GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

ES priimame šias tiesas kaip savaime suprantamas, kad visi žmonės sutverti lygūs, kad jie apdovanoti jų Kūrėjo nepažeidžiamomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą. Valdžios sudaromos tam, kad apsaugotų šias teises... Tai Amerikos Nepriklausomybės Paskelbimo antrasis paragrafas. Beveik prieš porą šimtų metų šiais skambiais Tomo Jefferson žodžiais prabilo į pasaulį jauna, tik ką gimusi Jungtinių Amerikos Valstybių tauta. Ji atsiskyrė nuo svetimųjų jungo, kad gyventų laisvai. Į savo tautinio gyvenimo pamatus ji padėjo žmogų - asmenį su jo šventomis teisėmis.

Rasės problema Amerikoje

     Amerikos istorijoje, kaip ir kituose kraštuose, šis gražus idealas ne visai pilnai buvo įgyvendintas. Beveik per šimtą metų po nepriklausomybės paskelbimo dalis gyventojų, kurie seniau buvo atvežti iš Afrikos darbui, skurdo vergovėje. Kai krikščionybės principų įtakoje vergija pranyko vakarų pasaulyje, tai Amerikoje ji atgijo ekonominių motyvų diktuojama — užsimokėjo investuoti pinigus į žmogiškas būtybes, jas turėti ir naudoti darbui, pirkti ir parduoti, kaip mantą ir savo nuosavybę.

     Prieš šimtą metų vykęs Amerikos civilinis karas — vienas žiauriausių istorijoje — bent dalinai ir kilo dėl vergijos panaikinimo. Negrai išgirdo išlaisvinimo balsą tik prieš prezidento Abraham Lincoln mirtį, kai jis 1863 m. sausio 1 d. paskelbė emancipaciją visiems vergams. Deja, vergijos pančiams nukritus, laisvė ir Nepriklausomybės Paskelbimo teisės daugeliui negrų ne tuoj pat nusišypsojo. Negrai ir toliau kentėjo priespaudą ir įgimtųjų teisių paniekinimą. Iš tiesų, juodaodis amerikietis ir šiandien jaučia rasinį išskyrimą nuo pirmojo savo žingsnio į šį pasaulį — nuo ligoninės, kur jis gimsta, iki savo mokyklos, bažnyčios, balsavimo, darbo galimybių ir kapinių — jis visur traktuojamas skirtingai nuo baltaodžio amerikiečio. Visuomet prisimintina, kad rasinio teisingumo problema Amerikoje yra ilgos istorijos išdava.

     Negro teisių pagrobimas nėra tik akademinis klausimas. Amerikoje .gimęs negrų kūdikis šiandien — nesvarbu kokioje vietoje ir valstybėje jis gimsta — teturi pusę galimybių užbaigti gimnaziją, palyginus su baltuoju kūdikiu, gimusiu toj pačioj vietoj ir tą pačią dieną; trečdalį galimybių įsigyti profesiją; du kartus greičiau gali netekti darbo; maždaug vieną septin-tadalį galimybių uždirbti 10,000 dol. per metus; jo gyvenimo amžius bus septyneriais metais trumpesnis; jis uždirbs dvigubai mažiau negu baltasis.

     Šimtas laukimo metų praėjo, kai prezidentas Lincoln išlaisvino negrus, tačiau jų palikuonys, vaikučiai vis dar jaučia vergovės likučius. Jie neišlaisvinti iš neteisingumo — socialinės ir ekonominės priespaudos. Per šį laiką jie daug pasiekė ir pažengė į priekį kultūroje. Bet tie laimėjimai niekad neužtrins to nemalonaus fakto, kad didžioji emancipacijos proklamacija tik dalinai išlaisvino negrą. Šis dokumentas panaikino vergiją, bet jis paliko Amerikos juodaodžius surištus kastos raiščiais. Išlaisvintas negras atėjo į tuštumą — vis dar be savo esminių teisių: nepriimamas į mokyklas, varžomas ekonominės ir rezidencinės diskriminacijos. Tik 1954 m. gegužės 17 d. "išlaisvintajam” negrui užtikrino lygias teises mokytis, bet iš tikrųjų ir šiandien ši teisė ne visur vykdoma.

