėkmingumas priklauso nuo vieningo ir atsakingo vadovavimo”, PLB Valdyba “sieks, kad Lietuvos laisvės kova tokią vieningą ir atsakingą vadovybę turėtų”.

     Susijungusi tautišku solidarumu, atrandanti naujų jėgų jaunoje kartoje, siekianti mūsų politinių veiksnių vienybės bendroje kovoje už Lietuvos laisvę, LPB Valdyba nusipelno visų tautiečių bendrų pastangų įnašo tiems paskelbtiems LPB Valdybos siekiams.

VILTINGAS LAUKIMAS

     DABARTIES ŽMONIJA — kartais betikslių jėgų supurtyta, kartais apatijoj snūduriuojanti; kartais vienytis norinti, kartais susiskaldymais besididžiuojanti; kartais tiesos ieškanti, kartais šalin bėganti, kad jos neatrastų... Šitoje žmonijoje ir mes, vargiai krikščionių vardo verti, esame... Kalėdų šventė mus vėl pastato prieš krikščionybės faktą. Apie ką ji liudija? Vieni kitiems linkime jos prasmę geriau suvokti, kad apatija išnyktų, kad jėgos atrastų tikslą, kad išdrįstume visai žmonijai savo gyvenimu skelbti, ką tyliai liudija Kalėdos.

TEILHARD DE CHARDIN

ILTINGAI LAUKTI — nekantriai, sutartinai, veikiančiai pasaulio pabaigos ištobulėjimo laukti... — šitoji yra gal pati pagrindinė krikščionio funkcija ir mūsų religijos būdingiausia savybė. Istorijoje toks laukimas, it žiburys, nenustojo mūsų tikėjimą pažangos keliu vedęs.

     Izraelitai nuolat viltingai laukė; taip pat pirmieji krikščionys.
     Kalėdos, nors ir atgręžiančios žvilgsnį į praeitį,
     iš tikro nukreipia akis tolyn į ateitį. Mesijas, mūsų tarpe akimirkai
     pasirodęs, vėl greit dingo į ateities gelmes dar šviesesnis
     ir neapsakomesnis. Jis atėjo. Tačiau Jo dar turim laukti —
     nebe maža išrinkta grupė savam tarpe, bet visi žmonės —
     labiau, vis labiau. Viešpats Jėzus ateis tik tada greitai,
     jei Jo karštai lauksim. Tik susibūrę
     troškimai Jo antrąjį Atėjimą turėtų mums padovanoti.

MES, IZRAELIO ĮPĖDINIAI — KRIKŠČIONYS, pasaulyje privalome
 laikyti gyvai degančią troškimų liepsną. Po Įžengimo praėjo
dar tik dvidešimt amžių. 0 kas jau atsitiko su mūsų laukimu?
Kur gi yra krikščionis, savo nekantriu Kristaus ilgesiu
ne tik panardinęs žmogiškos meilės — interesų rūpesčius, bet netgi juos atsvėręs?

     Kur gi katalikas, taip aistringai pasišventęs
      (ne iš įpratimo,bet iš įsitikinimo) skelbti Įsikūnijimo viltis,
     kaip daugelis humanistų, atsidavusių skleisti Naujojo Miesto sapnus
     Mes užsispyrusiai tvirtiname, kad, laukdami Mokytojo,
     budime. Bet iš tikrųjų, jei būtume atviri,
     turėtume prisipažinti, kad daugiau nieko nebelaukiame.

Skaityti daugiau:

ANTRASIS VATIKANO SUVAŽIAVIMAS

ALFONSAS GRAUSLYS

PIRMOSIOS SESIJOS DARBAI

     Visuotinio Bažnyčios Suvažiavimo pirmoji sesija tęsėsi nuo 1962 m. spalio mėn. 11 d. iki gruodžio mėn. 8 d. Įvyko 36 bendri susirinkimai, kurių metu apie 1100 dalyviu pareiškė savo nuomonę svarstomais klausimais. Balsuota 33 kartus.

     Medžiaga svarstymams buvo ruošiama trejetą metų specialių komisijų. Ji lietė tikėjimo ir dorovės, vyskupų ir vyskupijų valdymo, Rytų Bažnyčios, sakramentų, dvasiškuos ir tikinčiųjų, vienuolių, misijų, liturgijos, seminarijų, katalikiškų mokslo įstaigų, pasauliečių apaštalavimo bei spaudos reikalus. Pirmoje sesijoje buvo apsvarstyta tik maža dalis paruoštos medžiagos.

KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖ

     Krikščionių vienybės klausimu buvo ruošiamos trys atskiros programos trijų komisijų: Rytų Bažnyčios Komisija, sekretoriatas krikščionių vienybei skatinti ir Teologijos Komisija. Šioje sesijoje buvo svarstoma tik Rytų Bažnyčios paruošta programa. Joje buvo rasta nemaža trūkumų. Nuspręsta sujungti trijų komisijų ruošiamas programas į vieną, tinkamiau išreikštą teologišku, pastoraciniu, liturgišku bei psichologišku atžvilgiu.

