B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Sąjungininkų pagalba)
Penktadienį ar šeštadienį policijos viršila man pranešė, kad į stovyklą sugrįžo du "didvyriai": anas policininkas su motociklu ir policijos leitenantas. Viršilos nuomone, mes ir be leitenanto galime apsieiti. Kai stovyklai grėsė pavojus, leitenantas, pasiėmęs paskutinę susisiekimo priemonę, pabėgęs į Romą. Kai pavojus praėjęs, jis sugrįžęs čia šeimininkauti. Aš gerai padarysiu, jei į leitenantą visiškai nekreipsiu dėmesio.
Daryti priekaištų leitenantui neturėjau jokios galios, o pagirti nebuvo už ką. Tačiau visiškai jį ignoruoti kažkaip nepritiko. Paprašiau tad viršilos, kad jį pakviestų. Gal rasime kokią nors bendrą kalbą.
Leitenantas atėjo gal už kokios minutės ir jautėsi labai nesmagiai. Nieko nelaukdamas, pasiūliau jam perimti stovyklos vadovybę. Lyg perduodamas visą galią, ištiesiau jam ranką.
Retai mačiau tokius sumišusius žmones, kaip leitenantą ir viršilą, stovėjusį už jo. Viršila išvertė akis, lyg aš būčiau proto netekęs, o leitenantas taip pradėjo raitytis ir teisintis, lyg jam būčiau pasiūlęs tapti Italijos karaliumi.
— Pone leitenante — tariau jam draugišku balsu, — su tokiais vyrais, kaip viršila ir policininkai jūs galite valdyti ne tik stovyklą, bet ir visą Italiją.
Vėjas A. Kezio, S. J. nuotr.
Nežinau, ar juodu suprato mano aliuziją į karalių, kuris kritišku momentu apleido kovai besiruošiančią Romą ir pabėgo pas sąjungininkus. Kaip ten bebūtų, nuo to momento karalius prarado tautoje autoritetą, ir niekas jo daugiau nebepaisė. Kai sąjungininkai pasiekė Romą, karalius atsistatydino. Dabar buvo proga pasižiūrėti, kokią išvadą iš pabėgimo padarys leitenantas.
Leitenanto išvada buvo panaši į karaliaus. Dabar jis jokiu būdu nesutiko perimti stovyklos vadovybės, o po kelių dienų dingo iš mūsų akių. Mes jo nepasigedom.
Šeštadienį į stovyklą atvyko 4sąjungininkų kariškiai: vyresnio amžiaus pulkininkas amerikietis, aukštas ir lieknas anglas majoras, kažkokio laipsnio italas karininkas ir vienas eilinis kareivis, Amerikos lenkas. Jie atstovavo užfrontinę sąjungininkų administraciją ir norėjo pasižiūrėti, kaip gyvena pabėgėliai. Matyt, apie stovyklą jie girdėjo arba iš Vatikano, arba iš italų.
Vesdamas svečius per stovyklą, trumpai nupasakojau jos istoriją. Su amerikiečiu kalbėjau per lenką, anglas suprato vokiškai, su italu šnektelėjom itališkai. Parodžiau virtuves, maisto sandėlius ir keletą skurdžiausių pabėgėlių patalpų. Kalbėdamas apie vokiečius, stengiaus būti objektyvus. Fašistams neturėjau gero žodžio, o apie Vatikano pagalbą užsiminiau tik keliais žodžiais.
Kalbėdamas trimis kalbomis taip pavargau, kad pradėjau painiotis. Į italą kreipiaus vokiškai, į anglą lenkiškai, o į lenką itališkai. Vieną kartą taip susipainiojau, kad nebegalėjau rasti žodžio. Paprašiau palaukti, kad smegenų laidai vėl atsitiestų. Kai atmezgiau laidus, geraširdis amerikietis pradėjo juoktis.
Juokas yra geros nuotaikos ženklas, o esant gerai nuotaikai, galima kai ką laimėti. Todėl nedelsdamas kreipiaus į pulkininką ir paprašiau, kad sąjungininkai perimtų stovyklos vadovybę. Vatikanas, tiesa, atsiuntė pagalbos, bet miltų sandėlyje yra nedaug ir greitai jų pritruksiu. Būtų tad labai gerai, kad jie kiek galima greičiau perimtų stovyklą.
Ne, stovyklos perimti jie negalėjo. Jei perims, tai gal vėliau, už 2 ar 3 savaičių. Bet pagalbos atsiųsti galėtų. Ko man labiausiai trūksta?
