Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1965m. 9 Spalis


1965. VOL. XVI NR. 9 — SPALIS — OCTOBER —

St. Yla    BUKIT PALAIMINTI!    289

* * *    GYVENIMUI TEKANT    292

V. Bagdanavičius, M.I.C.    VYRAS IR MOTERIS    294

A. Grauslys    KALINĮ SUŠELPTI    299

L. Germanistė    SU MENKU, REALIU PRISIMINIMU    302

P. Razminas    KAS REALU IR KAS NEREALU?    303

A. Rūta    JŪRAGIO EILĖRAŠČIAI    304

J. A. Jūragis    TOLIMIEJI MIRAŽAI (eil.)    304

M. F. Caron    NIEKUOMET NETEISK...    309

I. Rušėnaitė    ... IR VISADA SUPRASK    310

R. Sakadolskis    ŽYGIS Į JUNGTINES TAUTAS    310

B. Krištanavičius, S. J.    SUSITINKU SU KOMUNISTAIS    311

P. Pauliukonis    VIENAŠALIŠKAS BALANSAVIMAS NEPASITARNAUJA    315

A. Valatkaitis    KURIAI TIESAI TARNAUJAME?    317

A. Saulaitis, S. J.    ŠVENTRAŠČIO VAKARAI    320

G. Ivaškienė    RUDENĮ ŠVENČIANT ŠEIMOJ    321

K. Bučmys, O.F.M.    EKRANO MIRGESY    322

SKAITYTOJO ŽODIS    324

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius

Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams 3 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c;. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

BŪKIT PALAIMINTI!

EVANGELIJOS perlas, kuriuo lygiai žavisi krikštyti liberalai ir nekrikštyti tikintieji, yra aštuonių palaiminimą posmas. “Atvėręs savo burną, jis mokė” — iškilmingai pradeda evangelistas Matas, tas paprastas, tikslus ir dalykiškas apaštalas. Atvėręs savo burną, Kristus iš tikro ne tiek mokė, kiek guodė, stiprino ir drąsino aštuonių kategoriją žmones.

Beturčiai

Pirmiausia Kristus laimino beturčius. Ne tuos, kurie neturi turto, bet kurie jo netrokšta.Jis juos pavadino beturčiais dvasioje. Tai ne dvasios beturčiai, ne dvasiniai “ubagai. Šie žmonės savotiški dvasios kilmingieji, nepašventinti dvasininkai, mistikai, gal būt, dvasiniai vizijonieriai. Tai visokį idealistai, dvasinio nerimo pilni ieškotojai, nuolat barami praktiškųjų žmonių ir niekinami biznierių.

Paprastuoliai

Toliau Kristus laimino romiuosiustuos tylius, paprastus, kuklius žmones, kurie nesiveržia į garbę ir valdžią, kurie nepozuoja fotografams, nesilaižo galingiesiems. Jie yra iš tų,kurie nustumiami įšalį, nesodinami pirmose vietose irnuostabudėl to neįsižeidžia, neišgyvena kartumo. Jie nedaro reformų, neskelbia deklaracijų, nevykdo revoliucijų, bet kaip druska sūdo kunkuliuojančio gyvenimo katilą. Putos bus nugriebtos ir išmestos; tirščiai bus suvalgomi ir įvertinami; o apie druską niekas neužsimins, nebent pasiges, jei jos bus pristigę.

Liūdintieji dėl neteisybių

Tretieji, kuriuos Kristus ypatingai guodė ir laimino, tai liūdintieji ir sielvartaujantieji dėl daugelio negerovių. skriaudų ir negalių. Kitų akimis, tai visokie “Weltverbesseriai”, “vaitotojai” dėl svetimų žaizdų, sergą svetimom ligomvis nepatenkinti esama tvarka, papročiais, “gerovėmis”. Šie ir tokie yra gyvas pasipiktinimas superoptimistų, ramybės ieškotojų, gyvenimu patenkintųjų. Tie “liūdintieji dėl teisybės”tiksliau, dėl neteisybės, kurios tiek daug žmonių santykiuoseyra bene labiausiai nemėgiami, niekinami ir kartais sunaikinami rafinuotos neteisybės atstovų, kurių specifikacija pasaulio žodyne sudarytų nemažos litanijos vardus. Jei kiekviena palaimintųjų kategorija turi savų kankinių, tai ši bene daugiausia.

Skaityti daugiau:

GYVENIMUI TEKANT

■ REIKALAI IR RŪPESČIAI

     Lietuvių išeivių vyresniosios ir jaunesniosios kartų žvilgsnių skirtumas darosi vis ryškesnis. Tai buvo ypač pastebėta Ateitininkų Kongrese Toronte liepos 3-4 d.: vyresnieji daugiau pasisakė už rūpinimąsi lietuviškais reikalais, kai tuo tarpu jaunesnieji — už rūpestį rasiniu klausimu.

     Pokongresinėje paskaitoje Dainavos stovykloje Manchester, Mich., dr. V. Vygantas, nagrinėdamas tų dviejų kartų skirtingą nusistatymą, pastebėjo, kad vyresnioji karta idealizuoja Lietuvos laisvinimo reikalą, bet į rasinį klausimą žiūri realiai ("nėra ko mums ten prasidėti"); tuo tarpu jaunesnioji karta idealizuoja negrų teisių iškovojimo reikalą, bet realiai žiūri į Lietuvos laisvinimą ("mes nieko negalime padaryti").

     Tiesa, vyresnieji svetimame krašte vis jaučiasi svetimi — jiems lietuviškasis reikalas yra vienintelis. Jaunesnieji į tą kraštą daugiau įsijungia — tolimos Lietuvos reikalas mažiau pastebimas.

     Abi kartos gali viena iš kitos pasimokyti: vyresnieji — pajusti, kad šalia tautinio yra kitų reikalų, kuriais galime, o kartais iš žmoniškumo ar krikščioniškumo net turime rūpintis; jaunesnieji — suprasti, kad mums, gyvenantiems kitame krašte lietuviams, Lietuvos reikalas yra ne mažiau, bet dar daugiau aktualus: juk pasauliui jungiantis, tautos suartėja — jų rūpesčiai darosi bendri: jos turi rūpintis ne tik savo, bet ir kitų, ypač pavergtųjų ir skurstančiųjų reikalais. Gyvenamajame krašte mes sudarome tą grupę, kuri kaip tik savo organiškais ryšiais labiausiai tinka jautrinti to krašto žmonių dėmesį ir sąžinę dėl Lietuvos ir kitų tautų pavergimo.

     Mes esame išeivijoj, kad kiti išgirstų mūsų šauksmą dėl Lietuvos. Tai mūsų pirmasis uždavinys. Tačiau mes veltui šūkautume, jei tik patys stengtumės atkreipti kitų dėmesį į save, o neatkreiptume savo dėmesį į kitus.

■    TAIKOS POPIEŽIUS

     Įvairiose pasaulio vietose tebekylant neramumams, popiežius Paulius VI yra pasirinkęs savo ypatingu uždaviniu išlaikyti ir ugdyti pasaulinę taiką. Jau savo pirmojoj enciklikoj Ecclesiam suam jis pasisiūlė tarpininkauti konfliktuose tarp bet kurių kraštų. Visada, kai tik kariniai susirėmimai kyla — ar tai Vietname, ar Domininkonų Respublikoje, ar dabar tarp Indijos ir Pakistano — savo viešose kalbose jis skatina tas tautas taikiai išspręsti įvykusius konfliktus.