MASIŲ KOMUNIKACIJOS PRIEMONĖS

     Svarstant masių komunikacijos priemones, t. y. spaudos, kino, filmų, radijo ir televizijos, pirmiausia pabrėžta jų didelė svarba. Juk šiandieniam pasaulyje yra 8.000 dienraščių su 300 milijonų skaitytojų; 22.000 savaitraščių ir mėnesinių žurnalų su 200 milijonų prenumeratorių. Kasmet pa-364 gaminama 2500 kino filmų, kuriuos aplanko 17 milijardų žmonių per metus. 6.000 radijo stočių pasaulyje klausosi 400 milijonų žmonių ir 1.000 televizijos stočių programų žiūri 120 milijonų žmonių. Kadangi tos visos priemonės galingai veikia žmones, Bažnyčia yra jomis suinteresuota. Buvo pasisakyta, kad per jas pasaulis nebūtų nudorovinamas ir kad jos būtų naudojamos apaštalavimui. Be to, buvo svarstomas tarptautinės katalikiškos žinių agentūros steigimas. Nors Susirinkimas Sekretoriato principiniams dėsniams pritarė, tačiau paruošta programa liko grąžinta aiškesniam formulavimui.

Skaityti daugiau:

Poetui M. VAITKUI 80 METŲ

ĮMET SPALIO 27 D. poetui ir visuomeninkui kan. Mykolui Vaitkui sukako aštuoniasdešimt metų. Šiuo laiku jis eina vienuolyno kapelionio pareigas Peace Dale, R. I., Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Sukaktuvininkas gimė 1883 m. spalio27 d. Gargžduose. Mokėsi Gargžduose, Palangoj, Liepojoj, Kunigų Seminarijoj Kaune, Akademijoje Petershurge (1906-1908) ir Innsbrucke (1908-1909). Plati ir gausi jo erudicija liečia literatūrą, istoriją, kultūrą, socialini ir politinį gyvenimą, teologiją ir filosofiją. Be kunigo pareigų, M. Vaitkus ilgą laiką bendradarbiavo su Jakštu Šv. Kazimiero Draugijoje kaip leidyklos redaktorius. Redagavo "Bažnytinę Apžvalgą", "Ganytoją", "Žvaigždę". Dėstė literatūrą Metropolinėje Kunigų Seminarijoj ir religiją Meno Mokykloje.

     M. Vaitkus yra jautrios sielos poetas, vienas vyriausių pomaironinės poezijos atstovų, iki gelmių paliestas krikščioniškos pasaulėžiūros ir gamtos grožio pradų; apysakininkas, dramaturgas, muzikas ir teatro kritikas. Per gražų savo amžių sukaktuvininkas yra parašęs virš 20 knygų. Pirmieji jo raštai pasirodė "Vienybėje" 1906 m. Jis plačiau reiškėsi nuo 1907 m. "Draugijoje", vėliau"Vaivorykštėje", "Viltyje", "Laisvėje", "Ryte", "Židinyje" ir kitur. Žymesnieji jo poezijos kūriniai yra šie: "Margumynai" (1911), "Šviesūs krislai" (1913), "Liepsnelės" (1921), "Nušvitusi dulkė" (1933), "Vienatvėje" (1952), "Alfa ir Omega" (1963); poemos: "Laimė", "Upytė", "Brėkšta", "Genijus ir Meilė"; dramos veikalai: "Žvaigždės duktė", "Žaibas ir mergaitė"; romanas: "Tvanas" (1927); apysakos: "Auštant" (1940), "Rytmečio žygiai" (1944); satyros: "Rakštys". Išvertė šv. Augustino "Išpažinimus" ir kita. Be to, parašė didelį pluoštą savo atsiminimų.

     Mykolo Vaitkaus 80 metų sukaktuvių proqa šiame numeryje talpiname jo keletą eilėraščių. Fragmentiškai, bet prasmingai jie išreiškia paties poeto gyvenimo tikslą: ar savo gyvenimo mariuose momentuose ("Bangos... bangos...'', 387 psl.), ar skaudžioje atsisveikinimo valandoje ("Mirksnio žvaigždės", 389 psl.) ar net liūdname tolimos tėviškės prisiminime blizgančių švenčių metu ("Kalėdų eglutė", 371 psl.), poetas nujaučia Tą, kuris jam kužda — "Aš čia..." ("Pasitikėjimas”, 390 psl.); kuriam ieško dovanos, "kas Tavęs būt verta" ("Rasos lašą", 376 psl.), ir kuris jį skatina kitus grožiniu žodžiu kviesti Ten, kur "skaisti žvaigždė plevena, naktį šviesią viltį mena..." ("Į Betliejų", 369 psl.).

Į BETLIEJŲ

     

 

     Tylūs toliai aidą lieja:
     “Bėkit, broliai, į Betliejų:
     ten Aukštybė prakartėlėj,
     ten Šviesa nakties šešėly”.

Einam to stebuklo, broliai,
kur žvaigždelėm mirga toliai,
kur briljantais virpa sniegas
ir upelis, tyliai bėgąs!

     Mum skaisti žvaigždė plevena,
     naktį šviesią vilti mena;
     ilgesys — jos žvainas vardas,
     Meilės meile skaisčiai verdąs.

