Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1963m. 5 Gegužis

1 9 63 GEGUŽIS (MAY) VOL. XIV, NO. 5

T U R I N Y S

TAURĖ ŠALTO VANDENS — Sesuo M. Jurgita ............. 146

AŠTUONI PALAIMINIMAI (II) — A.    Grauslys ............... 150

KUNIGAS KARO SŪKURY (XII) — B.    Krištanavičius, S. J. ... 157

PAGARBA MOTINOS ŽODŽIUI — E. Pakalniškienė ...........167

TIKRIEJI TĖVAI — E. Šulaitis . . 163

AR SVARBIAU, KAD VAIKAI BŪTŲ GERI LIETUVIAI — B. Mažeikienė. 170

RASOS PASLAPTIS — V. Frankienė ............... 171

IŠ FILMŲ PASAULIO — D. Koklytė ir K. Bučmys, O.F.M. ..... 175

SKAITYTOJŲ LAIŠKAI .......... 179

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas V a i š n y s, S. J.

Viceredaktorius —- Kęstutis Trimakas, S. J.

Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.

Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas

Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.

Spaustuvė — Immaculata Press. Putnam, Connecticut.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., Yearly subscription $3.00, single copy 30c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, 111. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

 

GRAŽIAUSIAS ŽODIS ŽMONIJOS ŽODYNE — TAI MOTINA.

VISAIS AMŽIAIS JAI SKIRIAMA GILI PAGARBA IR ŠVELNI MEILĖ

TACITAS SAKO, KAD MOTINA YRA KAŽKAS ŠVENTA IR PRANAŠIŠKA.

GOTAI MOTINĄ VADINO MATOMĄJA DIEVYBE.

BABILONIJOS KARALIUS HAMURABI, GYVENĘS 2000 M. PRIEŠ KRISTŲ,

SENIAUSIAME PASAULYJE ĮSTATYMU RINKINYJE SAKO:

’’JEI SŪNUS PASAKYTU SAVO MOTINAI — TU MAN NE MOTINA,

TEBŪNIE PASMERKTAS IR IŠVARYTAS IŠ BENDRUOMENĖS.”

EGIPTO IŠMINČIUS ANI, GYVENĘS XI Š. PRIEŠ KRISTŲ,

DUODAMAS SAVO SŪNUI PATARIMUS, SAKO: “APRŪPINK JĄ DUONA

IR NEŠIOK, KAIP JI TAVE NEŠIOJO.”

IR LIETUVIS PRABYLA Į MOTINĄ ITIN ŠVELNIAIS ŽODŽIAIS:

“MOTINA, MAN SAULĖ TAVO VEIDĄ MENA,

VARGO RAUKŠLĖS ŠVIEČIA, KAIP ŽVAIGŽDŽIŲ KELIAI,

VISĄ ŠITOS ŽEMĖS KLAIDŲ KELIĄ MANO

TEGU ŠVIES MAN TAVO VEIDO SPINDULIAI.”

(B. Brazdžionis)

* *  *

TAURĖ ŠALTO VANDENS

SESUO MARIJA JURGITA

(“L. L.” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

ASAULYJE yra daug oro ir vandens, daug žemės, nemaža ugnių ir daiktų, panašių į ugnį. Yra daug žmonių, kuriuos galima suskirstyti į dvi kategorijas: laimingus ir nelaimingus. Deja, neturime duomenų galutiniam sprendimui, kurios rūšies daugiau. Aišku, galima spėlioti. Yra taip pat gėris ir blogis. Šie vartoja slapyvardžius, vienas iš nuolankumo, kitas iš gėdos. Žmogaus charakteryje vartojami slapyvardžiai yra "dorybė” ir "yda”, pasirašą visokiomis vingiuotomis linijomis, daugiau ar mažiau išskaitomomis.

     Šie visi daiktai, kurių yra daug, kovoja. Ugnis su vandeniu, dangus su žeme; žmogus su žmogumi ir su savimi; gėris su blogiu. Kovos centras, pats mūšio laukas, kuriame nelieka medžių, už kurių galima pasislėpti, yra žmogus. Jame vyksta kova, galutinė, lemiamoji kova. Gėris ir blogis visu smarkumu kaunasi: jei gėris laimi, žmogus laimingas, jei blogis — jis laimės neturi. Labai paprasta.

