GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. ].

     Pirmoji II Vatikano Visuotinio Susirinkimo sesija užsibaigė su naujos dvasios atėjimu į Bažnyčią. Dalyvavusieji Bažnyčios tėvai pergyveno nuostabią vienybę ir pajuto tikrą laisvę ir brolišką meilę. Popiežiaus Jono XXIII noras atidaryti Bažnyčios langus ir įleisti šviežio oro įgavo per porą mėnesių gerą pradžią. Su naujos dvasios dvelkimu atsivėrė platūs ir didingi horizontai Kristaus karalystei žemėje. Tad ne be reikalo, visų pamėgtam ganytojui Jonui XXIII mirus, pabūgo ne tik katalikai, bet ir kiti krikščionys bei geros valios žmonės, kas atsitiks su pradėtuoju Susirinkimu bei jo gražiomis viltimis.

     Išrinktasis popiežius Paulius VI visus greitai nuramino. Jis ne tik iš naujo sušaukė Susirinkimą, bet taip pat reikalavo, kad Jono XXIII dvasia būtu tęsiama. Jis aiškiai nurodė, kad eis Susirinkime savo pirmatako pradėtu keliu.

     Atidarydamas antrąją Susirinkimo sesiją š. m. rugsėjo 29 d., popiežius Paulius VI suvedė visą svarstomą medžiagą į pagrindinius keturis Susirinkimo siekimus: (1) Bažnyčios pažinimas arba savęs suvokimas; (2) Bažnyčios reforma; (3) visų krikščionių susivienijimas ir (4) Bažnyčios ryšys su šių laikų pasauliu. Patieksime čia pagrindines popiežiaus kalbos mintis.

KRISTOLOGINIS SUSIRINKIMO ATSPALVIS

     Popiežius Paulius VI savo atidaromoje kalboje tarsi davė visam Susirinkimui kristologinį toną. Jis klausė susirinkusius Bažnyčios tėvus: Iš kur mes išeiname? Kokiu keliu eisime? Kur eisime? Jis davė vieną atsakymą šiems trims klausimams: "Čia šią valandą mes turime skelbti Kristų sau ir pasauliui aplink mus; Kristų savo pradžią;

     Kristų savo gyvenimą ir vadovą; Kristų savo viltį ir savo tikslą”. Tad visų Susirinkimo diskusijų išėjimo taškas turi būti tikroji Kristaus vizija, kuri pripažįsta Kristų kaip įsikūnijusį Žodį, Dievo Sūnų ir žmogaus Sūnų, pasaulio Išganytoją, žmonijos Viltį ir jos aukščiausią Viešpatį, Gerąjį Ganytoją, Gyvenimo Duoną, Vyriausią Kunigą ir mūsų Auką, vienintelį Tarpininką tarp Dievo ir žmonių, pasaulio Išgelbėtoją, amžinąjį laikų Karalių; Kristų, kuris pareiškia, jog mes esame Jo išrinktieji, Jo mokytiniai, Jo apaštalai, Jo liudininkai, Jo tarnai, Jo atstovai ir Jo gyvieji nariai, drauge su tikinčiųjų bendruomene sujungti didingame ir nuostabiame Mistiniame Kūne, Jo Bažnyčioje. Šis kristologinis atspalvis nudažo visą popiežiaus kalbą ir, atrodo, turės lemiamos įtakos visam Susirinkimui.

SAVE ATPAŽISTANTI BAŽNYČIA

     Po beveik dvidešimties šimtmečių Bažnyčia jaučia ypatingą norą ir reikalą save aiškiau aptarti, pasisakyti, kas ji yra, paryškinti savo gilią esmę. Pirmiausia bibliniai aprašymai nusako Bažnyčios esmę: Kristaus pastatas, Dievo namas, Dievo šventovė, Jo tauta, kaimenė, vynmedis, laukas, miestas, Tiesos stulpas ir pagaliau Kristaus sužieduotinė bei Jo Mistinis Kūnas. Mąstydama šiuos paveikslus, Bažnyčia mato save kaip istorišką, matomą ir hierarchiškai suorganizuotą draugiją, gaivinamą paslaptingo gyvenimo prado.

