Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1965m. 4 Balandis


1965. Vol. XVI NR. 4. APRIL BALANDIS

K. Trimakas, S. J. LAISVĖ IR LAISVĖJIMAS    110

* * * GYVENIMUI TEKANT    112

J. Boguta LAISVAS LAISVĖS SVARSTYMAS    114

Prof. J. Eretas KOMUNISTŲ SKILIMAS IR LIETUVOS IŠLAISVINIMAS    120

G. Kijauskas, S. J. VAIKO KELIAS Į DIEVĄ-II    122

J. Boguta STUDENTAI IR ORGANIZACIJA    125

A. Valatkaitis ANTANAS SMETONA LAIKO PERSPEKTYVOJE    126

B. Krištanavičius, S. J. PLEČIASI DARBO DIRVA    130

G. Ivaškienė POVELYKINĖ SAVAITĖ ŠEIMOJE    134

M. F. C. Caron KAS YRA NEPRIKLAUSOMYBĖ    137

A. Grauslys DUOK MAN GERTI    138

K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY    140

SKAITYTOJO ŽODIS    142

L. Andriekus, O.F.M. TĖVAMS IR MOTINOMS    144

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvu Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.  Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevičius

Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

 Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400

Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — 3 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 300. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

Laisvė ir laisvėjimas

KUO LABIAU visu savimi įsijungiu į visą veiksmą, tuo mažiau turiu teisės sakyti, kad esu autonomiškas... Bet toks neautonomiškumas yra įsišaknijęs Būtyje, sferoje, kurią pasiekiu mąstydamas ir garbindamas... Tai reiškia, kad ši neautonomija yra pati laisvė. Šventume ir menininko kūryboje, kur laisvė žiba savo pilna šviesa, niekad nėra autonomijos. Juk šventajame, o taip pat menininkeir autocentriškumas yra meilėj visiškai panardinti...

Gabriel Marcel

LAISVĖimponuojantis ir įkvepiantis žodis, kurio prasmė atrandama tik palaipsniui, pačiam pamažu laisvėjant,. Todėl nieko nuostabaus, kad ne viskas yra laisvė, kas pradedančio ar dar nepradėjusio laisvėti laisve vadinama. Taipogi ne viskas nelaisvė, kas apriboja. Tragiška yra tik tai, kad bandąs savo laisvę išsaugoti neretai gale pasijunta jos net neatradęs. Tačiau tai ne paprastas neapsiskaičiavimas: jis tik tokios savo “laisvės” ieškojo. Tokį savo “laisvės” saugotoją yra pavaizdavęs Sartre trilogijoj “Les chemins de la liberte”: kairių, pažiūrų, profesorius Mathieu Delarue nepasišvenčia jokiam darbui nei organizacijoj, nei kaimyninės tautos laisvinime, nei pagaliau kovoj už savo tautos laisvę, nes, anot jo, “tai ne mano reikalas" Jis nei neveda moters, nors ji po kelią metų, santykiavimo su juo ima laukti kūdikio, nes vedybos iš jo atimtų “laisvę”. Galų gale visgi jis prisipažįsta, kad, nors savo “laisve” laisvas, tėra savim pačiu “niekas”.

Kaip pasimetimas laisvės kely yra tragiškas, taip jos atradimas nepaprastai brangus. Brangus, nes nelengva laisvės esmę suvokti ir dar sunkiau ja gyventi. Pradedančiam visada peršasi kas lengva — atsikratyti visų išorinių varžtų: pradedant vystyklais ir baigiant valstybės ir Bažnyčios “suvaržymais”.

Paviršius visad pirmiau matomas; gelmė daugelio nė nesuvokiama. Bet juk pasitaiko laisvesnių žmonių grandinėse už gatvėj laksiančiuosius. Gatvėj lakstantieji gali būti minios demagogų vedami už nosies, o kalėjime sėdintieji gali savy talpinti (nacių kalinamo Alfred Delp žodžiais) “didžią vidinę platybę ir laisvę”. Tuo nenoriu pasakyti, kad, norint būti laisvu, reikia užsidėti, grandines, bet tik pavaizdavau laisvę savo esme esančią ne išorine, bet vidine — ne tiek rankoms skeryčioti, kiek pačiam apsispręsti kuo būti ir ką daryti, žinant, kuo būti ir daryti tikrai verta.

Skaityti daugiau:

GYVENIMUI TEKANT

■ BAŽNYČIA IR LAISVĖ

     Tebevykstant Bažnyčios Suvažiavimo trečiajai sesijai, pasklido linksmi "gandai", kad Bažnyčios vadovybė tariasi su Niujorko pasaulinės parodos vadovais palikti visam laikui Niujorke iš Romos atvežtą Michelangelo Pietos statulą, o vietoj jos Vatikane priešais šv. Petro baziliką, atgabenus iš Niujorko, pastatyti Laisvės paminklą. Tokiu būdu Amerikai liktų religijos simbolis, o Bažnyčiai — laisvės.

     Gal dar per anksti kalbėti apie Amerikos religinį atgimimą, tačiau jau yra aiškių ženklų, kad laisvės dvasia apima Bažnyčią. Ne tai, kad Bažnyčia esminiai buvo suvaržiusi žmones praeityje. Juk ji skelbė Dievo apreikštą tiesą, tą tiesą, kuri, Kristaus žodžiais, "padarys jus laisvus". Tačiau jaučiamas laisvėjimas Bažnyčios santvarkoje; pvz. atviros vyskupų kalbos Suvažiavime rodė sveiką, bet dar ne taip seniai visai pamirštą savikritiką, be kurios jokia žmonių bendruomenė negali tinkamai atlikti savo uždavinių; taip pat pastebimas posūkis į demokratiškumą, kuris šiais laikais yra priimtiniausia santvarka. Pats popiežius prisipažino kardinolams esąs reikalingas jų pagalbos komplikuotam Bažnyčios vairavimui. Panašiai, ne vienas vyskupas pageidauja iš savo diocezijos narių — jų tarpe ir pasauliečių — pasiūlymų bei patarimų krikščioniško gyvenimo reikaluose vyskupijoje. Ateina metas ir parapijoms, mokykloms. seminarijoms bei vienuolynams. Pagaliau dvasiškiai pasauliečiams pripažįsta, o pasauliečiai prisiima jiems atitinkamą atsakomybę bei veiklos iniciatyvą.

