Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1965m. 8 Rugsėjis


Vol. XVI 1965 Nr. 8. RUGSĖJIS - SEPTEMBER

*  * * GYVENIMUI TEKANT    254

K. Trimakas, S. J. RELIGIJOS PRIESPAUDA OKUPUOTOJE LIETUVOJE    256

*  * * PRIEŠ KUNIGUS    260

*  * * ĮSISKVERBTI Į VAIKŲ SIELAS    266

*  * * BAŽNYČIOS KOMUNISTŲ OKUPUOTOJE LIETUVOJE    273

*  * * PERAUKLĖJIMAS MOKYKLOSE    274

*  * * VIETOJ RELIGIJOS — RAUDONAS KAKLARAIŠTIS?    277

*  * * KLAIKI JAUNŲJŲ ATEISTŲ VEIKLA    280

*  * * OBJEKTYVI IDEALISTĖ    282

*  * * STUDENTAI: APSISPRENDĘ KOMJAUNUOLIAI?    284

*  * * TIK PUSĖ ŽMOGAUS    285

*  * * AR RELIGIJA LIETUVOJ ŽLUNGA?    287

*  * * TIK ATSISAKIUS PRIESPAUDOS    288

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevičius

Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — 3 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

Šis “Laiškų Lietuviams” numeris yra skiriamas ypatingu būdu paminėti skaudžią 25 metų Lietuvos pavergimo sukaktį. Naudodamiesi sovietine spauda iš okupuotos Lietuvos, pažvelgiame į šių dienų religijos priespaudą pavergtoje tėvynėje. Šias pastangas dedikuojame tą priespaudą nešantiems priminti, kad jų nepamirštame, kad keliame balsą ir skatiname išeivius tautiečius ir kitataučius kelti viešo protesto balsą, iki bus sustabdytas tas šmeižtais, niekinimais, grasinimais ir jėga paremtas pasaulėžiūrinis tikinčiųjų prievartavimas ir bus suteikta pilna sąžinės, viešo savo religinių Įsitikinimų išpažinimo bei tautos savarankiško gyvenimo laisvė.

 

GYVENIMUI TEKANT

■ 25 M. PAVERGTOJ LIETUVOJ

     Jau kurį laiką minimos 25 m. Pabaltijo kraštų okupavimo sukakties kulminacinės šventės buvo suruoštos liepos 17 d. tų kraštų sostinėse. Tiems minėjimams priduoti didesnės reikšmės iš Maskvos atvyko vyriausi sovietų pareigūnai: Aukščiausios Tarybos pirmininkas Mikojanas — į Taliną; Sovietų Sąjungos ministeris pirmininkas Kosyginas — į Rygą; o į Vilnių — Sovietų Rusijos komunistų partijos sekretorius ir prezidiumo narys M. Suslovas, kuris jau 1944 m. pabaigoje vadovavo sovietams nepalankių gyventojų trėmimams ir partizanų likvidavimui Lietuvoje.

     Tos sukakties proga lietuviams tiesiog kalte kalama propaganda apie per 25 m. padarytą pažangą. Negalima užginčyti, jog kai kuriose srityse — pvz. technikoje — pažanga padaryta. Kitaip ir būti negali. Juk kiekviena tauta, laikui bėgant, kelia savo krašto gerovę. Ir nepriklausomoje Lietuvoje po pirmojo pasaulinio karo per 22 metus buvo daug pasiekta (tik dabar tie laikai komunistų pristatomi kaipo tamsos ir liaudies priespaudos metai). Ir dabar pažanga būtų daug didesnė, jeigu okupantai netrugdytų tautos polėkių žemės ūkio sukolektyvinimu, pramonės suvalstybinimu ir rusų kolonialiniu Lietuvos išnaudojimu. Tačiau dar skaudžiau, kai pati tauta varžoma kurti savo valstybinę bei kultūrinę gerovę ir visokiom priespaudom prievartaujama atsižadėti krikščionybės ir priimti komunizmą. Pastaruosius kėslus vaizdžiai atskleidžia šis L. L. numeris.

IŠEIVIŲ PASTANGOMIS

     Tuo tarpu, kai okupuotuose Pabaltijo kraštuose reklaminiu dirbtinumu buvo švenčiama "iš buržuazinės vergovės išlaisvinimo" 25 m. sukaktis, išeiviams teko nelengva užduotis laisvajam, bet kitkuo mažai besirūpinančiam pasauliui parodyti tikrąją tų Sovietų Sąjungos okupuotų kraštų padėtį.