 

 

 

KALĖDŲ EGLUTĖ

Kalėdų eglute, blizgais apžvaigždėtoji,
liepsnelėms bešypsant marguos gardumynuose,
tu rymai taip tyliai garbingoje vietoje,
linksmajam būrely viena nusiminusi.

     Išplėšė tave is giružės gelmingosios
     ir metė į vietą šią tolimą, svetimą,
     kur slenka lyg nuobodis valandos tingiosios
     ir viltį sugrįžti pas motiną atima...

Tu mano sesuo, nes ir tu apgailėtina:
 mus bloškė likimas į sopulio sietuvą;
tave iš giružės gimtosios išvietino,
man atėmė šventąją motiną Lietuvą...

     Man primeni tu jos naktužės atodūsį,
     giružių svajas ir mėnulio žavėjimą,
     žvaigždes, kur tau kužda ką amžina, rodosi,
     ir gilųjį grožį, mėlynės tau liejamą . ..

 

 

Skaityti daugiau:

PASAULIEČIAI IR SUVAŽIAVIMAS

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

Suvažiavimas ... ir pasauliečiai

     Visuotinis Bažnyčios Suvažiavimas savo esme yra visų vyskupų susirinkimas svarbiausiems Bažnyčios reikalams aptarti. Tačiau visais laikais buvo jaučiamas ir pasauliečių susidomėjimas, o neretai ir jų tiesioginė ar netiesioginė įtaka. Ne vieną kartą istorijos bėgyje iškilesni pasauliečiai yra ir dalyvavę tokiuose Suvažiavimuose.

     Televizijos interview programoje penkis pasaulio kontinentus reprezentuojamiems kardinolams buvo pastatytas klausimas: "Kuri, Jūsų nuomone, yra svarbiausia problema šiandieninėje Bažnyčioje?" Europą atstovaująs Belgijos kardinolas Suenens atsakė: "Kaip padaryti pasyvius katalikus aktyviais".

     Viena iš svarbesnių to pasyvumo priežasčių yra ta, kad tiek pasauliečiai, tiek dvasiškiai laikė, kad Bažnyčios reikalai yra beveik išimtinai dvasiškijos reikalai. Iš to, kaip amerikietis Manchesterio vyskupas Primeau sako, buvo susidaręs "įspūdis, kad pasauliečiai yra tik tam, kad tikėtų, melstųsi, paklustų ir užmokėtų".

     Tačiau krikščionybėje visada slypėjo — tiesa, nevienodai iškeliama — garbinga pasauliečio padėtis Bažnyčioje. Vykstant Suvažiavimui, patys vyskupai tai vis ryškiau iškelia. Štai Senso arkivyskupas Rene Louis Stourm pasakė: "Kadangi pasauliečiai turi savo specialią ir nepakeičiamą vaidmenį Bažnyčioje, jie prašosi būti traktuojami kaip suaugę; būti pilnai informuojami apie tai, kas vyksta; jaustis, kad jiems yra patikėtas tikrai atsakingas darbas; daugiau dalyvauti Bažnyčios gyvoje veikloje. Tie prašymai yra pilnai teisėti".

     Kardinolas Suenens, š. m. spalio 8d. spaudos konferencijoje pripažino, kad "visi pakrikštytieji yra lygūs ir dvasiškija negauna jokio virškrikšto. Be to, dvasiškija ir hierarchija yra tam, kad žmonėms tarnautų, ne virš jų dominuotų". Kitų vyskupų taip pat buvo patvirtinta, kad Bažnyčia nėra piramidė su popiežiumi kaip viršūne, vyskupais ir kunigais — po jo, o pasauliečiais — apačioje; bet kad visi bendrai sudaro Dievo tautą, tik su skirtingais, vieni kitus papildančiais, vieni kitiems patarnaujančiais uždaviniais.

     Iš viso to sekė pirmoji konkreti išvada: grupė žymių pasauliečių veikėjų buvo pakviesta į Suvažiavimą. Jie dar neturėjo galimybės kalbėti pačiame Susirinkime, bet ne vienas vyskupas atsiklausia jų nuomonės aktualiais Bažnyčios gyvenimo klausimais.

Skaityti daugiau:

ŽMOGUS

"Aš esu atbaigtų dalykų viršūnė ir apimu dar būsimus”.

Walt Whitman

KĘSTUTIS BUTKUS, O.F.M.

     Žmogaus tikroji studija ir mąstymo objektas yra žmogus, nes tik jame Dievo atspindys nuostabiai susijungia su medžiagos pasauliu. "Žmogus yra suglausta pasaulio išraiška; jis pats savyje yra mažasis pasaulis, kuriame randama visa, kas yra didžiajame pasaulyje” (Šv. Pranciškus Salezietis: Dvasinės Konferencijos, 3). Nors jis, kaip žemės gyventojas, yra tik silpnas padaras grasinančioje visatos begalybėje, tačiau didesnis gamtos stebuklas už visą pasaulio sistemą ir savo sielos bei kūno susivienijimu paslaptingesnis už visatos sutvėrimą. Tik Senojo ir Naujojo Testamento apreiškime išryškėja jo tikroji esmė ir iškyla jo nepaprastas prakilnumas.