     Yra ir tokių, kurie šia demokratiškėjimo dvasia baiminasi. Tiesa, laisvei reikia pribręsti; bet taip pat tiesa, kad be patikėtos atsakomybės ir bandymo niekas nesubręsta. Pasaulis pergyvena istorinio masto idėjinį ir socialinį pasikeitimą. Krikščioniškasis pasaulis taip pat turi persimainyti ir visa kita permainyti atitinkamai — keistis ir keisti. To jis nepadarys be pačių gyvenimo srovėj veikiančių krikščionių. Bažnyčia jiems rodo pasitikėjimą. Savieji jos neapvils.

■    KRIKŠČIONIŠKOJI LAISVĖ

     Bažnyčiai buvo ir tebėra daromi užmetimai, kad ji žmogaus laisvę neigia ir varžo. Tikrumoje prieš šių laikų neigėjus žmogų esant laisvą, Bažnyčia gina žmogaus laisvės galią. Bažnyčioje gal tebėra užsilikusių išorinių suvaržymų (kurių su laiku bus atsisakyta), tačiau niekeno nėra skelbiama žmogų taip dvasiniai laisvinanti Džiugi Naujiena.

     Kadangi laisvė šiais laikais taip branginama, tenka vis aiškiau atskleisti ir krikščionybės teikiamą laisvę. Šiame L. L. numeryje apie žmogaus ir krikščionio laisvę rašo K. Trimakas, S. J. (110 psl.) ir J. Boguta (114 psl.). Ryškinama mintis, kad nėra subrendimo be laisvės, bet taip pat nėra laisvės be atsakomybės.

■    “AIDAI”

     Mėnesinio kultūros žurnalo "Aidų" naujasis redaktorius dr. J. Girnius pirmame vedamajame nurodo išeivių visuomenės teigiamas nuotaikas ir aptaria žurnalo linkmę.

     Ne pasiduoti aimanoms, bet rūpestingai veikti; ne pasismerkti "vis vien lietuvybė išnyks" defetizmui, laukiant galo, bet "rūpintis, kad ligi to galo būtume ne tuščiai laikęsi, o kūrę istoriją, t. y. liudiję savo tautinę gyvybę kūrybiniais laimėjimais".

     "Tautinis mūsų nykimas, — tvirtina dr. J. Girnius, — visų pirma atspindi dvasinį mūsų nykimą... Todėl žadinti tautinę mūsų gyvybę visų pirma reikalauja žadinti dvasinę mūsų gyvybę". Šiam dvasiniam bei tautiniam žadinimui tarnaujančio žurnalo "pagrindinė siekimų linkmė yra atvirosios katalikybės dvasia: a. atvirybė laikui, b. ištikimybė tiesai ir c. meilė žmogui."

     Mūsų visuomenei reikia brandaus ir vil-tingo žodžio, aptariančio laikus ir skatinančio mus dienos uždaviniams. Tikimės, kad "Aidai", ligi šiol užėmę tokią svarbią vietą kultūriniame mūsų gyvenime, ir ateityje žadins mus dvasiniai ir tautiniai.

Skaityti daugiau:

LAISVAS LAISVĖS SVARSTYMAS

JONAS BOGUTA

Kaip žmogus gali būti daug ko apspręstas, bet neišspręstas?

Kodėl yra nesusipratimas laikyti kataliką varžomu dogmomis?

Argi pripažindami kitaip tikintiems sąžinės laisvę, mes propaguojame klaidą?

JONAS BOGUTA ruošiasi doktoratui iš teorinės fizikos Illinois Universitete, Urbanoje, JAV.

     Svarstysiu čia apie laisvę, iš vienos pusės žinodamas, kad esu absoliučiai laisvas, o iš kitos suprasdamas, kad faktiškai nebuvau laisvas, nesu laisvas ir nebūsiu laisvas. Jeigu kas klaustų, kodėl kalbu apie laisvę, turėčiau atsakyti sekančiai. Laisvės klausimas yra aktualus mums kaip žmonėms, kaip katalikams ir kaip lietuviams. Kaip žmonėms, ta prasme, kad kiekvienas individas nori žinoti ne vien tiktai, kas jį apsprendžia, bet taip pat, kas jį išsprendžia. Tai reiškia, laisvė paliečia egzistencinius žmogaus momentus ir juos įprasmina. Kaip katalikams mums laisvės svarstymas yra aktualus ta prasme, kad nuo jos išryškinimo priklausys mūsų misijos pasisekimas šiame pasaulyje, o kaip lietuviams laisvės klausimas yra opus, nes mes esame nelaisvės vaikai; tad prieš mus gyvai iškyla laisvės ir laisvinimo klausimas.

ŽVILGSNIS Į LAISVĘ

     Pirmiausia pasakysiu, ko nesakysiu, cituodamas Heideggerį iliustracijai. "Laisvė tiesai yra nebūtis, kuri buvo žmogaus širdyje ir kuri priverčia žmogiškąją tikrovę kurtis, užuot buvus" (J. Girnius, "Žmogus be Dievo", 295 psl.). Taip Heideggeris išreiškia savo mintis laisvės kilmei. Tuo norėjau pasakyti, kad esu žmogus, kuriam lengviau orientuotis fizikoje negu metafizikoje. Tačiau norėčiau visai aiškiai pasakyti, kad laisvės problemos svarstymas yra gilus ir sunkus. Kaip dr. J. Girnius "Žmogus be Dievo" knygoje parodo, tai liečia gėrio ir blogio, kaltės ir paties Dievo klausimą. Ir tuo pačiu, jeigu laisvės atsakymas įvelia visus šituos klausimus, tai ir yra reikalinga kalbėti ne vien tik apie laisvę, bet ir apie laisvėjimą; laisvėjimą, kaip progresyvų teorinį ir praktinį laisvės supratimą. Todėl galiu jums kalbėti apie laisvę, nors ir nesu pats visai laisvas.