Paprašiau miltų, riebalų, cukraus ir kondensuoto pieno. Cukrų ir pieną prižadėjau dalinti tik vaikams ir moterims, laukiančioms kūdikių. Mažų vaikų ir moterų gali būti apie 200 ar 300.
Amerikiečio mano prašymas nenustebino ir jis pasakė O.K. Tiesa, kondensuoto pieno jis neturėjo, bet pieno miltelių turįs užtektinai. Pieno miltelius reikia ištirpdyti vandenyje, pavirinti ir pasaldyti cukrumi. Deja, ir riebalų jis negalįs atsiųsti, bet miltų negailėsiąs.
Padėkojęs už prižadėtą pagalbą, paklausiau, kada galiu jos laukti. Pulkininkas pasižiūrėjo į laikrodį, pradėjo kažką skaičiuoti ir pagaliau man tarė: "Pirmadienį, apie 12 valandą". Atsisveikinę visi išvažiavo iš stovyklos.
Išleidęs svečius, paprašiau sekretorės, kad sudarytų mažų vaikų ir kūdikių laukiančių moterų sąrašą ir jų maisto korteles atžymėtų atskiru ženklu. Kartu paprašiau pranešti, kad pirmadienį tarp 4 ir 5 valandos jie galės gauti pieno. Porą patikimų moterų pamokiau, kaip virinti pieno miltelius. Farina turėjo organizuoti atskirą virtuvę, o policija — prižiūrėti pieno dalinimą.
Šeštadienio vakarą atvyko antra sąjungininkų grupė. Ją sudarė vienas amerikietis leitenantas ir keli kareiviai. Jie turėjo keletą sunkvežimių ir vieną "jeep'ą. Leitenantas paklausė mane, ar nebūtų galima kur nors pernakvoti.
Kadangi fašistų namas buvo tuščias, amerikiečius apgyvendinau fašistų įstaigoje, šalia komendantūros. Jie buvo labai pavargę ir, matyt, norėjo čia pasilsėti.
Antrą ar trečią dieną leitenantas paklausė, ar aš neturįs kokio nors patikimo vyro, kuris galėtų jiems valyti namą. Jie nori čia ilgiau pasilikti, o kai išvažiuos, norėtų pasiimti ir tą vyrą. Už darbą, žinoma, jie atlyginsią. Svarbu turėti patikimą žmogų, ne vagį, švarų ir tvarkingą.
Savo laiku vokiečiai buvo atsivežę į stovyklą du svetimtaučių kareiviu, vieną italą, o antrą rusą. Jie dėvėjo vokiškas uniformas ir saugojo ginklų sandėlius. Artinantis sąjungininkams, abu spruko iš stovyklos ir pasislėpė kviečių lauke. Pabuvę porą dienų, jie grįžo atgal ir pasivedė mano globai.
Rusui pasiūliau vykti į Vatikaną ir tenai apsispręsti, ką toliau norės daryti. Bet jis manimi kažkodėl nepasitikėjo ir dingo be žinios. Italui daviau civilinius drabužius ir maisto kortelę, Jis, rodos, buvo kilęs iš Šiaurės Italijos ir tuo tarpu negalėjo grįžti namo. Todėl slankiojo stovykloje, vengdamas tų, kurie galėjo jį atpažinti. Kai amerikietis paprašė patikimo vyro, pagalvojau apie tą buvusį kareivį.
— Giovanni, — sakiau jam, — iki šiol tu tarnavai vokiečiams, o dabar turi progos padėti sąjungininkams. Amerikiečiai ieško patikimo vyro, ir aš manau, kad galiu jiems tave pasiūlyti. Tu turėsi jiems valyti virtuvę ir kambarius ir už tai gausi maistą ir dar šiokį tokį atlyginimą pinigais. Tik privalėsi įsipareigoti tarnauti jiems keletą mėnesių. Žinoma, apie tai, kad tarnavai vokiečių kariuomenėje, negalėsi prasitarti nė vienu žodžiu. Kaip tau atrodo tas pasiūlymas?
Italas švystelėjo, kaip saulė, ir sakė nerandąs tinkamo žodžio man padėkoti. Su visomis sąlygoms jis sutinkąs ir tuojau galįs pradėti darbą.
Nieko nelaukdamas, jį pristačiau amerikiečiui.
Praėjus kelioms dienoms, ėjau pro amerikiečių būstinę ir sutikau nepažįstamą kareivį. Kai jis man šyptelėjo, atpažinau Giovanni, dėvintį amerikiečių kareivių uniformą. Kadangi jis mokėjo virti, amerikiečiams jis tapo nepamainomu žmogumi.