     Rugpiūčio 8 d., 20 metų sukaktyje nuo Hiroshimos sunaikinimo, Paulius VI priminė atominės bombos pasėkas: "Mes meldžiamės, kad šis žmogžudiškas ginklas nebūtų užmušęs taiką pasaulyje, nebūtų amžinai pažeidęs mokslo garbę ir užgesinęs gyvenimo ramybę šioje žemėje". Jis meldėsi, kad "pasaulis niekados nebepergyventų tokios nelaimingos dienos, kaip anuomet Hiroshimoje", ir kad žmonės "nebesudėtų savo pasitikėjimo, savo apsiskaičiavimų ir prestižo į tokius fatališkus ir negarbingus ginklus... Mes jau daug kartų ir įvairiais būdais skatinome uždrausti atominius ginklus".

     Rūpestis taika taip pat ženklina popiežiaus atsilankymą Jungtinių Tautų būstinėje New Yorke spalio 4 d.

Skaityti daugiau:

Vyras ir moteris

Teologijos žvilgsnis į vedusiųjų meilę

VYTAUTAS BAGDANAV1ČIUS, M.I.C.

Vienas giliausiai mąstančiųjų lietuvių išeivių kunigų atveria, laimingų ir nelaimingų vedybinių ryšių aukštesnę prasmę.

MEILĖS SAMPRATA

     Pirm negu mes nagrinėsime šeimyninės meilės teologiją, sustokime truputį prie meilės filosofijos. Pasiaiškinkime šiek tiek meilės sąvoką. Tai yra labai svarbu, nes nuo šios sąvokos teisingumo priklauso ir viso svarstymo teisingumas. Tiesa, meilės aptartį sudaryti yra nelengva. Meilė yra tokia realybė, kuri sunkiai duodasi suimama į kokius rėmus. Lengviau yra įrodyti, kad viena ar kita siūloma meilės samprata yra nepakankama, negu duoti teisingą jos sampratą.

     Ir mes čia tuo keliu norime eiti. Mes norime pasakyti, kad ta meilės samprata, kuri iš graikiškosios filosofijos yra atėjusi į mūsų galvoseną, yra nepilna. Čia mes turime galvoje garsią Platono meilės sąvoką. Savo meilės mokslą Platonas yra išdėstęs puikioje knygoje, parašytoje dialogo formoje, kuri vadinasi "Pokylis". Ten yra aprašoma, kaip Sokratas su savo draugais lukštena meilės sampratą. Meilės mokslą Sokratui yra išdėsčiusi viena labai šviesi moteris Diotima. Ji jam papasakojo, kaip gimė deivė Meilė (Eros).

     Buvo kartą danguje pokylis, kuriame dalyvavo visi dievai ir deivės. Pokylis buvo deivės Afroditės gimtadienio proga. Į pokyli nebuvo pakviesta deivė, kurios vardas yra Neturtas. Baigiantis pokyliui, ji atėjo prie rūmų elgetaudama. Ją aprūpinti buvo pavesta dievui, kurio vardas buvo Turtas.

     Elgeta ir Turtas susitiko lytiniuose santykiuose ir iš jų gimė tai, ką graikai vadino Eros, o mes galime vadinti Meile. Meilė gimė Afroditės gimtadienio proga. Afroditė graikiškoje kultūroje buvo laikoma lytinio santykiavimo deive. Kadangi Meilė buvo gimusi jos gimtadienio proga, tai Afroditė priėmė ja būti savo tarnaite. Tokiu būdu meilė graikiškoje galvosenoje yra kaip tam tikras priedas lytiniam santykiavimui.

Skaityti daugiau:

KALINĮ SUŠELPTI

Penktasis gailestingumo darbas kūnui

ALFONSAS GRAUSLYS

     Gyvename totalistinių režimų, žmonių laisvės naikinimo laikais. Kalėjimų skaičius tuose kraštuose, kurie po paskutinio pasaulinio karo atiteko komunistams, žymiai padaugėjo, jau nekalbant apie koncentracijos stovyklas, kuriose nepakenčiamose sąlygose žūna milijonai neteisėtai įkalintų nekaltų žmonių. To negana, nes visa tų kraštų nuotaika padvelkė kalėjimu, kurios budingas požymis yra nuolatinė baimė dėl savo ir savųjų likimo. Žmonės bėga iš kalėjimų ir iš tų kraštų, kurie virto kalėjimais... Štai kodėl kalėjimų ir koncentracijos stovyklų šimtmetyje krikščionims negalima nesirūpinti kalinių likimu, nors ir ne visada galint jiems apčiuopiamai padėti.

KAS YRA KALINYS?

     Šis labdarybės darbas kitų tautų katekizmuose nusakomas bent kiek kitaip. Taip pavyzdžiui vokiečiai ji vadina “Gefangene erloesen” (belaisvius išlaisvinti). Šis nusakymas liečia platesnę kalinio sąvoką, būtent, kiekvienas, kuriam atimta laisvė, jau yra kalinys. Jei jam atimta fizinio vietos keitimo ir savo laiko tvarkymo laisvė, jis yra tiesiogine prasme kalėjimo ar belaisvių stovyklos kalinys. Jei jam atimta dvasinė laisvė, būtent laisvai savo mintis ir idėjas reikšti ir skleisti, tada toksai, kad ir neužrakintas, yra kalinys plačia to žodžio prasme.

     Tad kalinys arba belaisvis — tai pažemintas žmogus, nes jam atimta toji laisvė, kuri pagrindžia žmogaus garbę ir vertę. Būti tad kaliniu reiškia būti kito žmogaus valdžioje, priklausyti nuo jo kaprizų ir sauvališkumo. Kalinys — tai žmogus, atskirtas nuo normalaus bendravimo su kitais žmonėmis.

     Pagilinant kalinio sąvokos supratimą, reikia atsiminti įvairias kalinių rūšis, žiūrint to, už kuriuos dalykus jie baudžiami. Tie nusikaltimai gali būti tikri ir nukreipti prieš teisėtos valdžios teisėtai išleistus įstatymus. Jų tarpe būna ir ypatingai prieš artimą nusikaltusių kriminalistų.

     Tie nusikaltimai gali būti tik tariami, kai paskiras žmogus kitaip negu valdžia galvoja ir dėl to yra baudžiamas. Tačiau, čia reikia skirti dvejopus idėjos nusikaltėlius (jei juos galima vadinti nusikaltėliais!): vieni jų siekia savo idėjas įkūnyti neteisėtu smurto ir prievartos keliu, kitaip manantiems atimant laisvę ir juos pavergiant (tai tikri nusikaltėliai, bet ne dėl savo įsitikinimo, o dėl kitiems primetamo pavergimo; pvz. komunistai); kiti gi savo idėjas siekia pravesti teisėtu keliu, nevartodami smurto, o, jas pravedę, palikdami kitaip manantiems pagrindines žmogaus teises (pvz. demokratai). Šie paskutinieji nėra jokie nusikaltėliai, nors šiandien totalistiniuose kraštuose jie sudaro kalinių daugumą. Tretieji kaliniai — tai religinių įsitikinimų išpažinėjai, kurie komunistiniuose kraštuose yra beteisiai, persekiojami ir kalinami. Jų asmenyje persekiojamas ir kalinamas pats Kristus, kurs pranašavo, kad jo sekėjai bus persekiojami.

