Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1965m. 6 Birželis


1965. VOL. XVI NR. 6— IUNE BIRŽELIS

* * * GYVENIMUI TEKANT    182

Vysk. V. Brizgys SKAUDI 25 M. SUKAKTIS    184

J. Jaškauskas TĖVAI IR BRĘSTANTIS JAUNIMAS    186

Dr. V. Bieliauskas MEILĖ ŠEIMOJE    190

A. Grauslys NUOGĄ APDENGTI    193

K. Žemaitis NAUJO KUNIGO PALAIMINIMAS LIETUVAI    195

A. Kezys, S. J. ŠIS TAS APIE FOTO MENĄ    196

Dr. J. Pikūnas RELIGIN. LŪŽIŲ PRARAJOSE    201

A. Rūta TYRAS ATSIMINIMŲ ŠALTINIS 202

A. Baranauskas KARKLUPĖNUOSE (ištrauka)    203

P. Pakalnis JAV NEGRŲ KOVOS    203

G. Ivaškienė BIRŽELIO MĖNUO ŠEIMOJE    205

P. Mačernis AR TIK NE ČIA...?    206

A. Hermanas MES IR TĖVAI    208

B. Krištanavičius, S. J. PARLAMENTO RINKIMAI    210

K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY    214

SKAITYTOJO ŽODIS    216

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevičius

Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės    Algirdo Kurausko Fotografijos    Algimanto Kezio, S. J.

Adresas    2345 W. 56th St., Chicago, Ul 6063 Telefonas    REpublic 7-8400

Spaustuvė    Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — 3 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

JAU PRAĖJO dvidešimt penki metai, kaip komunistinė Rusija okupavo Lietuvą, ir dvidešimt keturinuo birželio priverstinių išvežimų. Taip pat greitai sukaks dvidešimt metų, kaip mes, Rytų frontui artėjant ir komunistams grįžtant, pasitraukėme iš Lietuvos į Vakarus,

Pirmoji sukaktis mena mums tėvynės laisvės netekimą: tėvynėj likusieji net savam krašte nebegali laisvai kurti savitą valstybini ir kultūrinę gyvenimą. Antroji primena mums tas birželio dienas, kuriomis dalis mūsų tautos prieš savo valią buvo prievarta išvežti iš savo krašto į Sibirą. Pagaliau, trečioji atmena mūsų pačių pasitraukimą iš Lietuvos, kai nebenorėjome dar kartą komunistinės okupacijos patirti.

Ši trigubai skaudi sukaktis, grąžinanti atmintin tokius liūdnus mūsų tautos gyvenimo įvykius, žadina mumyse savai tautai ištikimybės, solidarumo ir vienybės dvasią.

GYVENIMUI TEKANT

■ MININT PAGRĮSTAI

      "Ar iš tikrųjų tautinių švenčių minėjimai yra beprasmiai? Ar jie nieko neduoda?" — Į tokius klausimus kun. dr. P. Celiešius "Lietuvių dienose" (1965, nr. 2) atsako: "Visi minėjimai, vienokio ar kitokio pobūdžio, žadina tautinę sąmonę, palaiko lietuviškos kultūros apraiškas, puoselėja jos ugdymą. Be susibūrimų, be didesnių bendruomeninių sambūvių išblėsta paskiruose individuose tautinės sąmonės ugnelė. Atšąla ūpas ir palengva išnyksta tautinis interesas. Jeigu mūsų tautinė gyvybė priklauso nuo tautinės sąmonės, tai visi veiksniai, kurie ją puoselėja ir palaiko, yra sveikintini ir naudingi".

      Taip, tautinių švenčių minėjimai — jei gerai paruošti — prisideda prie tautinės sąmonės puoselėjimo — net ir jaunime. Aktyvesnis jaunimas pats pastebi reikalą dalyvauti minėjimuose (žr. Čikagos lietuvių jaunimo laikraštėlį "Švyturį", 1964, nr. 2, 15 psl.). Tačiau vien kalbų minėjimai palieka tik blankų įspūdį. Be abejo, kiekvienas minėjimas mini nuveiktus darbus. Tačiau reikia didelio sugebėjimo pavaizduoti tų darbų gyvą reikšmę dabarčiai. Pačių kalbų žodžius turi remti asmenys ir darbai. Šio teigimo iliustracijai norisi duoti du pavyzdžius: 1) studentai pasisakė, kad jiems didesnį įspūdį palieka faktiškai pristatyta rezistencinė veikla Lietuvoje už paprastas kalbas; 2) lietuviškasis šveicaras prof. J. Eretas savo atsilankymu ir gyva kalba padarė gilų įspūdį Čikagos Aukštesnės Lituanistikos Mokyklos mokiniams.

      Taip pat ir dabar, minint 25 m. Lietuvos užgrobimo sukaktį, verta būtų pasinaudoti neseniai spaudoj pasirodžiusios N. E. Sūduvio "Vienų vieni" knygos medžiaga apie Lietuvos rezistenciją. Lietuviškam sąmoningumui praverstų ir asmeniškas sukakties paminėjimas, susikaupus perskaitant tą knygą.

      Prie darbais paremto minėjimo priskaitytinas ir Lietuvos partizanams Čikagos Operos Choro dedikuotas Verdi "Reguiem" 182 ir B. Markaičio, S. J., "Vilniaus varpų" pastatymas.

■ SIBIRAS PARODOJ

      Pasaulinė paroda Niujorke jau atidaryta antriems metams. Pakeitimų daug nėra. Į Vatikano pavilijoną pateko lietuvaičių parašyta maldaknygė iš Sibiro. Kažin ar kas tokios mažos brangenybės reikšmę supras?

      O parodos šūkis skamba: "Taika per supratimą". Deja, supratimo parodoj labai maža. Tuo reikalu spaudoj buvo pareikšta nemaža nusivylimo. Pvz., parodoj dirbusi 21 m. indė studentė Ashrafa Chewala taip pasisakė: "Aš atvykau čia dirbti, nes aš tikiu Parodos tikslu: "Taika per supratimą". Aš tikėjaus sutikti žmones iš daugelio tautų, dalintis su jais savo kultūra ir pasimokyti iš jų. Tačiau, kai aš stoviu savo paskirtoj vietoj, tematau vien smalsius amerikiečius, kuriems užtenka pažiopsoti į medžio drožinius ir rankom pagamintus audinius... ir į dekoratyvinį ženklą ant mano kaktos". "Atrodo, kad jie atsilanko tik dėl to, kad jie mano, jog jie turi tą parodą pamatyti. Jiems tai didelis piknikas, ne priemonė apsišviesti". Parodos lankytojų veidai švyti išsiblaškymu ir nuostaba. Technikos stebuklai sukelia tokią nuostabą, pro kurią beveik niekas nebepastebi žmogaus. Jei jau nebepastebi, tai kaip dar jį supras?

Skaityti daugiau:

SKAUDI DVIDEŠIMT PENKIŲ METŲ SUKAKTIS

Brangūs Broliai ir Sesės Lietuviai! Šių metų birželio 15 d. sukanka 25 metai, kai Rusijos armija jėga pavergė Lietuvą ir atnešė mūsų tautai visa, ką pasako bolševizmo žodis. Šią sukaktį paminės visi laisvojo pasaulio lietuviai. Pavergėjas minės ją ir Lietuvoje. Skaitant Lietuvos ir Rusijos komunistinėje spaudoje, kas šiai vasarai ruošiama Lietuvoje, prisimena 1941 m. birželio 15-ji, kai iš Lietuvos Rusijon riedėjo traukinys po traukinio, visi pilni deportuojamų, iš baimės ir kančios alpstančių mūsų brolių ir seserų, o Kauno, Vilniaus ir kituose Lietuvos miestuose pavergėjai ir tam tikras Lietuvos gyventojų elementas organizavo aikštėse šokius ir kitokias orgijas. Taip jie viešai tyčiojosi iš mūsų tautos kančių, ašarų ir nekaltų gyvybių. Lietuvių tautos didvyriškos kovos nuo 1940 metų tęsiasi iki dabar ir tos kovos aukų gyvybėmis, krauju, kančiomis dar niekas pilnai nenušvietė. Ir kova ir aukos yra milžiniško masto. Šią vasarą Lietuvoje jos pavergėjas iš viso to ciniškai pasityčios, ruošdamas džiaugsmo šventę, kad Lietuva dar neišsilaisvino iš vergijos. Lietuvos žmonės iš pavergėjo nieko geresnio ir nelaukia