     Kodėl negras taip ilgai negauna savo įgimtų ir piliečio teisių, kuriomis džiaugiasi visi kiti šio krašto gyventojai? Šiek tiek tai paaiškina tautos istorija. Bendras psichologinis faktas toliau rodo, kad lengviau nekeisti esamos padėties. Keitimas, ypatingai kai reikia dėti pastangas, aukotis, kentėti, yra nemalonus dalykas, kaip yra nemalonu šokti iš lovos anksti rytą, kai žinai, kad laukia sunkus darbas. Kai viskas gražiai ir pagal mūsų norus rieda, nesinori klibinti ratų. Yra ir daugiau priežasčių, bet jas visas persunkia didelis savanaudiškumas. Girdime kartais sakant: "Negras tegul pasilieka savo vietoje”. Žmogus dėl savo nuodėmingumo tiesiog natūraliai nori, ką nors laikyti prispaudęs žemiau savęs. Gi negras dėl istorinių priežasčių ir, suprantama, dėl savo spalvos, tampa puiki auka ypač tiems, kurie neturi geresnio pagrindo kaip spalvą savo antžmogiškumui įrodyti.

     Negras, "pastatytas savo vietoje”, aplamai neteko daug progų ir galimybių, kuriomis pasinaudojo baltasis žmogus. Dažnai jį sąlygos atbaidė pagerinti save ir savo padėtį. Jei kolegija jam ir atidarė duris, tai arba ji buvo toli, arba toleravo jį tik po skaudžia segregacijos skraiste. Vienas daktaras prisimena: "Aš turėjau eiti pėsčias penkias mylias į mokyklą. Praeidavau tris baltųjų mokyklas pakeliui į šią sulūžusią mokyklą.” Be to, laimėjimai ir atlyginimai, kurie kitus žmones verste vertė kilti aukštyn bei save tobulinti, buvo uždaryti negrams. Nelyginant kitų amerikiečių, negras neatvyko į Ameriką pasipelnyti; jį jėga atvežė, čia laikė, kol visi santykiai su jo namais buvo žiauriai nutraukti. Tada leido jam pajusti, kad, iš tiesų, čia ne jo namai. Gal dėl to daugelis baltųjų jaučia panieką negrui. Psichologija sako, kad žmogus nekenčia to, kurį jis privertė kentėti.

     Kitos tautybės ar mažesnės grupės lengvai įsijungia ir tampa Amerikos tautybių mišinio dalimi. Reikalui esant, žmogus pakeičia savo pavardę. Negras to padaryti negali. Jis visuomet atpažįstamas iš spalvos. O spalva prisimenama Amerikoje ir kaip buvusios vergijos bei žemesnio žmonių rango simbolis. Tokio galvojimo pėdsakus randame kad ir šiame teisingumo ministerio Robert F. Kennedy liudijime senatui: "Keliaudamas negras, pasižiūrėjęs į turistų vadovą, suranda tik vieną vietą pernakvojimui Montgomery, Ala., ir iš vis jokios vietos Danville, Va. Gi šuo, jei tik jis keliauja su baltaodžiu, gali net penkiose vietose nakvoti Montgomery mieste ir keturiose Danville mieste”.

     Du vergijos šimtmečiai ir kitas skaudžios diskriminacijos šimtmetis negrui nebuvo lengva našta. Jam taip pat nemalonu klausytis, kai kiti diskutuoja, ar jie duos jam jo teises. Iš tiesų, negro kantrybė išseko. "Kuris iš mūsų”, — klausė prezidentas John F. Kennedy visą amerikiečių šalį birželio 11 d., — "būtų patenkintas patarimu dar pakentėti ir palaukti?” Visai teisingai pareiškė viceprezidentas Lyndon B. Johnson, kad prašyti dar daugiau kantrybės iš negro reikštų prašyti daugiau to, ko jis ir taip jau pakankamai davė.