     Įdomu būtų sužinoti, ar yra daugiau laimingų, ar nelaimingų žmonių... Ar dorybė valdo šalis ir miestus ir kaimus, ar yda... Mes matome tik realybės nuotrupas, didžiosios žmogaus realybės, todėl negalime ir neturime teisės apgraibomis spręsti.

     Žinoma, sprendžiam. Kiekvienas pretenduoja į teisėjus.

     Dorybės. Dorybė yra gėris, pastoviai veikiąs žmoguje; yda — blogis. Gal užeina pagunda atsisėsti ir surašyti dviejose eilėse savo dorybes ir ydas. Gal dar didesnė pagunda surašyti kaimyno. Ieškoma dorybėlių. Vien faktas, kad reikia ieškoti, parodo trūkumą arba objekte, arba dažniausiai ieškotojuje. Man atrodo (gal klystu), jog vienas iš pirmiausių charakterio bruožų, kuriuos ypač jaunas asmuo norėtų sau priskirti, yra linksmumas. Tai visai natūralu ir populiaru. Jis gali būti dvejopas: arba gimstąs iš laimės, arba "linksmumas” (kabutėse), kuris nekartą pažymi šios dienos ir šios šaunios civilizacijos žmogų.

     Vaikščiodamas mieste, sėdėdamas prieš televiziją, užėjęs į krautuvę — kur tik pažiūrėsi, visur dantys. Dantys skelbia gėrimą, kuris, deja, tuos pačius dantis sugrauš; dantys krautuvėj už stalo laukia, kad užėjęs maloniai pasijustų ir — pirktų, pirktų, pirktų. Televizijoje vebrų dantys skelbia pastą, kuri padarys pirkėjo dantis blizgančius ir malonius, bendraujant su žmonėmis: šypsena be baimės. Dantų era. Nieko prieš dantis neturiu: jie yra naudingi, jie padaro šypseną atvirą, draugišką. Jie šypsenai padeda, bet jie nėra šypsena.

     Sakykim, nusiperki tą gėrimą. Geri, geri — o nei linksmiau, nei sveikiau. Galop keliauji pas dantų gydytoją. Vėbras, aišku, nekaltas, kad jo dantis skelbimams vartoja. Dantims pasta irgi naudinga. Bet ne nuo jos šypsena ar laimė pareina.

Skaityti daugiau:

AŠTUONI PALAIMINIMAI (II)

ALFONSAS GRAUSLYS

IRMAJAME šiuo klausimu straipsnyje nagrinėjome tris pirmuosius šaltinius, iš kurių trykšta laikinė ir antgamtinė palaima, gaivindama tas sielas, kurios gyvena Viešpaties palaiminimų dvasia ir nuotaika. Šitą dvasią ir nuotaiką, anot didžiausių katalikų teologijos autoritetų, šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio, žadina Šv. Dvasia savo teikiamomis dovanomis. Tai galima pasakyti apie visus aštuonis palaiminimus.

     Pirmajame straipsnyje mes sąmoningai sustojome tik prie pirmųjų trijų palaiminimų, nes, teologų tvirtinimu, tie palaiminimai yra tarpusavy giminingi, ypač ta prasme, kad jų visų trijų palaima galų gale kyla iš bendro šaltinio — iš nuodėmės vengimo ir kovos prieš ją. Ir tikrai, argi, pirmuoju palaiminimu kovojant už neprisirišimą prie turto, tuo pat nekovojama prieš didįjį nuodėmių šaltinį? Ar turtas, turimas ir valdomas be pirmojo palaiminimo dvasios, nepasidaro puikybės ir negailestingumo šaknis? Ar jis nesunaikina pačių didžiųjų krikščioniškųjų dorybių, pvz. nuolankumo, Dievo ir artimo meilės? Ar antrojo palaiminimo romumo dvasia neslopina pykčio ir keršto, tų gausių nuodėmių versmių? Ar trečiuoju palaiminimu nenutraukiamas ryšys su nuodėme, kai dėl padarytųjų nuodėmių liūdima ir verkiama?