     Dalinai Pijus XII savo enciklikoje Mystici Corporis atsakė Bažnyčios giliam troškimui išreikšti jos esmę pilnoje doktrinalinėje formoje, bet tuo pačiu davė jai akstiną ieškoti savo išsamesnio aptarimo. Pirmasis Vatikano Susirinkimas palietė šį klausimą. Bažnyčios aiškesnio supratimo reikalavo ir socialinio gyvenimo pagyvėjimas, komunikacijos staigus išsivystymas, reikalas spręsti apie įvairias krikščionių denominacijas — kada jos visos savinasi bažnyčios vardą — pagal tikrą ir vienaprasmę reikšmę, kuri randasi dieviškame apreiškime. Ypatingai krikščionių vienybės klausimui teisingai išspręsti reikia tiksliai aptarti Bažnyčios esmę.

     Bažnyčia yra paslaptis. Ji yra tikrovė, kurią persunkia dieviškas buvimas ir todėl ji gali būti kiekviename amžiuje vis giliau įžvelgiama. Žmogaus pažinimas griežtųjų mokslų srityje eina į priekį. Laikas dabar peržiūrėti tiesą apie Bažnyčią, tą tiesą derinti ir išreikšti ne nauju iškilmingu paskelbimu, bet pačios Bažnyčios valdomojo organo ryškiu ir autoritetingu pareiškimu, kuo Bažnyčia save laiko.

— Bažnyčios pažinime — taip šv. Tėvas primena Susirinkimo tėvams — reikia pirmiausiai ištikimai laikytis Kristaus žodžių ir Jo minties, pagarbiai žiūrėti į bažnytinį padavimą ir paklusti vidiniam Šventosios Dvasios apšvietimui. Šventoji Dvasia reikalauja, kad Bažnyčia darytų visa, ką gali, jog pasirodytų, kas ji iš tiesų yra. Tiesos Dvasia gali atskleisti savo šviesa pilnesnį Bažnyčios esmės mokslą. Tad pagrindinis antrosios sesijos rūpestis ir bus peržiūrėti Bažnyčios prigimtį ir duoti, kiek tai įmanoma, aptarimą, kuris geriausiai atskleistų tikrą, pagrindinę Bažnyčios konstituciją ir jos daugialypę išganymo misiją.

     Pilnesniame Bažnyčios pažinime teks aiškiau nustatyti vyskupų funkciją ir jų santykį su popiežium. Pirmasis Vatikano Susirinkimas šį klausimą paliko lyg ir ore kabėti. Vyskupų klausimo aiškesnis supratimas duos popiežiui doktrinalinę ir praktišką bazę, kuria remiantis jis galės laukti daugiau pagalbos bei sustiprinimo iš veiklesnio ir atsakingesnio bendradarbiavimo su vyskupais.

     Susirinkimas nušvies įvairių Mistinio Kūno komponentų vietą Bažnyičoje, būtent kunigų, vienuolių, tikinčiųjų ir taip pat atsiskyrusių brolių, kurie pašaukti pilniau ir visapusiškiau priklausyti Bažnyčiai.

ATSINAUJINANTI BAŽNYČIA

     Save geriau pažinusi, pamačiusi savo santykį su Kristumi, Bažnyčia savaime nori atsinaujinti. Kai ji, Jo sužadėtinė, randa suteršimą, dėmę ar netobulumą ant vedybinio rūbo, ji instinktyviai ir drąsiai reformuosis, pataisys ir atsinaujins pagal tą paveikslą, kurį ji mato savo dieviškajame pavyzdy, Kristuje. "Už juos aš pasišvenčiu pats,” meldė Kristus prieš savo kančią, "kad ir jie būtų pašventinti tiesoje” (Jon. 17:19). Popiežius Paulius VI mato šiuose Išganytojo žodžiuose pagrindinę laikyseną, plaukiančią iš paties Kristaus, kurią II Vatikano Susirinkimas turi pasisavinti.

Čia šią valandą turime skelbti Kristų sau

ir pasauliui aplink mus: Kristų savo pradžią;

Kristų savo gyvenimą ir vadovą;

Kristų savo viltį ir tikslą.

Paulius VI

     Kada vidinis pašventinimo darbas bus atliktas, tada galės Bažnyčia atspindėti Kristų visam pasauliui. Šia prasme Susirinkimas turi būti naujas pavasaris, atbudimas galingų dvasinių ir dorovinių galių, kurios dabar miega. Susirinkimas byloja pasiryžimą atnaujinti tiek vidines Bažnyčios jėgas, tiek potvarkius, kuriais tvarkoma jos teisinė struktūra ir kulto apeigos. Jis siekia padidinti Bažnyčioje tobulumo grožį ir šventumą, kuriuos tik Kristaus sekimas ir mistinė vienybė su Juo Šventoje Dvasioje gali suteikti Bažnyčiai. Jis siekia Bažnyčios atnaujinimo, kuris kyla iš jos gilios ištikimybės savo dieviškajam Steigėjui.