     Pabudo negras. Jis jaučia, kad gali pagerinti savo dalią. Jis sustiprėjo ekonominiai ir pažengė auklėjime ir vadovavime. Baltojo žmogaus pasaulis jį vilioja. Jo kova — ne nusiminimo, o viltingų lūkesčių revoliucija. Vienas žurnalas Amerikoje ją pavadino televizijos revoliucija. Namuose negras kasdien mato mažame ekrane baltajam žmogui prieinamus patogumus, kurie jam uždrausti. Iki šiol jis, tik nosį prispaudęs prie lango, stebėjo tas gėrybes. Dabar jis nori plačiai atsidaryti duris, drąsiai įeiti ir dalintis jomis. Jis jaučia, kad jam neturėtų būti paneigta nei namai, nei darbai, nei mokyklos, nei kas kita vien tik dėl jo odos spalvos. Jis mano, kad, nulupus jo juodą odą, apačioje, iš tiesų, rasi tokią pat sielą, kaip ir balto žmogaus. Šią mintį gražiai išreiškė aštuonioliktojo šimtmečio gale William Blake: "Mano mama pagimdė mane pietų laukuose, ir aš esu juodas, bet mano siela yra balta!”

Tarprasinis teisingumas ir baltieji

     Baltajam amerikiečiui dabartiniai įvykiai gana aiškūs: negrai žygiuoja prieš policijos šunis ir ugniagesių vandenį, negrų perpildyti kalėjimai, negrų demonstracija su daina, negrai išsirikiavę balsuoti prie užsiregistravimo raštinių Mississippi valstybėje, negrai susėdę miesto salėje Niujorke, negrai susikaupę apgailėti savo žuvusio vado, vardu Medgar Evers...

     Baltasis žmogus tai mato ir pribijo, nes jaunoji negrų karta duoda toną šiai revoliucijai su reikalavimu: "Šiandien viską!” Tai lengva pasakyti, bet ne įvykdyti. Baltasis žmogus gal gerbs Martin Luther King, ar Roy Wilkins ar kitus, kuriuos pažįsta, bet jis bijo nedisciplinuotų jaunuolių ir ypatingai beveidžių statistikų. Daugelis ramių ir galvojančių baltųjų bijo ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo vaikų. Kartais tėvai garsiai galvoja: "Mes bijome išleisti savo vaikus naktį į gatvę. Girdėjome, kad juodukas X sūnų sumušė, Z mergaitę išniekino ir t. t.” Arba kitas, visiems gerai žinomas reiškinys, kas darosi, kai pasirodo viena negrų šeima kaimynystėje. Ištisi baltųjų kvartalai pasiduoda panikai. Tada regime savos rūšies "tautų kraustymąsi”. Su masiniu bėgimu krenta namų bei nuosavybių kainos.

     Nusistačiusieji prieš integraciją mokyklose ir rezidencinėse vietose tvirtina, jog negrų ir baltųjų bendravimas neišvengiamai ves į tarprasines vedybas. Kur svarbų vaidmenį vaidina žmogiškosios emocijos, ten galime sukelti baimę. Prisimename sukeltą susijaudinimą dėl žydų, katalikų ir Romos dominavimo Amerikos gyvenime. Tam tikra dozė baimės suprantama protingame asmenyje, kaip šiandien mes jaudinamės dėl lietuvių, kurie išteka už nelietuvių ar veda nelietuves. Vienas žymiausių veikėjų rasinio teisingumo srityje, tėvas John LaFarge, S. J., gražiai atsako šiam baiminimuisi: "Tarprasinės vedybos yra kiekvieno asmeniškas pasirinkimas. Katalikų Bažnyčia nededa jokių varžtų tokioms vedyboms; nusprendimas save ar savo vaikus išstatyti tokiems socialiniams spaudimams, kuriuos tokia moterystė neša su savimi, paliekama individui ir jo ar jos sveikam protui. Bet, manau, kad tie, kurie labai garsiai šaukia dėl tarprasinių vedybų, nori tik iškreipti problemą. Šiame krašte nėra jokio bendro sąjūdžio ar noro tarprasinėms vedyboms. Jei šis klausimas gąsdina žmones, tai čia tik išdava to įsitikinimo, kad negras užima žemesnę vietą draugijoje ir turėtų visuomet priklausyti antrajai piliečių klasei. Taip tarprasinės vedybos tampa grasinimo simboliu visam baltųjų antžmogiškumo planui.”