Tomis dienomis išsisprendė ir fašisto karininko klausimas. Kaip jam patariau, jis mielai leidosi operuojamas ir kantriai laukė progos sprukti į Romą. Proga greitai pasitaikė, nes vienas amerikiečių ambulansas kaip tyčia sustojo prie ligoninės paklausti kelio į Romą. Seselės parodė kelią ir paprašė, kad vieną ligonį nugabentų į tokią ir tokią ligoninę. Amerikiečiai sutiko. Karininkas, pasiekęs Romą, vakare spruko pro ligoninės langą ir susiliejo su pilka miestelėnų ir pabėgėlių minia.
Austrui desertyrui patariau laukti stovykloje karo pabaigos. Jis ir toliau privalėjo vaidinti nebylį ir laikytis nuošaliai. Jei čia jam grėstų koks nors pavojus, galėjau jį nugabenti į Romą.
Sekmadienį po pietų nuėjau pasižiūrėti kepyklos. Radau vyrus, minkančius tešlą ir patenkintus savo darbu. Dairaus visur, ar nėra kur nukniauktos duonos, bet nieko įtartino nepastebėjau. Ir kepyklos savininkas atrodė patikimas žmogus. Kai jis išlydėjo mane už durų, tyliu balsu šnibštelėjo į ausį, kad apie skerdyklą sklinda visokių gandų. Būtų gera, kad tuos gandus patikrinčiau.
Kokią savaitę prieš vokiečių pasitraukimą stovykloje mačiau karvių būrį ir labai stebėjaus, kur jos dingo. Dabar supratau, kad jos buvo atvarytos į skerdyklą ir čia papiautos. Tačiau niekam iš pabėgėlių neteko paragauti mėsos. Kur dingo mėsa?
Kai atsidūriau už kepyklos, paprašiau vienos moters parodyti man skerdyklą. Moteris buvo šneki ir pradėjo klausinėti, iš kur aš esu. Išgirdusi, kad esu stovyklos komendantas, ji papasakojo gandus apie skerdyklą. Pasakodama apsidžiaugė, kad einu gandų patikrinti. Jos nuomone, vagystėms reikia padaryti galą.
Klausant skerdėjo pasiaiškinimo, man pradėjo suktis galva. Atrodė, kad karvės ne žuvo, bet išgaravo ore. Nieko nebesuprasdamas, padėkojau skerdėjui ir užėjau pasižiūrėti malūno.
Malūno savininkas buvo draugiškas žmogus ir paaiškino, kad nutrūkę elektros laidai nebus greitai sutaisyti. Paskutinius miltų maišus policininkas pergabenęs į kepyklą, o pas jį belikę tik apie 40 centnerių sėlenų. Ką su tomis sėlenomis daryti?
Paprašiau malūno savininko, kad sėlenas paliktų sandėlyje, kol jas atsiimsiu. Už malimą žadėjau greitai užmokėti, jei ne pinigais, tai miltais. Saulei artinantis prie horizonto, grįžau į stovyklą.
Gerokai už stovyklos mane pasitiko sekretorė ir pranešė, kad kažkas parašęs kažkokius atsišaukimus ir iškabinęs ant vieno namo durų. Tuose atsišaukimuose sakoma, kad atėjęs laikas patiems pabėgėliams perimti stovyklos vadovybę ir įvesti tokią tvarką, kokios žmonės pageidauja. Pasakodama atsišaukimų turinį, sekretorė jaudinosi ir būkštavo. Jai atrodė, kad kažkas vyrus agituoja ir nori stovykloje sukelti neramumą.
Peržengęs stovyklos vartus, sekretorę nusiunčiau namo, o pats leidaus pasižiūrėti skelbimų. Nupasakotoje vietoje radau vyrų būrį, skaitantį atsišaukimus. Atsišaukimai buvo parašyti pieštuku, ir sunku buvo juos išskaityti.
— Vyrai, ar jūs nežinote, kas tuos popierius čia pakabino? — paklausiau vyrų, sužiurusių į mane. — Be komendanto leidimo niekas neprivalo kabinti jokių popierių ant sienų. Jei turėsiu kokių gerų žinių, aš pats jas paskelbsiu. Rytoj, kaip girdėjote, vaikai gaus pieno, o kada galėsite grįžti namo, sužinosite iš anksto.
Taip taręs, kaire ranka nuplėšiau atsišaukimus, čia pat juos sudraskiau ir ėjau namo. Vyrai netarė nė vieno žodžio.