     Jei tikėjimas ir meilė yra Bažnyčios gyvybės pradai, tai suprantama, jog reikės dėti visas pastangas sustiprinti tikėjimą ir padaryti veiklesnį krikščioniško mokslo perteikimą. Pirmas šios reformos reikalavimas bus uolesnis Dievo žodžio studijavimas bei intensyvesnis jo skelbimas žmonėms. Ant šio pagrindo stovės meilės pedagogika. Artimo meilei priklauso garbės vieta naujojo žmogaus veikime, kuris stato "Ecclesiam caritatis”. Tik ant tokių pamatų Bažnyčia bus pajėgi save ir pasaulį atnaujinti.

SUSIVIENIJANTI BAŽNYČIA

     Trečiąjį Susirinkimo siekimą popiežius Povilas VI vadina dvasine drama. Krikščionių vienybės klausimas ateina iš Jono XXIII. Jis liečia "kitus krikščionis”, tuos, kurie tiki Kristų, bet kurių mes dar neturime laimės skaičiuoti savųjų tarpe pilnoje Kristaus vienybėje. Tokią vienybę, jiems gali suteikti tik Katalikų Bažnyčia. Objektyviai kalbant, ši vienybė krikštu turėtų būti jų. Popiežius sako, kad sėkloje jie jau turi šią vienybę, jie jos trokšta.

     Atsiskyrusių krikščionių sąjūdžiai rodo du dalykus: pirma, kad Kristaus Bažnyčia yra viena ir todėl turi būti vienintelė; antra, šią paslaptingą, matomą vienybę galima įgyvendinti tik tada, kai yra vienybė tikėjime bei dalyvavime tuose pačiuose sakramentuose ir vienos bažnytinės vadovybės organiškoje harmonijoje. Tokia vienybė nepaneigia įvairumą išreiškimuose, sąjūdžiuose, teisėtose institucijose ar veikimo pasirinkime. Susirinkimas siekia pilnutinio ekumeniškumo — to trokšta, to meldžia ir tam ruošiasi. Šiandien tai daro su viltimi, kad rytoj matytų tikrovę.

     Popiežius Jonas XXIII savo kalboje apie Bažnyčios vienybę minėjo, kad krikščionių suskilime ne visą kaltę reikia versti į "kitą pusę”. Dažnai čia buvo kalti ir Katalikų Bažnyčios atstovai. Dabartinis popiežius Paulius VI tą mintį išreiškė tikrai krikščioniškoje dvasioje atsiskyrusių brolių akivaizdoje: "Jei yra kiek mūsų kaltės dėl šio atsiskyrimo, nuolankiai meldžiame Dievo atleidimo ir prašome savo brolius mums atleisti, kurie jaučiasi mūsų užgauti. Iš savo pusės mes mielai atleidžiame užgavimus, kuriuos

     Katalikų Bažnyčia iškentėjo ir užmirštame skausmą, pakeltą per ilgą nesutarimo ir atsiskyrimo laiką. Teišklauso dangiškasis Tėvas mūsų maldos ir tesuteikia mums tikrą brolišką ramybę”.

     Krikščionių vienybės klausimas popiežiui stovi prieš akis labai realiai. Jis mato, kad rimti ir sudėtingi klausimai laukia gilesnio tyrinėjimo. Vienybei įgyvendinti daug sąlygų turi būti išpildyta, kurios dar nepribrendo. Susitaikymo valandos reikia laukti kantriai. Svarbu tik nenuleisti rankų ir nenustoti rodyti tikrai krikščionišką meilę ir pagarbą atsiskyrusiems broliams. Popiežius primena, kad Susirinkimo tėvai žiūrėtų su pagarba į atsiskyrusių brolių religinį palikimą, kurį mes su jais kartu dalinamės ir kuris buvo užlaikytas ir net gerokai išvystytas.

SU PASAULIU KALBANTI BAŽNYČIA

     Ketvirtame savo siekime Susirinkimas nuties tiltą tarp Bažnyčios ir modernaus pasaulio. Nuostabus reiškinys: kai Bažnyčia bando atgaivinti savo vidinį gyvenimą Viešpaties Dvasioje — taip išsiskirdama iš pasaulio — tuo pačiu ji nepamainomai lieka pasauliui gyvybę nešantis įrankis.