     Mes, katalikai, esame per daug įsitikinę, kad laisvė yra darymas to, kas yra privalu, t. y. ką mes laikome ar kas mums laikoma privalu. Tai reikštų, kad to nedarantieji yra pavergti blogų ydų ir elgiasi prieš žmogiškumą. Bet toks laisvės supratimas nėra pilnas. Juk laisvai galima pasirinkti ne tik, kas privalu, bet ir vieną gėrį virš kito arba net ir kas bloga. Jeigu norime kalbėti apie laisvę, tai turime priimti visas jos implikacijas, o nesustoti pusiaukelėje. Jei kalbame apie laisvę, tai turime ne tik prileisti krikščionybės priėmimą, bet taip pat jos atmetimą. Žiūrint iš šios pusės, mes galime pradėti suprasti ne vien tik laisvę, bet taip pat pajusti, jog esame mylimi ir kad ta meilė gali būti paneigta.

Skaityti daugiau:

KOMUNISTŲ BLOKO SKILIMAS ir Lietuvos išlaisvinimas

PROF. JUOZAS ERETAS

     Nors komunistai savo teorijoj skelbia, kad pasaulio istorija neišvengiamai eina į visuotinę komunizmo pergalę, tačiau tikrovė rodo ką kita. Pastebimi trys komunizmo nepasisekimai: 1. komunizmas neapėmė viso pasaulio, kaip kad jo steigėjas Leninas tikėjosi; 2. pats komunizmas susiskaldę, tapo nebe monolitiškas: nors Stalinas siekė išlaikyti vienintelį Kremliaus kelią, Tito atsiskyrė ir pasuko savo keliu; 3. pagaliau šalia Chruščiovo Maskvoj atsirado kitas vadovas Mao Pekinge ir taip dingo monocentriškumas.

RUSAI IR KINAI

     Tose komunistų valdomose tautose glūdi dar didesnio skilimo priežastys. Rusai yra nelygūs, nepastovūs — įtampos kraštutinumuose. Kinas gi — ramus, lygus, be įtampos, mandagus, mįslių pilnas. “Kinietis yra pati kultūra, o rusas kultūroj nė iki kelių”.

     Tautų vadai taip pat skiriasi. Mao — pilnas kultūros, buvęs mokytojas ir bibliotekininkas, “ne tik nešiojo knygas iš spintos į spintą, bet ir skaitė”. Stalinas buvo kunigų seminarijoje, — “kad ir ne taip ilgai”. Ne toks kultūringas. Chruščiovas parodė kas jis, daužydamas savo batą Jungtinėse Tautose.

     “Jei kaimynai dėl vieno bendro metro turi nesusipratimų, tai ką kalbėti apie Rusiją ir Kiniją, kurios turi bendrą virš 5000 km. sieną”. Sinkian-gas, Pamiras ir išorinė Mongolija — kivirčo sritys.

     Rusai turi arti 200 milijonų gyventojų, o Kinija — 730 milijonus, o XX amžiaus gale turės 2 milijardus, iš kurių galės sudaryti 80 milijonų kariuomenę.

     Kinams reikia erdvės. “Kinietis negali emigruoti į šiaurę, nes jis yra irgi tuo kultūringas, kad bijo šalčio”. Rytuose — japonų salos su 100 milijonų gyventojų taip pat negali jų priimti. Pietuose — Australija, kuri galėtų priimti visus kinus, “bet pakeliui turėtų perlipti visą grupę salų”. Vienintelė galimybė — veržtis į pietų Sibirą ir eiti į vakarus. 1962 m. jau yra buvę sienos peržengimų. Kinija stiprėja. “Kad tai nėra popierinė jėga, tai galima matyti iš to, kad jie pasigamino atominę bombą”. Rusai turės su šia jėga skaitytis.

NESUCHRONIZUOTOS REVOLIUCIJOS

     Taip rusai ir kinai nesutaria. Jie negalės suchronizuoti revoliucijos. Kiekviena revoliucija gimsta, kyla, silpsta ir miršta. Kiekviena revoliucija turi tris stadijas: įsibėgėjimo (pvz. Mirabeau laikotarpis Prancūzų revoliucijoj), 2. kraujo (Robespiero) ir 3. silpnėjimo (Napoleono laikotarpis, kada pavargusias jėgas vienas žmogus paima į savo rankas).

     Žmogus negali visada būti revoliucijoj. Jis nori pagaliau turėti ramybės. “Moterys nori turėti savo šilkines kojines ir savo kosmetiką. Vyrai nori išgerti...” Rusai dabar nori “good time”. Chruščiovas Vengrijoj pasakė: Ar jūs norit karo? Ne, jūs norit guliašo. Rusų revoliucija yra guliašo periode”.

Skaityti daugiau:

VAIKO KELIAS Į DIEVĄ

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

 II. Vaikui reikia religijos, kuri padės jam vystytis

     3-4 metų vaikas labai iškelia prieš save suaugusius. Jis gėrisi už save didesniais, nori pakilti iki jų. Jis nori augti. Iš religinio taško jam reikia pasakyti, kad Dievas yra didis ir nori, kad vaikas augtų ir vystytųsi visais būdais.

Jis nori augti

     Vaikas elgiasi, tarsi jis būtų visatos centras. Atpažįsta savąjį “aš”. Jaučia tam tikrą puikybę. Sutapatina save su “vyrais”, bendrauja su tėvu, mergaitė su motina. Jam reikia padėti užaugti. Rimtai žiūrėti į šį mažąjį žmogų. Leisti “vienam” veikti. Supažindinti su skirtingos lyties vaikais.

     Dievo didingumas ir Jo noras pamatyti vaiką augant: Apreikšti vaikui didingą Dievą, nuostabų, tobulą visagalį: Biblijos Dievą, Sutvėrėją, Viešpatį Jėzų, ne vien tik “Kūdikėlį Jėzų”. Tik didingumo ir jėgos Dievas pilnai atitinka augančio vaiko aspiracijoms.