Skaityti daugiau:

SU MENKU, REALIU PRISIMINIMU

1964-1985 m. "L. L." konkurse premijuoti straipsniai susilaukė atgarsio spaudoje ir gyvoje kalboje. Talpiname L. Germanienės pasisakymą ir P. Razmino atsakymą dėl minčių, kurios buvo iškeltos pirmą premiją laimėjusiame straipsnyje.

    Kas esu? Kokią generaciją reprezentuoju? Atsakyčiau, kad nereprezentuoju žalio jaunimo, negaliu glaustis prie vyresnės kartos, bet stoviu vidury, su menku, realiu lietuvių tautos prisiminimu. Realiu skaitau tai, kas buvo asmeniškai pergyventa, nerealiu — tai, kas buvo tame lietuviškumo bliūde duota pergyventi. Turėjau progos augti trijų kultūrų papėdėje, subrendau ir pradedu senti čia, krašte, kurį daugiausia turėjau progos pažinti ir prie kurio, jei leidžiama išsireikšti, prisirišti.

     Autoriaus nuomone, čia pasigendama bet kokio auklėjimo. Su kuo lygindamas p. R. prieina tokios išvados? Sėdėjau lietuviškos barakinės gimnazijos suole, sėdėjau ir čia, nors auklėjimo principų nei ten nei čia nepasigedau. Skirtumą terasčiau tik metoduose, bet ne pačioje auklėjimo sąvokoje. Kada lietuviškoje gimnazijoje autoriteto stiprybė priklausė nuo baimės laipsnio jam, čia šita patirtimi nusiskųsti niekad negalėčiau. Mokytojo ir mokinio ryšys buvo daug draugiškesnis ir prieinamesnis. Dewey, amerikietiškos auklėjimo sistemos kūrėjas, kreipė dėmesį į mokinį kaip į individą, su žmogiška teise galvoti ir išsireikšti. Visad su skausmu prisimenu lietuviškos gimnazijos fizikos pamokas, kuriose bet koks klausimo ar neaiškumo iškėlimas baigdavosi pastaba pažymių knygutėj. Dar kalbant apie auklėjamųjų sistemų skirtumus, galima mestis į kraštutinumus ir žurnalistines sensacijas — štai mokinys primušė mokytoją — bet ne iš kraštutinumų vedamos teorijos ir lipdomas lietuviškojo auklėjimo standarto ieškojimas.

     Nors autorius, ir pats pabrėždamas, mėgino išlikti pasyvus tėvų ir bręstančio jaunimo problemų gvildenime, bet savo tikslo pilnai neatsiekė. Tai yra natūralu. Tik gaila, kad, apgailėdamas jaunimą, kuris, negalėdamas tautos aspiracijas pergyventi praeitimi, j tai žiūri, “banaliai sakant, iš tarptautinių vandenų”. Iš tų pačių vandenų žiūriu aš, taip pat žiūrės ir mano vaikai, nes realaus sentimento neprisimenu, ir kokiu sentimentu galėsiu aš juos maitinti? Nereikėtų p. R. kaltinti jaunimo už “niekinimą tai, kas tėvam, šventa”, bet atsukti, problemą., pusračiu ir mintį pabaigti tariant, kad ir tėvai neniekintų tai, kas jaunimui yra šventa. Gal todėl autoriui ir yra neaiški šio krašto auklėjamoji sistema, kad jis nesistengė į ją įsigilinti, kad jam statistikos neatrodė pakankamai krikščioniškos, kad, vistik, visame šitame rate kertasi jaunesniosios ir tėvų kartos autoriteto ir teisių supratimas.

Skaityti daugiau:

KAS REALU IR KAS NEREALU?

     Nuoširdžiai dėkoju poniai Liudai Germanienei už dėmesį, mano rašinio mintims. Nesistebiu, kad ji su kai kuriais mano teigimais nenori sutikti. Kas vienam atrodo juoda, kitam kartais atrodo balta, ir atvirkščiai. Jei nebūtų nuomonių įvairumo, negalėtumėm išsiaiškinti daug svarbių dalykų.

    Keistokai ponia L. G. supranta realumo ir nerealumo sąvokas: “Realiu skaitau tai, kas buvo asmeniškai pergyventa, nerealiu — tai, kas buvo tame lietuviškumo bliūde duota pergyventi”. Ji gana slidžiai šias sąvokas aiškina. Kai ją mokytojas įžeidė, neteisingai pastabą į pažymių knygelę įrašydamas, tai realu, o kai ji pati matė kitus kenčiant ar žinojo kovojant už laisvę ir mirštant “tame lietuviškumo bliūde”, tai ji “realaus sentimento” neturi ir net savo vaiku juo nesirengia “maitinti”. Gal būt, dėl to jai nerealūs ir mano teigimai apie jaunimą.

    Ten, kur aš kėliau kaip abejotinos vertės dalykus, neteigiau juos iš esmės blogus esant, tik jie neapdairų jaunuolį gali nustumti į tikras blogybes. Ne moralė turi remtis į tradicijas, bet tradicijos turi paisyti moralės. Nėra šalies be tradicijų, negali būti ir patrauklaus jaunimo be sveikų tradicijų. Atsipalaiduojant nuo lietuviškumo “sentimento”, kyla pavojus atsipalaiduoti ir nuo žmoniškumo. O kai bandoma nebūti tuo, kuo esama, žalojama savo prigimtis.

    Savo straipsnyje neglosčiau nei jaunimo, nei tėvų, tik piešiau vaizdą tokį, koks jis yra, kokį mes matome kasdieniniame gyvenime. L. G. to vaizdo nepaneigė. Be to, autorė įveda naujas sąvokas, prikišda-ma kažkam apie lipdomo lietuviškojo auklėjimo standarto ieškojimą. Jeigu jau p. L. G., kuri save priskiria prie “senstančių”, spėjo “prisirišti” prie šio krašto ir neturi realaus sentimento savo gimtajai žemei, tai tuo labiau turėjau aš pagrindo nuogąstauti lietuvišku jaunimu.

Skaityti daugiau:

JŪRAGIO EILĖRAŠČIŲ RINKINYS

ALĖ RŪTA

     Tai netoli šimto eilėraščių rinkinys, šio autoriaus debiutinė knyga. (Iki šiol jo tėra išspausdinta istorinė studija apie Žalgiri periodikoje ir “Australijos Lietuvių Metraštis”, drauge su žurn. J. Vėtekiu ir kun. P. Butkum).

     Eilėraščiai, parašyti daugiausia egotistiniais ir patriotiniais motyvais, apima kone visas lietuvio - išeivio gyvenimo temas ir visus jausminius jo virpėjimus. Jie suskirstyti tarytum pagal metų (ar žmogaus amžiaus) gamtinius tarpsnius: Pavasario gundančios tolumos, Žydėk užburta vasara, Neramios rudens liepsnos, Ledo antspaudą deda žiema. Gale pridėtas penktas skyrelis — Audringi laisvės viesulai, skirtas Lietuvos kovotojams už laisvę.