Tauta Lietuvoje laukia sau pagalbos iš mūsų. Laukia ne raudų, gražių žodžių, trumpą popietę trunkančio paminėjimo, o ko nors pastovaus, prasmingo, sėkmingo. Laukia ne iš kelių pasišventėlių, o iš kiekvieno padoraus lietuvio. Tautos nelaimės laikais mūsų pastangos turi būti vispusiškos. Reikia politinės, tautinės veiklos, reikia medžiaginės pagalbos Lietuvoje esantiems. Tai darančius visus gerbiame, remiame. Tačiau tai tik viena mūsų pagalbos pusė. Kurie Dievą tikime, pasitenkindami tik šiais veiklos būdais, neparodytumėm pakankamai suprantą tautos reikalų ir savo pareigų. Kai suserga ar į kitokį pavojų patenka mums brangus asmuo, kuris tikintysis pasitenkina tik medžiagine pagalba, kuris nepuola ant kelių maldai, kuris neaukoja už mylimą asmenį gerų darbų? Ir tautai pagalba turi būti nuoširdi ir vispusiška. Mūsų tarpe yra užslėptų gražių pavyzdžių. Vieni maldauja Dievą, Švenčiausią Mariją, Lietuvos šventuosius, pakaitomis budėdami maldai dieną ir naktį, kiti yra laisvai ir slaptai pasiskyrę atgailos praktikų, ieško progų geriems darbams. O, kad visi lietuviai jais pasektų! “Daug galį nuolatinė tikinčiojo malda” (Jokūbo 3, 16). Brolau, sese. Jeigu myli savo tautą, ką jai duodi vertingo Dievo akyse? Ar neturi savo elgesyje ko nors kenksmingo, negarbingo, peiktino? Nugalėki savo ydą ar blogą paprotį ir šį apsivaldymą paaukoki Dievui už savo tautą ir Lietuvą. Didelės vertės yra apsimarinimo atgailos, tačiau didesnės vertės yra artimo meilės darbai. Jų nors dalį aukokime už Lietuvą. Ir Lietuvon siunčiama pagalba — artimo meilės darbas tebūna pilnos vertės: medžiaginė pagalba vienam asmeniui ar šeimai, o Šventa intencija Dievui už visą Lietuvą. Iš artimo meilės darbų aplink mus naudingiausias yra apaštalinis artimo meilės darbas: vieniems padėti Dievą surasti, jį pažįstantlems — su juo suartėti. Ir šia veikla maldaukime Dievą už Lietuvą.

Didelis Dievo ir artimo meilės darbas yra malda. Tebūna ji kiekvieno lietuvio gyvenime kasdieninė ir nuoširdi už Lietuvą, už visus pasaulyje lietuvius. Maldos, gerų darbų, atgailų galia yra beribė ir antgamtiniu ir psichologiniu atžvilgiu. Prie visokios mūsų veiklos branginkime ir šias dvasines priemones. Ne laiško rėmuose kartoti žmonijos istoriją, kiek žmonių, miestų, tautų būtų žuvę, jeigu ne tikinčiųjų maldos ir atgailos; ir kiek jų būtų nežuvę, jeigu laiku ir pakankamai kas nors būtų už juos meldęsis ar atgailojęs. Mūsų laikais nemadoje kai kurios viešos kitų praktikuojamos atgailos; niekad tačiau nesumažės maldos ir atgailos vertė.

Verta yra kiekvienam rimtai pasvarstyti, ką mūsų gyvenime ir veikloje įnešime naujo ir pastovaus, minėdami Lietuvos nelaimės ir kančių 25 metų sukaktį, kad išmelstume Viešpaties pagalbą greičiau išgelbėti mūsų tautą ir tėvynę iš vergijos tamsybės ir kančios.

Vyskupas Vincentas Brizgys

BROLIS TĖVYNĖJE

Jurgis Juodis

TĖVAI IR BRĘSTANTIS JAUNIMAS

1965 m. “L. L.”' konkurso suaugusiųjų II-ją premiją laimėjęs straipsnis

JONAS JANKAUSKAS

ŽVILGSNIS ATGAL

      Jaunimo — vaikų ir senimo — tėvų savitarpinių santykių problema yra labai sena. Ar tik nebus pirmasis lūžys tarp tėvų ir vaikų iškilęs jau tada, kai Kainas užmušė savo brolį Abelį. Tas pirmasis vaiko nusikaltimas, atžymėtas Šventame Rašte, greičiausiai ir bus pirmą kart pažeidęs tėvų širdis.

      Nors šio rašinio tema turėtų liesti jaunuolius ar jaunuoles tarp 13-19 metų amžiaus bei jų tėvus, tačiau, manau, nesuklysiu žvilgterėjęs nors trumpai į ankstesnį vaiko amžių, nes pirmuosius savo būdo pagrindus vaikas susiformuoja daug anksčiau, kai tik pradeda suprasti savo ir tėvų ar vyresniųjų padėties skirtingumą, kuri ir paveikia jo būdą, o neretai ir tolesnę gyvenimo raidą.

      Šiai minčiai paryškinti noriu pavaizduoti porą epizodų iš savo vaikystės ir paauglio jaunuolio laikų, turėjusių nemaža įtakos ir net lemiamos reikšmės mano gyvenime.

      Taip jau įvyko, kad, vos sulaukęs 8-rių metų amžiaus, turėjau gyventi pas svetimus žmones, svetimoj šeimoj. Tai buvo gausi ūkininko šeima — savų ir samdinių. Visi gražiai sugyveno, buvo linksmi. Tačiau nevisada tą linksmą nuotaiką galėdavo išlaikyti. Užtekdavo troboj pasirodyti šeimos galvai — tėvui, ir nuo visų veidų linksmumas dingdavo, o daina ar linksmos kalbos nutildavo. Nors buvau dar labai jauno amžiaus, bet jau tada jutau tą nuolatinį nuotaikos kaiteliojimąsi: ar tai laisvą, nerūpestingą, ar tai suvaržytą.

''Įvertinus mano išreikštas mintis, pajutau, kad jos nebuvo tartos į tuščią erdvę, bet į gyvus žmones, kuriems ir buvo taikomos... Jos išplaukia iš mano gilių įsitikinimų, stebint šio krašto lietuvių gyvenimą.”

JONAS JAŠKAUSKAS, gimęs 1896 m. Viskėnų k., Utenos aps., po 1904-1918 m. Rusijoje grižo į Lietuvą ir dirbo Ukmergės apskrities savivaldybėje, Šaulių Sąjungoje ir prekybinėje kooperacijoje Rokišky, Šiauliuose, Žagarėj, Skuode, Kaune. Išeivijoje dalyvauja visuomeninėj veikloj ir spaudoj. Gyvena Daytone, Ohio (JAV).

      Negalėčiau teigti, kad tėvas buvo piktas, žiaurus. Toks jis nebuvo, o buvo tik stataus agresyvaus būdo, linkęs visiem primesti savo valią, priversdamas jam nusileisti arba tylėti. Reikšti priešingą nuomonę būtų bergždžias laiko gaišinimas, kadangi į jokius kompromisus nesileisdavo, jokio savitarpinio susipratimo nebuvo ir būti negalėjo, nes stipresnis visada pavergia silpnesnį ir pastarasis nuo to kenčia.

      Neilgai man teko anoj šeimoj gyventi ir visai nesigailiu. Bet iš ten išsineštas silpnesniojo jausmas liko.

Skaityti daugiau:

MEILĖ ŠEIMOJE

PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS

"Meilės sąvoka šiandien turi per daug tamsių skersgatvių priemaišų ir per daug "rock-and-roll" atmosferos," rašo prot. Vyt. Bieliauskas. Išėmęs meilę iš tų "tamsių užkampių", palyginęs, bet nesutapatinęs ją su lytimi ir apibūdinęs jos "rūšis", šiuo straipsniu jis paruošia skaitytojus sekančiame numeryje tiksliau suvokti meilės reikšmę šeimoj.

"Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau kaip žvangantis varis ir skambantis cimbolas”.

I Kor. 13, 1.

      Tur būt, maža yra žodžių pasaulio kalbose, kurie būtų daugiau linksniuojami, apie kuriuos dainos ir eilės būtų rašomos, kaip žodis meilė. Bet taip pat, tur būt, yra mažai tokių žodžių, kaip meilė, kuri būtų taip dažnai suniekinama ir paverčiama pajuokos objektu. Šį žodi mes girdime daug kartų kiekvieną dieną, ir veik kiekvieną kartą jis yra vartojamas išreiškimui ko nors kito. Šis žodis yra naudotas ir piktnaudotas taip daug ir taip dažnai, kad, atrodo, net nepatogu šiandien apie meilę kalbėti rimtai. Be to, esama tiek daug specialistų, kurie yra pasiruošę šią temą gvildenti, kad daugiau jų, atrodo, jau nebereiktų. Nesvarbu, kaip jaunas ar senas, kiekvienas stengsis duoti naujų samprotavimų apie meilę. Yra įdomu šia proga pastebėti, kad poetai ir rašytojai šia tema yra daug kalbėję ir rašę, bet psichologai, kurie yra daug prisidėję prie geresnio žmogaus jausmų supratimo, yra labai mažai šią temą gvildenę. Yra tomai knygų, prirašytų psichologų apie lytinį gyvenimą ir apie šeimą, bet tarp šių raštų apie meilę labai mažai ką būtų galima rasti. Tiesą sakant, daugelis galvoja, kad, jei psichologas kalbėtų apie meilę, tai, savaime suprantama, jis kalbėtų apie lytį. Galimas daiktas, kad ir šio straipsnio skaitytojui kilo mintis, kad šis straipsnis bus persunktas “įdomia” freudiška medžiaga, bet jam, turiu dabar pastebėti, teks nusivilti, nes pati tema nėra pakeista ir mes esame nusistatę čia kalbėti apie meilę šeimyniniam gyvenime. Be abejo, tai yra gana drąsus užsimojimas, nes šio straipsnio autorius sutinka su S. Freudu, kuris savo gyvenimo gale pasakė savo draugui, kad “apie lytį mes daug rašėme, bet  a p i e   m e i l ę   m e s  m a ž ai   t e ž i n o m e”. Kalbant apie meilę, psichologui tenka spekuliuoti ir mokslininkui tenka spėti. Nei spekuliacija nei spėjimas nėra preciziški metodai, bet jie yra naudingi, jei esi paklydęs miške ir negali rasti kelio tikslesnėmis priemonėmis. Kalbėdamas apie meilę pirmiausia aš jaučiuosi neaiškioje padėtyje. Norėdamas šios padėties išvengti, mėginsiu naudotis savo priemonėmis, kurias esu išmokęs kaip psichologas: mėginsiu įvertinti situaciją, paanalizuoti aplinką ir iš lėto skintis kelią, kuris bus greičiausiai naujas kelias.

Skaityti daugiau:

NUOGĄ APDENGTI

Trečiasis gailestingumo darbas kūnui

ALFONSAS GRAUSLYS

     Vienas aiškiausių medžiaginio skurdo reiškinių yra tinkamo, gyvybę ir sveikatą saugojančio, rūbo neturėjimas ir negalėjimas jo įsigyti. Šios rūšies skurdas dažniausiai ir dvasiškai skaudžiai žemina žmogų, nes apdriskusį dažnas, nekartą be pagrindo, lengva širdimi pavadina valkata. Juk, anot patarlės, žmogus sutinkamas pagal jo rūbą. Vienoks ar kitoks apsirėdymas yra jo vizitinė kortelė, kuri jį žmonėms pristato. Troškulys ar badas ne taip lengvai susekami, nebent juos kenčiąs pasisako (nes, pavyzdžiui, sublogimas gali būti ir ligos, ne bado pasekmė). Tačiau apdriskęs žmogus paprastai ir be jo pasisakymo atpažįstamas kaip vargo ištiktas.

      Visgi viskas žemėje yra daugiaprasmiška. Taip ir tinkamo apsirėdymo stoka gali būti nevien neturto, bet ir šykštumo ar apsileidimo ženklas. Argi nepasitaiko net ir žymių žmonių, kurie tiek pasineria kūryboje ar kitame darbe, kad, apie visa kitą pamiršdami, pamiršta ir apie savo išorę?! O būna ir tokių, kurie, susirūpinę vien dvasios turtų telkimu, medžiaginį turtą laiko nieku, nes jie žino, kad patys didžiausi dvasios turtai apmokami medžiaginiu skurdu. Štai kodėl ir toksai šventasis kaip Pranciškus Asyžietis (kai kurių biografų vadinamas antruoju Kristumi), įstodamas į naują Kristaus pilno sekimo kelią, atidavė tėvui paskutinį rūbą ir visą gyvenimą buvo apdriskęs vargšelis — Poverello.

      Šiame straipsnyje kalbėdami apie čia įvardintą labdarybės darbą, mes galvojame apie skurstančius ne laisva valia, ne dėl kurios idėjos, bet apie tokius, kurie, neturėdami šilto rūbo, dreba iš šalčio žiemą, kurie nejaukiai jaučiasi drėgnomis dienomis ir kurie kenčia, sunkiai pakeldami juos lydinčią ir smerkiančią panieką.

RELIGINĖ RŪBO KILMĖ

      Šv. Raštas kalba apie rūbo religinę kilmę ir tam tikra prasme apie jo šventumą. Ten sakoma, kad pirmieji žmonės, būdami nekaltumo stovyje prieš nupuolimą, buvo nuogi ir to nesigėdijo (Gen. 2, 25). Jų dvasios nekaltumo dėka jie buvo santaikoje su Dievu. Tarp jų kūno ir dvasios viešpatavo darna. Jie klausė Dievo, o kūnas klausė jų dvasios ir todėl nemaištavo, jų dvasios nekompromitavo, jiems gėdos nedarė. Pirmoji nuodėmė tą darnumą suardė: jiems nepaklausius Dievo, jų kūnas pradėjo maištauti prieš dvasią, kėsindamasis ją pavergti, pažeminti ir jie pasijuto turį tokį kūną, kurio jiems pasidarė gėda. Noras tą gėdą paslėpti, virto reikalu kūną apdengti. Štai kodėl, anot Šv. Rašto, po pirmojo nepaklusnumo Dievui pirmieji žmonės pasijuto nuogi ir patys nusipynė iš figos medžio lapų uždangas (Gen. 3, 7) ir, anot vaizdingo to paties aprašymo posakio, pats Dievas, pašalindamas pirmuosius žmones iš rojaus, padarė jiems rūbus iš odos ir jais apvilko (Gen. 3, 21). Tad iš viso aiškėja, kad rūbas yra atsiradęs iš Dievo valios ir tai pačiai žmogaus prigimčiai po nupuolimo jo reikalaujant.

Skaityti daugiau:

NAUJO KUNIGO PALAIMINIMAS LIETUVAI

      Brangieji Broliai ir Seserys, viena ir ta pati saulė, net ir per tirščiausius debesis, jau baigia tirpinti Vokietijos miškų sniegą ir kviečia žydėti Lietuvos darželių gėles; tos pačios žvaigždės, kurios kas naktį šviečia virš šventojo Petro bazilikos kupolo, spindi ir virš jūsų namų. Amžinojo mūsų Tėvo žvilgsniui nieko nereiškia rūkas, tamsa ar atstumai; Jo begalinės meilės akivaizdoje menkutės ir tuščios yra visos užtvaros, kurias mūsų nuodėmės yra tarp mūsų pastačiusios.