     Atsiekta buvo daug, nes ir darbo buvo įdėta. Birželio įvykių minėjimai daugelyje vietų buvo suruošti dalyvaujant ne tik lietu-254 viams, kitiems pabaltiečiams, bet taip pat vietinių kraštų ar vietovių aukštiems asmenims, pvz. Kanados gynybos ir prekybos ministeriams P. Hellyer ir M. Sharp Toronte, senatoriui T. Dodd Hartforde, Conn., ir kt. Pirmą kartą JAV valstybės sekretorius D. Rusk priėmė pabaltiečių delegaciją pasikalbėti apie tuos kraštus.

Skaityti daugiau:

RELIGIJOS PRIESPAUDA OKUPUOTOJE LIETUVOJE

NE TIK AMERIKOS ar kitų kraštų spaudoje, viešose ir neviešose kalbose, bet ir lietuvių išeivių pašnekesiuose kartais pasakoma, jog pastaruoju metu komunizmas yra “atsileidęs”, “sušvelnėjęs”, “praradęs savo aštriuosius kampus Politikoje linksniuojamas Sovietų Sąjungos koegzistencinis manevravimas Vakarų link, ekonomijoje pastebimas Liebermanno suprojektuotas rusų pramonės kėlimas kapitalistinio pelno motyvais, o krašto viduje, rodos, ne taip varžomi saviti atskirų tautų kultūriniai pasireiškimai. Lygiagrečiai minimas padėties sušvelnėjimas religijos atžvilgiu. Kaip ten bebūtų kitose srityse, religijos atžvilgiu sušvelnėjimas yra daugiau iliuzinis, įsivaizduotas, negu tikras. Toji iliuzija yra kilusi dėl dviejų priežasčių: 1) dėl trumpalaikio, bet jau praėjusio 1954-1957 m. religijos priespaudos atoslūgio ir 2) dėl komunistų taktikos pakeitimo.

Tenka pripažinti, kad po Stalino mirties valdžią perėmus Chruščiovui, daugelyje sričiųjų tarpe ir religijos reikaluosegriežti varžtai buvo šiek tiek atleisti. 1954 m. Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto nutarime “Apie klaidas skleidžiant mokslinę - ateistinę propagandą” sakoma ateityje vengti dvasininkų ir tikinčiųjų įžeidinėjimo ir kišimosi i bažnyčių administracinius reikalus, nes tai tikinčiuosius tik “fanatiškai” užgrūdina. Sekė religijos priespaudos atoslūgis: spaudoje pasirodė net tikėjimą ginančiųjų pasisakymų. Lietuvoj 1955 m. buvo konsekruoti du vyskupai: P. Maželis ir J. Steponavičius; taip pat oficialiai leista išspausdinti dvi religinio pobūdžio knygeles: maldaknygę ir kalendorių (tai, rodos, vieninteliai religiniai leidiniai Lietuvoje per 25 metus).

Toks atoslūgis tęsėsi neilgai. Komunistai netrukus pajuto, kaip gaji dar buvo religija Sovietų Sąjungoje. To jie negalėjo pakęsti. Oficialiais nutarimais vėl buvo užakcentuota, jog komunizmo laikysena prieš “atgyvenusį” “liaudies opiumą” yra nepakitusi, kad imamasi tik kitokios taktikos: iš praeities patirties juk buvo pastebėta, kad per griežtas persekiojimas tikinčiuosius tik dar labiau užgrūdina, tad nuo dabar, religijai suteikiant tik minimalines sąlygas, siekiama ją sužlugdyti moraliniu teroru ir antireligine propaganda.

Skaityti daugiau:

PRIEŠ KUNIGUS

RELIGIJOS didžiausi palaikytojai ir skleidėjai yra kunigai. Jei jų nebūtų, komunistams būtų daug lengviau su ja susidoroti. Kol jų yra, tol religija turės stiprų ramstįgyvus, jai pasišventusius žmones. Praeityje komunistų neapykanta nekartą ypatingais momentais prasiverždavo kruvinais dvasiškių persekiojimais. Šiuo metu kunigai nėra persekiojami tokiu atviru būdu: komunistų partija tikisi religiją likviduoti lėtesne, bet už tai ir labiau garantuota taktika, palaipsniui naikindami dvasiškijos įtaką žmonėms: 1) sumažindami kunigų skaičių, 2) neleisdami jiems palaikyti ryšių su žmonėmis, 3) suniekindami jų autoritetą.