     Kažkas, minėdamas šią knygą spaudoje, pabrėžė, kad čia J. A. Jūragio rašyta tokia forma, kokia dabar niekas neberašo, atseit, pasenusia. Su tuo negalima sutikti. Klasikinės formos juk niekados nepasensta. Galima kalbėti, ar autorius perduoda eilėrašty tikrai išgyventą ar tik nuduotą mintį bei emociją; ar jis tobulas ir vientisas savo pasirinktoje formoje. Į tai atsakant, reikia pripažinti, kad yra daug dirbtinumų, yra kai kur nepoetiškų posakių, kaip “Visur siaučia energijos potvynis” (14 psl. — apie pavasarį), yra silpnų posmų, kaip “Žibutės žydi” (22 psl.), bet yra ir nuoširdaus jausmo žybtelėjimų. Tie nelygumai debiutinėje knygoje galėjo pasitaikyti dėl ilgesnio laiko, renkant eilėraščius knygai, dėl nepatyrusio suredagavimo ir dėl kitų priežasčių.

TOLIMIEJI MIRAŽAI

Juozas Almis Jūragis
 
Augant metų praėjusių eilei, 
skausmingiau vis juntu širdimi, 
kad tėvynė, namai, pirma meilė 
tik miražų vaizdai tolimi...
 
             Tik miražai, jaunystėj nušvitę, 
             miestai, žmonės, gimtoji šalis — 
             Aš buvau ten dalis jų mažytė, 
             jie gi — mano didžiausia dalis. 
 
Apie mirusį laiką dainuoju 
ir džiaugsmus, išgyventus seniai, 
apie žemę, kur prarasto rojaus 
besisklaido šalti pelenai...
 

NIEKUOMET NETEISK...

Šiame jaunimo skyriuje Irena Rušėnaitė atsako į “Motinos laišką”, pridėdama, kad patirtis mus moko, jog norint kitų neteisti, reikia juos suprasti. Paklausęs, ar mes esame įpareigoti tautinių reikalų. Romas Sakadolskis prieina išvadą, kad turime konkrečiai prisidėti prie Žygio į Jungtines Tautas Niujorke lapkričio 13 d.

MARIE F. C. CARON

Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė

     Būk nuolanki, mano dukra, nuolanki tam, kas nėra paperkama ar žema, nuolanki kitų klaidoms, nuolanki visiems,... išskyrus sau pačiai. Visų pirma atsimink, kad tu niekuomet neturi teisės teisti tau panašių. Tavo gyvenimas prasideda: tu nežinai, nei kaip jisai vystysis, nei kaip jisai baigsis. Tu nežinai, nei kokie keliai eis per jį, nei kaip tave galės teisti kiti: “Tegul tas, kuris yra užtikrintas, kad niekuomet nenusidėjo, meta pirmas akmenį...” Žmonės yra sudėtingi asmenys. Kokiu būdu tu nori žinoti priežastis ir nepastovumus jų veiksmų, kurių jie patys nevisuomet supranta?... Be to, niekuomet netikėk savo pirmam įspūdžiui, ypač jei jis yra blogas. Atsimink, kad laikysena yra tiktai fasadas ir kad nėra būtybės, virš kurios būtų neverta pasilenkti.

     Pasitikėk žmonėmis... Nebūk viena iš tų, kurie gyvena nuolatinėje neapykantoje visam tam, kas nėra jie, iš baimės rasti ką nors geresnio už juos pačius ar už tai, ką jie turi; nekreipk dėmesio į savo pirmą įspūdi, kad galėtum įsigyti naują stebėjimo būdą be pirm laiko suformuotos nuomonės; įsivaizduok save kitų vietoje ir spręsk jų veiksmus taip, kaip tu spręstum savus. Ir tu būsi nustebinta tuo, ką tu suprasi, o taip pat kartais išsigąsi dėl tos neteisybės, kurią tu galėjai padaryti, jei tu būtum ištarusi savo sprendimą, vadovaudamasi vien tik savo nuovoka. Nesakyk man: “Kiti to nedaro, neturi man nuoširdumo ar pasitikėjimo...” Jei tu kartais kentėjai dėl stokos supratimo savo atžvilgiu, tai dabar žiūrėk, kad tau jo netruktų kitų atžvilgiu. Gal būt, kad juos suprasti tu padarysi šimtą gestų veltui? Kokią reikšmę tai turi, jei šimtą kartų tu turėjai džiaugsmą ko nors tikėtis ir jei šimtas pirmą kartą tu turėjai džiaugsmą tai rasti? Juk tai yra tikrai realus džiaugsmas, kurį sudaro įspūdis, kai tu supratai asmenį ir mokėjai atspėti priežastis, dėl kurių jai pasitikėjai. Be to, jei tu netiki žmonėmis, kaip tu gali norėti, kad jie tikėtų tavimi?

Skaityti daugiau:

IR VISADA SUPRASK...

     Rašai mintis, kurios Tave vedė, kuriom pasiremdavai įvairiose gyvenimo aplinkybėse. Atsigręždama rodai man savo nužengtus žingsnius ir siūlai juos sekti. Bet, stebėdama save, suprantu, kad pamokymai ir patarimai gali kelią nurodyti, gali įspėti, bet vien tik asmeninis patyrimas ir gilus įžvelgimas į praeities klaidas palieka pakankamai stiprų įspūdį, kad jis įtikinančiai paveiktų. Rašydama mintis, kurios Tau padėjo suprasti gyvenimą., mėginai sutaupyti man laiką, perduodama patyrimo dovanas man, nepatyrusiai. Bet šių dovanų pilnai neįmanoma perduoti — individas turi savo pastangom jas galutinai laimėti.

     Dalindamas! patyrimo vaisiais sakai: “Niekuomet neteisk”. Perskaičius tuos žodžius. pilnai jiems pritariau — net apsidžiaugiau jų kilnumu... Tačiau tą pati vakarą dienynan įrašiau: Antanu esu visai nusivylus — sunku paaiškinti kodėl, bet man jis atrodo nepatikimas, nejaučiau jam jokios pagarbos. Štai pasmerkiau asmenį, kurį pažinau tik vieną dieną. Visam laikui liks šis pirmutinio ir nepagristo nepasitikėjimo šešėlis. Reikėjo vos valandos susidaryti šią nuomonę — o kiek praeis savaičių ir kiek reiks pastangų išrauti tą piktą mintį ir jos vietoj pasėti supratimą?

     Jei būčiau Tavo žodžius skaičius valia ir širdimi, gal būt, Antanas būtų dabar nepasmerktas. Deja, tikrai pasisavinau Tavo mintis tik vėliau — po kelių dienų pasikeitė jausmai, pasikeitė visa nuomonė apie Antaną ir apgailestavau savo ankstyvesnį skubų sprendimą. Supratau suklydus — išmokau, ką vien perspėjimas negalėjo pamokyti.