     Skaudžiausia, kad šios ir kitos panašios segregacijos negerovės tampa priežastimi ir toliau tęsti diskriminaciją. Negrų rezidencijos yra apleistos didele dalimi dėl segregacijos mokyklose, namuose, darbe. Jie neturi pajamų įsigyti lygiai gerus namus kaip baltieji. Tose pačiose patalpose, kur seniau gyveno viena baltųjų šeima, dabar susikimšę trys ar keturios negru šeimos su būriais vaikų. Kai taip atsitinka, visa aplinka keičiasi. Susigrūdimas, triukšmas ir kiti panašūs reiškiniai duoda naują ir dažnai liūdną vaizdą. Šiuo atveju pasikeitimas įvyksta ne dėl rasės, bet dėl uždarbio lygio.

     Segregacijos gynėjai vis tiek tvirtina vingiuota logika, jog negrai, indėnai ir kai kurie ispaniškai kalbantieji amerikiečiai per daug skiriasi kultūra ir civilizacija, kad jie galėtų asimiliuotis mokyklose, fabrikuose ir rezidencijose. Tie patys žmonės užmiršta, kad prieš keletą metų panašiai buvo puolamas imigravęs airis, žydas, italas, lenkas, vengras, vokietis, rusas, lietuvis. Ir tada ir dabar skirtumas teisino diskriminaciją ir net paniekinantį žmogaus traktavimą. Europietis imigrantas, džiugu konstatuoti, pasiekė savo tinkamą lygį. Ekonominės galimybės jam buvo prieinamos ir mokyklos durys atidarytos. Šiandie negrų grupės kovoja už tas pačias galimybes. Jie nori auklėjimosi, kuris neneša kartu pažeminančios gėdos; ekonominio pakilimo, pagrįsto nusipelnymu ir gabumu; savo civilinių teisių, kaip laisvo krašto piliečiai.

     "Negro dorovinis ir kultūrinis lygis per daug nusmukęs”, vėl kartoja segregacijos šalininkas. Žinoma, jis užmiršta daugybę negrų, kurie yra visuomenėje atsakingi, dori ir apdovanoti proto gabumais. Deja, šie asmenys turės kentėti nuo to paties atskyrimo.

     Argi neklaidinga skelbti segregaciją, kaip apsisaugojimo priemonę nuo blogybių? Kalbant apie dažnai perdėtas negro blogybes, verta būtų permąstyti tėvo Harold L. Cooper, S. J., žodžius: "Pasėję vėją, mes piauname viesulą. Negras šiandien didele dalimi yra toks dėl segregacijos. Niekuomet nepriimtas į mūsų visuomeninio gyvenimo audinį, paliktas dešimtmečiams prie vergijos slenksčio, beveik niekuomet neduota jam pagarbos kaip asmeniui, daugelis tad negrų parodo maža arba iš vis nerodo atsakomybės jausmo visuomenėje. Iš tiesų, reikia stebėtis, kad tiek daug negrų dar išvengė tos žlugdančios padėties padarinių, kuriuos sutvėrė rasinis išskyrimas.”

Rasinis teisingumas ir dorovinė bei religinė krizė

     Siekiant rasinio teisingumo tarp žmonių, iškyla daug klausimų, surištų su istorija, ekonomija, sociologija; procedūros ir technikos klausimai; kultūrų konfliktai. Daug rašyta apie visa tai. Niekas neneigia tų dalykų svarbos. Bet mums būtina perkirsti šią rasės ir su ja susijusių dalykų raizgynę ir eiti prie pagrindinio klausimo, prie pačios problemos širdies, paliekant nuošaliai antraeilius ar mažiau svarbius dalykus.

     Jungtinių Valstybių vyskupai savo 1958 metų pareiškime visiems Amerikos katalikams suveda šią problemą į vieną pagrindinį tašką: "Rasės klausimo širdis — moralinė ir religinė. Čia klausimas apie žmogaus teises ir mūsų laikyseną artimo atžvilgiu. Jei mūsų laikysena bus pagrįsta didžiuoju krikščioniškosios meilės įstatymu artimui ir pagarba jo teisėms, tada mes galėsime surasti būdus harmoningai prisitaikyti teisėje, auklėjime, ekonomijoje ir sociologijoje. Bet jei mūsų širdis yra užnuodyta neapykanta ar abejingumu bendram mūsų artimo gėriui bei jo teisėms, tai mūsų tauta stovi prieš didelę vidinę krizę” (Discrimination and the Christian Conscience).