     Visa, kas surišta su religija, turėtų turėti didingumo dvasią. Nenusileisti iki vaikiško lygio. Tai trukdo vaiko augimui. Vaikui priminti, kad Dievas nori, jog jis augtų. Dievo vardas jam turi priminti visa tai, kas gražu, didinga. Dievą prisiminkime, kai geras darbas atliekamas, kai atrandame ką nors gražaus, kai vaikas patyrimą su džiaugsmu pergyvena. Niekuomet, kai laikas vaiką pabarti. Vietoj sakius “Dievas mato visus blogus tavo darbus”, sakykime “Dievas mato visus tavo gerus darbus”, “Dievas myli tai ar tai”.

Skaityti daugiau:

STUDENTAI IR ORGANIZACIJA

Jaunosios kartos atstovas atsiliepia į A. Skirmuntaitės straipsnį, ryškindamas organizacijos vaidmenį. Red.

     Besvarstant laisvės klausimą (žr. šių minčių autoriaus straipsnį šio nr. 113 psl. — Red.), prisimename A. Skirmuntaitės straipsnį “Jaunoji karta ir lietuviškumas” (“L. L.”, 1964, birželis, 186 psl.). Ten aprašomoms negatyviosioms jaunimo nuotaikoms norėtųsi kaip atsakymą pasiūlyti pačią laisvę ir laisvėjimą. Mums, kaip lietuviams, jis duoda savotišką formą. O mums, kaip studentams, jis suteikia naujų uždavinių.

     Laisvėjimo rūpestis turi būti pagrindinis ir opiausias studentijos rūpestis, t. y. išsilaisvinti ir kitus išlaisvinti iš tamsos ir prievartos. Nematau, kad būtų prasminga stovėti kaip asilui plikoje pievoje ir rinktis tai, kas yra sau palanku ir priimtina. Anot Turgenevo Bazarovo, kodėl aš turiu priklausyti nuo laikų; tegul jie priklauso nuo manęs. Tačiau tada reikia ieškoti, kokie yra mums užduoti reikalavimai ir kokia atsakomybė.

     Atsakyti į dabartinio jaunimo problemas yra sunku jau vien dėl to, kad jos, nors iš tikro yra, yra sunkiai apčiuopiamos. Tad norėčiau ne tiek kelti klausimus ir į juos atsakyti, kiek pažvelgti į savo organizaciją ir pažiūrėti, kokia linkme mes galime efektingiausiai veikti (redaktoriaus pastaba: šio straipsnio autorius, aktyvus Studentų Ateitininkų Sąjungos narys bei jos pirmininkas 1963-1964 m., sekančias mintis pirmiausia taiko savo organizacijai; jos tinka ir kitoms organizacijoms tiek, kiek šios idėjos yra visuotinės).

     Pirmiausia mums reikia žiūrėti į Studentų Ateitininkų Sąjungą ne kaip į Įsitvirtinusią organizaciją, su savo visoms vėliavoms, giesmėms, plakatais ir t. t., bet daugiau kaip į funkcinę organizaciją. Reikia atsiminti, kad subata yra žmogui, bet ne atvirkščiai. Taip pat ir organizacija. Ji yra arena, kurioje nariai reiškiasi. Tai supratus, nėra reikalo apeliuoti į jos narių garbingumą ar girtis, kad mūsų organizacija yra šauniausia, o jos nariai — lietuviškas elitas. Čia jau statoma organizacija virš nariu. Mūsų organizacija turi būti neornamentuota.

Skaityti daugiau:

ANTANAS SMETONA LAIKO PERSPEKTYVOJE

ALFAS VALATKAITIS

     Ne tik gamta, bet ir nuomonių skirtumai ieško lygsvaros: kas vienų per daug liaupsinamas, kitų per daug peikiamas. Objektyvumo ieškojimas veda į nuomonių išbalansavimą. Geriau, kad toks išbalansavimas būtų atsiektas ne skirtingų grupių susikirtimais, bet randamas visų nuomonėse. To siekdamas A. Valatkaitis pripažįsta buv. prezidento A. Smetonos klaidas, bet taip pat jį užstoja, tvirtindamas, kad tą patį padarytų ir dėl kitų Lietuvos prezidentų bei ministerių pirmininkų, nes "jie visi buvo ne kieno kito, bet mūsų tautos vyrai".    — Red.

     Aleksandro Merkelio parašytai Lietuvos prezidento Antano Smetonos monografijai išėjus iš spaudos, kaip ir galima buvo tikėtis, laikraščiuose ir žurnaluose tilpo eilė recenzijų. Kai kurios jų, k. a. istoriko dr. J. Jakšto, Pr. Pauliukonio ir J. Ž-kio recenzijos, pilnos stiprių pasisakymų tiek monografijos, tiek jo autoriaus, tiek velionio prezidento A. Smetonos adresu Kai kur jaučiama greta nuoširdaus noro išlikti objektyviais taip pat ir geroka dozė kartelio. Š. m. sausio 27 d. “Dirvos’" 11-me numeryje tilpo autoriaus nepasirašyta dr. J. Jakšto š. m. sausio 23 d. “Drauge” atspausdintos recenzijos apžvalga, tikrumoje lyg ir recenzijos recenzija. Užtat kyla klausimas, ar verta būtų dar vieną recenziją apie šią

ALFAS VALATKAITIS yra Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje centro valdybos pirmininkas.

tikrai išgarsėjusią knygą rašyti? Juk ir pats autorius, ir jo knyga, taip pat ir viskas, kas vyko Nepriklausomoje Lietuvoje, gana kruopščiai išlukštenta ir išnagrinėta, nepagailint gana tankaus koštuvo ir paties prezidento A. Smetonos asmenybei “išblusinėti”. Vis dėlto tiek pačioje knygoje, tiek jos recenzijose yra kiek spragų, kurias reikia užpildyti, kad prezidento A. Smetonos knygoje pavaizduotas portretas būtų ryškesnis ir tuo pačiu pilnesnis.

