DONIUS REMYS

ATEIK

Ateik
praėjusio pavasario žiedų
mirgėjimu
į niūrų ir tylos prislėgtą
slėnį,
ir nors akimirkai paliki
pilno džiaugsmo
šventę.
Tiesos,
nors ji ir degintų man
širdį,
pasiilgęs ir suradęs,

nebeklajosiu.

Tik neprimink man nuostabų
tolimos šiaurės dangų
naktį,
tik neuždeki man
širdies
kerštu ir neapykanta
juoda.
Lapus praėjusių dienų išplėšiu
vėjui
ir džiaugsiuos
vakaru
nutilusiame slėnyje
ramus.

MALDA

Viešpatie,
aš noriu nusilenkti Tavo
žemei,
bet savo mažume

aš dulkė, pasiklydus erdvėje,
o ji, uždengus
 mano veidą
ir rankas, ir visą kūną,
sukausto mano maldą
akmeniu
ir širdį paverčia
ledų kalnais.

Viešpatie,
aš noriu nusilenkti Tavo
saulei,
kad jos karštis, prasiveržęs
pro nakties gelmes.
Tavo žemę
ir šventyklas pamirštas
apliejęs,
žmogų vienišą lydėtų
kaip vilties
žvaigždė.

Viešpatie,
aš noriu nusilenkti Tavo
žmogui,
bet tamsoje surasti jį

aš negaliu.

 

PALIKTI ŽODŽIAI

Kai išsvajotame erdvės ir laiko
plote,
nebegalėdamas surinkti tavo žodžių
paliktų,
matau juos grimstančius
į pražuvimo jūrą
degančiom spalvom,
aš drebančiomis rankomis
vaivorykštės varsas sužėręs
į naktį begalinę
jas paskandinu,
kad jos gyventų,
kaip paskendęs lobis
tik man vienam težinomoj
gelmėj.

Ir rankomis ašuždengiu
krūtinę nuogą,
kad nepabustų ilgesys
širdies narve
užkaltas.

PAKRANTĖJE

Aš pažinau tave,
kai buvo tavo paskutinė
vasara.    
Ir kai aplieti saulės spindulių
ir smėlio žibančio pakrante
ėjome į tolį,
nesupratau tada,
kur tavo mintys klaidžiojo,
ir nežinojau, jog akys tavo gėrė
jau niekad nebegrįžtančius,
paskutiniuosius vasaros
vaizdus.

Pakrantėje turbūt ir vėlei
tuščia.
Ir vandenys atvėsę
vėl puola į krantus.
Tik paukščiai dideliais būriais
į pietus skrenda,
pajutę priartėjusios žiemos
vargus.

Sugrįš vėl paukščiai
ir žibės įkaitęs
smėlis,
bet niekada nebus pakrantėje
tavęs.
Vandenys ir smėlis ir pakrantė —
niekad nepraeina,
tik žmonės vaikšto kaip nauji
svečiai,
tik žmonės skęsta vasaros
džiaugsmuose,
niekad nesupratę rudenio
šalnos.

Ir pagautas siaubo
akimis ieškosiu
aš dangaus mėlynėj
neramus,
kad surasčiau vėlei
nebesugrąžinamos —
bet giliai įrėžtus —
vasaros anos
vaizdus.

DONIAUS REMIO poezijos puokštė “Laiškuose Lietuviams” talpinama pirmą kartą. Anksčiau jo eilėraščių buvo atspausdinta “Draugo” kultūriniame priede ir “Lietuvių Dienose”.