ŽMOGUS SENOJO TESTAMENTO ŠVIESOJE

     Šeštąją tvėrimo dieną Dievas norėjo savo kūrybą vainikuoti tvariniu, kuris būtų kilnus protu, neribotas sugebėjimais, žavus formų judesy, elgesiu lyg angelas, suvokimu lyg dievaitis, pasaulio grožis, gyvulių tobulybė, kad savo pakeltu giedriu veidu valdytų visa kita.

SKVERBDAMIESI Į KALĖDŲ PASLAPTĮ, kad Dietas tapo žmogumi, negalime stebėtis vien Dievu; stebimės ir žmogumi... Kas jis?... Atsakymai— nors girdėti — pilnai niekad nesuprasti: daugiau pasakantys, negu galime suvokti. Kalėdos verčia mus naujai susimąstyti.

     Dievas tarė: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą, panašų mums”. Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą. Pagal Dievo paveikslą sutvėrė jį, kaip vyrą ir moterį sutvėrė juos” (I Mozės 1, 26). Tris kartus Šv. Raštas pakartoja sutvėrimo žodį, lyg norėtų pasakyti, kad žmoguje atsispindi visa Švč. Trejybė. Ne žodžiu, kaip kitus tvarinius, bet savo rankomis Amžinasis Genijus suformavo žmogų ir jam įkvėpė savo dvasią. "Kai savo rankas uždedame ant žmogaus, mes paliečiame dangų. Mes esame stebuklų stebuklas, didžioji nesunaikinama Dievo paslaptis” (Carlyle). "Tegul kiekvienas žmogus save laiko Dievo veiksmu, savo protą Jo mintimi, savo gyvenimą Dievo kvapu” (Bailey, Festus, poemos e. 162). Gimę žmonėmis mes negalime nei trokšti, nei pajėgti būti kas nors kilnesnio, didesnio ar geresnio, kaip Dievo atspindį nešantys žmonės.

     Dievas sutvėrė žmogų į savo panašumą laimei, viešpatavimui ir kūrybai su vaizduotės sparnuotu protu, aptarnaujamu jaučiančio organizmo.

Skaityti daugiau:

KRIKŠČIONIS IR RASINIS TEISINGUMAS

     Iki šiol lietuviškoje spaudoje mažai keltas rasinis klausimas “L. L.” buvo paliestas G. Kijausko, S. J., rugsėjo mėn. str. “Rasinis teisingumas ir dorovinė bei religinė krizė”. Visa eilė žmonių tam pritarė tartu ir rašytu žodžiu (žr. taip pat šio numerio “Skaitytojo žodžioskyrių). Vis dėlto vienas asmuo atsiuntė porą laiškų, kuriuose išreiškė nusistebėjimą tiek ano straipsnio mintimis, tiek bendrai kunigų, Amerikos vyskupų ir net popiežių pasisakymais, užstojam negrų teises, kas, jam atrodo, yra ėjimas iš vien su komunistais. Jo nuomone, negrai yra iš prigimties žemesni už baltuosius; vienintelė išeitis būtų arba negrus iš Amerikos išvežti į Afriką, arba apgyvendinti juos atskiroje valstybėje (rašiusiam paprašius, jo laiškų nespausdiname).

     Žmogiškieji ir krikščioniškieji principai yra aiškūs: teisingumas ir artimo meilė. Jie, o ne nuo vergovės laikų užsilikęs pažeminimas, yra išeities taškas. Tiesa, negalima užsimerkti blogybėms, kurių negrai turi; tačiau jie nėra įsikūnijęs blogis be vilties žmogiškesnėse sąlygose pasitaisyti. Blogis juose yra viena konflikto priežastis, bet ne vienintelė. Kita konflikto priežastis yra mūsų, baltųjų, negrus žeminantis žvilgsnis. To turime mes pirma atsisakyti. Konfliktas bus išrištas ne vien tik tada, kai negrus priimsime, jei jie taps kultūringi, bet ir kai juos priimsime, jei mes tapsime kultūringi.

     Tų žmogiškųjų ir krikščioniškųjų principų šviesoje G. Kijauskas, S. J. pasisako apie esminę baltųjų ir negrų lygybę bei apie kitas priežastis, kodėl mes turime negrus užstoti.

Redaktorius

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

     Krikščioniui skirta kiekviename amžiuje įspausti aiškią žymę istorijos tekimėėje. Jam ypatingai tenka spręsti laiko krizes žmogaus gyvenime ir jas nušviesti Dievo gailestingumu ir tiesa.

     Krizės tašką šiandien pasiekė rasės teisingumo problema Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir daugelyje kitų kraštų. Nerimtai galvotume, sakydami, kad tegul negras važiuoja į Afriką ir taip visi rasės klausimai išsispręs. Būkime tikri, negras čia pasiliks. Problemos, susiję su rasių sugyvenimu, savaime neprapuls. Mums tik lieka geriau suprasti negrą, kuriam šios problemos labai realios ir skaudžios. Aišku, galime pasitraukti į saugų kiautą ir nesisieloti kitų žmonių kančia. Šio krašto krikščionys maždaug taip ir elgiasi.