     Rašytojas Andrew Boyle teisingai sako, kad niekados nėra lengva tiksliai apibūdinti tikrąjį charakterį ir pasiekimus didelės veiklos asmens. Nuo savęs pridėčiau, kad dar sunkiau yra teisingai įvertinti tokio asmens padarytas tikras ar gal tiktai tariamas klaidas. Joks valstybės vyras, o tokiu buvo ir mūsų prezidentas A. Smetona, negali visiškai prisitaikyti prie jį apsupančių žmonių pažiūrų. Visu šimtu nuošimčių toks prisitaikymas nėra įmanomas, nes ji apsupančiųjų tarpe yra įvairių rūšių individų, su jų pačių asmenybių sudėtingais kompleksais, nevisados viešai parodomais pasąmonėje glūdinčiais kartais labai oportunistiniais įsitikinimais. Vieni tų individų yra nuoširdūs to asmens gerbėjai, kurie, vėliau rašydami jo biografiją, aprašo jį pagal savo jausmų ar kartais politinių pažiūrų spalvą, aišku, mažiau ar daugiau prasilenkdami su absoliučia istorijos reikalaujama tiesa. Kiti vėl, pripratę lošti opozicijos kortomis, pasirodžius atitinkamo asmens biografijai, kruopščiai ieško joje vien tik blogybių. Todėl ir vieni ir kiti, savaip nuspalvindami aprašomojo asmens portretą, dažnai nepasitarnauja objektyvumui. Ir štai vieni mažiau ar daugiau “iš-šlovina” žmogų, kiti vėl jį gerokai suniekina.

Skaityti daugiau:

PLEČIASI DARBO DIRVA

Po ilgesnės pertraukos vėl tęsiame tėv. B. Krištanavičiaus, S. J., atsiminimus apie jo darbus Vatikano šalpos komisijoje po antrojo pasaulinio karo Italijoje.

BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

     Perimti šelpimo darbą Frosinonės provincijoje tuo tarpu reiškė tris dalykus: pirma, įsteigti apie 30 naujų virtuvių penkiolikai tūkstančių žmonių; antra, pertvarkyti kai kurias tėv. Pranciškaus įsteigtas virtuves; trečia, padaryti keletą nemalonių operacijų. Tėv. Pranciškus, būdamas geros širdies žmogus, bet, matyt, neturėdamas pilno provincijos vaizdo, kai kuriuos miestus taip dosniai sušelpė, kad kitiems nebeliko nieko. Tuos nelygumus teko išlyginti ir užsitraukti kai kurių klebonų nemalonę.

NEMALONIOS OPERACIJOS

     Visų pirma uždariau San Donato Valcomino virtuvę. Tas nemažas miestas Abrucų kalnų papėdėje buvo toli nuo fronto linijos ir beveik nei kiek nenukentėjo nuo karo veiksmų. San Donato ūkininkai turėjo didelius alyvos medžių sodus ir, pasinaudodami pokarine padėtimi, varė labai gerą biznį. Jei Cassino apylinkėse paklausdavau žmonių, kur jie perka alyvos, visi atsakydavo, jog iš San Donato ūkininkų. Ir tam pasiturinčiam miestui šelpti tėv. Pranciškus buvo paskyręs nemažai maisto produktų. Kai po trijų dienų kelionės sugrįžau į Romą, radau San Donato klebono laišką, prašantį padidinti šelpiamųjų skaičių. To man buvo per daug ir paprašiau sekretoriaus parašyti klebonui, kad jis daugiau nematys Vatikano sunkvežimių.

     Gavęs mano laišką, klebonas atsiskubino į Romą ir pradėjo dėstyti savo reikalą. Jam trumpai, drūtai atsakiau, kad būtų didelis neteisingumas vežti maisto produktus, ypač alyvą, tiems, kurie savuosius produktus parduoda Cassino miesto rinkoje. Iš tokio šelpimo žmonės gali ne tik juoktis, bet ir pasipiktinti. Jei San Donato ūkininkai turi šiek tiek artimo meilės, tegul jie patys šelpia neturtinguosius miesto gyventojus. Juk tie neturtingi žmonės yra jų giminės, kaimynai ar darbininkai. Šelpti spekuliantus ir juodos rinkos atstovus aš neturiu jokio įgaliojimo.

     — Klebone, — tariau baigdamas kunigui, — važiuok namo, kitą sekmadienį pasakyk gerą pamokslą apie artimo meilę, paprašyk spekuliantų aukų neturtingųjų virtuvei, tuokart gal ir aš šį tą pridėsiu. Kol jūs ir jūsų parapiečiai neatliks savo pareigos, tol iš popiežiaus komisijos nieko negausite.

     Klebonas paklausė mano žodžių; grįžęs namo, pasakė gerą pamokslą, padedamas katalikų akcijos narių, parinko maisto produktų, įsteigė virtuvę ir mane paprašė, kad ir aš šį tą pridėčiau. Kai nuvežiau popiežiaus komisijos dalį ir aplankiau neturtingųjų virtuvę, pamačiau, kad ji buvo pati geriausioji visoje Frosinonės provincijoje. Vėliau klebonas gavo aukų iš San  Donato žmonių, emigravusių į Ameriką. Jo šelpimo darbas buvo pavyzdingas.

Skaityti daugiau:

POVELYKINĖ SAVAITĖ ŠEIMOJE

Girdime nusiskundimų, kad mūsų šeimose išblunka dvasingumas kaip tik dėl to, kad jose nepalaikomos prasmingos tradicijos, ugdančios vaikus ir teikiančios progos suaugusiems susimąstyti. Tam trūkumui pašalinti kiekviename žurnalo numeryje talpinsime trumpas Gintarės Ivaškienės paruoštas sugestijas apie papročius pagal metų laikotarpius.    — Red.

Kristaus Prisikėlimas yra krikščionių didžiausia šventė. Jos nuotaika turėtų tęstis jei ne per visus liturginius metus, tai mažių mažiausia bent per Atvelykio savaitę. Štai keletas būdų, kaip šeimos galėtų tai įgyvendinti. Daugelyje Europos kraštų ši savaitė skiriama ypatingam šeimos narių bendravimui. Ypač pirmadienį ištisos šeimos išeina bent trumpam laikui drauge pasivaikščiotipasidžiaugti atbundančia gamta. Pas kai kurias šeimas yra įsigalėjęs paprotys, kurį visi galėtume pasisavinti. Tai yra giminių, o ypač senelių lankymas. Ir jei artimoje apylinkėje šeimos seneliai negyvena, vaikai labai mielai ta proga aplankys kurį nors pažįstamą senesnį žmogų. Tai vis dalinimasis Džiugia Naujiena. Šie aplankymai ir pasivaikščiojimai yra kilę iš antrosios Velykų dienos evangelijos pagal šv. Luką, kur pasakojama apie du vyrus, ėjusius iš Jeruzalės Emausan, ir kaip prie jų prisidėjo Kristus.