     Likusieji penki palaiminimai, kuriuos čia pagvildensime, giminingumo atžvilgiu taip suskirstomi: a) ketvirtasis ir penktasis, kuriais trokštama teisybės ir daroma viskas, kad būtų galima ją įvykdyti bei gailimasi kenčiančiųjų — tai krikščioniškojo veiklumo palaiminimai; b) likusieji trys, būtent, širdies švarumas, taika su Dievu ir žmonėmis ir dėl Dievo kenčiamas persekiojimas mus ypatingai prie Dievo priartina ir su Dievu sujungia.

* * *

“Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti” (Mato 5, 6)

     Modernieji šio palaiminimo aiškintojai sako, kad pirmoje eilėje čia galvojama apie tuos, kurie kenčia ekonominį skurdą, nes jie kaip tik alksta ir trokšta teisybės — socialinio teisingumo. Sotieji tokio alkio nejaučia ir nesupranta. Pagal šio palaiminimo dvasią, Kristaus sekėjai turėtų labiau už visus kitus nerimauti ir kankintis dėl socialinio neteisingumo bei ekonominio skurdo pasaulyje ir drauge turėtų daryti visa, ką tik gali, kad socialinis teisingumas būtų vykdomas.

Skaityti daugiau:

KUNIGAS KARO SŪKURY (XII)

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Nelaukti svečiai)

     Praėjus maždaug dešimčiai dienų nuo sąjungininkų atvykimo, pasijutau turįs karščio ir, patariamas gydytojo, atsiguliau į lovą. Kun. Sagasta, seselė vyresnioji ir sekretorė papasakojo, kas dedasi stovykloje, ir pridėjo, kad porą dienų gali ir be manęs apsieiti. Aš turiu būtinai pasilsėti.

     Taip ir padariau. Išleidęs bendradarbius, apsiverčiau ant kito šono ir pradėjau snausti.

     Snaudžiau ar miegojau gal tik kokį pusvalandį ir lyg sapne išgirdau triukšmą. Kai pakėliau galvą, supratau, kad nesapnuoju. Bet kas čia galėtų būti? Juk stovykloj, rodos, buvo viskas tvarkoj.

     Pašokęs nuo lovos, užsimečiau apsiaustą ir artinaus prie lango. Tuo tarpu kažkas pasibeldė į duris. Nelaukęs net atsakymo, į kambarį atbėgo policijos viršila ir pranešė, kad prieš keletą minučių į stovyklą atvažiavusi Marija. Kai žmonės ją pamatė, tuojau pradėjo spiestis aplink automobilį, šaukti ir jai grasyti. Jis liepęs žmonėms nusiraminti, bet niekas jo nepaisąs. Kai kurie karštuoliai dedasi, lyg norėtų Mariją sudraskyti. Būtų gera, jei aš nueičiau ir nuraminčiau žmones.

     — Ne, — atsakiau viršilai, — neisiu. Turiu karščio ir vos galiu pavilkti kojas. Pasiimk keletą policininkų ir neleisk Marijos fiziniai užgauti. Bet kolioti tegul ją kolioja, kas ir kaip išmano. Tegul žmonės bent kartą išsidūksta. Tik niekad neprasitark, kad aš negaluoju.

     Viršila šyptelėjo ir išėjo.

     Jis, matyt, gerai pildė mano instrukciją, nes žmonės dūko, kaip pasiutę. Kad nebūtų jokios abejonės, jog dūkimas neišeina iš ribų, priėjau prie lango pasižiūrėti. Balkonas dengė automobilį ir Mariją, bet matėsi du prancūzai kareiviai, kurie spoksojo į minią ir tarsi nežinojo, ką daryti. Atrodė, kad Marijai negrėsė joks pavojus.

Skaityti daugiau:

DAIL. JUOZAS PAUTIENIUS, DAIL. VIKTORAS PETRAVIČIUS

     Šis "Laiškų Lietuviams” numeris yra iliustruotas dail. J. Pautieniaus ir dail. V. Petravičiaus meno kūriniais, kurie buvo išstatyti jų suruoštose parodose Čikagoje, Los Angeles ir Detroite. Visos šio numerio užsklandosV. Petravičiaus grafikos darbai.