      Šį rytą buvau kartu su jumis Mišiose. Pirmąjį kartą aukojau šią mūsų Išganytojo meilės auką, dėkodamas kartu su jumis, kad jis mane išrinko būti savo atstovu ir jūsų tarnu ... Ypatingai prašiau, kad jis laimintų mano tėvelius,... kad jis išlaikytų savo džiaugsme visus lietuvius kunigus, vienuolius, seseles ir kiekvieną lietuvį, net ir tuos, kurie jo nepažįsta. Kad jis Išlaikytų mus artimus, vieningus bent mintyse ir ilgesy ir kad jis ne tik prikeltų ir iš visų žemės kraštų surinktų mūsų tautą, kai jis ateis mums viešpatauti laiko pabaigoje, bet kad ir dabar, ir kiek galima greičiau, vėl leistų mums gyventi kartu ir kurti savo ateitį laisviems.

      Tikėjimo ir vilties vienybėje prašau dabar jūsų priimti mano pirmąjį kunigiškąjį palaiminimą. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybė, jo šventosios kančios ištvermė, šventasis kryžiaus ženklas, palaimintosios Mergelės Marijos nekaltumas, visų šventųjų užtarimas ir Dievo išrinktųjų maldos telydi jus visas gyvenimo dienas ir tesuteikia jums jėgų nugalėti visus matomus ir nematomus priešus, ypač mirties valandoje. Visomis dangaus ir žemės gėrybėmis telaimina jus Visagalis Dievas, Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia.

Iš šįmet Romoje įšventinto kunigo Kęstučio Žemaičio žodžio, transliuoto tautiečiams Lietuvoj per Vatikano radiją.

ŠIS TAS APIE FOTO MENĄ

ALGIMANTAS KEZYS, S. J.

     KAI KAM FOTOGRAFUOTI reiškia žaisti, o kai kam gyventi. Vienas iš foto aparato pragyvena, kitas gyvena. Vienas fotografuodamas kuria paveikslus apie pasaulį, kitas kuria savitą pasaulį paveikslais. Ir vienas, ir antras gali fotografuoti tos pačios rūšies aparatais, pirkti tuos pačius filmus, šviesomačius, ryškalus. Gali, pagaliau, ir fotografuoti tuos pačius vaizdus. O paveikslai bus skirtingi, nes ne aparatai, ne filmai, ne kiti fotografinės technikos įrankiai neša didžiausią atsakomybę už sukurtą vaizdą, o žmogus.

Ar galimas foto menas, ar ne — pasenęs klausimas ir pažangesniuose sluogsniuose miręs. Kas dar mano, kad tokio meno iš viso nesą, nes foto aparatas ne teptukas, kartoja seniai nusibodusią frazę. Nė aparatas, nė teptukas, nė rašomoji mašinėlė kūrinio sukurti nepajėgia, tik žmogus. Foto aparatas, patekęs į kūrybiškai pajėgaus žmogaus rankas, gali išsakyti subtiliausius dvasios impulsus, kaip juos išsako teptukas, kaltas ar dažai.

Ne viskas, ką paliečia teptukas, yra menas, ir ne visoks fotografavimas, nors techniškai ir tobulas, gali pretenduoti į foto meno kategoriją. Pasakykim iš karto aiškiai: kuo daugiau fotografija atsiplėšia nuo bejausmio tikrovės kopijavimo arba dokumentacijos, tuo ji labiau įsipilietina į tikrųjų menų eiles. Sakoma, kad menas turi būti išgyventas, turi atidengti kūrėjo-menininko dvasią. Tas pats galioja ir foto menui. Meniškoji fotografija bus ta, kuri ne vien "nuimta", bet ir matyta. Tai ta, kuri įkūnija vidinę fotografuojančio viziją. Be tos vizijos fotografija geriausiu atveju bus paprastas tikrovės nukopijavimas, kurį atlikti galėtų kiekvienas pramokęs fotografuoti.

Dokumentacinė tikrovės kopija ir savo vizijos interpretuota tikrovė — tai dvi foto aparatui prieinamos sritys. Vienoje aparatas tik technikos įrankis, antroje priemonė išreikšti gilesnes savo mintis, jausmus, net viziją. Vienoje jis užfiksuoja greit praeinantį momentą, antroje atskleidžia platesnius žmogiškojo pergyvenimo horizontus — poeziją, humorą, dinamiką, didingumą, melancholiją — žodžiu, visą eilę formų ir idėjų, kurios prieinamos tik tam, kuris stengiasi išgirsti jų begarsę kalbą.

Šiame numeryje — fotografijos iš Algimanto Kezio, S. J., parodos Čikagos Meno Institute (V. 22 — VII. 18). Instituto fotografinio skyriaus kuratorius Hugh Edwards taip charakterizavo A. Kezio, S. J., foto darbus (žr. apačioj ir 200 p.):

1964 m. Tėvas Kezys sukūrė nepaprasta Niujorko pasaulinės parodos apžvalgą. Iš tūkstančių — tiek darbščiu profesionalu, tiek pripuolamų lankytoju, mėginusiu užfiksuoti ta fantastišką įvyki, jis vienas sukūrė toki asmenišką ir originalų parodos vaizdą, koks, sprendžiant iš kitų darbų, atrodytų iš viso neįmanomas.

Pasaulinė paroda Niujorke, IBM pavilijonas, 1964

Skaityti daugiau:

RELIGINIŲ LŪŽIŲ PRARAJOSE

STASIO YLOS “DIEVĄ SUTEMOSE” APŽVELGIANT

DR. JUSTINAS PIKŪNAS

     1964 m. gruodžio mėn. “Tėviškės Žiburiai” išleido prof, kun. St. Ylos kruopštų ilgų metų darbą — originalų bandymą apžvelgti tiek didžiųjų, tiek ir mažesniųjų lietuvių dvasinius ir politinius lūžius, devynioliktojo amžiaus pabaigos ateistinio socializmo vėjams pilnai įsiskverbus į aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas. Pagrindinai knyga apima Nepriklausomybės periodą, bet įjungiami ir priešaušrio bei tremties laikotarpiai. Veikalas yra padalintas į dešimt nevienodo dydžio skyrių, su tokiais pavadinimais kaip Pažintis su netikinčiais, Nusivylimas žmonėm ir Dievu, Pagonybės nostalgija ar iliuzija? Mokslo žmonių Dievas ir Menininkų sielos vingiai. Tai yra didelė, beveik 400 psl., knyga su dail. Tel. Valiaus tapytu aplanku.

     Knygos puslapiuose skaitytojas atranda daug garsių Lietuvos vardų: V. Krėvę, J. Biliūną, A Smetoną, J. Baltrušaitį, M. Biržišką, J. Gravro-ką, V. Čepinskį ir daugelį kitų. Čia peržvelgiami kai kurių kairiųjų sambūrių veikėjai (J. Šliupas, M. Šleževičius). Šalia žymiųjų įtraukiami ir paprasti asmenys, o vieno kito vardas neatskleidžiamas — matyt, kad minimieji yra likę Lietuvoje ar nėra sutikę save viešai atskleisti. Ar veikėjai žinomi, ar ne — autorius moka išreikšti tai, kas gilu, esminga, ir todėl skaitytoją suintriguoja. Kadangi laiks nuo laiko aprašomi jautrūs ir gyvenimo veiklos linkmę lemią išgyvenimai, jautresnio skaitytojo akyse atsiras ašara, o gal neviena ir nekartą. Nors religiniai išgyvenimai vyrauja, tačiau knyga apima didelę rašomojo gyvenimo panoramos dalį. Autorius atvaizduoja religinės raidos psichologiją tuometinės kultūros idėjų perspektyvoje.

     Iš religinio kaimo į mokslus išėję jaunuoliai, patekę į evoliuciją ir socializmą garbinančią aplinką, neretai buvo pakertami savo įsitikinimuose ir įtraukiami į laisvamanybės ir netikėjimo pinkles. Tai rodo tiek Zeitgeist, tiek ir specifinio milieu stiprumą idėjų plėtroj. Vėlyva jų gyvenimo eiga didžiumoj parodo, kad motinos įausta religinė gija išsilaiko pasąmonėje ir bent gyvenimo pabaigoje atgauna savo dinamiką.