Iš Algimanto Kezio. S. fotografijų knygos “Šventoji Auka”.

PRIIMK, Šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią tyrą auką, kurią aš, tavo nevertas tarnas, aukoju tau, savo gyvajam ir tikrajam Dievui . . .

Duonos aukojimas Mišiose

AR TU ŽINAI, KAS YRA NEPRIKLAUSOMYBĖ?

MARIE F. C. CARON

Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė

     Tu nori būti nepriklausoma kaip ir visi jauni, bet ar tu žinai, kas yra nepriklausomybė? Tavo amžiuj tai yra beveik tas pat, kas laisvė, ta blogai suprasta laisvė, kuri duoda teisę daryti viską, neduodant iš to niekam atskaitomybės. Tokiu būdu dažnai žodžiai nustoja savo gilios vertės, pavaizduodami klaidingą supratimą jų tikros reikšmės. Mano dukra, būti nepriklausoma — tai būti laisva, tuo pačiu įsigyjant teisę, tą teisę, dėl kurios kovojo tautos ir mirė žmonės... Tu matai, dėl kokio svarbaus ir brangaus dalyko eina reikalas. Neišniekink to žodžio, bet gerbk jį. Padaryk jį savo gyvenimo tikslu, iš anksto prisiimdama visas tas aukas, kurių jis iš tavęs pareikalaus. Negalvok, kad gimstama nepriklausomu. Juo tampama. Tai yra stovis, kurį susikuriame patys iš daugelio dalykų savo valios jėga ir darbu. Laisvė reikalauja daug pastangų. Ant kelio, kuris į ją veda, sutinkama daug sunkumų, bet rezultatai pateisina vargą, kaip pateisina atsiekimas viso to, kas yra sunku, nes nėra vaisingo ir laimingo gyvenimo be laisvės...

     Nepriklausyti nuo nieko... Tai nereiškia atsisakyti tau siūlomos pagalbos ar ištiestos tau rankos. Tai reiškia nepriimti tos rankos ar tos pagalbos, jei nesi tikra, kad galėsi atsilyginti tuo pačiu. Yra lengva, jei tai liečia darbą ar prisirišimą, neapvilti tų, kurie turi mumyse pasitikėjimą. Elgtis priešingai būtų rodoma ne nepriklausomybė, bet nedėkingumas.

Skaityti daugiau:

DUOK MAN GERTI

ALFONSAS GRAUSLYS

     “Duok man gerti!” — Šiais ištroškusio Išganytojo, sėdinčio prie Jokūbo šulinio, žodžiais, kuriais jis prašė iš samarietės vandens, norima duoti įtaigos nuojautą, kad gamtiniai dalykai yra tik uždanga, už kurios slepiasi antgamtiniai, kad laikinybė gali ir turi būti antgamtės persunkta, pašventinta ir kad viskas, kas įvyksta kasdienybėje, turi vertės amžinybėje. Šitokiam išganytojo žodžių aiškinimui duoda pagrindo jo pasikalbėjimas su samariete, kurs, prasidėjęs paprasto vandens prašymu, perėjo į gyvojo vandens pasiūlymą. Tokiam aiškinimui duoda pagrindo ir kitom progom sakyti Viešpaties žodžiai.

     Tokią įtaigą jau pradedame nujausti, kai svarstome antrąjį gailestingumo darbą artimo kūnui, būtent, trokštantį pagirdyti, kurį pats Išganytojas pagyrė ir jį daryti paragino. Čia prisiminkime tik, kad du evangelistai (Mat. 10, 42 ir Mork. 9, 40) liudija, kad už padavimą trokštančiam artimui vien tik šalto vandens stiklo Išganytojas pažada atlyginimą.

     Sustojant prie ką tik minėto Išganytojo pažado, reikia įsidėmėti du dalyku: pirma, patį vandenį; tą daugelyje kraštų nieko nekainuojantį ir lengvai gaunamą dalyką ir, antra, tą, regis, taip mažo artimui patarnavimo skelbiamą didelį vertingumą.

VANDUO

     Dažnai mes kasdien naudojamus dalykus nevertiname. Tik jų nustoję, pradedame juos branginti. Įsigilinimas i dalykus ugdo jų vertinimą. Tad įsimąstykime į tai, kas yra vanduo pasauliui ir jo gyvybei.

     Mūsų planetoje vandens yra daug daugiau negu sausumos. Žemynai yra tartum salos, plūduriuojančios vandeny. Tas faktas nurodo vandens vyraujantį vaidmenį žemėje.

     Motina - gamta lietumi ir net dalinai rasa girdo visą augalinę gyvybę. Taip liūdnai atrodo gamta ilgos sausros iškankinta ir kaip viskas atsigauna palijus. “Medžiai pagaliau sulaukė lietaus ir dabar linksmai piiuškenosi jo srovėse. Ant kiekvieno lapelio buvo šventė: stambūs lašai, mušdami dažnu taktu, šoko” (R. Tagore). Neveltui vandens čiurlenimas įkvėpė italų kompozitorių O. Respighi kūrybai. Tik prisiminkime jo simfoninę poemą “Fontane di Roma”.

     Pagaliau vanduo yra reikalingas ir pačiai žmogaus gyvybei. Šalia oro, kuriuo kvėpuojame ir kuris yra pati didžioji dovana žmogaus gyvybei išlaikyti (nes be jo negalėtume nė kelių minučių išgyventi), gyvybei reikia duonos ir vandens, ar, teisingiau sakant, vandens ir duonos. Vandeniui teikiama pirmenybė, nes be vandens žmogus daug greičiau miršta negu be maisto.