     Kai kurie baltieji ir dabar stebisi, kam čia negras demonstruoja ir kelia triukšmą: "Jis niekad taip gerai negyveno..." Greitai pristato duomenis: negrų uždarbis greitai kyla; daug negrų važinėja brangiais automobiliais; dvidešimt milijonų negrų Amerikoje turi daugiau automobilių, kaip šimtas penkiasdešimt milijonų Afrikos negrų ir du šimtai milijonų Rusijos gyventojų; be to, Amerikoje suskaičiuojama trisdešimt penki negrai milijonieriai.

AR NEGRAI TURI SAVO TEISES?

     Vis dėlto, konkrečiame gyvenime juodaodis amerikietis neturi teisės gyventi ten, kur jis nori; valgyti ten, kur jis nori; eiti į mokyklą ten, kur jis nori; dirbti ten, kur jis nori. Jam lieka teisė paduoti į teismą savininką, kuris paneigia jam šiuos dalykus. Bet argi kiekvieną kartą, kai savininkas neparduoda lemonado butelį, eis negras į teismą? Greičiausiai pasitenkins getu.

Skaityti daugiau:

Vyrams ir moterims

čia spausdinami pasisakymai, reaguojantys į P. Alsino straipsni "Moteriška moterissaulė šeimoj” ("L. L.”, 1963, spalis, 310psl.).

Vyrams GINTARĖ IVAŠKIENĖ

Ir moteris nori pakilt virš kasdienybės

Moterims P. K.   Ar mes savęs nepervertiname?

• Ir moteris nori pakilti virš kasdienybės

     Kaip gera būtų, jei vyrai, pripažindami, kad moteris yra apdovanota jautria širdimi ir intuicija, dažniau prisimintų, jog mums taip pat duota ir galia protauti bei laki vaizduotė.

     "Nebeskrajok padangėmis..." — ir viskas bus gerai. Parafrazuoju p. Alšėno straipsnyje ("Moteriška moteris...", L. L., 1963, spalis, 310 psl.) tilpusį vieno vyro patarimą savo žmonai. Man šis jo išsireiškimas priminė kai kurių vyrų nusistatymą prieš žmonos stengimąsi pakilti truputį aukščiau kasdienybės. Gal p. Alšėno minėtos šeimos tragedijoje ta frazė turėjo kitą prasmę — nežinau; tačiau ji mane paskatino pagalvoti sekančia linkme.

     Per dažnai vyrai mano, kad moteris yra tik "emocijų maišelis", nepagalvodami, kad ir ji gali būti gyvenimo išmesta iš pusiausvyros. Esti moters gyvenime laikotarpių, kada ji ypatingai reikalinga supratimo, ypač, kai ji netoli keturiasdešimties. Ji yra tuomet tokiame fiziologiniame ir psichologiniame stovyje, kad reikalingas didelis taktas, atlaidumas ir supratimas iš 382 vyro ir vaikų pusės. Galima net sakyti, kad ji tuomet neatsakinga už savo irzlumą ir išsišokimus. Nesuprasta moteris tuomet pradeda gyventi fantazijomis.

     Teisingai p. Alšėnas pastebi, kad pasiaukojimu moteriai yra skirta saugoti šeimos darną. Bet ar išsaugojama šeimos laimė, jei pasiaukojimas tik iš moters pusės? Jei nėra abipusio pasiaukojimo, ilgainiui kiekviena galvojanti žmona pradės "skrajoti padangėmis", bandydama išsiaiškinti sau, kodėl tik iš jos laukiama aukos.

     Ir moters siela veržiasi į būties klausimus. Ji taip pat nori sužinoti "kas aš?", "kodėl iš manęs tiek daug laukiama?" Kaip pilnutinis žmogus, moteris irgi išgyvena abejones, baimę, neapsisprendimus. Būtų lengviau, jei vyrai pripažintų moterims teisę svarstyti savo egzistencijos klausimus. Tai darydama, moteris gal ir bus neramesnė, jautresnė, kaip kiekvienas vyras, esąs panašiame procese. Todėl, mieli vyrai, retkarčiais atleiskite mums už tą irzlumą ir priekabumą.

Skaityti daugiau:

KUNIGAS KARO SŪKURY XVII

CESANO ROMANO PAMOKA

BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.

     Viena Amerikos pilietė, gyvendama Romoje 1944 m., aprašė vokiečių okupacijos laikus ir savo knygoje tris kartus paminėjo Cesano stovyklą (Jane Scrivener, Inside Rome With The Germans, The Macmillan Company, 1945, 98, 112 ir 154 psl..) Ji, matyt, dirbo Vatikano Karo Belaisvių Informacijos biure ir gerai pažino Romą. Kalbėdama apie Cesano stovyklą, ji sako, kad tenai karo pabėgėliai turėjo vos šiokią tokią pastogę ir taip mažai maisto, kad vos galėjo palaikyti savo gyvybę. Tai yra tiesa. Nuo bado mirė tik du vaikai, gal ne tiek nuo maisto trūkumo, kiek nuo motinos apsileidimo ar psichinės ligos.