     Didžioji vidinė krizė atėjo, mes ją pergyvename. Vienas savaitinis žurnalas rašo: "Istorija pažymės: 1963 metų vasara buvo revoliucinis laikas, sezonas, kada devyniolika milijonų Jungtinių Valstybių negrų reikalavo užmokėti šimto metų pažadą, pavadintą Išlaisvinimo Paskelbimu” (Newsweek,1963. 7. 29).

     Jungtinių Valstybių prezidentas John F. Kennedy minėtoje kalboje kreipėsi į visą Amerikos tautą: "Pirmiausiai (rasių neramumuose) susitinkame su dorovine problema. Ji taip lygiai sena, kaip šv. Raštas, ir aiški, kaip Amerikos konstitucija. Esmėje klausimas yra, ar duoti visiems lygias teises ir lygias galimybes; ar traktuoti savo brolius amerikiečius taip, kaip mes norėtume būti traktuojami. Jei amerikietis, kadangi jis juodaodis, negali valgyti pietų viešame restorane; jei jis negali siųsti savo vaikų į geriausią prieinamą mokyklą; jei jis negali balsuoti už viešuosius tarnautojus, kurie jį atstovauja; jei, trumpai tariant, jis negali naudotis pilnai ir laisvai tuo gyvenimu, kurio mes visi trokštame, kuris mūsų norėtų pakeisti savo odos spalvą ir atsistoti jo vietoje?... Atėjo laikas šiam kraštui išpildyti savo pažadus... Mes stovime prieš moralinę krizę kaip kraštas ir tauta. Policijos tramdantys veiksmai jos nenumalšins. Negalima ją palikti didėjančioms demonstracijoms gatvėse. Nenuraminsime ją vien nereikšmingais veiksmais ar kalba. Laikas eiti prie darbų kongrese, jūsų valstybėje ir vietinių įstatymų leidžiamajame organe ir ypatingai visų mūsų kasdieniniame gyvenime.” Birželio 19 d. prezidentas prašė kongresą sustabdyti dvigubą dorovinį matą viešuose patarnavimuose, biznyje, mokyklose, darbo paskirstymuose.

     Pirmoje audiencijoje pas naująjį popiežių prezidentas išgirdo Povilo VI pagyrimo žodžius dėl jo pastangų, siekiant rasinio teisingumo: "Mes nuolat prisimename maldoje jūsų pastangas užtikrinti visiems piliečiams lygius pilietybės patarnavimus, kurie remiasi visų žmonių lygybe dėl jų kaip asmenų ir Dievo vaikų kilnumo” (1963 liepos 2).

Visu rasiu lygybė ir kilnumas

     Kodėl rasės problema yra religinė ir dorovinė? Pirmiausia todėl, kad segregacija paneigia žmogiškos asmenybės šventumą, padaro kai kuriuos asmenis mažiau negu žmones. "Neteisinga, rašė popiežius Jonas XXIII savo paskutinėje enciklikoje Pacem in Terris,"kad kai kurie žmonės yra iš prigimties aukštesni, o kiti žemesni. Visi žmonės yra lygūs dėl savo įgimto kilnumo.” Rasiniu, fiziniu, moraliniu, taip pat tautiniu ir kitais atžvilgiais nelygūs žmonės turi kažką bendra, kas visus juos padaro žmonėmis. Yra tokių vertybių, kurias randame kiekviename žmoguje, nežiūrint jo rasės, ūgio, amžiaus, lyties, tautybės, sveikatingumo, išsilavinimo, turtų ir t. t. Tą bendrąjį elementą, kuris padaro kiekvieną žmogų žmogumi, vadiname žmogiškąja prigimtimi. Ne kraujo rūšis, mėlynos akys, aukštas ūgis, amžius, lytis, luomas, titulai, priklausymas kuriai partijai, ne profesija, specialybė, užimamos pareigos, tautybė, uniforma, galybė, pagarsėjimas ir kiti panašūs dalykai padaro žmogų žmogumi. Žmogus gali būti be rankų, be kojų, kuprotas, aklas, kurčias, nebylys, nepagydomas ligonis, beraštis, nusikaltęs, mažo ūgio, labai senas, negimęs, negražiausias, be profesijos ir specialybės, be diplomų, be titulų, be tarnybos, be partijos, be namų, be tėvynės, be šeimos, be darbo, pusnuogis — kol jis yra prigimtų esminių žmogiškųjų vertybių nešėjas, jis yra pilnas ir tikras žmogus. Su ta prigimtimi jam priklauso visa eilė teisių, kurių negalima niekam paliesti ar pažeisti (žiūrėk kun. K. Mažučio Mažasis žmoniškumo manifestas,1950).