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

THE GREATEST STORY EVER TOLD

     Kiekvieną kartą, kai pastatomas naujas filmas, pavaizduojąs kai kuriuos Senojo ar Naujojo Testamento įvykius, žiūrovas viltingai laukia ko tai didingo, pagaunančio, pakeliančio. Dažniausiai tokiais atvejais tenka tik nusivilti. Filmų statytojams bent iki šiol ypač nesisekdavo su Kristaus gyvenimo pavaizdavimu. Paskutinysis Samuel Bronston bandymas prieš keletą metų išleistame filme “King of Kings” buvo kažkas pasibaisėtino. Tad su visai pagrįstu abejingumu laukta ir naujausio bandymo atkurti ekrane tą didžiausią ir svarbiausią istoriją.

     “The Greatest Story Ever Told” vargu būtų galima laikyti didžiausiu ir svarbiausiu iš visų iki šiol pagamintų filmų. Vis dėlto pelnytai nusipelno įvertinimo kaip iki šiol sėkmingiausias filmas, pavaizduojąs Kristaus gyvenimą.

     Šio filmo statytojas ir režisorius George Stevens eilėje savo ankstesnių filmų, kaip “Shane”, “Giant”, “A Place in the Sun”, “The Diary of Anne Frank”, pakartotinai yra parodęs savo meniškus ir kūrybinius sugebėjimus. Kristaus gyvenimo pavaizdavimui Stevens ruošėsi su visu kruopštumu net penkis metus, kartu su keletą bendradarbių sukurdamas filmo tekstą. Pagrinde buvo laikomasi Senojo bei Naujojo Testamento ir Fulton Oursler bei Henry Denker knygų apie Kristaus gyvenimą.

     Ne tik suaugę, bet ir vaikai jau yra susipažinę su pačiu Kristaus gyvenimu ir daugelį Evangelijos išsireiškimų moka atmintinai pažodžiui. Tad šitokios rūšies filme nebegalima laukti staigmenų ir žiūrovas tik įdomaujasi, kokiu būdu naujas režisorius pavaizduos kurią sceną ar kaip išryškina kurią šventraščio asmenybę. Stevens, artimai prisilaikydamas Evangelijų teksto, sėkmingai išvengia Holly-woodo filmams taip būdingų sensacinių papildymų, kaip pvz. šalutinių intrygų, orgijų, vežimų lenktynių ar sensuališkumu perkrauto tradicinio Salomes šokio.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

PRAEITIES ATSIMINIMAI

     "L. L." 15 m. sukakties proga "Žvaigždė" vasario numery patalpino "L. L." kūrėjų atsiminimus, kurių kai kurias ištraukas čia pateikiame.

Kas buvo tikrasis “L. L.” sumanytojas, man nėra visiškai aišku. Jiems pradžią davė tėvo J. Bružiko Vokietijoje leisti “Misijonieriaus laiškai”... Daugiausia prisidėjo tėvas Kidykas, tuometinis viršininkas; brolis Kleinotas, buvęs “Misijonieriaus laiškų” administratorius; ir pirmasis redaktorius... Dar tik vakar teko kalbėti su St. Santvaru, kuris prisiminė “L. L.” ir pareiškė, kad jie tuoj visiems patiko dėl to, kad ėmėsi nagrinėti visai naujas problemas ir visai nauju iki šiol kitų nemėgintu ir neišdrįstu būdu. Tas naujumas ir buvo didžiausias jų pasisekimas.

     Juozas Vaišnys, S. J., "L. L." pirmasis redaktorius

     Apie pačią laikraščio kryptį neteko ilgai filosofuoti. Lietuviškoji išeivija, atsidūrusi svetimos kultūros, tradicijos bei aplinkos sankryžoje, sutiko daug svarbių problemų savo tautiniam bei religiniam gyvenimui. Ši situacija apsprendė naujojo žurnalo turinį — tautybę, religiją dabartinio gyvenimo sūkuryje.

Jonas Borevičius, S. J., vienas pirmųjų "L. L." bendradarbių.

     “L. L.” užuomazga bene bus Lietuvoje... Tėv. J. Bružikas bent porą laiškų yra parašęs, rodos, Kalėdų proga parapijoms, kuriose tais metais vedė misijas... Tie ir buvo pirmieji misijonieriaus laiškai. Vokietijoje tuojau po karo t. Bružikas jam būdingu uolumu lankė visas lietuvių stovyklas ir vedė misijas. Kad jo misijų vaisiai... nebūtų nutraukti, man kilo spausdinto žodžio apaštalavimo idėja... Nesilioviau raginti, kad (tėv. Bružikas) rašytų... Pirmasis spaustuvėje spausdintas numeris buvo pavadintas “Misijonieriaus laiškai”.

     Petras Kleinotas. S. J., "L. L." administratorius

     Dipukams ėmus masiniai atvykti į JAV, galvojau, kad jiems reikalingas žurnaliukas religinei informacijai. Reikalas buvo juo svarbesnis, kad dvasinio turinio knygų niekas nespausdino... Todėl ir nutarėm leisti savo mėnesinuką...

     Jonas Kidykas, S. J., tuometinis jėzuitų viršininkas

Skaityti daugiau:

TĖVAMS IR MOTINOMS

     Tarp esminių rūpesčių svetimuose kraštuose jaunimui priklauso pirmaeilė vieta. Su jo lietuvišku auklėjimu neatjungiamai rišasi mūsų tautinė gyvybė.

     Tautinei gyvybei išsaugoti mes čia, šiaurinėje Amerikoje, turime gausių kultūrinių ištaigų — parapijų, vienuolijų, organizacijų, laikraščių, žurnalų, chorų, meno ansamblių, dailės galerijų, radijo programų, jaunimui namų, pradinių bei šeštadieninių mokyklų... Tokioj daugiaspalvėj lietuvių kultūrinio gyvenimo mozaikoj būtinai reikalauja vietos ir aukštesnė mokykla — gimnazija su ypatingu uždaviniu: puoselėti lietuvybę. Be tokios mokyklos mūsų kultūrinės buities paveikslas atrodytų su žymia tuštuma.