     Kitoje vietoje ji rašo, kad vokiečiai evakuavę žmones ginklu. Ir tai yra tiesa. Nemanau, kad galima juos už tai kaltinti. Juk ką galėjo padaryti, jei gyventojai nesupranta karo pavojaus ir būtinai nori pasilikti savo namuose?

     Trečioje vietoje amerikietė sako, kad Cesano karo pabėgėliai buvo patalpinti palūžusiuose kariuomenės barakuose, be antklodžių ir beveik be maisto. "Nemaža jų mirė iš bado ir šalčio" (154 psl.).

     Tą paskutinę pastabą norėčiau patikslinti. Pabėgėlių apgyventi pastatai buvo mūriniai, kai kurie gražūs ir patogūs, kiti nebaigti; tačiau visi buvo nežmoniškai perpildyti. Nei viena šeima neturėjo ne tik atskiro buto, bet nei kambario. Mano nuomone, Cesano stovykloje galėjo sutilpti apie 3.000 pabėgėlių. Jų gi buvo kartais net 15.000.

     Sugrįžęs į Romą, girdėjau iš buvusio fašistų partijos sekretoriaus Della Valle, kad partija siuntė į Cesaną drabužių, antklodžių ir lovai baltinių. Bet aš pats nesu sutikęs jokio pabėgėlio, kuris man būtų sakęs, kad ką nors iš fašistų yra gavęs. Fašistų siunčiama pagalba arba "sutirpo" pakeliui į Cesaną, arba stovyklos fašistai ją kam nors pardavė. Pirmomis stovyklos dienomis Marisa man sakė, kad stovyklos fašistai turi antklodžių. Bet kai jos paklausiau, kodėl jie tų antklodžių nedalina, ji patraukė pečiais. Spėju, kad tos antklodės buvo parduotos. Tokiu būdu galiu išaiškinti gandą, kad fašistų valdininkas, bėgdamas iš stovyklos, išsivežė pusantro milijono lyrų. Žinoma, dalį tos sumos jis galėjo gauti už parduotas maisto korteles.

     Tačiau nesu matęs nei vieno nuo šalčio mirusio žmogaus. Kad mirė nuo persišaldymo, plaučių uždegimo ir kitų ligų, tuo nei kiek neabejoju. Balandžio mėnuo Romos apylinkėse yra vėsus, bet nešaltas. Nuo ko mirė pabėgėliai sausio, vasario ir kovo mėnesiais, nežinau. Bet policija, kuri tuos pabėgėlius laidodavo, nėra man išsitarusi, kad kas nors būtų nuo šalčio pastyręs.

     Vokiečių stovyklos vadovybė, išskyrus kapitoną Paulių ir Mariją, buvo labai žmoniška. Tik anie "žmonių medžiotojai", kurie išvežė 30 mergaičių, buvo tikri nacių partijos fanatikai.

     Po žmonių medžioklės stovyklos fašistas parašė raportą fašistų partijos vadovybei ir pats man jį perskaitė. Tenai tarp kitko buvo pasakyta, kad, nepaisant žmonių medžioklės, pagarba ir meilė Musoliniui padidėjo... Kai kas tikrai padidėjo, bet tik ne meilė ir pagarba.

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

TOM JONES

     Anglų naujosios filmu srovės, žinomos “Angry Young Men” vardu, vienas iš stipriausių šulų yra režisorius Tony Richardson. Jis ypač užsirekomendavo filmais “A Taste of Honey” ir “The Loneliness of the Long Distance Runner” (paskutinysis filmas buvo paminėtas “L. L.” š. m. gegužės mėn. nr., kai kur rodomas “Rebel With a Cause” vardu). Pasirinkęs filmo teksto paruošėju John Osborne, tos pačios srovės atstovą, Richardson ryžosi pagaminti filmą pagal anglų XVIII šimtmečio garsų Henry Fielding romaną “The History of Tom Jones, a Foundling”.

     Minėtame romane satyrinėje formoje reiškiamas socialinis protestas prieš tuometinio gyvenimo negeroves. Nesigailėdamas šiurkštumų ir grubumo, Fielding labai realistiškai aprašo įvairias ydas ir jų vergus. Tiek romano, tiek ir paties filmo įvykiai atsitinka Vakarinėje Anglijoje, aštuoniolikto šimtmečio vidury.

     Ilgoką romaną sutraukus į porą valandų tesitęsiantį filmą, stebime Tom Jones gyvenimą nuo pat jo gimimo iš moterystės ryšiais nesujungtos draugystės. Grafas Allworthy jo neatmeta ir Tom savo vaikystę bei jaunatvės dienas leidžia nerūpestingoje ištaigoje. Kai pavydo įtakoje Tom apskundžiamas ir iš jo atimamos paveldėjimo teisės, jis išvyksta į Londoną, sekamas savo mylimosios. Londone jo triukšminga jaunystė išsilieja dvikovose, romantiniuose nuotykiuose, apimančiuose net aristokratijos damas, kol pagaliau beveik praranda gyvybę kartuvių kilpoje.