Pirmadienio rytą atėjo į komendantūrą apie 20 vyrų būrys ir norėjo pasikalbėti su manim. Įsileidau, kiek tilpo raštinėje, o kiti pasiliko už atvirų durų. Vienas stambus vyras tuojau pradėjo man aiškinti, kad pasibaigusi vokiečių okupacija, ir reikia pakeisti stovyklos tvarką. Visų pirma reikia padidinti maisto davinį, atleisti vyrus nuo darbų ir sudaryti galimybę tuojau grįžti namo.
— Caro amico, — tariau smarkuoliui, — aš tau beveik visiškai pritariu. Reikia padidinti maisto davinį ir grįžti kiek galima greičiau namo. Jei ne Vatikanas, jau kelios dienos būtumėt be maisto. Šiandien vakare maisto žadėjo atvežti amerikiečiai. Vaikams ir moterims galėsiu duoti daugiau, bet mums teks dar palaukti. Jei turėčiau kokį sunkvežimį, tuojau išsiųsčiau jus namo, ypač tuos, kurie be reikalo man daro priekaištų. Nuo būtinų darbų nieko negaliu atleisti, nes kitaip stovykla pavirstų šiukšlynu. Kepykloje dirba savanoriai, o jei kas nori kokių lengvatų, tesikreipia į Fariną. Juk jis, o ne aš, paskirsto darbus. Kuo daugiau galiu patarnauti?
Smarkuolis buvo nepatenkintas mano atsakymu ir, pakėlęs balsą, vėl pradėjo kartoti tą patį. Dabar reikėjo parodyti, kad jo nebijau. Truputį pakeltu balsu jam tariau:
— Klausyk, drauge, jei, kartodamas tuos pačius dalykus, nori mane paerzinti ar užgauti, pasirink kitą vietą ir kitą laiką. Dabar leisk kalbėti kitiems.
Bet smarkuolis nenutilo ir vėl pradėjo savo giesmę. Atsistojęs nuo stalo, paėmiau jam už parankės ir paprašiau policininko, kad jį išvestų lauk. Pasilikęs su kitais vyrais, paprašiau, kad jie išdėstytų savo pageidavimus.
Vyrai pradėjo mikčioti šį ir tą, ir mačiau, kad, netekę vado, jie sumišo. Tuokart jiems tariau ramiu ir draugišku balsu:
— Vyrai, aš esu svetimtautis ir jau du kartu prašiau kitų, kad perimtų stovykla. Bet niekas jos nenori. Jei kas mano, kad sandėliuose yra didelės maisto atsargos, tegul pasiklausia sandėlio sargą. Bet jei kas nors galvotų įsiveržti į sandėlį jėga, tam pastosiu kelią. Priminimas vokiečių laikų mane įžeidžia. Ar jūs nematėte, kaip aš gyniau jūsų mergaites nuo vokiečių? Kas iš jūsų drįso vokiečiams pasipriešinti? Dėl darbo paskirstymo tarkitės su Farina. Jis yra sukalbamas žmogus. Būkit sukalbami ir jūs. Jei neturite daugiau ko pasakyti, skubinkitės į virtuves, nes greitai bus dalinamas maistas.
Vyrai gražiai atsisveikino ir išėjo iš raštinės. Tiems, kurie buvo arčiau, padaviau ranką ar paplojau per petį. Kai visus išlydėjau už durų, pamačiau Fariną ir jam pamojau ranka.
Eidami į virtuves, vyrai kažką kalbėjo ir gyvai mosavo rankomis. Mačiau, kad jie buvo pikti, bet nežinau, už ką. Kas čia galėtų būti?
Vakare man paaiškėjo toji mįslė. Mat, išėję už durų, jie pradėjo niršti ant savo vado, kad jis negražiai pasielgęs. Radę smarkuolį, jie jį taip sukritikavo, kad šis atėjo pas mane atsiprašyti. Niekas daugiau neberašė jokių atsišaukimų ir niekas nebenorėjo perimti stovyklos vadovybės.
Kai vėliau pergalvojau tą įvykį ir susipažinau su raudonais agitatoriais, supratau, kokiai srovei priklausė anas smarkuolis. Bet širdyje jis buvo geras žmogus ir, padaręs klaidą, sutiko ją atitaisyti. Jis, matyt, dar nebuvo baigęs agitatorių mokyklos.
Apie 12 valandą, kaip pulkininkas buvo prižadėjęs, atvyko amerikiečių sunkvežimis. Tie patys vyrai, kurie prieš porą valandų protestavo prieš darbus, dabar apspito sunkvežimį ir mielai padėjo sunešti maisto produktus į sandėlį. Surūgusi ryto nuotaika visiškai pragiedrėjo. Kitą dieną Farina jiems padalino po duonos gabalą.