     Taip galvojo lietuviai pranciškonai, prieš 9 metus kurdami šv. Antano gimnazija. Kennebunkporte, Maine. Turėjus panašią mokyklą nepriklausomoj Lietuvoje, nė emigracijoj nebuvo ramu. Be savo gimnazijos pranciškonams atrodė jų kultūrinė veikla nepilna ir pareiga tautai neatlikta.

     Šv. Antano gimnazijai pastatyti bei įrengti pranciškonai išleido pusę milijono dolerių. Ta suma dalinai visuomenės suaukota, dalinai paskolinta iš bankų. Bendrom pastangom iškilo didelis modernus gimnazijos pastatas su erdviom klasėm, patalpom bendrabučiui, su biblioteka, fizikos-chemijos laboratorija, įspūdinga sporto sale, lietuvių meno galerija, poilsio bei žaidimų salėmis, koplyčia ir kitais gero auklėjimo patogumais. Taip pat rūpestingai paruoštas pedagoginis personalas. Mokytojai — su Europos ir Amerikos universitetų mokslo laipsniais. Gimnazija turi Amerikos viešųjų valdžios mokyklų teises ir tiek mokslo, tiek auklėjimo lygiu priklauso prie gerųjų.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

PADĖKA

     Nuoširdžiai dėkojame visiems paremiantiems “L. L.” žurnalo leidimą.

Po 7 dol. aukojo A. V. Žemaitis ir F. Černius (Čikaga); po 6 dol. — A. Ramonaitienė (Detroitas), V. Bubrevičius (Los Angeles); po 5 dol. — A. Rimkus (Čikaga), Dr. L. Kraučeliūnas (Palos Park), P. Martinkaitienė (Cicero), J. Bardauskas (Australija); po 4 dol. — R. Lukaitė, Dr. A. Rugis (Čikaga), J. Valeikienė (Cicero), B. Petrauskienė (Philadelphia), kun. J. Pragulbickas (N. J.), B. Polikaitis (Čikaga); po 3 dol. — P. Dirda, A. Lapkus, M. Dičpinigaitienė, J. Žemaitis, L. Žemgulienė, M. Čižikas, E. Likan-deris, V. Bindokas (Čikaga), L. Petrauskas (N. Y.), M. Ambrozas (Ind.), P. Montvila (Montreal), S. Kaunelis (Detroit), E. Katilienė (Omaha), M. Pečiulis (Canada), A. Šurna (Australia), B. Perry (Čikaga).

Po 2 dol. aukojo A. Šiurnienė, A. Sadauskienė, A. Kareiva, S. Charžauskas, R. Rinkevičienė, M. Vaišvilienė, J. Kanavolas, A. Čepėnas, K. Linkus, V. Ilginis, J. Janušauskas, E. Ekertaitė, S. Tunkelis, M. Sirutytė, J. Bareika, O. Kindurys, J. Jagėla, J. Vailokaitis, P. Subačius, A. Želvys, P. Narbutis, S. Giedrimas, G. Kaufmanas, A. Viliušis, V. Jokubauskas, J. Janonienė, J. Kaunas, J. Raišys, J. Pakeltis, J. Lesevičius, E. Velža, I. Deksnys, A. Pudymaitis, J. Juras, B. Ūsas, S. Paltarokienė, A. Mikelevičius, V. Miklius, A. Poskočimas, J. Butvilą, B. Žvinalienė, S. Statkienė, E. Kantautas, E. Gaškienė, P. Nedas, P. Sošienė, M. Krasauskas, E. Jucevičienė, J. Degutis, B. Draugelis, M. Kapačlnskas, E. Mikalajūnas, J. Turčinskas, K. Majauskas, B. Kanauka, J. Gradinskas, S. Sakalas, H. Milaknis, O. Dambrauskas, A. Griškus, L. Vedegienė, O. Kanišauskas, P. Gruodis, E. Juknevičienė, B. Skorupskis, A. Jankauskaitė, J. Guobužis, J. Matukas, M. Amdrušienė, O. Maskoliūnas, P. Griganavičius, B. Lungys, V. Vaičaitis, T. Kojelis, K. Jasėnas, dr. V. Tauras, S. Blandienė, A. Kazlauskas, J. Jankauskienė, E. Diminskienė, A. Tamošiūnas, Z. Samolis, J. Narukynas, J. Paulikas, N. Norris, J. Janušauskas, J. Tričys, J. Petrauskas, S. Šiaučiūnas, J. Veleckis, V. Kupcikevičius, B. Graužinis, J. Jurkūnas, S. Girskis, N. Šumskienė, B. Morkūnas, M. Jonikas, J. Jasiulevičius, A. Kerelis, V. Ausevičius (visi iš Čikagos).

ATSIŲSTA PAMINĖTI

ŠVENTOJI AUKA. Didelio formato vaizdų knyga apie Mišias. Išleido Tėvai Jėzuitai. 37 puslapinės fotografijos — Alg. Kezio, S. J.; naujas Mišių maldų vertimas — B. Markaičio, S. J.; knygos meninis apipavidalinimas — dail. A. Kurausko. Lietuvių spaudoj tai pirmas tokio pobūdžio fotografinio meno religinė knyga.

Tinkama ypač šiandien liturginio atsinaujinimo laikotarpyje. Atspausdinta dviem spalvom; įrišta kietais viršeliais. Kaina 8 dol. Užsakymus siųsti: Šventoji Auka, 2345 W. 56th St. Chicago, 111. 60636.

Kazys Almenas. UPĖ Į RYTUS, UPĖ Į ŠIAURĘ. Dviejų tomų romanas. Debiutinė autoriaus knyga. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplanką piešė Paulius Jurkus. 302 ir 325 psl. Vieno tomo kaina — 3 dol.

TĖVYNĖS ATGARSIAI. Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos mokinių laikraštis. Nr. 1 ir 2. Akis patraukia didelės pačių mokinių nutrauktos fotografijos. Talpinami mokinių rašiniai, aprašymai bei pasisakymai. Gyva ir įdomu. Laikraštį globoja Alg. Kezys, S. J.

 

2345West 56th Street, Chicago, Illinois 60636