     Išmokau, kaip svarbu yra kitą suprasti. Tik kito supratime nėra vietos neapykantai, nėra noro teisti. Supratimas parodo asmens silpnybes, bet taip pat aiškiai nurodo tų silpnybių priežastis. Supratimo akimis matai žmogų toki, koks jis yra. Suprantant neįmanoma žmogaus nemėgti, nes supratimas kelia dvasią virš smulkmenų į plotmę, kurioj priimi kitą, atleidi jo klaidas ir džiaugies, matydamas kito kilnias ypatybes. Suprasdamas pamatai savo smulkumą, o žiūrėdamas pro kito akis pastebi jį slegiančius sunkumus. Suprasdamas išmoksti mylėti, ir ta meilė skatina giliau suprasti. Ir taip sukasi supratimo - meilės ratas vis plėsdamas, stiprindamas charakterį. Iš savo patyrimo mokai mane: “Niekuomet neteisk”. Kada nors, mokydama kitą, jaunesnę už save, kartosiu Tavo žodžius pridėdama: “...Ir visada suprask”...

Irena Rušėnaitė

Irena Rušėnaitė ir Romas Sakadolskis, Čikagos moksleivių laikraščio "Švyturio" steigėjai ir buvę redaktoriai, yra pakviesti "L. L." jaunimo skyriaus ypatingais bendradarbiais

ŽYGIS Į JUNGTINES TAUTAS

     Būdami išeivijoje mes visi pastatom sau klausimą: kas aš esu ir kokia paskirtis mane įpareigoja dirbti vieną darbą, o ne kitą. Kodėl pavyzdžiui iš manęs reikalaujama pagalba kokiam nors tautiniam reikalui tvirtinant, kad mano pareiga yra prie to prisidėti? Čia iškyla abejonė, ar aš tikrai turiu dirbti ir ar man reikalinga būti tokiam pareigingam.

     Gal būtų naudinga pažiūrėti į šį reikalą iš dabartinės padėties taško. Pirma, reikia suprasti, kad esame pabėgėliai, gyveną toli nuo tėvynės, dar visiškai neasimiliųoti kito krašto kultūroje. Antra, reikia taip pat pripažinti, kad asimiliavimas vyksta ir vyks, nes gyvename krašte, kuriame esame nepaprastai maža etninė grupė. Trečia, mūsų tėvynė yra pavergta ir dabar niekas jos laisvinimu nepasirūpins, išskyrus pačius lietuvius — ten ir čia gyvenančius. Turėdami šiuos tris faktus prieš akis, paklauskime savęs, ar mes norime, kad mūsų tautinė ir kultūrinė dvasia išliktų ateities kartose, ar norime, kad Lietuva būtų išlaisvinta. Jei taip, tai pareigingumo problema išsisprendžia. Mums belieka dirbti, nes be darbo nebus pasiektas užsibrėžtas tikslas. Būtina išlaikyti savyje ir kituose tautinės bei kultūrinės dvasios liepsną, nes kitaip mūsų eilės išsisklaidys kitataučių tarpe. Matydami dabartinę Lietuvos padėtį, mes tegalim apsispręsti prisidėti ir dirbti tėvynės labui su didžiausiu uolumu ir užsiangažavimu.

     Būdų ir priemonių tautiniam išlaikymui yra daug: turime knygas, žurnalus, laikraščius, radijo programas. Savo pavyzdžiu galime įtikinti ir raginti kitus išlaikyti lietuvišką dvasią. Tiesioginių kelių Lietuvą tuoj pat išlaisvinti nėra: tiek daug priklauso nuo bendros politinės padėties. Tačiau yra priemonių pasauliui priminti Lietuvos pavergimą ir reikalą jai laisvę grąžinti: viena iš jų yra viešos demonstracijos.

Skaityti daugiau:

SUSITINKU SU KOMUNISTAIS

BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

KARALIAUS BARAKAI

     Važinėdamas Via Appia keliu, Cisternos ir Formijos miestuose matydavau du žaliu baraku, kuriuose buvo įsikūrusios tų miestų savivaldybės. Kai išgirdau, kad tuos barakus padovanojo karalius, paprašiau tėvo Del Giudice, S. J., artimo karaliaus draugo, pasiteirauti, ar karalius negalėtų padovanoti keletą panašių barakų tiems miestams, kur bažnyčios buvo sugriautos. Po keleto dienų gavau atsakymą, kad karalius daugiau barakų neturįs ir negalįs man padėti. Tačiau tie barakai kažkaip man neišėjo iš galvos ir aš vis mesdavau vieną akį, žiūrėdamas, kas juose dedasi.

     Pradžioje, iš tiesų, barakuose buvo valsčių raštinės. Paskui Formijos barakas buvo paverstas rūbų sandėliu. Gavęs burmistro pritarimą, nekartą tame barake aš palikdavau maisto produktus, skirtus Spigno Saturnia ir Castelforte virtuvėms. 1945 m. vasarą tas barakas ištuštėjo. Dabar buvo gera proga paprašyti burmistrą, kad baraką perleistų kokiam nors miesteliui, kuriame nebuvo jokios sveikos bažnyčios.

     Nepaisant didelio palankumo, burmistras barako perleisti nenorėjo, bijodamas žmonių kritikos. Jei barakas pasiliktų Formijoje ir man būtų tik laikinai perleistas, tuokart jis savo žingsni galėtų šiaip taip pateisinti. Bet jis negalįs man jo visiškai atiduoti ar leisti, kad barakas būtų išvežtas iš Formijos.

     — Gerai, — tariau burmistrui, — paskolinkite baraką laikinai šv. Jono parapijai. Juk pats matote, kad kunigas laiko Mišias sugriautoje bažnyčioje, įrengęs šiokį tokį altorių dviejų sienų kampe. Bėgdamas nuo lietaus, nesenai aš pats buvau toje bažnyčioje ir mačiau, kad gabalėlis lubų, kabąs virš altoriaus, kiekvieną dieną gali nukristi.

     Burmistras paprašė laiko pagalvoti. Iš jo kalbos tono supratau, kad jis pats labai norėtų man padėti, bet taip pat kad jis kažko bijo. Kai po kelių dienų jį vėl sutikau, jis sutiko perleisti baraką. Jei žmonės pradės jį kritikuoti, jis stengsis juos nuraminti, bet negalės garantuoti, kad barakas galės ilgai pasilikti mano rankose.

Skaityti daugiau:

VIENAŠALIŠKAS BALANSAVIMAS NEPASITARNAUJA TIESAI

PRANAS PAULIUKONIS

A. Merkelio parašyta monografija apie prez. A. Smetoną susilaukė kritiškų, jo politines klaidas iškeliančių, recenzijų. Savo straipsnyje "A. Smetona laiko perspektyvoje" ("L. L.", balandžio nr. 126 psl.) A. Valatkaitis prisiminė A. Smetonąne tiek kaipo politiką, kiek kaipo žmogų - lietuvį, jo žmogiškume rasdamas teigiamų savybių, kitaip nušviečiančių ar pateisinančių prezidentui priskiriamas klaidas.

Šiose pastabose Pr. Pauliukonis priskiria A. Smetonai visą eilę politinių klaidų. Savo atsakyme A. Valatkaitis, daugumą iškeltų faktų pripažindamas (nors ne visus juos priskirdamas paties prezidento atsakomybei), pasilieka prie savo tezės, kad apie buv. Lietuvos prezidentą ne tik galima, bet ir reikia šį tą gero pasakyti.