Skaityti daugiau:

TYRAS ATSIMINIMŲ ŠALTINIS

ALBINO BARANAUSKO “KARKLUPĖNUOSE”

ALĖ RŪTA

     Šis Albino Baranausko romanas, atnešęs jam “Draugo” tūkstančio dolerių premiją, yra patrauklus ir lengvas skaityti. Norisi vienu atsikvėpimu pervaryti visus puslapius, lyg ko ieškant, ko naujo tikintis. Bet taip ir nesurandi nei problemų, nei didesnės įsimylėjusių ekstazės ar kančios, nei tų laikų dramatinio fono. Ne, nė vieno ryškesnio okupacijos, “Lietuvos apsiniaukusio dangaus” vaizdo. Sunkesnis gavimas produktų ir kibiriuku pieno iš kaimo parsinešimas yra tik lyriška, drauge ir logiška, priežastis jaunų žmonių kasdieniams susitikimams ir jų suartėjimui.

     Pagrindinių veikėjų charakteriai atskleidžiami psichologiškai, ypač ten, kur išsivysto erotiniai jų santykiai. Bet šios knygos negalima pavadinti psichologiniu romanu platesne prasme. Veikėjai piešiami neryškiais brūkšniais, pabrėžiant vieną tik ar porą jų ypatybių. Janina užsispyrusiai nori būti “savimi”, nors taip ir neaišku, kokios jausminės, protinės, psichologinės ypatybės yra jai “savos”. Tik tiek jai originalu ir būdinga, kad dorai išauklėta, su gilia savigarba ir atsargumu žiūri į vyrišką lytį, neskubėdama atverti jausmų, kol galutinai jais įsitikina. Tik aiškiai pajutusi savy meilę, leidžia Juliui kalbėti jausmo žodžius, leidžia susitikti su jos tėvais ir planuoti vestuves. Tai tipas šiaurietės, lietuvaitės, kurios amžiais buvo mokytos ir auklėtos — pirma klausyti proto, o paskui pasiduoti jausmams.

     Kitų veikėjų lūpomis prasitariama apie Juliaus intelektualumą, vyriškumą, o iš jo paties veiksmų matome daugiau tik pagarbą mylimajai ir kantrybę bei atkaklumą, jos siekiant. Čia vaizduojamų jaunuolių meilė yra iš jausmų gilumos gimusi, bet labai nuosekliai, logiškai, pagal visus moters ir vyro psichologijos dėsnius besivystanti, gamtos grožio išgyvenimų įvairinama ir puošiama, — niekur neišsiliejusi iš suvalkietiško santūrumo rėmų. Užtat tie charakteriai atrodo labiau tipingi tų Lietuvos vietų žmonėms, o ne plačiau žmogiški.

     Šalutiniai veikėjai dar siauriau atverti. Jie tik paaiškinimui pagrindinių. Kiek įdomesnė motina: šiurkštoko paviršiaus, bet pilna švelnumo ir linkėjimo vien gera.

Skaityti daugiau:

IŠTRAUKA IŠ “DRAUGO” PREMIJUOTO ROMANO “KARKLUPĖNUOSE”:

     Jis dar nespėjo atgauti kvapo, kai Janina šypsodamasi pažiūrėjo tiesiai į akis, prablaivėjusi ir supratusi ne tik tai, apie ką jis kalba, o daug daugiau — nepalyginamai, neapsakomai daugiau. Kalvaitis jai jau buvo nebe tas, ir visas pasaulis nebe tas, ir gyvenimas persimainęs iš pagrindų, nes persimainiusi buvo ji pati. Net rodėsi sunku įsivaizduoti save pirmykštę, prieš valandą ėjusią tuo pačiu taku, lygiai kaip ir pirmykštį savo draugą, su kuriuo būdavo miela pasivaikščioti ir pasikalbėti. Šalia jos ėjo nepažįstamas žmogus, pirmą kartą matomas, tik kažkodėl jai reikšmingesnis už save pačią. Nuo šiol Janinos uždavinys yra jį pažinti, o jį pažinti užtruks visą amžių, nes kokia jis iš karto pasidarė begalybe! Ir jei jo pavardė Kalvaitis, tai čia ir yra tikrasis Kalvaitis — šis, o ne anas, kurį mėgino sau pritaikyti, jo dar visai nepažindama.

     Janina paėmė jo ranką ir paklausė taip paprastai, lyg kalbėtųsi apie kasdien pasitaikančius dalykus:

     —    Ar tau labai reikia atsakymo?

     —    Labai.

     Ji šyptelėjo.

     —    Ir tau jo reikia dabar, galutinai ir visam laikui?

     —    Dabar ir visam laikui, — atsakė Kalvaitis, šiek tiek sunerimdamas.

     —    Gerai, ką nori sužinoti?

     —    Noriu žinoti, ar mane myli?

     —    Taip, — atsakė Janina be svarstymo, net nesuspėjusi pagalvoti, nejausdama nė varžymosi, nė sumišimo.

     —    Ir sutiksi už manęs tekėti?

     —    Ir sutiksiu už tavęs tekėti, — pakartojo jinai, nesąmoningai mėgdžiodama Kalvaičio gaidą, žiūrėdama ton vieton, kur javai ant šlaito taip aiškiai atsimušė saulėleidyje, kad net iš čia būtum galėjęs suskaityti aliai šiaudelį.

Skaityti daugiau:

JAV NEGRŲ KOVOS

PETRAS PAKALNIS

     Kol negrai buvo pagoniai, tol beveik niekas nejautė sąžinės priekaišto laikyti juos vergais. Bet kai negrai tapo krikščionys, tada ne vienas save klausė, ar yra dora, kad vieni krikščionys laiko vergais kitus krikščionis, tarsi jie nebūtų sutverti to paties Dievo ir atpirkti to paties Išganytojo. Bet anglų valdžia, nenorėdama prarasti pelningos prekybos, to klausimo nesprendė ir nesiėmė jokios iniciatyvos panaikinti vergiją. Jai rūpėjo pinigas, ne sąžinės balsas. Tačiau kai kurios religinės grupės, ypač kvakeriai, vergijos instituciją nuolatos smerkė ir jau 1775 m. Šiaurinėje Amerikoje buvo įsteigta vergijos panaikinimo draugija.

     1776 m. Š. Amerika tapo nepriklausoma ir į nepriklausomybės deklaraciją buvo įrašyta, kad “visi žmonės yra sutverti lygūs”. Tai buvo pirmas žingsnis vergijos panaikinimui. Antrą žingsnį padarė Vermonto valstybė, duodama laisvę vergams 1777 m. Jos pavyzdį pasekė kitos šiaurės valstybės ir jau 1860 m. iš 16 JAV sudarančių valstybių vergiją buvo panaikinusios 8 valstybės. Pietinėje JAV dalyje, kur augo medvilnė, ryžiai ir cukrinės nendrės, negrai pasiliko vergais tol, kol prezidentas Lincolnas pilietinio karo pradžioje nepaskelbė vergijos panaikinimo proklamacijos. Tai įvyko 1876 m.

     Prie vergijos panaikinimo prisidėjo ir stiprus negrų spaudimas. Pramokę anglų kalbos ir tapę krikščionimis, negrai pradėjo aptarti savo reikalus bažnyčiose ir slaptai organizuotis. Šv. Rašto pasakojimus apie Mozės kovą prieš faraoną jie taikė sau ir pradėjo siekti laisvės. Jau 1720 m. buvo suorganizuotas pirmas vietinis negrų vergų sukilimas prieš baltuosius. Nors jis buvo lengvai numalšintas, bet jo idėja prigijo ir kitur ir per sekančius 100 metų Š. Amerikoje priskaitoma apie 200 panašių negrų sukilimų. Žymiausias ir reikšmingiausias sukilimas buvo suorganizuotas gabaus negro Nat Turner, kuris 1831 m. buvo sutelkęs nemažą negrų būrį. Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek negrų žuvo per tą sukilimą, bet negrų skerdynės nepalaužė jų dvasios, o didvyriška Nat Turner laikysena mirties valandą įžiebė daugelio negrų širdyse dar didesnį laisvės troškimą. Tam sukilimui būdingas ir religinis antspalvis. Nat Turner jautėsi esąs Dievo pašauktas šventam karui už tautiečių laisvę. Nenuostabu, kad vienas anų laikų amerikietis taip apie negrų sukilimus rašė: “Religija tapo jų sąjungininkė. Negrų vadai, būdami kartu ir jų pamokslininkai (kunigai), daugelį įtikino mirti už laisvės idėją, nes toji mirtis yra pasas į dangų. Taip jie kalbėjo mirties valandą”.