     DAIL. JUOZAS PAUTIENIUS, gimęs 1900 m. Marijampolės apskrityje, 1924 m. baigė Kauno meno mokyklą ir vėliau mokytojavo Marijampolėje. Baigęs meno mokyklą, nutapė nemaža kūrinių, kurių vieną įsigijo Karo Muziejus. Vėliau metė tapytojo užsiėmimą ir tik po 20 metų, išvykęs į Vokietiją, vėl pradėjo tapyti ir suruošė keletą parodų. Atvykęs į Ameriką, nuo 1951 m. kasmet dalyvauja tiek lietuvių, tiek amerikiečių ruošiamose meno parodose. Už savo kūrinius yra gavęs porą premijų ir yra pardavęs labai daug paveikslų. Jo kūriniai, tapyti špachteliu, atstovauja dekoratyvinį impresionizmą. Yra nutapęs keletą portretų, bet labiausiai reiškiasi peisažuose.

     DAIL. VIKTORAS PETRAVIČIUS, gimęs 1906 m. Šakių apskrityje,1935 m. baigė Kauno meno mokyklą ir M. Dobužinsko grafikosdekoracijos studiją. Vėliau Paryžiuje baigė dvi meno mokyklas ir lankėsi meno tikslais Italijoje. Tad savo profesijai dailininkas, atrodo, yra pilnai pasiruošęs. 1937 m. tarptautinėje meno ir technikos parodoje Petravičius už savo grafikos darbus gavo aukščiausią įvertinimąGrand Prix. Yra iliustravęs daug knygų, dalyvavęs eilėje parodų Lietuvoje ir užsienyje, daug jo darbų yra įsigijusios įvairios meno galerijos ir privatūs asmenys.

     Dar gyvendamas Lietuvoje, Petravičius nepasitenkino iki šiol vyravusiu realizmu, bet ieškojo naujų kelių, kurių jis ir dabar tebeieško. Be abejo, jis yra stipriausias grafikoje, kurioje ypač yra ryškus primityvus paprastumas ir lietuvių liaudies motyvai.

     Neseniai šių dviejų dailininkų Čikagoje suruoštos parodos proga poetas K. Bradūnas taip mėgino apibūdinti jų kūrybą: "Ši parodatai ne besišypsančių žmogaus veidų galerija. Tai būties šviesiojo prado šypsena, besiskleidžianti saulėtuose J. Pautieniaus gėlynuose ir poezijos kupinose V. Petravičiaus abstrakcijose. Nebėra čia tos tragiškai kruvinos dažų konvulsijos ar beviltiškai juodos bedugnės nasrų. Nebėra nė to šių dienų mene dažno atsitiktinumo. Viskas balansuotai apgalvota, lyriškai ir intymiai išjausta. Prieš akis skleidžiasi būties šypsena, kurios nei vulgarios sistemos, nei piktojo rankos nepasiekia sunaikinti. Šitokią būtį pamatyti ir suvokti yra tikra atgaiva trumpaamžių rūpesčių ir nežinios prislėgtai žmogaus dvasiai.”

Redaktorius

V. Petravičius Zuzė ir jos arkliai

Skaityti daugiau:

PAGARBA MOTINOS ŽODŽIUI

EMILIJA PAKALNIŠKIENĖ

     —    Mama, ar aš galiu eiti pas Andriejų televizijos žiūrėti?

     —    Gali eiti, bet žiūrėk — pusę keturių būk namie.

     Parėjo jis pusę penkių.

     —    Negrįžai laiku. Daugiau pas Andriejų nebeisi. Atsimink tai ir nebesiprašyk išleidžiamas.

     Po poros dienų jis vėl pasiprašo, ir motina jį vėl išleidžia. Negrįžta laiku ir šį kartą. Motina bara jį ir įtikinėja, kad pas Andriejų jo jau niekuomet daugiau nebeišleisianti. Bet jos žodžiai nedaro jam įspūdžio. Išklauso juos kantriai, tačiau be rūpesčio, apie ką kita tuo metu galvodamas. Jis juk žino, kad mama tik taip šneka. Ji mėgsta apie nemalonius dalykus daug šnekėti. Bet ji išleis jį vėl, kai jis kitą kartą pasiprašys. Tik, žinoma, ne tuojau, ne šiandien, kai mama pikta tebėra.

     —    Kiek kartų sakiau nepalikti išmėtytų žaislų, — barasi ji, rankiodama mažesniojo vaiko žaislus. — Jeigu dar sykį rasiu juos asloje, sumesiu į krosnį. Jeigu bent vieną sykį berasiu. Atsimink tai.