     Pranašiška šventosios Bažnyčios dovana pasireiškė jau pirmosios sesijos metu, kada Bažnyčios Susirinkimo tėvai jautė norą atidaryti duris ir savo širdis ir paskelbti pasauliui sveikinimo, broliškumo ir vilties žinią, užvesti kalbą su pasauliu. Tai reiškia, kad šį Susirinkimą gaivina visa apimanti artimo meilė, kuri pirma galvoja apie kitus, prieš galvodama apie save — visuotinė Kristaus meilė.

     Šv. Tėvas realiai žiūri į dabartinę situaciją. Jis su skaudančia širdimi prisimena kenčiančius dėl tikėjimo: "Ar galime būti akli ir nematyti, jog šiame Susirinkime yra daug tuščių vietų? Kur yra mūsų broliai iš tų kraštų, kuriuose Bažnyčia persekiojama? Kokiose sąlygose atsidūrė religija tuose kraštuose? Skaudu yra tai, ką žinome, ir skaudžiau, ko negalime sužinoti apie Bažnyčios hierarchiją, vienuolius ir vienuoles, nesuskaičiuojamus Mūsų vaikus, kurie gąsdinami, persekiojami, skriaudžiami, engiami dėl jų ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai”. Popiežius ragina visus, kurie atsakingi dėl tikinčiųjų kančios, garbingai atsisakyti šios nepagrįstos neapykantos prieš katalikų religiją; patys katalikai turi būti laikomi darbščiais ir garbingais visuomenės nariais. Kreipdamasis į katalikus, kurie kenčia dėl tikėjimo, šv. Tėvas prašo jiems ypatingos Dievo palaimos.

     Ateizmas ir materializmas yra kitos mūsų laikų blogybės, kurios persunkia dalį žmonijos ir neša su savim intelektualinį, dorovinį ar socialinį pakrikimą. Kai šiandien griežtieji mokslai žengia į priekį, tai Dievo 346 pažinimas temsta ir taip žmogaus širdis grimsta į tuštumą, liūdesį ir nusiminimą.

     Į mūsų laikus bei jų įvairias ir dažnai prieštaraujančias apreiškas popiežius ir Bažnyčios Susirinkimo tėvai žiūri su švelnumu ir siūlo šių dienų žmonėms draugišką, išganingą ir viltingą Kristaus žodį: "Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį pasaulio teisti, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas” (Jon. 3:17).

     Bažnyčia su ypatinga meile ir rūpestingumu žiūri į vargšus, neturtingus, kenčiančius, liūdinčius. Bet ji meta savo žvilgsnį ir už krikščioniškų horizontų, nes, Evangelijos duotomis teisėmis, jai priklauso visa žmonija. Ji žiūri į kultūros ir mokslo žmones, mokslininkus ir menininkus. Šiuos ji irgi labai gerbia ir nori priimti jų patirties vaisius, sustiprinti jų intelektualinį gyvenimą, apginti jų laisvę ir leisti jų pavargusiai dvasiai džiaugtis dieviško žodžio ir malonės šviesa. Ji žiūri į darbininkus, jų asmens ir darbo kilnumą, jų teisėtus lūkesčius, į socialinio pagerinimo ir vidinio pakilimo trūkumą.

     Bažnyčia tiesia tiltą į visą pasaulį ir skelbia visiems Gerąją Naujieną: naujoms jaunimo kartoms, trokštančioms gyventi ir pozityviai reikštis; naujoms tautoms, pradedančioms nepriklausomai kurti savo civilinę organizaciją; daugybei vyrų ir moterų, kurie jaučiasi atskirti sudrumstoje draugijoje, kuri neturi žodžio jų dvasiai. Visiems Bažnyčia skelbia išganymo ir vilties naujieną, nes Dievas nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pažintų tiesą (žiūrėk 1 Tim. 2:4).

     Paminėjome prabėgomis Visuotinio Susirinkimo siekimus. Turime pripažinti, kad šiame Susirinkime reikia skaičiuotis ir su žmogaus nerangumu, nenoru keisti savo įprastus kelius, pasitenkinimu tuo, kas yra. Kada susirenka virš 2.000 Bažnyčios tėvų, sunku iš anksto nusakyti, kuria kryptimi jie eis. Neužmirškime šiame Susirinkime ir šv. Dvasios nelauktų staigmenų. Pats Susirinkimo sušaukimas buvo staigmena. Kas vyko pirmosios sesijos metu, daugeliui irgi buvo staigmena. Šiame Susirinkime, tur būt, dar labiau pasitvirtins Kristaus žodžiai: "Vėjas pučia, kur nori; girdi jo ūžimą, bet nežinai, iš kur jis ateina ar kur eina...”