JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Š VISŲ popiežiams teikiamų titulų, tur būt, Jonui XXIII geriausiai tinka Pontifex Maximus — Didysis Tiltų Statytojas. Iš tikrųjų, visus penkerius savo popiežiavimo metus jis pašventė dvasinių tiltų statymui tarp vieno ir kito žmogaus, tarp vienos ir kitos žmonių grupės, tarp žmogaus ir Dievo. Kai prieš penkerius metus pasauliui buvo paskelbta, kad po aristokratiškojo Pijaus XII į Šv. Petro sostą žengia iš kuklios Bergamo provincijos kilęs ir iki šiol maža kam težinomas kardinolas Ron-calli, kai kurie gal skeptiškai išsitarė:
"Kas gero gali būti iš Bergamo?” Buvo manoma, kad tai bus tik "pereinamasis” popiežius. Juk jau toks senukas — jis ilgai negyvens ir daug ko nenuveiks, bet tuo tarpu kardinolai galės geriau apsigalvoti ir išrinkti tinkamesnį Bažnyčios valdytoją. Bet čia dar kartą įvyko stebuklas ir pasirodė, kad Šv. Dvasia savo malone dvelkia, kaip nori ir kur nori — Spiritus, ubi vult, spirat.
Mirus Jonui XXIII, nuliūdo visas pasaulis. Ne tik katalikų, bet ir kitų tikybų bažnyčiose skambėjo gedulo varpai. Ne tik iš Katalikų Bažnyčios kilo dangun žmonių maldos, bet jas ten siuntė ir protestantai, ir stačiatikiai, ir žydai, ir visi kiti, kurie tiki maldos galia. Užuojautos telegramos plaukė net iš tų kraštų, kurie nenori pripažinti nei Kristaus, nei Dievo, nei bet kokios religijos. Per tuos nepilnus penkerius metus šis kuklus senukas laimėjo viso pasaulio žmonių simpatijas. Į klausimą, kokia gi pagaliau galėtų būti tokio nuostabaus pasisekimo paslaptis, atsakymas paprastas — žmonių meilė. Jis mylėjo žmones, mylėjo kiekvieną atskirą žmogų, tad ir visa žmonija jį pamilo.
Bet, tur būt, pasaulio istorijoje nėra buvusio tokio žmogaus, kuris turėtų aiškius principus ir neturėtų priešų.
Tad ir Jono XXIII veikla ne visiems patiko. Nepatiko net kai kuriems jo artimiems bendradarbiams. Dėl ko jis laužo šimtmečiais nusistovėjusias Vatikano tradicijas? Kuriam tikslui šaukiamas naujas Bažnyčios susirinkimas, siekiant įvairių reformų, lyg Bažnyčia eitų blogiu keliu? Dėl ko jis audiencijose priima tokius asmenis, kurie nėra draugiški Bažnyčiai ar net pavojingi visai žmonijai?
Šie kritikos ir pasipiktinimo garsai yra ne kas kita, kaip prieš du tūkstančius metų Rašto žinovų ir fariziejų ištartų žodžių aidas. Jie dažnai piktindavosi, kad Kristus laužė Senojo Testamento tradicijas, kad Jis skelbė naujas idėjas, kad valgė drauge su muitininkais, kad nesviedė akmens į nusidėjėlius, bet su visais bendravo, su visais kalbėjo, visus stengėsi pagydyti iš jų dvasios ir kūno ligų.
Gyvenimas yra nuolatinė kūryba, tad, jeigu nenorima atsilikti nuo gyvenimo ir pažangos, yra būtina kurti naujas tradicijas, jomis pakeičiant reikšmės nustojusias senąsias. Tradicija yra gera ir laikytina, kol ji nestabdo pažangos, bet kai ji tampa naujų polėkių stabdžiu, turi būti pakeista.
Po XVI amžiaus reformacijos kovų Bažnyčia buvo perėjusi defenzyvon, uždariusi savo duris ir langus, kad iš apaštalų paveldėtą tikėjimą apsaugotų nuo naujų audrų. Gal tai buvo naudinga ir net būtina, prisimenant to meto sąlygas ir pavojus. Tokiu būdu buvo išsaugota tikėjimo esmė nuo pavojingų kandžių, bet, per ilgai esant uždarytiems langams, kai kurie antraeiliai krikščioniškojo gyvenimo pasireiškimai pradėjo atsiduoti naftalinu. Tad atėjo laikas atidaryti duris ir langus, įleisti šviežio oro ir laisviau atsikvėpti, juo labiau, kad dabar krikščionija jautėsi sustiprėjusi, tikėjimo tiesos nusistovėjusios ir paaiškėjusios, jau nebuvo tokio pavojaus susitikti su kitais, bijantis užsikrėsti ar pasimesti klystkeliuose.
Tad ir buvo sušauktas II Vatikano susirinkimas, ryžtantis atidaryti Bažnyčios langus ir duris ne tik tam, kad jeitų naujo oro ir naujos šviesos, bet ir norint parodyti jos vidujinį grožį stovintiems šalia, kad galėtų ją geriau pažinti ir į ją įeiti. Jonas XXIII gerai suprato, jog, norint įvykdyti Kristaus norą, kad taptų viena avidė ir vienas ganytojas, būtinai reikia griauti skiriančius barjerus, užlyginti prarajas ir statyti tiltus. Čia jis parodė tiek ryžto ir drąsos, kad susilaukė užtarnautų ovacijų iš viso vienybės bei taikos ištroškusio pasaulio. Atrodo, kad ir jo įpėdiniams bei kitiems bendradarbiams jau nebūtų patogu pasukti kitu keliu, nes tai būtų traukimasis iš Jono XXIII pradėtos naujos bažnytinės eros.
Trokšdamas taikos ir vienybės, jis ne tik atidarė Bažnyčios langus bei duris, bet visiems plačiai atvėrė ir savo tėvišką širdį, nė vieno nesmerkdamas, neatstumdamas, bet stengdamasis visus patraukti prie dieviškosios tiesos.
Nesiimame čia teisinti ir ginti buvusiojo popiežiaus kiekvieno politinio žingsnio. Gero tikslo siekdamas, gal kartais jis pasirinko ir ne visai gerą priemonę. Tai galėjo būti apsirikimas, klaida, bet juk nė vienas popiežius niekad nepretendavo į politinį neklaidingumą. Tačiau neprisidedame prie tų popiežiaus smerkėjų, kurie jaudinasi, kad jis priėmė komunistų atstovą, arba stebisi, kad jis audiencijose kalbėjosi su protestantų ir kitų tikybų aukštaisiais dvasiškiais. Tokiu nepasitenkinimo keliu eidami toliau, galime prieiti ir prie to, kad jis, vadinamas garbingu Šventojo Tėvo vardu, neturėtų kalbėti nė su vienu žmogumi, nes kiekvienas yra daugiau ar mažiau nusidėjęs, kiekvienam galima primesti kokį nors moralinį nusikaltimą.
Toki popiežiaus šventumo saugotojai turėtų ir patys save saugoti nuo "susitepimo”, bėgdami nuo kiekvieno žmogaus, nes vienas yra komunistas, kitas fašistas, kitas masonas, ateistas, gyvenąs neteisėtoje moterystėje, nemoralus ir t.t. Toks "susitepimo” besisaugojąs asmuo, toks charakteringas dvidešimtojo amžiaus fariziejus turėtų bėgti iš visuomenės, bėgti iš gyvenimo, keliais užraktais užsidaryti savo kambaryje ir ten bendrauti tik su vienu asmeniu — su pačiu savim, nes tik tą vieną asmenį jis laiko tobulu ir šventu. Bet iš tikrųjų tai yra didžiausia pasaulio pabaisa, garbinanti tik pačią save ir smerkianti kiekvieną kitą žmogų ir visą žmoniją! Tai yra visų pasaulio karų, nesantaikų ir nelaimių priežastis!
Popiežius nesielgia ir negali elgtis taip, kaip vaikas, kuris, susipykęs su savo draugu, nervingai sušunka: "Daugiau su tavim nežaisiu!” Jis nesielgia taip, kaip du šeimos nariai, kurie, dėl ko nors susiginčiję, paskelbia vienas kitam "tylos streiką” ir savaitėmis, o gal ir mėnesiais vienas kito neužkalbina, nors gyvena tame pačiame kambaryje.
Dvasiniams nykštukams gal ir pavojinga pasirodyti gatvėje, nes gali būti kitų suminti. Gležna odele pridengtiems tvariniams gal yra pavojinga išlįsti iš olos, nes gali būti tuoj sutrinti. Bet dvasiniai subrendęs asmuo turėtų turėti tam tikrą imunitetą prieš šio pasaulio pavojus ir bacilas. Jis turi eiti į pasaulį ir gydyti jį nuo plintančių ligų. Jeigu nuolat vis kartojama, kad gyvenimas yra kova, tai reikia taip pat neužmiršti, kad nėra buvusios tokios kariuomenės, kuri laimėtų kovą, tūnodama apkasuose. Jeigu nori kovoti ir kovą laimėti, turi iš apkasų išlįsti ir susitikti su priešu veidas į veidą. Baimė susitikti su priešu, užsidarymas slėptuvėje yra silpnumo ir menkavertiškumo ženklas.
Tad visai teisingai šiandien pasaulis lenkia galvą Jonui XXIII, kad jis buvo ne barjerų, o tiltų statytojas. Tais tiltais mes nueisime vieni pas kitus, pasieksime vieningą tiesą ir pagaliau įvykdysime Kristaus paliktąjį vienybės ir meilės testamentą.