     Bet į krosnį žaislų, aišku, ji nemeta, o kiekvieną kartą pati surenka juos į dėžę.

     —    Nutilk! — surinka ji, vaiko triukšmo kambaryje nebepernešdama. — Jeigu nenusiraminsi, sąšlavų vežėjams atiduosiu. Įsimes jie tave į tą didelį vežimą.

Skaityti daugiau:

TIKRIEJI TĖVAI

EDVARDAS ŠULAITIS

     Prieš kiek laiko amerikiečių spaudoje buvo plačiai rašoma apie baisų vaistą, vadinamą "thalidomide", kuris iššaukęs nesveikų kūdikių, dažniausiai be kai kurių galūnių, gimimą. Dėl to Amerikoje buvo pasireiškęs tam tikras sąmyšis tarp šeimos prieauglio belaukiančių tėvų. Buvo prieita net prie to, kad kai kurios motinos bandė įvairias priemones, norėdamos išvengti kūdikių gimimo, nes bijojo, kad jie nebūtų deformuoti.

     Savaime suprantama, jog kiekvienas tėvas ar motina nori, kad jų vaikai gimtų ir augtų sveiki. Tačiau kai to siekiama, išeinant iš moralinių ir etinių normų, tai jau nėra gera. Tokie tėvai dažnai rūpinasi ne tiek vaikų gerove, kiek savo patogumais, todėl labiausiai jaudinasi ne dėl to, kad gimę nesveiki vaikai turės kęsti daug nemalonumų, bet tik dėl to, kad jie patys turės daugiau įsipareigojimų ir mažiau laiko galės skirti savoms pramogoms.

     Kai Amerikoje siautė "thalidomide" sukelta isterija, teko skaityti rašinį apie vieną vaiką, gimusį be rankų ir be kojų. Tai Johnny Kemp, 12 m. amžiaus jaunuolis, gyvenąs Bismark, N. D. Jis į šį pasaulį be rankų ir be kojų atėjo, nežinia, dėl kurios priežasties, nes "thalidomide" tada dar nebuvo žinomas. Tačiau šis berniukas, kaip ir tūkstančiai jo likimo draugų, šiandien džiaugiasi gyvenimo teikiamais malonumais, gal kartais dar labiau negu rankas ir kojas turintieji jaunuoliai.

     "Yra daug dalykų, kurių negalėsi daryti, bet negalvoki apie tai. Aš visada galvoju apie tuos dalykus, kuriuos aš galiu daryti", toks yra jaunojo Johnny patarimas jo likimo draugams.

Skaityti daugiau:

AR SVARBIAU, KAD MŪSŲ VAIKAI BŪTŲ GERI LIETUVIAI, AR GERI ŽMONĖS?

B. MAŽEIKIENĖ

     "Žinoma, svarbiausia yra tai, kad jie išaugtų gerais žmonėmis. Todėl nesvarbu, kaip jie kalbės, kur jie priklausys, kokią bažnyčią lankys — svarbu, kad jie taptų gerais žmonėmis".

     Tokias mintis galima vis dažniau išgirsti iš šiame krašte subrendusių jaunuolių tėvų ir net lietuviškų jaunimo organizacijų vadovų.

     Kas gi yra geras žmogus? Ar tas, kuris, užmynęs ant kojos kitam, visuomet mandagiai atsiprašo, kuris niekad nepamiršta nusiplauti rankų prieš valgį ir kuris, pagaliau, įsigijęs profesiją, veda žmoną, nusiperka gražų namą ir laimingai gyvena? Taip, jis gali būti ir geras žmogus, bet niekam nenaudingas arba net žalingas. Vadovaujantis tokia logika, galima būtų pasakyti: "Nesvarbu, kad jis komunistas, fašistas ar kitoks. Svarbu, kad jis geras žmogus". O paskirų gerų žmonių yra ir komunistų, ir kitų išsigimusių ideologijų žmonių tarpe. Bet sudėk juos visus į krūvą, ir jau gaunasi grėsmė visam civilizuotam pasauliui.

     Ne, žmogui, ypatingai jaunam žmogui, neužtenka būti paviršutiniškai geru. Jam reikia duoti tvirtas šaknis bei tradicijas, į ką jis galėtų atsiremti, ir sparnus — idėjas, kuriomis jis galėtų užpildyti savo jaunatvišką nerimą. Kitaip, tas nerimas išsiverš į nuotykių ieškojimus, nusikaltimus ir visiškus šunkelius.