     Šių dienų rimti mokslininkai atmeta pasenusius tvirtinimus, jog negras iš prigimties esąs menkesnio intelektualinio pajėgumo. Pavyzdžiui, dr. Albert Niedermeyer, teologas ir medicinos mokslininkas, kategoriškai tvirtina: "Pagrindiniai protinio gyvenimo reiškiniai yra bendrosios žmogiškos prigimties daviniai ir jokiu būdu nėra surišti su rase ar priklausą nuo jos. Skirtumai turi daugiau pagrindo kultūroje ir tradicijoje, tai yra, daugiau dvasinėje įtakoje negu paprastoje "paveldėjimo masėje” (Compendium of Pastoral Medicine).

     Visų žmonių lygybę ir kilnumą mums ypatingai parodo mūsų krikštas bei jo prasmė: "Kurie tik esate pakrikštyti Kristuje, tie apsivilkote Kristumi. Čia nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo...” Šiandien Povilas dar pridėtų: nebėra nei juodo, nei baltojo; nebėra nei rudo, nei geltono, "nes jūs visi esate vienas Kristuje Jėzuje” (Gal. 3, 27-28). Tikėjimu ir krikštu mes esame įjungti į Mistinį Kristaus Kūną, Jo Bažnyčią. Šiuose tikėjimo namuose, šioje Viešpaties šventovėje, šiame Mistiniame Kristaus Kūne negali būti vietos rasinei diskriminacijai ir kartumui, kuris seka iš jos. Ypatingai šiuo metu, kai visų žmonių mintys ir širdys ilgesingai nukreiptos į krikščionių vienybę, reikalinga, kad teisingumas ir artimo meilė, be jokios diskriminacijos, šviestų Kristaus Bažnyčioje. Krikščioniškos vienybės centras tegali būti vienas — Kristus ir Jo Mistinis Kūnas. Tą Mistinį Kūną atpažinsime tik tada, kai jame bus vienybė ir tarp narių švies teisingumas bei Kristaus meilė.

     Pirmoji krikščioniškosios meilės užduotis — duoti kiekvienam žmogui tai, kas jam priklauso kaip žmogui: gerbti jį ir jo teises. Šio esminio teisingumo dėsnio sulaužymas žmonių santykiuose atnešė daug skausmo, kentėjimo ir karų žmonijai. Popiežius Pijus XII savo pirmoje enciklikoje apie Moderniąją Valstybęrašė: "Pirmoji iš šiandien paplitusių kenksmingų klaidų yra užmiršimas žmogiško solidarumo ir meilės įstatymo, kuriam mus įpareigoja bendra kilmė ir lygi visų žmonių prigimtis, nesvarbu kuriai tautai priklausytume” (Summi Pontifica-tus,1939). Baigdamas savo pontifikatą, tas pats popiežius priminė: "Visiems gerai žinoma, į kokius kraštutinumus gali nuvesti rasės puikybė ir rasinė neapykanta” (1958 rugsėjo 5).