Skaityti daugiau:

BIRŽELIO MĖNUO IR ŠVENTĖS ŠEIMOJE

BIRŽELIO MĖNESĮ skiriame didžiausiai dieviškai ir žmogiškai Meilei — Švč. Jėzaus Širdžiai. Kas vakarą, drauge su didesniais vaikais suklupę prie Nukryžiuotojo, sukalbėkime Švč. Jėzaus Širdies litaniją. Patys mažieji tegul prie savo vakarinės maldos prideda: "Jėzaus Širdie, myliu Tave".

Kalendoriun žvelgę, pamatysime, kad nuo šio mėnesio vidurio iki liepos pradžios yra trys dienos, kuriose ypatingai prisimename Kristaus Atpirkėjo misiją. Lyg įvadas į tai — birželio 13 d. Švč. Trejybės sekmadienis. Susikaupimas ties didžiausia iš visų paslapčių. Jos reikšme pasidalinkime ir su mažaisiais. Gal pats akivaizdžiausias būdas jiems Švč. Trejybę išaiškinti —- tai trijų dalių dobilo lapas. Vienas trijuose. Trys — viename.

Švč. Sakramentą Kristus įsteigė Didįjį Ketvirtadienį, tačiau to įvykio džiaugsmą per greitai nustelbė Didžiojo Penktadienio liūdesys. Tad Dievo Kūno šventėje, šiais metais — birželio 17 d., prisiminkime ir įsisąmoninkime tą begalinės Meilės išraišką — Eucharistiją. Vaikams pasakokime, kaip mūsų Lietuvoje ir daugelyje kitų kraštų žmonių džiaugsmas išsiliejo procesijomis į gatves, laukus. Švenčiausiajam aprodomos gyvenvietės, laukai, darbovietės. Jis nešamas kasdienin gyvenimam Mažiesiems patarkime, kad ir jie pasikviestų Dievą tarp savo mažų rūpestėlių ir atliktų darbelių. "Jėzau, žinai ką, aš Tau iš kaladėlių pastatysiu aukštą bokštą!" — sakė mažas berniukas. Tai malda.

Švč. Jėzaus Širdies šventę švenčiame birželio 25 d. Atminkime visa, kas dieviškojo Atpirkėjo meilės mums buvo suteikta. Nėra žodyne žodžio, nėra mūsų jausmuose jausmo, kuris atitiktų jos gelmę. Todėl venkime saldžių, sentimentalių formų apibūdinti tai Meilei. Tinkamiausiai Švč. Jėzaus Širdį pristato mums tos dienos liturgija: ji buvo ieties perverta. Tai iššaukia gailestį, pagarbą, dėkingumą, norą aukotis ir pasiaukoti. Ir tai yra meilė, kokią mes sugebame Dievui duoti.

Liepos 1 d. prisimename Kristaus Kraują, kuris kartą buvo išlietas visiems laikams, visai žmonijai, visoms generacijoms; kuris kas dieną pripildo šimtus tūkstančių taurių ant Bažnyčios altorių.

Gintarė Ivaškienė

AR TIK NE ČIA NESĖKMIŲ PRIEŽASTIS?

     Iš Argentinos atsiųstame pasisakyme išeivijos spaudos reikalais iškeliamas naujas klausimo aspektas.

     Per eilę metų sekant tiek mūsų, tiek svetimšalių spaudą, jauti, kad ta spauda žmogaus nepatenkina, neinformuoja jo — neorientuoja. Visą laiką jauti, kad spaudai ko tai trūksta, kad kas tai lyg tyčiom nutylima, vengiama minėti.

     Kaip pavyzdį konkrečiai imu komunizmo problemą: kiek tikslios ir dažnos yra informacijos apie komunistų žiaurumus, bažnyčių uždarymus, tautų pavergimą, vergų darbą ir t. t. Ir visgi visos tos informacijos skamba kažkaip tuščiai, patys iškelti faktai lieka nesuprantami ir skaitytojui įspūdžio — dažniausiai — nedaro. Daug rašoma prieš komunizmą, o jis vistiek plečiasi tiek teritorijos atžvilgiu, tiek masėse, tiek paskirame žmoguje. Ar negausėja išsireiškimų: neverta priešintis — vistiek komunizmas užlies pasaulį; kodėl dėti aukų, jei komunizmas evoliucijos keliu pasikeis; ir komunistiniame režime žmonės gyvena!

* * *

     Spauda savo paskirties neatlieka. Nepadeda suvokti, kur tiesa, kur klaida; nepažadina žmonėse noro  t i k r a i   g y v e n t i ,  o ne gyventi — būti nešamiems užkulisinių jėgų kreipiamų srovių. Ko spaudai trūksta? Kas nutylima?

     Jei  a t v i r o m   a k i m   perskaitysim eilę laikraščių ir žurnalų, pajusim, kad veik visos žinios ir straipsniai parašyti pagal vieną kurpalį: viskas pasauly vyksta kažkokioms akloms jėgoms stumiant ar visai atsitiktinai: nežinia, iš kur ir kodėl atsiradę ir kažkur einą. Gyvenimo įvykiai vaizduojami, lyg pasaulis neturėtų Šeimininko, lyg Tvirta Ranka nebūtų nubrėžusi gyvenimui kelio.

Skaityti daugiau:

MES IR TĖVAI

ARTŪRAS HERMANAS

1965 m. “L. L.” jaunimo konkurso II-ąją premiją laimėjęs rašinys

     Šeima yra mažiausia valstybės ir tuo pačiu žmonijos ląstelė. Jos uždavinys yra išauklėti savo vaikus vertais, gerais žmonėmis ir garbingais piliečiais. Šis uždavinys anaiptol nėra lengvas, nes kiekvienas žmogus, o ypač jaunas, turi nemaža klaidų, kurių panaikinimas ar bent susilpninimas yra tėvų pareiga.

    Auginant vaikus, tiek iš suaugusių, tiek ir iš vaikų pusės susidaro problemų. Nenagrinėsime problemų tarp tėvų ir jaunesnio amžiaus vaikų, nes jos dar vienapusiškos, bet imsime jas jau tarp paaugusių jaunuolių ir tėvų.

Maždaug 13-14 jaunuolio metais prasideda paskutinė brendimo stadija, kuri trunka iki 17-tų metų. Per porą metų iš vaiko tampa, bent kūno atžvilgiu, suaugęs žmogus. Tačiau protinis subrendimas nespėja sekti kūninį: jaunuoliui atsiranda konfliktų su savimi, su jį supančiu pasauliu ir tuo pačiu su tėvais. Jis nori būti įvertintas kaip suaugęs, bet dar niekas jo nepripažįsta; jis ieško lygybės su suaugusiais, bet ji jam nesuteikiama. Ypač tėvai neįstengia tai pastebėti, nes jie, gyvendami kartu su jaunuoliu, nepajunta to greito augimo ir pasikeitimo; kiti net nenori tai matyti ir tiesiog stengiasi jaunuolį “nuvaikintl”, ne tai iš blogos valios, bet norėdami jį ilgiau prie savęs pasilaikyti. O toks jo asmens nužeminimas daugiausiai skaudina jaunuolį. Jaunuolis pradeda perdėtai ieškoti savo asmens pripažinimo ir įvertinimo vienmečių tarpe. Jis stengiasi patraukti kitų dėmesį į save visokiais išsišokimais, kuriuos ypač vyresnieji nuvertina ir pašiepia, pamiršdami, kad jie tuose metuose negeriau elgėsi. Jaunuolis pradeda vengti tėvų ir namų, apleidžia mokslą ir didesnę dienos dalį praleidžia gatvėje.