     Kadangi mes, kad ir kaip norėdami, nepadarysim iš savo vaiko nei airio, nei škoto, tada mums nieko daugiau nė nelieka, kaip perduoti savo vaikams tas lietuviškas šaknis, tą lietuvybę, kuri reiškia ne tik "mylėk Lietuvą", bet visą lietuvišką gyvenimo būdą, papročius, pažiūras ir kultūrą. O mūsų papročiai ir gyvenimo būdas toli pralenkia šio krašto gyvenimo būdą, kaip tik dėl tos priežasties, kad mes nebuvom taip labai civilizuoti, bet vadovavomės labai sveikais, civilizacijos nesugadintais instinktais. Jei paimsime mergaičių, žemiau 20-ties metų susilaukusių nelegalių vaikų, skyrybų, jaunuolių nusikaltėlių ir kitas statistikas, pamatysime, kad šiose srityse esam dar labai "atsilikę", atseit, stovime visokeriopai aukščiau.

Skaityti daugiau:

RASOS PASLAPTIS

VANDA FRANKIENĖ

(“L. L.” konkurse II premiją laimėjusi novelė)

Dorybė — tai dvasios perlas, puošiąs žmogų ir skleidžiąs aplinkiniams gėrio ir grožio spindulius.

ASA ir JULĖ nuo pat mažų metelių buvo neišskiriamos draugės. Susipažino, kai laikėsi mamytės rankos ir iš baimės ašarojo, pirmą dieną patekusios į vaikų darželį, — abi mažos, vos penkerių metų pupos. Vėliau apsiprato ir susidraugavo. Kartu baigė vaikų darželį, pradžios mokyklą, ir štai dabar paskutinės išeina po baigimo iškilmių iš "Marijos" gimnazijos, laikydamos rankose baigimo atestatus. Rasa sulaiko beskubančią draugę ir dar kartą žvelgia į didingus gimnazijos rūmus, kuriuose taip jaukiai praleido ketverius mokslo metus. Ir nesuprantamas graudumas apima ją. Staiga Julė užbėga atgal laiptukais, truktelia sunkias mokyklos duris ir linksmai sušunka:

     — Paskutinį kartą... daugiau nebevarstysiu tų durų! Uždarau jas ir už jų palieku tuos sunkius ketverius mokslo metus...

     Rasos veidu nuslenka susimąstymo šešėlis, ir ji žvilgtelia atsisveikindama į besileidžiančios saulės rausvai nušviestus antrojo aukšto langus. Jų klasė — ten kampe, o iš lango seselės Teresės akys su meile žvelgia į dvi mergaites — savo mokines. Rasa mostelia ranka ir nusišypso savo geriausiai mokytojai, kuri tiek begalinės kantrybės ir meilės parodė, bemokydama jas.

     Kas ji, toji nuostabi seselė? Tai graži, jauna, išsižadėjusi gyvenimo iš meilės Dievui. O gyvenimas juk toks gražus ir žavus. Ak, niekados nepajėgčiau to padaryti! Ne — ne!... Ne lūpos, bet pati jaunutė spurdanti Rasos širdelė išsako šiuos žodžius. Ir ji girdi savo dvasios ausimis švelnų seselės balsą:

     —    Rinkit saulės spindulius gyvenime, venkit purvo, ir rasit laimę.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

DALĖ KOKLYTĖ

THE ISLAND

     Daug kas net nebus girdėjęs apie ši retą filmą ir gal nustebs Čia jo rastu paminėjimu. Bet pamačius, jo nepaminėti neleidžia sąžinė. Tai yra japonų gamybos filmas, tačiau kalbos barjeras čia visai neaktualus, nes filme visiškai nekalbama. Tos tylos tikslas nėra parodyti filminį mandrumą ar aktorių vaidybinius sugebėjimus. Tai beveik savaime išplaukia iš filme rodomos aplinkos.