     Šių metų balandžio mėn. “Laiškai Lietuviams” įdėjo Alfonso Valatkaičio straipsnį “Antanas Smetona laiko perspektyvoje”, kurio tikslas išbalansuoti nuomonių skirtumus apie buvusį Lietuvos prezidentą A. Smetoną. Straipsnio autorius bendru posakiu, kaip ir A. Merkelis knygoje “Antanas Smetona”, pripažįsta, kad A. Smetona yra padaręs klaidų, tačiau jų nė vienos nenurodė, bet visu atkaklumu jį gina tvirtindamas, kad tą patį padarytų ir dėl kitų Lietuvos prezidentų bei ministerių pirmininkų, nes jie visi ne kieno kito, bet “mūsų tautos vyrai”.

Pranas Pauliukonis yra mokytojas - istorikas ir visuomenininkas, šiuo metu gyvenąs Worcesteryje, Mass. (IAV).

     A. Valatkaitis, paminėjęs A. Merkelio knygą “Antanas Smetona” ir jos recenzentus dr. J. Jakštą, Pr. Pauliukonį bei J. Ž-kį, tvirtina, kad “greta nuoširdaus noro išlikti objektyviais” jaučiama “taip pat geroka dozė kartėlio”. Girdi, asmens gerbėjai mažiau ar daugiau “iššlovlna” žmogų, o “pratę lošti opozicijos kortomis” gerokai jį suniekina. “Ir didelis skaičius jam metamų kaltinimų ne tik nesiderina su dėsniu “de mortuis aut bene, aut nihil”, kas nelengva išvengti, bet ir iš viso neišlaiko jokios kritikos.

     A. Valatkaičio straipsnyje keliama mintis, kad mūsų tautos tragedijos metu vardan tautos vienybės reikia ieškoti A. Smetonos asmenyje tai, kas mus jungia. Tai labai sveikintina mintis, bet jos turėtų laikytis visi, o ne vien tik ją piršti “pratusiems lošti opozicijos kortomis”. Daug teisingiau būtų, jei ne vien A. Smetonos asmenyje, bet visame nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje būtų ieškoma tai, kas mus jungia. Labai gaila, kad A. Valatkaitis nepatarė “Antano Smetonos” monografijos autoriui A. Merkeliui laikytis daugiau objektyvumo ir visų nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų darbus vertinti su pagarba, o ne žeminti ir šmeižti juos. Pvz. A. Merkelis, iškraipydamas aiškiai žinomus faktus, savo knygoje demagogiškai kaltina buvusį Žemės Ūkio minister; kun. M. Krupavičių, kad jis vienas savo nuožiūra skirstęs žemės reformos fondo žemes. Labai nerimtai atsiliepiama apie prof. Pr. Dovydaičio (220 psl.) ir prof. A. Tumėno (296 psl.) kabinetus. Arba visas demokratinių seimų laikotarpis patirštintais dažais juodinamas. O buvęs kariuomenės vadas gen. St. Raštikis, savo atleidimą iš pareigų išgyvenęs tragiškai, “tą savo nežabotos ambicijos išugdytą tragediją siedamas su visos Lietuvos likimu” (566 psl.). Čia nėra jokio “kartėlio” ir kritika išlaikyta. O kai viena kita kritiška pastaba pasakoma apie A. Smetoną, tai jau kaltinama, kad tai su kartėliu pasakyta ir neišlaiko jokios kritikos. Atrodo, kad dar kai kas neužmiršo anų Lietuvos laikų, kai vieni save skaitė išmintingaisiais ir turėjo teisę kitus kaltinti ir juodinti, o kaltinamieji buvo laikomi neišmanėliais be teisės save ginti. Jei A. Smetonos monografijos autorius nepriklausomos Lietuvos laikotarpį yra subjektyviai ir vienpusiškai nušvietęs, gal būt, iš dabartiniu laisvėje gyvenančiu autorių daugiausia sužalojęs minėtą laikotarpį ir nepažįstančius  ano meto Lietuvos gyvenimo skaitytojus gerokai suklaidinęs, tai istorinė tiesa reikalauja iškreipta, vaizdą atitaisyti, bet tai nereiškia, kad norima A. Smetoną suniekinti. Kaip demokratinės Lietuvos kūrėjai nėra nepaliečiami ir jų darbai nekritikuojami, taip ir diktatūrinio režimo vadovų veiksmai gali būti vienaip ar kitaip vertinami.

Skaityti daugiau:

KURIAI TIESAI TARNAUJAME?

ALFAS VALATKAITIS

     Pasiskaičius čia pat spausdinamą Pr. Pauliukonio straipsnį ryšium su mano straipsniu “Antanas Smetona laiko perspektyvoje”, man prisiminė aprašytas Šventajame Rašte įvykis su vienu vynuogyno savininku, kuris, išgėręs vyno, karštoje saulėkaitoje neišlaikęs nuovargio ir pargriuvęs nuogas, užmigo prie tako. Vienas jo sūnus praeinantiems vynuogyno darbininkams rodė savo gulintį tėvą ir tyčiojosi iš jo. Kitas, nusiėmęs nuo savo pečių apsiaustą, pridengė savo tėvo kūną ir sudraudė savo brolį, kad šitaip nedarytų. Kuriam tų dviejų brolių turėtumėm pritarti? Kuris jų buvo teisus, kieno tiesa?

     Pagal Pr. Pauliukonio straipsnį, jei visur kur tik rašoma apie prezidentą A. Smetoną, jis turėtų būti tiktai smerkiamas už “jo” klaidas, nesvarbu, ar tikrai jis dėl tų klaidų ir negerovių asmeniškai buvo kaltas, ar čia būta ir tuometinių aplinkybių, jį supančių asmenų ir artimesnių bei tolimesnių įvykių, kuriems veikiant nemaža tų klaidų buvo padaryta. Buvusių klaidų savo straipsnyje juk ir nepaneigiau. Ir ne apie A. Merkelį, su kurio daugeliu nuomonių negalėčiau sutikti, rašiau, bet apie velionį A. Smetoną. Vadinasi, jei savo straipsnyje būčiau rašęs vien tik apie A. Merkelio ir A. Smetonos klaidas, būčiau pasitarnavęs tiesai. Jei trumpai paminėjęs, kad klaidų buvo, rašiau ir tai, ką apie A. Smetoną galima pasakyti gero, anot Pr. Pauliukonio, toksai straipsnis nepasitarnauja tiesai, Valatkaitis remiasi naiviais įrodymais, straipsnis vienašališkas ir tokiam straipsniui buvo ne vieta pasirodyti rimtame žurnale, kaip “Laiškai Lietuviams”...

     Kai kam nors nepatinka, kas tilpo spaudoje, tai kartais mažiau, o kartais ir daugiau “kimbama į skiauterę” nepatinkamo straipsnio autoriui. Tuo pačiu atsilyginti čia nesistengsiu. Teisybės vardan reikia tačiau pažymėti, kad greta Pr. Pauliukonio paminėtų teisingų istorinių faktų, yra ir kai kurių apsilenkimų su tiesa ir net prieštaravimų pačiam sau. Ir tokių p. Pauliukonio teigimų išvadoje, berods, reikėtų apibūdinti prezidentą A. Smetoną kaip baisų diktatorių, kunigų ėdiką ir religijos persekiotoją. Konsekventiškai turėtumėm ir visus tuos, kurie akmenimis nemėto į A. Smetoną ir dar randa kokį geresnį žodį apie jį pasakyti, laikyti tolygiais.