    ARTŪRAS HERMANAS, gimęs 1944 m. Kaune, keturiolika metų išgyveno okupuotoje Lietuvoje. Su tėvais atvykęs į Vakarų Vokietiją, ėmė lankyti Vasario 16 gimnaziją, kurią tikisi baigti šiais mokslo metais. Ateityje žada studijuoti archeologiją. 1964 m. yra laimėjęs lietuvių evangelikų jaunimo antrąją premiją už rašinį "Komunizmas ir jo kova prieš Bažnyčias". (Taip pat žr. jo laišką "L. L." 4 nr., 142 p J

    Šitas klausimas yra kaip tik opus šiais laikais, nes jaunuoliai beveik neturi kitų pareigų, išskyrus mokslą, o tėvai yra perkrauti darbu taip, kad jiems nelieka laiko suteikti jaunuoliui tikro dėmesio. O kaip tik šitas laikotarpis reikalauja iš tėvų daug atydumo. Tėvai turi būti patarėjais, o kartu teisėjais ir nuosprendžių įvykdytojais. Tačiau reikalinga bausmė turi būti prasminga ir pritaikyta, o ne perdėta. Bet pamokslas be pavyzdžių, kaip duona be sviesto. Vienas pažįstamas, gana išdykęs, bet šiaip malonus ir linksmas jaunuolis, buvo apkaltintas kartu su kitais savo draugais pavogęs keletą niekniekių vienoje krautuvėje. Tėvai ir jis buvo pašaukti į policiją ir klausinėjami. Žinoma, jaunuolis nuneigė vogęs, sakė tik su jais kartu ėjęs ir, kai anie vogė, jis, sumišęs, šalia stovėjęs. Policija patikėjo, nes jo pasiaiškinimas ir tiesus būdas rodė jį nemeluojant. Bet tėvams buvo baisus smūgis. Jų pavardė bus įtraukta į policijos protokolus, gal būt, net ir kaimynai su giminėmis sužinos! Jie tą jaunuolį ir mušė ir barė, nors šis tvirtino nekaltas esąs ir apie kitų draugų susitarimą vogti nieko anksčiau nežinojęs. Pagaliau prie to priėjo, kad tėvai jo pradėjo neprižiūrėti, barti ir bausti už kiekvieną menkniekį. Taip iš linksmo ir išdykusio jaunuolio per trumpą laiką pasidarė užsidaręs, žmonių vengiąs, be laiko subrendęs vaikinas. Ir aš nemanau, kad jis dar tėvus myli, nes su jais neturi jokio ryšio, ir ilgai neužtruks, kol jis visiškai pasitrauks iš šeimos. Bet jis jau liks gyvenime paženklintas, nes šis vidinis lūžis sunkiai pagydomas. Ir kas kaltas? Mano manymu, tėvai. Jie perdėjo bausmę, vietoj mėginę jaunuolį suprasti ir parodę jam pasitikėjimą, pradėjo jo neapkęsti ir, bijodami kaimynų plepalų, atsisakė sūnaus. Jei jų sūnus būtų ir vogęs, šitokia bausmė jo neatvėstų į tikrą kelią, bet greičiau dar nusmukdytų. Kur liko tėvų meilė ir atleidimas, ir kam jie kasdien meldžias “ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”?

Skaityti daugiau:

PARLAMENTO RINKIMAI

BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.

    Baigiantis antram pasauliniam karui ne vienas italas klausė savęs, kas valdys pokarinę Italiją. Po 22 metų fašistų diktatūros politiniame Italijos horizonte nesimatė nei vieno iškilesnio žmogaus, įkvėpiančio tautai pasitikėjimą.

    Kai 1943 m. vasarą maršalas Badoglio sudarė vyriausybę, visiems buvo aišku, kad ji yra tik laikino pobūdžio. Badoglio buvo geras karininkas, antifašistas ir ištikimas karaliui. Bet ar jis sugebės apjungti tautą ir pajusti tikrąjį jos pulsą? Atrodė, kad ne. Didžiausia jo klaida buvo ta, kad jis, uždaręs Mussolini saugioje vietoje, nutarė tęsti karą vokiečių pusėje. Italų tauta nenorėjo nei vokiečių, nei karo, ir Badoglio nusistatymu apsivylė.

    Kariaudamas viena ranka prieš sąjungininkus, antra ranka Badoglio sudarė su jais paliaubų sutartį. Sudaręs tą sutartį, kažin kodėl delsė ją paskelbti. Tą sutartį paskelbė sąjungininkai, sukeldami tokį chaosą, kad pradžioje nebuvo aišku, kas prieš ką kariauja.

    Kai 1944 m. sąjungininkai užėmė Romą, karalius, kritikuojamas visų pusių, pusiau atsistatydino: karaliaus titulą pasiliko sau, o sūnui pavedė tvarkyti valstybės reikalus karaliaus vietininko titulu. Su karaliumi atsistatydino ir Badoglio. Karaliaus vietininkas pavedė sudaryti naują vyriausybę Ivanoe Bonomi, Tautinio Laisvinimo Komiteto pirmininkui.

    Bonomi buvo saikingas socialistas, taurus žmogus ir didelis demokratas. Kai kas gyrė ir jo administracinius gabumus. Tačiau iš susidariusio chaoso jis nepajėgė išbristi ir du kartu buvo priverstas atsistatydinti.

    Ferruccio Parri, žymus partizanų vadas, sudarė trečią laisvos Italijos vyriausybę. Bet ir šis kabinetas buvo trumpaamžis. Ministeris pirmininkas buvo, tiesa, neblogas kalbėtojas, bet jo ugningos kalbos nerado tautoje atgarsio. Tauta norėjo ne kalbų, bet duonos, tvarkos ir šiek tiek vilties rytojui. To Ferruccio Parri jai duoti negalėjo.

DE GASPERI

    Vedant ilgas derybas dėl naujo kabineto sudarymo, partijų vadai apsistojo ties Alcide De Gasperi, kuris dalyvavo Bonomi ir Parri vyriausybėse. Jis buvo krikščionių demokratų lyderis, ramus ir taurus žmogus, priimtinas dešiniesiems ir kairiesiems. Jaunas būdamas jis gynė italų teises Austrijos parlamente, paskui buvo išrinktas Partito Populare (katalikų partijos) pirmininku, nukentėjo nuo fašistų ir, baigiantis karui, įsteigė krikščionių demokratų partiją, perėmusią Partito Populare dvasią.

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.

NOBODY WAVED GOODBYE

     Kanados filmų industrija, iki šiol pagaminusi tūkstančius apžvalginio pobūdžio trumpų filmukų, su pirmuoju normalaus ilgio filmu “Drylanders” nesulaukė didesnio pasisekimo. “Nobody Waved Goodbye” — tai pirmas Kanados filmas, atkreipęs platesnį dėmesį Montrealio, Londono ir Niujorko filmų festivaliuose. Apžvalginių filmų režisorius Don Owen ir šiame filme visiškai neatmeta savo dokumentinio stiliaus, kas ypač pasireiškia fotografavimo metoduose ir neprofesionalų artistų vaidyboje. Besigilinant į šių dienų jaunimo problemas, režisorius įveda žiūrovą į Toronto vidutiniškai pasiturinčios šeimos gyvenimą. Tėvai bando aštuoniolikmečiui sūnui pramatyti ateitį, bet šis, pradėjęs apsileisti moksle, bodisi patogiu gyvenimu. Daug laiko praleisdamas jaunimo kavinėse, nebepajėgia tinkamai pasiruošti egzaminams. Dėl neteisėto vairavimo ikliūva į policijos rankas, vėliau palieka namus ir bando gyventi savarankiškai. Darbovietėje pradėjęs apgaudinėti centais, vėliau nesusvyruoja pagriebti ir didesnę sumą bei pabėgti su svetimu automobiliu. Mokyklos draugė, nors irgi ryžtasi su juo pabėgti iš savo namų, pilnai nesutinka su visomis jo suktybėmis ir paskutiniu momentu atsimeta. Jaunuolių rolėse Peter Kastner ir Julie Biggs parodo nemažų sugebėjimų, ypač kad dalį dialogų teko patiems sukurti filmavimo metu, tuo priduodant daugiau realumo ir nuoširdumo pačiam filmui. Šis filmas turėtų sudominti tiek tėvus, tiek bręstantį jaunimą, o taip pat suteikti nemaža medžiagos nuoširdžioms diskusijoms.