     Keturi žmonės, vyras, žmona ir du maži sūnūs, gyvena mažutėje saloje, kur nėra geriamo vandens nei žmonėms, nei augalijai. Supratus tų keturių vargingoje lūšnelėje gyvenančių žmonių aplinkos bei santykiavimo paprastumą, aišku, kad čia žodžiai visai nereikalingi. Tų žmonių kasdieninis užsiėmimas — iš netoliese esančio žemyno vandens irklavimas 5 salą nėra reikalingas nei kokių nors diskusijų, nei paaiškinimų. Sunkus vandens nešimas 5 salos aukštumoje esančius daržus taip pat nereikalauja žodžių, o tik atsidėjimo ir jėgos. Taip pat be žodžių aiški ir primityvi namų ruoša. Jausmai, kurie juos vienas su kitu riša, gal prarastų savo vertę žodžiuose. Kas gali žodžiais tinkamai išreikšti tikėjimą, meilę, džiaugsmą, baimę, kančią, sielvartą? Salos gyventojai šiuos jausmus pergyvena kaip nebyliai, bet žiūrovas juos puikiai supranta. Jie yra japonai, visai kitos kultūros atstovai, bet mums jie, kaip žmonės, artimi ir aiškūs, jų jausmai suprantami ir be žodžių.

     Šią minti pajutus, išryškėja filmo grožis ir įdomumas. Čia galima daug įdomumo rasti ir įprastame orientališkame gracingume, panaudotame atvaizduoti paprastą ir pilką tų žmonių kasdienybę. Įspūdingiausi momentai, kurie ypač filme pabrėžti, nes labai svarbūs tematikos išvystymui, yra žemyne prisisemto vandens irklavimas į salą ir nešimas į kalną laistyti daržams. Tiek vyro, tiek moters irklavimo judesiai yra ritmingi, lyg modernaus šokio taktas. To užsiėmimo monotonija yra panaudota išreikšti šitų žmonių dvasiniam ramumui ir pasivedimui savo likimui. Atrodo, kad jie laimingi ir patenkinti kiekvienu savo veiksmu, kiekvienu darbu, viskuo, kas jiems skirta. Jų vienintelis tikslas ir troškimas — visa tam suteikti grožį ir prasmę. Iš tikrųjų, ar ne kiekvieno žmogaus yra toks pat tikslas, nesvarbu, kas tas žmogus bebūtų, kokiai kultūrai ar klasei priklausytų?

     Kartais mums reikia pastatyti gyvenimą gryname aplinkos praprastume, kad suprastume jo prasmę ir grožį.

DAYS OF WINE AND ROSES

     Alkoholizmo problema šių laikų visuomenėje nėra retenybė. Kiekvienam žmogui pasitaiko nemaža progų atsidurti tokiose padėtyse, kur gėrimas yra tapęs priimtu ritualu. Alkoholis dažnai vilioja modernaus gyvenimo įtampos išvargintą žmogų ieškoti valandėlės atsipalaidavimo nuo savo aplinkos, bėdų ir atsakomybės. Šiame filme gal pirmą kartą yra mėginta ekrane parodyti alkoholizmo žala žmogui.

Skaityti daugiau:

Skaitytojų Laiškai

VAIKŲ LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO KLAUSIMU

     Atskirais atvejais buvo tekę skaityti apie vaikų draugystes, tačiau ten būdavo aprašomos draugystės pavieniais amžiaus laikotarpiais. Tad buvo tikrai malonu skaityti p. Maldeikio straipsnį, kuriame buvo išnagrinėti visi draugystės tarpsniai. Pasigedau daugiau konkrečių patarimų lietuvybės išlaikymo klausimu.

     Kiek supratau, visi vaikai yra daugiau ar mažiau konformistai. Prisimenant, kaip mes patys Lietuvoje juokdavomės iš vienos mažumos grupės vaikų, negalima dabar kaltinti vaikų už norą prisitaikyti prie draugų. Juk vaikai yra tokie negailestingi vieni kitiems, jei tik pamato keistų skirtumų! Labai nenorėčiau, kad ir mano pačios vaikai pajustų tą negailestingumą.

     Norėčiau p. Maldeikį paklausti poros patarimų. Prieš keletą metų perskaičiau vieno amerikiečio, vaikų psichologo, straipsnį, kuriame jis duoda patarimus amerikiečiams tėvams, norintiems savo vaikus išmokyti svetimos kalbos. Kad abi kalbos nesimaišytų, jis pataria iki 5 m. amžiaus su vaiku kalbėtis tik svetima kalba, t. y. skirtinga nuo tos, kurią jis vartos mokykloje. Angliškai jis pataria pamokyti tik prieš pat vaikui einant į mokyklą. Tas psichologas sako, kad taip išmokta kalba liks gryna ir pasiliks ilgai vaiko pasąmonėje, net jeigu nebus vėliau naudojama.