     Filme stengtasi kiek galint tiksliau atkurti Fielding aprašyto laikotarpio dvasią. Besikeičiant poezijai ir grubumui, grožiui ir žiaurumui, stebima autentiškai atkurti scenarijai ir vaizduojamos epochos rūbai. Šalia žavių Anglijos gamtovaizdžių, su visu ištikimumu realybei patiekiama ne vien tik aristokratijos ištaikingumas, bet taip pat ir vargšų lūšnos. Čia kaip tik režisorius Richardson pasirodo kiek aštresnis net už patį romano autorių, nes vaizdais ir veiksmais daug įtikinamiau ir išsamiau galima išsireikšti, negu knygos žodžiais. Londono lindynių vaizdai arba dvarininko Western laikysena elnio medžioklės metu gali būti stipriausiais minėto socialinio protesto pavyzdžiais.

     Technikiniu požvilgiu Richardson pilnas malonių staigmenų — pradžioje įterpiamas lyg nekalbamo filmo epizodas, vėliau įjungiamos skubiai prablėstančios scenos bei išryškinamos smulkesnės detalės, jomis užpildant svarbiausią ekrano dalį. John Addison muzikinis palydėjimas glaudžiai derinasi su filmo eiga ir stipriai paryškina pagrindinio veikėjo žygius ar nesėkmes.

     Sudėtingą Tom Jones vaidmenį virtuoziškai atlieka Albert Finney. Tiek jis, tiek pats filmas, be abejonės, bus rimti konkurentai dėl šių metų Oscar premijų. Susannah York sukuria švelnų kaimo mylimosios charakterį. Jos tėvo rolėje Hugh Griffith puikiai perteikia aristokratijos veidmainiškumą. Tarp gausių artistų šalutinėse rolėse ypač pažymėtini: Joyce Redman, George Devine, Joan Greenwood, Diane Cilento, David Tomlinson, Dame Edith Evans ir kt.

Skaityti daugiau:

Skaitytojų žodis

SPALIO MĖN. NUMERIS

     Mūsų religinės ir tautinės kultūros žurnalas, leidžiamas tėvų jėzuitų, nuolat tobulėja ir daro pažangą... Jaučiamas išradingumas medžiagos laužyme į puslapius, įvestos naujos vinjetės, parinktos patrauklios iliustracijos, visą puslapį paskiriant buvusiam redaktoriui tėvui J. Vaišniui, S. J., atskiru straipsniu apžvelgiant ir jo sėkmingą darbą. Gerą įspūdį daro, kai jauti rodomą respektą ir anksčiau buvusiems to pažangaus žurnalo kūrėjams, tvarkytojams... Žurnalas neša naujų vilčių, ypač, kai jaučiamas redaktoriaus nusistatymas įtraukti naujų, jaunesnių jėgų.

Dienraštis "Draugas"

     Sveikinu su tikrai nauja ir gaivia “L. L.” išvaizda.

Kornelijus Bučmys, O.F.M.

     Ir vėl “L. L.” pašoko gražų šuolį į priekį. Jūsų pasisakymams, ką jūs žadat duot skaitytojui ir kaip jį traktuot, yra šedevras ir lietuviškoj spaudoj unikumas.

N. N.

     Ypatingai gražus įvadas, kur įpinate įvairius skyrius į “L. L.” tikslą ir dėmesio sritis. Patinka ir trumpos ištraukėlės puslapių viršuje.

Antanas Saulaitis.S. J.

Skaityti daugiau:

1963 M. TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
ATSINAUJINANČIOJE BAŽNYČIOJE
 
 
AKIRAČIUS PLEČIANT
 
 
IDĖJOS IR ŽMONĖS / GYVENIMO IŠMINTIS
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
JAUNIMO PASLAPTYS / JAUNYSTĖS KRYŽKELĖS
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
IŠ FILMU PASAULIO / EKRANO MIRGESY
 
TARAS BULBA (A. R., 34), A KIND OF LOVING (A. R., 34), DAVID AND LISA (A. R., 34), DĖL “BOCCACCIO 70” RECENZIJOS (K. B., 35), IN SEARCH OF THE CASTAWAYS (A. R., 71), ELECTRA (A. R., 72), FREUD (A. R., 72), DIVORCE ITALIAN STYLE (D. K., 106), LAWRENCE OF ARABIA (J. V., 107), DEVI (K. B., 142), SON OF FLUBBER (K. B., 143), FIVE MILES TO MIDNIGHT (K. B., 143), THE ISLAND (D. K., 175), DAYS OF WINE AND ROSES (D. K. 176), TERM OF TRIAL (K. B., 176), SUNDAYS AND CYBELE (K. B., 177), THE LONELINESS OF THE LONG DISTANCE RUNNER (K. B., 178), STORY OF JOSEPH AND HIS BRETHREN (K. B., 178), CLEO FROM 5 TO 7 (K. B., 248), THE LONG ABSENCE (K. B., 249), MONKEY IN WINTER (K. B., 250), NO EXIT (K. B., 250), THE FOUR DAYS OF NAPLES (K. B., 214), MAN FROM THE DINER’S CLUB (K. B., 214), THE LOVERS OF TERUEL (K. B., 215), BILLY BUDD (S. S., 215), CLEOPATRA (K. B., 284), 8% (K. B., 285), MONDO CANE (K. B., 286), THE PLAYBOY OF THE WESTERN WORLD (K. B., 287), THE STRIPPER (A. R., 288), TOYS IN THE ATTIC (A. R., 288), THE LEOPARD (K. B., 321), WINTER LIGHT (K. B. 322), LAZARILLO (K. B., 323), LOVE AT TWENTY (K. B., 324), WRONG ARM OF THE LAW (K. B., 357), THE LILIES OF THE FIELD (K. B., 358), TWO DAUGHTERS (K. B., 358), WOMEN OF THE WORLD (K. B., 359), MURDER AT THE GALLOP (K. B., 360), TOM JONES (K. B., 391), LORD OF THE FLIES (K. B„ 392), THE GOOD SOLDIER SCHWEIK (K. B„ 392), THE SUITOR (K. B., 393).
 