Skaityti daugiau:

ŠVENTRAŠČIO VAKARAI

ANTANAS SAULAITIS, S. }.

     Pirmieji krikščionys, susirinkdami švęsti Viešpaties vakarienės, aukos ir puotos, natūraliai prijungė prie Kristaus duotos Eucharistijos jiems žinomų hebrajų ar pagonių liturginių elementų. Pirmoji dabartinių Mišių dalis nuo įžangos ligi aukojimo, vadinama žodžio iškilmėmis, yra panaši į Kristaus laikų sinagogos pamaldas, kurios buvo Šv. Rašto skaitymo, giesmių-psalmių, pamokslo (žr. Luko 4:17-22) ir maldų pynės. Jos gryniausia forma išliko Didžiąja. Savaitę ir Velykų išvakarėse — vigilijoje. Panašiai išsivystė ir brevijorius, bažnyčios bendroji malda: iš psalmių, skaitymų, giesmių, maldų, kaip, pvz., mišparai. Mūsų laikais ima plisti įdomi bendruomeninės maldos forma, šventraščio vakarai, Europoje žinomi jau bent dvidešimt metų. Šventraščio vakarus mini bažnyčios vyskupai, skelbdami Antrojo Vatikano Suvažiavimo liturgijos konstitucijoje: “Šventraščio pamaldas švęsti skatinama ypatingai didesnių švenčių išvakarėse, kai kuriomis Gavėnios ir Advento dienomis, sekmadieniais bei šventėse” (I, 35, 4). šventraščio vakarai (angl. — Bible devotion, Bible vigil; vokišk. — Bibelandacht; pranc. — veille biblique) populiarėja parapijose, krikščioniškos veiklos sąjūdžiuose, bet ypatingai gimnazijose, universitetuose ir jaunimo organizacijose, atspindėdami ir plėsdami atgimusi krikščionių susidomėjimą Šv. Raštu, katekizacija, liturgija ir krikščionių vienybe; vienu žodžiu, tai viena mūsų amžiaus krikščionių atsinaujinimo išraiškų.

Ant. Saulaitis, S. J., šiuo metu studijuoja chemiją Bostono Kolegijoje (JAV), o vėliau mokysis teologijos, ruošdamasis tapti kunigu.

     Literatūros ir meno vakarai bei minėjimai artimi šventraščio vakarų formai. Pagrindinė vakaro mintis, surišta su švente ar progos reikšme, jungia skaitymus, pastabas, dalyvių pasireiškimus, o forma pritaikoma dalyviu amžiui, išsilavinimui, sudėčiai.

     Šventraščio vakaras dažnai pradedamas giesme, kurios metu procesijoj įžengia kunigas, skaitytojai ir ministrantai su žvakėmis. Šv. Rašto knyga pagarbiai padedama ant altoriaus ar ant stalo. Visiems susėdus, skaitytojas perskaito Šv. Rašto ištrauką, po kurios visi dalyviai sukalba ar gieda atitinkamą psalmę. Toji psalmė išvysto ar atsako į skaitymo skelbtą mintį: jeigu skaitymas paimtas iš Pradžios knygos apie pasaulio sutvėrimą, tinka šlovinga (pvz. 148) ar Dievo pasaulio grožį (pvz. 104) mininti psalmė. Tada kunigas taria 5-10 minučių žodį, pritaikydamas beamžį Dievo žodį susirinkusiai bendruomenei, kuri vėliau tyliai mąsto ir meldžiasi. Visų asmeninės maldos ir viltys suvedamos į eilę litaninių prašymų, kuriems dalyviai atsakydami pritaria. Kunigas visų vardu kreipiasi į Dievą sutelktine malda, dažnai savais žodžiais.

Skaityti daugiau:

Rudenį švenčiant šeimoj

SPALISrožinio maldos mėnuo. Maždaug pagal vaikų amžių taikykime ir bendros maldos kiekį. Jau su penkmečiais galima atkalbėti vieną paslaptį. Gera yra po "Sveika Marija" maldos žodžių "ir pagirtas tavo įsčiaus vaisius Jėzus" įterpti atitinkamą frazę, kad surištume maldą su apmąstoma paslaptimi (pvz. "kurį atradai šventykloje").

Ar mūsų gyvenime nepasitaiko, kad vos per plauką išliekame gyvi ar net nesusižeidę? Tuo "plauku" drąsiai galime vadinti savo angelą sargą. Spalio 2 d. yra skiriama mūsų angelams sargamspapasakokime vaikams apie juos. Vaikai teįpranta nuo mažens jų globos paprašyti.

Paskutinį spalio sekmadienį papasakokime vaikams apie mūsų Karalių Kristų ir jam su visa šeima pasiaukokime. Lapkričio 1 d.. Visų Šventųjų šventėje, gera yra sukalbėti Šventųjų litaniją ir paaiškinti, kad yra labai daug šventųjų, gal kas ir iš mūsų prosenelių. Vaikams būtų įdomu išgirsti ir apie lietuvius tikėjimo kankinius.

Lapkričio 2d.Vėlinės. Tai diena, kurią artimo meilė prasiskverbia pro mirties sieną, nes meldžiamės už mirusiussavus ir nepažįstamus. Tedalyvauja visa šeima Mišiose. Su vaikais aplankydami kapines, padėkime gėlių prie savo mirusių artimųjų ar prie apleisto kapo.

Gintarė Ivaškienė

Ekrano mirgesy

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

THE COLLECTOR

     Iš pirmo požvilgio galėtų atrodyti keistokai, kad toks veteranas režisorius kaip William Wyler, 40 metų karjeroje laimėjęs tris ir išrinktas kandidatu dar dėl aštuonių Oscar premijų, iki šiol daugiausia pasižymęjęs stambiais ir įspūdingais filmais, susidomėtų naujoko John Fowles pirmuoju romanu. Juk čia visas veiksmas apsiriboja apie psichiškai pakrikusi plaštakių rinkėją, kurs slapta pasigrobia jauną meno studentę ir kalina ją užmiesčio rajone puošniai įrengtame rūsyje. Su dviem trumpom išimtimis, visame filme stebimi tik du veikėjai ir šios rolės patikėtos jauniems ir vos pora kartų filmuose tepasirodžiusiems artistams. Nežiūrint šių paviršutiniškų keistumu, W. Wyler sugebėjo dar kartą parodyti savo meisteriškumą, sukurdamas tikrai gilų ir pagaunanti filmą. Žiūrovas pilnai įjungiamas į bendrą veiksmą ir kartu su kaline jaučia rūsio klaustrofobijos nuotaiką. Šių metų Cannes tarptautiniame filmų festivalyje abu veikėjai — Terence Stamp ir Samantha Eggar — tikrai pelnytai laimėjo geriausio artisto ir artistės premijas. Dėl svarstomų problemų rimtumo ir kai kuriu scenų, filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems.