     Manau, kad lietuviams tėvams ši teorija būtų priimtina, iki 5 m. amžiaus vaikus mokant tik lietuviškai, o tik vėliau, prieš pradedant mokyklą, pamokant angliškai. Nežinau, ar mano galvojimas teisingas.

     Iki šiol mes beveik visai neturime spalvotų knygučių, kur būtų rašoma vos bepradedantiems skaityti vaikams apie gyvuliukus, augalus ir kt. Amerikiečiai tokių knygelių turi labai daug ir labai įvairių. Jei greitu laiku panašių lietuviškų knygelių neatsiras, žadu savo vaikams ant amerikietiško teksto užklijuoti lietuviškąjį, pačios parašytą. Paveikslėliai liks tie patys, o vaikai galės lietuviškai apie juos pasiskaityti. Mano nuomone, tokių knygelių trūkumas yra didžiausias stabdis vaikų lietuvybei. Jeigu jiems turėsime patrauklių knygučių, tai raginti nereikės, kad jas skaitytų. įdomu, ar nebūtų galima gauti keletos tokių knygučių “copyright” teises vertimams į lietuvių kalbą, pasinaudojant jų iliustracijomis?

     Taip pat p. Maldeikiui būčiau labai dėkinga, jeigu jis sudarytų iki šiol Amerikoje vaikams išleistų lietuviškų knygelių sąrašą, suskirstydamas jas į skirtingas vaikų amžiaus grupes.

Reikšdama gilią pagarbą,

Gintarė Ivaškienė

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

Atsiusta paminėti

Vacys Kavaliūnas. KALNŲ GIESMĖ. ’’Draugo” konkurse premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas. 202 psl., kaina 2.50 dol.

Kotryna Grigaitytė. RUDENS SAPNAI. ’’Draugo” poezijos konkurse premijuotas poezijos rinkinys. Išleido Liet. Knygos Klubas. Aplankas V. Krištolaitytės. 80 psl., kaina 2 dol.

Vytautas Volertas. UPĖ TEKA VINGIAIS. Romanas. Aplankas P. Jurkaus. Išleido Liet. Knygos Klubas. 332 psl., kaina 3.50 dol.

Kun. J. Pauperas prašo paskelbti, kad lietuviai evangelikai netolimoje ateityje išvers visą Šv. Raštą i lietuviu kalbą. Bus tiksliai sekamas originalus tekstas. Ši dideli darbą mielai pasistengsime įvertinti, kai jis bus baigtas.

Lituanistikos kursai Fordhame

Ateinančią vasarą Fordhamo universitete bus dėstoma lietuvių kalba. Norintieji dalyvauti prašomi skubiai pranešti, kokio kurso pageidauja: pradedančiųjų, pažengusiųjų ar vyresniųjų. Formali registracija bus liepos 1 ir 2 d. Mokslas prasidės liepos 3 d. Kursams vadovaus prof. A. Vasys ir prof. J. Puzinas. Paskaitos bus vakarais 5:30 — 8:30 val. Lituanistams duodami keturi kreditai. Norintieji katalogo ir platesnių informacijų tesikreipia i prof. A. Vaši, Fordham University, New York 58, Box AA, N. Y. Tel. Code 212 FO. 7-5400, ext. 218.

Nuoširdžiai dėkojame auka parėmusiems ’’Laiškų Lietuviams” leidimą

50 dol. aukojoPetronėlė K., Chicago.

17 dol. aukojoM. Nausėda, Woodland Hills, California.

Po 7 dol. aukojo: dr. A. Baltrukėnas (Akron) ir L. Matakienė (Toronto).

5 dol. aukojoS. Barzda, 4 dol. aukojo O. Kanišauskienė (abudu Chicago).

Po 3 dol. aukojo: M. Ambrozaitis (Gary) ir dr. F. Tallat-Kelpša (Chicago), J. Matukas (Hinsdale).

Skaityti daugiau: