ALFONSAS GRAUSLYS

ALNO pamokslas, apie kurį kalba šventieji evangelistai Matas ir Lukas, yra gyvenimiškos krikščionybės ir jos nuotaikų santrauka, o aštuoni palaiminimai — tos santraukos santrauka. Kaip dešimt Dievo įsakymų Senajame Testamente išreiškė prigimties įstatymą, taip krikščioniškosios sąžinės Įstatymą ir jos idealą nusakė aštuoni Kristaus palaiminimai Naujajame Testamente. Tie palaiminimai — tai atsakymas į laimės ieškančios žmogaus prigimties ilgesį. Aštuoni palaiminimai — tai aštuoni keliai į laimės kalno viršūnę. Kiekvienas jų skelbia jau čia, žemėje, laimės užuomazgą, kuri pražys pilnu žiedu amžinybėje. Jie šalina tas kliūtis, kurios trukdo siekti tikros laimės. Tie palaiminimai — tai paguodos žodžiai, lydimi antgamtinių pažadų visiems tiems, kurie save pamiršta, kitiems aukojasi ir kenčia.

     Vysk. F. Sheen tvirtina, kad kalno pamokslas glaudžiai rišasi su Kalvarijos kalnu, nes tuos palaiminimus, taip priešingus pasaulio dvasiai, Kristus skelbdamas, pats sau pasirašė mirties sprendimą. Kančios metu Jis pats tuos palaiminimus įvykdė.

     Taip, savo palaiminimais Kristus iškėlė ir pagarbino tas nuotaikas ir elgesio taisykles, kuriomis pasaulis taip biaurisi, nes jis gyvena visai kitokiomis nuotaikomis. Šia prasme aštuoni palaiminimai nuskambėjo, kaip bet kada ištarti revoliuciškiausi žodžiai. Jie pasirodė žmonėms, kaip paradoksai, tai yra neįtikimos nesąmonės, prieštaraujančios sveikam protui, kurios, sumaišydamos įprastų vertybių eilę, tai, kas balta, pavadino juoda, o kas juoda — balta. Tai buvo naujo protavimo ir naujo dalykų vertinimo pradžia. Tad neveltui Kristus savo kalno pamoksle nekartą pastebi, kaip iki šiol buvo, o toliau buvusį mokslą papildo nauju patobulinimu: "Jūs girdėjote, kad seniesiems buvo pasakyta... aš gi sakau jums...” (Mato 5).

     Jules Monchanin (†1957), prancūzų kunigas, atsiskyrėlis Indijoje, kurs bandė savo pavyzdžiu ir susitikimais su indais jiems teikti krikščionybę indišku stiliumi ir indiškomis sąvokomis, savo knygoje "Ermites du Saccidananda” svarstydamas Indijos galimybes sukrikščionėti ir matydamas indų dvasingumą, tvirtina, kad "indas tik tada atpažins Bažnyčioje prisikėlusįjį Kristų, kai matys joje įvykdytą kalno pamokslą”.

     Esmingiausia kalno pamokslo dalis — aštuoni palaiminimai yra krikščioniškojo gyvenimo konstitucija ir subtiliausia gyvenimo poezija, kurioje slypi giliausia tikrovė, įrodyta ir paliudyta šventųjų gyvenimais. Tad neveltui ir Visų Šventųjų šventės Mišių evangelija yra paimta iš tos Šv. Rašto vietos, kurioje kalbama apie aštuonis palaiminimus. Taip pat ir kiekvienose šv. Jono Krizostomo liturgijos Mišiose yra giedami aštuoni palaiminimai.

“Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų dangaus karalystė” (Mato 5, 3)

     Netikintieji, išjuokdami šį palaiminimą, beturčius dvasioje vadina dvasios beturčiais, t. y., kvailais, silpnapročiais žmonėmis. Kristus, skelbdamas šį palaiminimą, apie tokius žmones tikrai negalvojo. Jei taip būtų, kaip sako netikintieji, tai negalėtų būti giliai tikinčiųjų ir net šventųjų mokslininkų. Tačiau žinoma, kad daugumas mokslininkų buvo tikintieji.

     Šį palaiminimą yra įprasta aiškinti taip, kad čia turima galvoje tie, kurie nėra prisirišę prie turto. Bet šiandien dauguma evangelijų aiškintojų logiškai galvoja, kad, jeigu kituose palaiminimuose kalbama apie liūdinčius, gailestingus, persekiojamus ir pan. tikrąja, o ne tik dvasine prasme, tai ir šitame palaiminime pirmoje eilėje yra suprantami tikrieji beturčiai, o ne vien beturčiai dvasioje. Žinoma, žodis "dvasioje” taip pat turi gilią prasmę, nes palaiminti yra tik tie, tikrieji beturčiai, kurie yra drauge ir beturčiai dvasioje, t. y., kurie apie turtą nesvajoja, jo nesiekia, turtingiesiems nepavydi ir savo stoviu, artimu Kristaus neturto stoviui, yra patenkinti. Šiam aiškinimui duoda pagrindą ir šv. Luko evangelija, kur pirmasis Kristaus palaiminimas tiesiai nusakomas čia minėta prasme: "Palaiminti beturčiai, nes jūsų yra Dievo karalystė” (Luk. 6, 20). Jeigu kas dar abejotų, ar čia kalbama apie beturčius tikrąja prasme, tai toliau to paties kalno pamokslo tęsinyje šv. Luko evangelijoje randame tokius žodžius: "Vargas jums, turtingieji, nes jūs jau turite savo paguodą” (Luk. 6, 24). Tokią pirmojo palaiminimo prasmę patvirtina ir kai kurie aštrūs Kristaus pasisakymai prieš turtinguosius.

     Tad nenuostabu, kad šitaip pirmąjį Kristaus palaiminimą suprasdami, visa eilė tų, kurie ypatingai arti norėjo sekti Kristų, negalėjo neatsiminti paties Kristaus nurodytos artimo sekimo sąlygos, būtent, turto išdalinimo. Dėl to ypatingą mistišką meilę rodė neturtui šventieji ir visi tie, kurie nebandė atskiesti Kristaus evangelijos. Jau nebekalbant apie šv. Pranciškų Asyžietį, tą italų vadinamą "poverello (vargšelį), kurs prieš mirtį kankinosi, kad jo įsteigtoji vienuolija krypsta nuo pilno ir griežto evangeliško neturto, ypatingą neturto meilę šiais laikais randame Leono Bloy ir Charles de Foucauld asmenyse. Šio paskutiniojo dvasioje be-sikuriantieji vienuolynai (Mažieji Jėzaus Broliai ir Mažosios Jėzaus Seserys) nieko taip nepabrėžia, kaip neturtą, ir stengiasi gyventi tokiose sąlygose ir tokiu būdu, kad medžiaginiu gyvenimu niekuo nesiskirtų nuo neturtingiausių darbininkų šeimų.

     Iš to, kas čia pasakyta, darant išvadą ir nustatant pirmojo palaiminimo prasmę, randame tris tos prasmės atspalvius arba laipsnius. Aukščiausias šio palaiminimo laipsnis — tai laisvanoriškas turimo medžiaginio turto atsižadėjimas ir tapimas beturčiu iš meilės Kristui bei Jo neturtui. Šitas pirmas palaiminimo laipsnis užsitarnauja aukščiausio pagyrimo ir aukščiausios čia, žemėje, laimės, kurią nujausti tegali tas, kas jos yra patyręs. Tokia išvada kyla iš Kristaus žodžių: "Kiekvienas, kurs palieka namus... ar dirvas dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą” (Mato 19, 29). Žemesnis palaiminimo laipsnis — tai nesavanoriškas neturtas, kuris savanoriškai dvasioje priimamas ir iš Dievo meilės noriai ir kantriai pakeliamas. Žemiausias palaiminimo laipsnis yra skiriamas medžiaginiai turtingiems, kurie vis dėlto prie turto nėra prisirišę ir kurie nemano, kad jis yra aukščiausia vertybė, kurie jį laiko tik Dievo Apvaizdos jiems duota priemone daryti geriems darbams.

     Čia reikia dar sustoti prie vienos, kad ir netiesioginės šio palaiminimo prasmės, kylančios iš dvasinio turto sąvokos, šio palaiminimo vertais galima laikyti ir tuos, kurie, būdami nuolankūs, viską, kas juose yra gera, priskiria ne sau, bet Dievo malonei. Tokią šio palaiminimo prasmę galima kildinti ir iš Marijos giesmės "Magnificat”, kur sakoma: "Jis numeta nuo sosto galiūnus ir išaukština žemuosius. Alkstančius Jis pripildo gėrybėmis, o turtuolius paleidžia tuščius” (Luko 1, 52-53). Tie nuolankieji tai yra žmonės, kurie savo ribotumą visais atžvilgiais pripažįsta ir kurie supranta savo nepastovumą bei dorovinį silpnumą, nes viso dvasinio gyvenimo pradžia ir pagrindas yra savo dvasinio neturto pripažinimas ir Dievo malonės reikalingumo bei būtinumo pažinimas. Dėl to yra teisingi mūsų laikų rašytojo D. Barsoti žodžiai, kad "visas gyvenimas yra ne kas kita, kaip išsirėdymas iš kiekvieno rūbo ir išsiliuosavimas iš kiekvieno ryšio”. Taip rašydamas, jis galvojo apie dvasios neturtą, apie tą nieko nesisavinimo nuotaiką, kuri ruošia kelią Dievo malonei.

     Šis palaiminimas, imamas čia minėta prasme, yra nukreiptas prieš pilnuosius puikybės ir išdidžiuosius, kurie visiškai nepripažįsta savo priklausomybės nuo Dievo, tariasi esą dvasiniai turtingi, doroviniai be priekaišto ir net šventi. Tokiais jautėsi Kristaus laikų fariziejai, demonstruodami savo ištikimumą religiniams įstatymams ir niekindami kitus. Bet jie susilaukė aštriausių Kristaus žodžių ir pasmerkimų.

     Tarp kitko, medžiaginių turtų turėjimas ugdo ir didina dvasios išdidumą, nes turtuolis, žinodamas, kad pinigas pasaulyje yra didelė galybė, nes juo galima ne tik nupirkti, bet ir papirkti bei suvedžioti, tariasi esąs ir visais kitais atžvilgiais vertesnis už neturtingąjį.

     Baigiant svarstyti šį palaiminimą, reikia įsidėmėti, kad tikro neturto dvasia gali įsiviešpatauti tik tame, kurs nieko daugiau negali pageidauti nei turėti, nes jis gyvena Dievu. Žmogus, Dievą suradęs, nurimsta, nors nieko neturėtų, nes jis surado Tą, už kurį didesnio negali būti. Kas suranda tai, kas tikrai vertinga, tas pamiršta mažesnes vertybes. Tos mažesnės vertybės jam pasidaro nevertos dėmesio.

     Vokiečių mistikas Eckhart, svarstydamas šį palaiminimą, skiria daug dėmesio to palaiminimo pirmumui, sulyginus jį su kitais palaiminimais, nes tik tas, kurs nevertina medžiaginio turto, tegali vertinti dvasines vertybes ir yra atviras krikščionybei, kuri yra mokslas apie dvasines vertybes ir jų branginimą. Dėl to galima teigti, kad jeigu, anot evangelisto, "beturčiams skelbiama evangelija” (Mat. 11, 5), tai taip buvo ne atsitiktinai, nes jie yra tinkamesni priimti dvasinėms vertybėms

“Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę” (Mat. 5, 4)

     Aiškinant šio palaiminimo prasmę, pravartu žinoti, kaip kitomis kalbomis jis išreiškiamas. Lietuviškas "romieji” prancūziškai sakoma "les doux — saldieji”, vokiškai "Sanftmuetigen — švelnieji”, lenkiškai "cisi — tylieji”. Taigi, tie romieji savo giliausia esme yra kantrieji, kurie, nežiūrint prieštaravimy, priešingumų ir kitų nemalonumų, išlaiko pusiausvyrą ir pasilieka ramūs bei tylūs. Tai tokie, anot palaiminimo, paveldės žemę, tai yra, laimės sau kitų žmonių širdis, prisidės prie Dievo karalystės plitimo žemėje ir laimės tą "gyvųjų žemę” amžinybėje (taip kartais vadinama Šv. Rašte pomirtinė Dievo karalystė).

     Šis palaiminimas kai kurių klaidingai aiškinamas visiško pasyvumo blogio akivaizdoje prasme, sakoma, kad jis skelbiąs visišką atlaidumą net ir piktos valios žmonėms. Šia prasme ir L. Tolstojus aiškino Kristaus pasakymą "nesipriešinkite blogiui” (Mat. 5, 39). Bet toks jo aiškinimas nebuvo teisingas, nes Kristus blogiui visuomet priešinosi, aiškiais ir atvirais žodžiais smerkdamas fariziejų veidmainystę ir melą. Tad pasakymas "nesipriešinkite blogiui”, kaip galima suprasti iš bendros evangelijų minties, reiškia, kad nereikia priešintis blogomis, nedoromis priemonėmis. Priešinimasis blogomis priemonėmis reikštų, kad kovotojas prieš blogi pats užsikrėtė blogiu ir tokiu būdu, tariamai kovodamas su blogiu, jį tik daugina.

     Kristus, atėjęs į pasaulį kovoti su blogiu, parodė, kad Jis jokiu būdu blogio nepasiekiamas, nes į visus užgavimus ramiai reagavo ir visą neteisingumą, žiaurumą bei nedėkingumą, patirtą kančios metu, panardino į tą gailestingumu dvelkiantį posakį: "Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro” (Luk. 23, 34). Visą savo evangelijos skelbimo laiką visiems, kad ir nedoriausiems, jeigu tik matė juose bent trupinėlį geros valios, Jis, švelniu gailestingumu juos apsupdamas, turėjo teisę sakyti: "Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies” (Mat. 11, 29).

     Romumo dorybė kitų pykčio, pajuokos, neteisingumo ar negarbingumo akivaizdoje praktiškai pasireiškia ramiu ir saikingu žodžiu arba kantriu tylėjimu. Tačiau apsiriktų tas, kurs manytų, kad šis palaiminimas ugdo liurbiškumą, kad romumo dorybė — tai bejėgis pasyvumas. Šitoje dorybėje yra daug aktyvumo, nes daug sunkiau yra tylėti ir išlaikyti pusiausvyrą negu kalbėti ir piktai reaguoti, kai siela kokio nors blogio yra įaudrinta. Romumui išlaikyti reikia eilės kitų dorybių: artimo meilės, kantrybės, susivaldymo ir kt. Neveltui senovės kiniečių išminčius Laotse yra pasakęs, kad "žmogus, kuris gyvas yra minkštas ir lankstus, miręs darosi kietas ir standus. Kietumas ir standumas — tai mirties palydovai, o švelnumas ir minkštumas — gyvybės reiškėjai”. Tad, anot šito filosofo, romusis gyvena pilnutine dvasios gyvybe — aktyvumu. Štai kodėl toji dorybė yra aktyvi ir ta prasme, kad ji veikia kitus. Tas pats Laotse, tai atvaizduodamas, sako, kad "niekas nėra minkštesnis ir silpnesnis už vandenį, tačiau niekas geriau už vandenį neįveikia tai, kas kieta ir stipru”.

     Romumas — tai dvasios jėga. nes romieji stovi aukščiau už visus jiems sakomus ar daromus nemalonumus. Jie nepasiduoda pašalinėm įtakom. Gyvenimo priešingumai jų sielos gel-mių nesudrumsčia.

“Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti”,(Mato 5, 5)

     Šv. Luko evangelijoje šis palaiminimas reiškiamas taip: "Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės” (6, 21). O to skausmo, kaip medžiaginio, taip ir dvasinio, dėl kurio verkiama ir liūdima, yra tiek daug pasaulyje. Neveltui oficialioje Bažnyčios maldoje "Sveika Karaliene” žemė yra vadinama ašarų pakalne.