THE GUIDE

     Dviejų valandų filme puikiose spalvose pagaunančiai pavaizduojami Indijos gamtovaizdžiai, šventyklos, miestai, įvairūs vietiniai papročiai ir šokiai. Deja, vien išorinis puikus apipavidalinimas nepajėgia iškelti šio filmo į meno aukštumas. Amerikietis režisorius Tad Danielewski ir rašytoja Pearl S. Buck paruošė šio filmo tekstą, pasinaudodami vieno iš žymesnių Indijos rašytojų R. K. Narayan romanu. Nors filmas statytas Indijoje su vietiniais artistais, teksto paruošėjai pačią įvykių eigą gerokai suamerikonino ir sulėkštino. Paskęstant scenarijų tiesiog apžvalginiame perdavime, drama epizodiškai lyg ir sudalinama į tris svarbesnes dalis. Jaunas turistų vadovas susitinka turtingą archeologą su jauna žmona, kuri dėl jo palieka savo vyrą. Vadovo dėka žmona turi progos iškilti su savo meniniais šokikės gabumais, bet jaunuolis persimeta į girtuoklystę ir pasileidimą. Išleistas iš kalėjimo klaidžioja apylinkėse, žmonių laikomas šventu asketu ir, nenorėdamas jų apvilti, savanoriškai miršta herojumi. Nors pagrindines roles atlieka vieni iš gabiausių Indijos artistų Dev Anand ir Waheeda Rehman, režisorius neparodo apčiuopiamų pastangų išlyginti jų vaidybai bei išryškinti pačius charakterius. Ypač neįtikinantis jaunuolio atsivertimas iš palaidūno į minios gerbiamą mistiką. Suaugusiems.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

Į JAUNESNĘ KARTA

     Žurnalas tęsia savo pereitais metais sėkmingai nustatytą kryptį: kreipti ypatingą dėmesį į jaunesnę kartą ir jaunas lietuviškas šeimas, gvildenti aktualias problemas, skleisti atsinaujinimo dvasią ir plėsti krikščionišką ir tautinį sąmoningumą.

Mūsų Vytis, Nr. 5

PATRAUKLUS POKALBIS

     Labai patrauklus Antano Nako ir Kęstučio Trimako, S. J., pokalbis apie pamaldų reformas, pagaunąs ir savo stilistinėmis plonybėmis ir keliamų problemų kampuotumu.

Draugas, IV 10

LINKIME

     Su popiežiaus Pijaus X žodžiais, jog mūsų laikais labiau reikalingi tiesos gynėjai plunksna, negu jos skelbėjai sakyklose, ... buvo atlikti milžiniški darbai... Tokie skyriai, kaip “Prie šeimos židinio” bei “Jaunimo paslaptys” skaitytojų tarpe atrado didelio atgarsio...

     Žurnalas su kiekvienu numeriu pasirodo šviežias, gaivalingas, įvairus, jo dvasinį pasaulį puošia graži, meniška forma. Linkime, kad žurnalas, skirtas lietuviams ir besirūpinąs lietuviais, rastų atdaras duris kiekvieno lietuvio namuose, kad beskaitydami apie save, apie savo rūpimus klausimus, labiau suprastų Kristų, save ir mus supantį gyvenimą.

V. Kasniūnas, "Dirvoje" IV 28

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

PADĖKA

     Visiems “Laišku Lietuviams” leidimą auka parėmusiems nuoširdžiai dėkojame. 7 dol. aukojo: J. Klimas (L. Čikaga, Ind.), B. Mačianskas (Čikaga). 5 dol. — J. Jusys (Worcester, Mass.), J. Kijauskas (Euclid, Ohio). 4 dol. — J. Misevičius 'Ignace, Canada), kun. V. Mažrimas (Čikaga). 3 dol — A Baltrukėnas (Akron, Ohio), E. Pikelis (Čikaga). 2 dol. - G. Valiulis. V. Andriukaitis, A. Karaliūnas, F. Gresiūtė, L. Barauskas, V. Šilas, J Steponaitis, N. Lukoševičienė, E. Eitmonas, A. Dikinis, J. Alenskis, A. Rejeris, S. Daržinskas, S. Žumbakienė, E. Leparskas, J. Mačiulis, G. H. Valiulis, P. Jasulaitis, A K. Miliūnas, D. Petkūnas, V. Vaitkevičienė, A. Baleišis, A. Valavičius, R. Graužinienė, S. Graužinienė, T. Puleikis, Dr. J. A. Kižys, A. Vasiliauskas, A. Venclovas, V. Točilauskas, V. Lukoševičius, J. Susmaras, A. Kubilius, dr. P. Atkočiūnas (visi iš Čikagos); dr. R. Sidrys (Streator, III.), kun. E. Statkus (Roscommon), O. Martišauskas (Brighton, Mass.), J. Vaičekonis (Elgin, Ill.), M. Mikėnienė (Omaha, Nebr.), A. Paliulis (Waterbury, Conn.), A. Plioplys, kun. B. Pacevicius, J. Tirkslevičius, J. Augis, S. Žulpa (visi iš Canados), B. Zdanienė (Hartford, Conn.), J. Bujauskas (Detroit, Mich.), A. Lisauskas, V. Valys, J. Kliorienė, dr. J. Balčiūnas (visi iš Ohio), dr. Z. Brinkis, N. Apeikienė (Los Angeles, Calif.).

ATSIUSTA PAMINĖTI

AIDAI. Mėnesinis kultūros žurnalas. Kovas. Leidžia Tėvai Pranciškonai. Red. dr. J. Girnius. Brandus žvilgsnis metamas į Vatikano Susirinkimo dvasią dr. J. Girniaus straipsniu “Dvasia ir raidė”. Dr. J. Navickas plačiai svarsto “Filosofijos problematiką ir metodus”.

MOTERIS. Lietuvių moterų žurnalas. Sausis-vasaris. Leidžia Kanados Lietuvių Katalikių Moterų Draugija. Turiningas ir įvairus numeris. Ypač dėmesį atkreipia dr. S. Sužiedėlio straipsnis “Moterys po istorijos dulkėmis".

Danguolė Sadūnaitė. KAI TU ARTI MANĖS. Antrasis jaunosios kartos poetės D. Sadūnaitės-Sealey poezijos rinkinys. Išleido “Lietuvių Dienų” leidykla. Viršelio aplankas P. Jurkaus. 40 psl. Kaina 1 dol.


Antanas Jasmantas. GRUODAS. Tiek minties, tiek formos atžvilgiu brandus A. Jasmanto (prof. A. Maceinos) eilėraščių rinkinys. Išleido “Ateitis”. Aplankas ir iliustracijos P. Jurkaus. 95 psl. Kaina 3 dol.

Juozas Eretas. TREMTIES LIETUVIS IDĖJŲ SŪKURYJE. Tęsinys prof. J. Ereto anksčiau atspausdintų svarstymų “Tremtis — prakeikimas ar uždavinys?” Išleido “Šaltinis” Londone. 21 The Oval, Hackney Rd., London E. 2. Great Britain. 16 psl. Kaina 2 šil. (30 centų).

LITUANUS. Lithuanian Quarterly, Fall-Winter, 1964. Red. T. Remeikis. Straipsniai: “Demographie Changes and Structure in Lithuania” (Pr. Zunde), “A General Characterization of the Lithuanian Language” (L. Dambrauskas) ir A. Platerio studija “Occupational Adjustment of Professional Refugees”.

ATEITIS. Lietuvių katalikiškojo jaunimo žurnalas. Balandis. Vaizdus J. Šoliūno reportažas “Žygyje per Alabamą”, pamąstyti verčias A. Liulevičiaus “Žmonijos Ateitis” ir kita puslapius gyvinanti medžiaga. Red. S. Radvila.

ŠALTINIS. Balandis. Dėmesio verta popiežiaus Pauliaus VI kalba ir naujojo vysk. Pr. Brazio mintys.

2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636