A. R. — Alė Rūta; K. B. — Kornelijus Bučmys, O.F.M.; D. K. — Dalė Koklytė; J. V. — J. Vaišnys, S. J.; S. S. — Stasė Semėnienė.
 

PASKUTINIS LAPAS

KOKĮ AŠ NORIU MATYTI KUNIGĄ

KIEKVIENA PROFESIJA turi tuos, kuriems ji tarnauja: gydytojai — pacientus, pardavėjai — pirkėjus, amatininkai — darbą užsakančius. Ir kiekvienas pašaukimas turi tuos, dėl kurių pašauktasis kviečiamas; visuomeninkas — visuomenės narius, rašytojas — jo kūrybą skaitančius, tėvai — vaikus. Kai kurie pašaukimai gali tapti profesijomis, kai kurie ne. Tėvas negali tapti iš profesijos tėvu; rašytojas iš profesijos gali rašyti; tačiau jei kas rašo tik iš profesijos, ne iš pašaukimo, tas yra tik rašeiva.

KUNIGYSTĖ savo esme yra pašaukimas. Profesija ji yra tik atsitiktinai ir niekada vien profesija. Kaip profesija, kunigystė apimtų tik tuos, kuriuos kunigas aptarnauja: klebonas — parapijiečius; kapelionas — ligoninės ligonius ar mokyklos mokinius; organizacijos dvasios vadovas —- jos narius. Kaip pašaukimas, kunigystė išeina iš tų siauresnių ribų, nes kunigas yra šaukiamas ne vien dėl jo tiesioginiai aptarnaujamųjų, bet dėl visų, kuriuos jis sutinka.

MŪSŲ ŽURNALO 1963-1964 m. konkurso tema kaip tik liečia tuos plačiuosius kunigo santykius su visais žmonėmis: su katalikais ir nekatalikais, su tikinčiaisiais ir netikinčiaisiais. Konkursui skirtame rašinyje galima nuodugniai išgvildenti tuos santykius; galima pasitenkinti vienu ar kitu. Medžiagos apimtis yra reikšmingas dalykas, tačiau dar svarbesnė yra vaizdinė ar logiška galia, kuria medžiaga pristatoma. Tad galima sukurti kontrastais nuspalvintą gyvenimišką vaizdeli arba atpasakoti tikrą kunigo pasišventimą parodanti įvykį. Pagaliau, taip pat galima, kaip vienas besišypsantis šeimos tėvas išsireiškė, parašyti rašinį tema “Kokį aš norėčiau matyti save, jei būčiau kunigas”.

RAŠINYS turi būti ne ilgesnis 3000 žodžių. Konkurso paskutinė diena — 1964 m. vasario 1 d. Skiriamos trys premijos: I — 100 dol., II — 60 dol. ir III -— 40 dol.

NAUJI LEIDINIAI

Dr. J. Savasis, KOVA PRIEŠ DIEVĄ LIETUVOJE. Iliustruotas ir dokumentuotas leidinys apie religijos persekiojimą komunistų okupuotoje Lietuvoje. Išleido prel. P. Juras. Spausdino Immaculata Press. 91 psl. Kaina 1 dol. Užsisakoma “Darbininke”, 910 Willoughby Avenue, Brooklyn, N. Y. 11221.

N. Kvietkelis. IŠSILAISVINUSIOS LIETUVOS ŪKIO ATSTATYMAS. “Tėviškės Aidų” leidinys, Melbourne, Australija. 31 psl.

AIDAI. Mėnesinis kultūros žurnalas. Spalio mėn. nr. turinyje: S. Sužiedėlio “Lietuvių tautos likimas”, paskaita PLB seime Toronte; V. Čižiūno “Mūsų politinės vienybės ir strategijos klausimu”; dr. J. Griniaus “Lietuviai studentai dabartinėj Lietuvos literatūroj”; P. Pauliukonio “Amerikos lietuvių istorija kaip tautinio auklėjimo priemonė”; V. Maciūno “Pluoštas dokumentų apie Antaną Strazdą”; J. Mikuckio ir K. Grigaitytės eilėraščiai ir kt.

LAIŠKAI LIETUVIAMS

2345 West 56th Street Chicago, Illinois, 60636