DONIUS REMYS
ATEIK
Ateik
Tik neprimink man nuostabų |
MALDA
Viešpatie,
Viešpatie,
Viešpatie, |
PALIKTI ŽODŽIAI
Kai išsvajotame erdvės ir laiko
plote,
nebegalėdamas surinkti tavo žodžių
paliktų,
matau juos grimstančius
į pražuvimo jūrą
degančiom spalvom,
aš drebančiomis rankomis
vaivorykštės varsas sužėręs
į naktį begalinę
jas paskandinu,
kad jos gyventų,
kaip paskendęs lobis
tik man vienam težinomoj
gelmėj.
Ir rankomis ašuždengiu
krūtinę nuogą,
kad nepabustų ilgesys
širdies narve
užkaltas.
PAKRANTĖJE
Aš pažinau tave,
kai buvo tavo paskutinė
vasara.
Ir kai aplieti saulės spindulių
ir smėlio žibančio pakrante
ėjome į tolį,
nesupratau tada,
kur tavo mintys klaidžiojo,
ir nežinojau, jog akys tavo gėrė
jau niekad nebegrįžtančius,
paskutiniuosius vasaros
vaizdus.
Pakrantėje turbūt ir vėlei
tuščia.
Ir vandenys atvėsę
vėl puola į krantus.
Tik paukščiai dideliais būriais
į pietus skrenda,
pajutę priartėjusios žiemos
vargus.
Sugrįš vėl paukščiai
ir žibės įkaitęs
smėlis,
bet niekada nebus pakrantėje
tavęs.
Vandenys ir smėlis ir pakrantė —
niekad nepraeina,
tik žmonės vaikšto kaip nauji
svečiai,
tik žmonės skęsta vasaros
džiaugsmuose,
niekad nesupratę rudenio
šalnos.
Ir pagautas siaubo
akimis ieškosiu
aš dangaus mėlynėj
neramus,
kad surasčiau vėlei
nebesugrąžinamos —
bet giliai įrėžtus —
vasaros anos
vaizdus.
DONIAUS REMIO poezijos puokštė “Laiškuose Lietuviams” talpinama pirmą kartą. Anksčiau jo eilėraščių buvo atspausdinta “Draugo” kultūriniame priede ir “Lietuvių Dienose”.