THE KNACK

     Peržiūrėjus 25 besivaržančius filmus šių metų Canetarptautiniame filmų festivalyje, teisėjų komisija geriausiu pripažino anglų gamybos filmą “The Knack., and how to get it”. Tai pirmas atvejis, kai svarbiausia auksinės palmės premija teko lengvai komedijai. Filmo pagrinde laikomasi Ann Jellicoe pasisekusio “off Broadway” teatralinio pastatymo. Režisorius Richard Lester, paruošęs abu veiksmingus Beatles filmus, ši kartą irgi naudojasi panašiai judria filmavimo technika. Trys jaunuoliai, gyveną to paties namo skirtinguose aukštuose, pasižymi skirtingu pasisekimu su mergaitėmis. Į jų bendras diskusijas ir gyvenimą įsimaišo iš provincijos į Londoną atvykusi naivi mergaitė, kurios rolę pagaunančiai atlieka nustebinto veido Rita Tushingham. Komiškame stiliuje grakščiai pašiepiant šioms dienoms būdingą perdėtą sekso užakcentavimą, šis filmas kaikam gali iš pirmo požvilgio pasirodyti lyg priešingas moraliniams dėsniams. Dėl paties pristatymo būdo subtylumo filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems.

Skaityti daugiau:

Skaitytojo žodis

INFORMUOTI APIE KITUS

     Malonu pabrėžti, kad “Laiškai” neapsiriboja vien klausimais tikybos, kurią reprezentuoja, bet nagrinėja ir visuomeniškas problemas. Būtų gerai, jei “L. L.” pradėtų informuoti savo skaitytojus apie kitų krikščioniškų tikybų pagrindus ir pažiūras.

"Mūsų Sparnai", birželis

UŽ NAUJĄ DVASIĄ

     Religiniame gyvenime dėmesio verti buvo jaunųjų katalikų veikėjų atsiliepimai “Laiškuose Lietuviams”, “Drauge” už naują dvasią — pasauliečių bendradarbiavimą su kunigais parapijos ribose. Tai ekumeninės dvasios vertimas darbais.

"Į Laisvę", birželis

NEPAMIRŠTI PALŪŽUSIŲJŲ

     Teko skaityti puikų V. Kleizos straipsni (žr. “L. L.” sausio nr., 12 psl.). Jo mintys ligonių reikalu jau dabar reikalingos įgyvendinti. Ypač dvasios ligoniai yra palikti skaudžiam likimui. Ar yra kas nors tuo reikalu daroma? Iki šio laiko dar neteko girdėti. O būtų didelis nuostolis, jei tokios kilnios mintys liktų tik popieriuje. Turime jau ir jaunųjų tarpe tos rūšies specialistų, manau, kad jaunieji ir turėtų pralaužti tuos ledus, pasikviesdami į talką ir senuosius. Ar išdrįstų kas tokiam reikalui atsisakyti? Tai būtų nežmoniška, nes tas gali ir jam pačiam atsitikti.

     Štai vienos garbingos organizacijos narys bestudijuodamas palūžo ir liko visų užmirštas... Nei draugai, nei pažistami, net ir dvasiškiai nesuranda jam laiko, nei su juo pabendrauti, jį užimti, padėti jam darbą susirasti, kad nors kiek praskaidrintų jo gyvenimą. Visi užimti savais reikalais.

     Yra ir daugiau iš mūsų tarpo, kurie tylūs kenčia, pasprukę iš mūsų tarpo, bet jie visi palikti savo likimui. Ar jie jau ne žmonės? Ar ne gėda mums? Tiek daug rašome apie artimo meilę, apie šį didįjį Dievo įsakymą, kuris duotas visiems laikams. Ar nėra jis mūsų paverčiamas popieriniu.

A. Ž. Čikaga

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

LIETUVIŠKOS TEMATIKOS KNYGOS ANGLŲ KALBA

Vienas jaunas lietuvis, paimtas į JAV kariuomene, paprašė lietuvių rašytojų knygų sąrašo anglų kalba, kurias, būdamas kariuomenėje, galėtų pasiūlyti kitiems. Vertindami šią idėją, čia spausdiname Alės Rūtos paruoštą tokiu knygų sąrašą. Jis bus naudingas visiems, norintiems angliškai skaitančius supažindinti su mūsų tauta.

Gaunamos pas knygų platintojus:

THE BATTLE OF GRUNWALD, an historical novel by I. K. Sokolnikov, translated by dr. J. Bielskis; $3.00.

CROSSES, a novel by Vincas Ramonas, translated by Milton Stark; $4.00.

LITHUANIA — LAND OF HEROES, by L. Valiukas; $4.75. THE DANCE OF LIETUVA, by V. F. Beliajus; $5.00.

THE EVENING SONG, Lithuanian legends and fables. By V. F. Beliajus; §3.00.

THE FOREST OF ANYKŠČIAI, by A. Baranauskas, translated by Nadas Rastenis; $2.00.

LEAVE YOUR TEARS IN MOSCOW, by B. Armonas & A. Nasvytis; $3.95.

THE ORDEAL OF ASSAD PASHA, by Ignas Šeinius, translated by R. Sealey; $2.00.

THE BALTS, by dr. M. Gimbutas; §6.95.

VYTAUTAS THE GREAT, by Msgr. J. B. Končius; $3.00. GUERILLA WARFARE ON THE AMBER COAST, by K. V. Tauras.

LITHUANIA THROUGH THE AGES, by dr. A. Šapoka. LITHUANIA, COUNTRY & NATION, by T. J. Vizgirda.

MARY SAVE US, prayers written by Lithuanian prisoners in Northern Siberia.

VILNIUS, CAPITAL OF LITHUANIA, by T. J. Vizgirda. LITHUANIAN FOLK ART. LITHUANIAN ART IN EXILE. FORBIDDEN MIRACLE, by St. Būdavas.

ANCIENT SYMBOLISM IN LITHUANIAN FOLK ART, by dr. M. Gimbutas.

THE REFUGEE, a psychological study by K. C. Cirtautas.

Gaunamos “Manyland” Books, Inc. Box 266, Wall St. Station, New York, N. Y.:

SELECTED LITHUANIAN SHORT STORIES, edited by St. Zobarskas; §5.00.

LITHUANIAN FOLK TALES, edited by St. Zobarskas; $4.50. THE HERDSMAN AND THE LINDEN TREE, by Vincas Krėvė; $3.95.

HOUSE UPON THE SAND, a novel by Jurgis Gliauda, translated by Milton Stark & Sealey, $3.95.

MEMOIRS OF A LITHUANIAN BRIDGE, by V. Kudirka; $2.00. IN QUEST OF NINE BROTHERS, by S. Zobarskas, translated by Danguolė Sealey.

LITHUANIAN QUARTET, by A. Baronas, M. Katiliškis, A. Landsbergis, I. Šeinius; $4.95.

THE GREEN LINDEN, Lithuanian songs edited by A. Landsbergis and Clark Mills; $6.00.

THE GREEN OAK, Lithuanian poetry edited by A. Landsbergis and Clark Mills; $5.00.

Žurnalas lietuvių kultūros klausimais:

L1TUANUS; P. O. Box 9318, Chicago, Illinois. 60690.

ADMINISTRACIJOS  PRAŠYMAS

"Laiškų Lietuviams" administracija prašo gerbiamųjų žurnalo skaitytojų, dar neužmokėjusių už šių metų prenumeratą, tai padaryti artimiausiu laiku.

2345 West 56 th Street, Chicago,Illinois 60636