     Amerikos vyskupai aiškiai mokė: "Mūsų krikščioniškas tikėjimas nepažįsta rasės, spalvos ar tautybės skirtumų.” Pripažindami, kad "žmonės nelygūs gabumais”, vyskupai pabrėžė, jog "diskriminacija, paremta atsitiktiniu rasės ar spalvos faktu, yra kenksminga žmogiškoms teisėms ir, nežiūrint asmeniškų ypatybių, negalima suderinti su tiesa, kad Dievas sutvėrė visus žmones su lygiomis teisėmis ir lygiu kilnumu.” Popiežius Jonas XXIII, apibūdinęs žmogaus kilnumą ir jo teises, pabrėžia: "Šiandien jau bendrai pripažįstama, kad visi žmonės dėl savo įgimto kilnumo yra lygūs. Tad rasinės diskrimiancijos jokiu būdu negalima pateisinti...” (Pacem in terris).Dabartinis mūsų šv. Tėvas Povilas VI pareiškė Prancūzijos katalikų Socialinių Savaičiųpenkiasdešimtosios sesijos dalyviams: "Demokratija, kurią palaiko Bažnyčia, yra tokia žmonių bendruomenė, kurioje visi asmenys yra lygiai laisvi, kurioje visi gali naudotis tomis pačiomis teisėmis, pažindami savo pareigas ir mokėdami pagerbti kitų asmenų laisves. Kiekvienas, panaudodamas bendrajai gerovei savo talentus bei sugebėjimus, bendromis jėgomis solidariai palaiko savo brolius, kuriems prigimties dovanos bei aplinkybės ir mažiau palankios.. Jei demokratija reiškia visų žmonių brolybę, tai Evangelija mus moko mylėti visus žmones, nepaisant, kas jie būtų. Evangelija mums įsako vargingesniems žmonėms duoti priemones, kad jie galėtų garbingai susikurti žmogaus vertas gyvenimo sąlygas..” (žiūrėk 1963 liepos 25 d. Draugą). Atrodo, kad šie žodžiai buvo taikyti ir Jungtinėms Valstybėms, kurios dabar grumiasi su rasinio teisingumo problemomis. Bet mažumų priešinimasis priespaudai ir reikalavimas pripažinti visiems lygybę pasikartoja tiek vakarų pasaulyje, tiek Azijoje ir Afrikoje. Tai nėra Jungtinių Amerikos Valstybių monopolis. Kitur sukilimo priežastis ir pradžia yra religinė, kalbinė, kultūrinė ar vien tik politinė. Problema visur ta pati: kaip išlaikyti lygsvarą tarp daugumos ir mažųjų grupių modernioje valstybėje.

     Rasėje, kaip ir kituose klausimuose, žmogus yra linkęs maišyti meilę su sentimentalumu, su jausmais, pagrįstais fiziniu patrauklumu. Tikra meilė liepia ieškoti kito gėrio, nenuilstamai ryžtis padaryti kitą laimingu, veikliai trokšti, kad kito, kaip asmens, augi-mas būtų puoselėjamas. Čia yra prisimintini Kristaus žodžiai: "...kiek kartų tai padarėte vienam šitų mažutėlių, man padarėte” (Mat. 25:40).

     Šiandien mes regime didelį pasikeitimą Amerikoje ir visame pasaulyje, kai vienų žmonių antžmogiškumo ir kitų pusžmogiškumo jausmai pamažu nyksta ir eina prie teisingo vidurio. Tai sveikintinas pasikeitimas. Kiekvieno mūsų uždavinys padaryti tą revoliuciją, tą pasikeitimą taikingą ir konstruktyvų visiems. Žinoma, mes galime pasielgti taip, kaip vienas amerikiečių senatorius, kai prezidentas Kennedy senate negrams maldavo lygių teisių. Vėliau reporteris paklausė, ar jis girdėjo prezidento kalbą. Senatorius atsakė: "Aš gėles sodinau, aš negirdėjau.”

     Mūsų laikams būdingos srovės nesulaikysime — visų žmonių siekimo lygybės. "Nesustabdysi upės bėgimo...”, dainavo mūsų poetas Maironis. Ir neverta jos stabdyti. Šis troškimas ir siekimas yra kilnus. Krikščioniui belieka jungtis visomis jėgomis prie to siekimo greitesnio įgyvendinimo. Žinoma, jo veikimą visuomet turi žymėti drąsa, sveikas protas ir išmintis. Rami ir ištverminga drąsa tarp žmonių užgaidų ir nesusipratimų; sveikas protas, kuris mato problemas jų tikroje perspektyvoje ir naudoja tinkamas priemones tikslui pasiekti; išmintis, kuri įžvelgia problemų šaknis istorijoje, pasiruošia veikimui ir renkasi svarbiausius ir tiesiausius kelius tikslui siekti.

     Mūsų laikai šaukia krikščionį kurti istoriją, ne vien tik ją užrašyti.