     Šio palaiminimo prasmę ir turinį giliau gvildenant, pirmiausia reikia pastebėti, kad krikščionybė skausmo skaudumą bei liūdesį supranta ir pateisina. Krikščionybės idealas jokiu būdu nėra be jausmingumas ir abejingumas. Krikščionybė skelbia, kad ateis amžinasis gyvenimas, kuriame "Dievas nušluostys nuo akių kiekvieną ašarą” (Apr. 21, 4). Bet jau ir šiame laikiname gyvenime krikščionybė turi priemonių skausmą įprasminti, palengvinti ir kenčiantį paguosti.

     Šiuo palaiminimu nenorima garbinti melancholijos ir pesimizmo, nes juk krikščionybė yra linksma naujiena. Jau ir šv. Povilas skyrė dvejopą nuliūdimą (2 Kor. 7, 10). Vienas yra "Dievui tinkąs nuliūdimas, kurs gimdo ištvermingą atgailą”, o kitas "pasaulio nuliūdimas, kurs gimdo mirtį”. Šiame palaiminime suprantamas pirmasis nuliūdimas, kurs ieško ir randa suraminimą Dievuje. Antrasis, grynai gamtinis, nekartą beviltiškumu nudažytas nuliūdimas, kurs virsta nusiminimu, yra dažniausiai netikinčiųjų nuliūdimas, išsemiąs jėgas, naikinąs sveikatą, kartais virstąs savižudybe. Toks liūdesys nėra palaimintas, jis negali susilaukti tikros ir pilnos paguodos. Jei tokiam liūdesiui laisva valia tikintysis pasiduoda, tada, anot vieno rašytojo, jis tartum pasako Dievui, kad jam vien Dievo neužtenka, kad būti laimingu jam dar kai ko reikia. Šitokia nuotaika dvelkia nešvelnia širdimi Dievui.

     Čia yra suprantamas liūdesys dėl paneigimo ir po kojomis pamynimo tiesos, teisingumo ir gėrio mumyse bei mūsų aplinkoje. Tai yra šventas liūdesys. Pirmiausia čia laiminami tie, kurie liūdi, verkia ir gailisi dėl savo nuodėmių. Toks liūdesys yra sąlyga gauti nuodėmių atleidimui, sąžinės palengvinimui ir susiraminimui. Šitokį palaimintą, džiaugsmu virtusį liūdesį pergyvenęs šv. Augustinas galėjo taip rašyti: "Ten, kur pykau ant savęs... kur pajutau gailestį... kur, Tavo pagalba pasitikėdamas, pasiryžau atnaujinti gyvenimą, ten pradėjai man saldėti” (Išpažinimai).

     Dar labiau šio palaiminimo yra verti tie, kurie liūdi ne tik dėl savo, bet ir dėl viso pasaulio nuodėmių, dėl to, kad, anot mistikų, "Meilė nėra mylima”. Toksai liūdesys nuolat viešpatavo šv. Jono Vianney širdyje ir nuolat temdė jo veidą.

     Tasai liūdesys dėl nuodėmių praktiškai tampa askeze, t. y., taikymu sau visų tų priemonių ir būdų, kuriais kovojama prieš nuodėmę, nes, kad galė-

tų mumyse gimti ir augti Kristaus norimas naujasis žmogus, reikia, kad mirtų senasis žmogus. Tą askezę ir kovą su nuodėmėmis galima išreikšti žodžiais: prisivertimas, savęs nugalėjimas, sau prieštaravimas. Šv. Alfonsas Rodriguez sako, kad gyvos žuvys plaukia prieš srovę, o negyvos nešamos pasroviui, todėl mes, jei norime žinoti, ar turime savyje Dievo dvasią, turime save paklausti, ar mes kovojame prieš aistrų srovę, ar esame jos nešami. Liūdesys dėl nuodėmių, kuris netampa kova prieš jas, neužsitarnauja palaiminimo.

     Tą šio palaiminimo skelbiamą liūdesį gali sukelti ir daugybė kitų priežasčių. Kuo žmogaus sąžinė bus gyvesnė, tuo daugiau ji suras priežasčių liūdėti. Ar ne liūdna, kad krikščionybei nesiseka, kad linksmoji evangelijos naujiena dar daugumui žmonių nėra skelbiama, kad prieškrikščioniškos jėgos tokios galingos? Ar ne liūdna, kad trečdalis pasaulio jaunimo už geležinės uždangos ugdoma kovingos bedievybės dvasioje, o čia, kad ir visoje Pietų ir Šiaurės Amerikoje, viešoji mokykla ugdo jaunimą visiško religinio indiferentizmo dvasioje? O tas indiferentizmas yra įžanga į bedievybę. Taip pat ar nėra liūdesio priežastis ir tas visiškas artimo meilės apmirimas vakarų pasaulyje, kai daugumoje kraštų beveik visiškai nesirūpinama teisingesniu turto paskirstymu, kai tas turtas egoistiškai ir nekrikščioniškai naudojamas? Darbininkijos nuo krikščionybės nutolimas, pašalinimas krikščionybės iš viešojo gyvenimo, tautų naikinimas — tai vis to krikščioniškojo liūdesio priežastys.

     Reikia dar pridėti, kad, skundžiantis savo asmeninio pobūdžio liūdesiu kitiems, negalima rasti susiraminimo. Tokiu atveju galima susilaukti tik pajuokos. Juk ypač jautresnių žmonių liūdesio priežastys kartais būna taip subtilios, kad kiti jų negali suprasti. Žmonės supranta tik tai, kas jiems patiems skauda. O taip pat žmonės turi tiek savų vargų; be to, dažnai taip paskendę egoizme, kad į kito žmogaus padėtį gilintis visai nenori. Tik labai gili meilė padeda tai atjausti ir suprasti. Tik tokios meilės kalboje gali atsirasti neeilinis stebuklingas suraminimo žodis. Šiaip jau ieškoti liūdesyje paguodos pas žmones gali būti dvasinio nesubrendimo ženklas. Kas Dievuje paguodos neįstengia surasti, tas jos ir kitur nesuras. Geriausiu atveju jis gal tik suras laikinį užsimiršimą. Tad liūdesio valandą tenka dažnai nešti savo kryžių. Nepamirškime ir tai, kad besiskundžiantieji nustoja teisės laukti šio trečiojo palaiminimo žadamos paguodos.

     Krikščioniškasis liūdesys — tai Kristaus liūdesio Alyvų darželyje tąsa. Bet kaip Kristus, ten įžengdamas, sakė, kad Jo siela nuliūdusi iki mirties (Mato 26, 38), o vis dėlto, ten melsdamasis, susiramino ir įgijo jėgos vykdyti Tėvo valią, taip ir nuliūdusiam krikščioniui reikia prisiminti raminančią ją maldos galią. "Yra kas jūsų nuliūdęs? Tegul meldžiasi” (Jok. 5, 13). Čia tikintysis negali pamiršti ir tos, kuri vadinama "Nuliūdusiųjų Paguoda”, kuri pati savo žemiškame gyvenime patyrė daug skausmo ir liūdesio, kuri ir dabar jaučia liūdesį dėl šių laikų pasaulio ir krikščionybės padėties, nes nekartą yra pasirodžiusi verkdama. Ypač čia verta prisiminti verkiančios Marijos pasirodymą Prancūzijoje, Salette vietovėje (1846. IX. 19), dėl kurios ašarų ir dėl tų ašarų priežasčių taip jaudinosi L. Bloy savo knygoje, vardu "Toji, kuri verkia”.

     Paguoda liūdesyje — tai didžioji krikščionybės viltis, kad Dievas yra galingesnis už visus ir už viską. Jo bus paskutinis žodis, pievo Apvaizda viską žino ir, jei mums prileidžia daug nesuprantamų kančių bei neteisybių, tai visa tam yra rimtas pagrindas, kurio mes negalime susekti. Tačiau, Dievo malonės padedami, galime viską pakelti, įveikti ir nenustoti pusiausvyros, kaip tai aiškiai rodo šventųjų gyvenimo pavyzdžiai. Gyvas tikėjimas, lydimas antgamtinių pažadų vilties, yra didysis tikinčiųjų susiraminimas liūdesio valandomis, nes "viltimi mes esame išgelbėti” (Rom. 8, 24). Šia prasme trečiasis palaiminimas tampa paguoda.