1.    Sumažinant kunigų skaičių

Kunigų skaičius Lietuvoje paskutiniu metu yra žymiai sumažėjęs. Ir tai nėra atsitiktinė karo pasėka. Tas skaičius yra sistematingai mažinamas. 1940 m. Lietuvoje buvo 12 vyskupų ir 1580 kunigų. 1964 m. tėra likę trys vyskupai, tačiau valdžios įvairiopai varžomi. Kiek liko kunigų, tiksliai net nežinoma, tačiau valdžios TASS pranešimu 1954 m. buvo 741. Nemaža kunigų už mažmožius suspenduojami. Iš veikusių 4 seminarijų su 470 klierikų palikta tik viena su 25 seminaristais. Vietoj 23 baigusiųjų 1940 m., 1964 m. baigė tik 5. Tokiu būdu apribojant kunigų prieauglį, per 15-20 metų Lietuvoj nebeliktų nė vieno kunigo, nes kasmet daugiau kunigų miršta, negu yra įšventinama.

2.    Neleidžiant kunigams palaikyti ryšių su žmonėmis

Sovietų Sąjungos konstitucijos tariamasis "sąžinės laisvės" 12.4 paragrafas "užtikrina" religinio kulto ir antireliginės propagandos laisves, (žr. šio "L. L." nr. 255 psl.) Tokiu būdu bažnyčiose pamaldas galima laikyti, bet daugiau nieko: viešai religiją skleisti yra griežtai uždrausta. Kunigams neleidžiama lankytis pas žmones nei bendrauti su jaunimu.

3. Suniekinant kunigų autoritetą

Paskaitomis, spauda ir kitomis priemonėmis Sovietų Sąjungoje yra siekiama visiškai sugriauti dvasiškijos autoritetą, kad žmonės jais nepasitikėtų. Kunigams primetamas visuotinis gobšumas, savanaudiškumas, protinis atbukimas, dorovinis nuosmūkis ir antiliaudiška veikla, palaikant buržuazinį nacionalizmą Lietuvoje ir "banditų" (partizanų) veikimą netolimoje praeityje. Tiek įsismaginama, kad prieinama prie tokio prasilenkimo su tiesa, jog net tokie kunigai kaip BALFo reikalų vedėjas kun. L. Jankus apšmeižia-mi žmonių žudynėmis (žr. šio "L.L." nr. 262 psl.).

    Šis įdomus spaudoj užtiktas kunigo susitikimassu vaiku yra pionieriška galvosena pavaizduojamas pionieriams skirtame laikraštyje; tarp eilučių pastebima mažuosius leniniečius uža-liarmuojanti gaida"saugokitės!".

    Buvo pavasaris. Saulė gaiviai šildė, ėmė skleisti lapelius liepos ir beržai.

    Vieną popietę mamytė pasiuntė mane parinkti topolio pumpurų vaistams. Aš pasileidau per miestelį. Tačiau topoliai reti, jų šakos nepasiekiamos. Jau maniau grįšiąs tuščiomis, kai mane sustabdė nepažįstamas balsas:

    — Ko dairaisi, berniuk?

Skaityti daugiau:

KOMUNISTŲ PASTANGOS ĮSISKVERBTI Į VAIKŲ SIELAS

Kova tarp komunistų ir tėvų dėl vaikų pasaulėžiūros

VAIKAI nėra valstybinės gamybos produktai ir nuosavybė. Jie yra pašaukti į gyvenimą ne valdžios, bet tėvų. Tad tėvai, pagimdę savo vaikus, turi juos užauginti ir išauklėti. Jų pareigos neša ir atitinkamas teises. Valstybė auklėjimo srityje gali ir, reikalui esant, turi tėvams padėti, bet neturi teisės to auklėjimo visiškai perimti ar pakreipti priešinga linkme prieš tėvų valią. Tai bendri žmogiškumo principai. Tačiau Sovietų Sąjungoje jų nesilaikoma. Čia, kaip spauda iš okupuotos Lietuvos apsčiai rodo, prasižengiama elementariausiems žmogiškumo principams, tėvų visai neatsiklausus, o dažnai ir prieš aiškią jų valią, iš vaikų raunant religinę pasaulėžiūrą ir skiepijant ateizmą. Negana to, vaikai dažnai nuteikiami prieš tėvus. Jie atsiduria tarp tėvų ir mokyklos, prieštaraujančių vieni kitiems pasaulėžiūros klausimuose. Kyla konfliktas tarp tėvų ir vaikų, tarp tėvų ir mokyklos. "Mokykloje aš netikiu, bet namuose mama liepia melstis ir as tikiu?’. "Aš buvau nustojęs tikėti, bet mama barėsi, ir aš vėl pradėjau tikėti.” Pradinių klasių mokinių perauklėjimas priklauso nuo to, kieno autoritetasmokytojo ar tėvųlabiau paveiks. (B. Bitinas, "Tarybinis mokytojas", 1964 m. liepos 23 d.) "Aš jokiu būdu nenorėjau patikėti tėvams, kad mokytoja sako netiesį. Juk ji tokia gera.”

"Tėvus aš labai gerbiau ir mylėjau, todėl mokytojų žodžiai neveikė manęs.”

Mokytoja: “Vaiko tiesi širdis klaidinama, kai šeima ir mokykla nesilaiko vieningos linijos”.

    Pradžioje klasė atrodė kaip ir visos klasės. Tiek vaikai, tiek jų tėvai atrodė sąmoningi, tačiau vėliau pastebėjau, kad kai kurie vaikai labai neaktyvūs, nenori būti spaliukais. Šalinasi nuo kolektyvo.

    Ypač atkreipiau dėmesį i Onutę S. Ji pasižymėjo kaip gera, stropi mokinė, atliko visas mokinės pareigas, mandagi, bet... kažkodėl užsidariusi, neatvira... Be to, ...labai drovi ir savotiškai baikšti — nemėgo atvirai kalbėti, o retkarčiais, jai susijaudinus, pasireikšdavo kažkoks vidinis nervinimasis.

    Susidomėjau mergaite, įsigilinau į jos šeimos gyvenimą, namiškių savitarpio santykius.

    Onutės tėvai nebejauni žmonės: motina 45 metų, tėvas dar vyresnis. Turi du vaikus: Onutę ir sūnų dar ikimokyklinio amžiaus. Ilgą laiką gyvenę Sibire, čia atsikėlę neperseniausiai. Motina dirba siuvykloje siuvėja, tėvas — augina vaikus (dėl sveikatos negali dirbti).

    Pirmieji bandymai sužinoti tėvų pažiūras buvo nesėkmingi. Užsidarę, neatviri: “Į bažnyčią neiname, vaikų nevedame ir tiek”. Onutė, kaip minėjau, taip pat santūri, neišsi-duoda.

    Gal būčiau juos palikusi ramybėje...

    Ir štai, jau dirbdama su ta klase antrus metus, netikėtai vėl susidūriau su Onute.

Viršuj— iš “Šluotos”, 1962, 21 nr. Apačioj— iš “Jaunimo Gretos”, 1964, 9 nr.

    Buvo religinės šventės — Velykos. Aš tą dieną turėjau daug darbo — važiavau iš parduotuvės namo. Prie mašinos prieina Onutės draugės Rimos mama. Pradedame kalbėti apie šį, tą. Ji man ir sako: “Nors nepatogu, bet... Vakar Rima parėjo namo pusiau nusiminusi, pusiau pasipiktinusi, ir sako: “Mama, žinai, tur būt, mokykloje mokytoja meluoja, kai sako, kad dievo nėra. Vakar “prisikėlimo” pamaldose buvo Onutė su tėveliu ir matė mokytoją bažnyčioje”.

    Labai nustebau. Bažnyčioje aš tikrai nebuvau... Nustebau dėl to, kad Onutė buvo bažnyčioje ir dar su tėvu!

Skaityti daugiau:

BAŽNYČIOS KOMUNISTŲ OKUPUOTOJE LIETUVOJE

Katalikų parapijinių bažnyčių 1940 m. Lietuvoje buvo 721. Iš jų 1964 m. liko tik 567. Be to, iš 378 neparapijinių bažnyčių ir koplyčių teliko 4. Vilniuje iš 37 bažnyčių uždarytos 27 (o taip pat 15 koplyčių); Kaune iš 29 — 20. Nukentėjo ir kitų krikščionių bažnyčios, tačiau jų tikslaus skaičiaus neturima. Įvairūs liudininkai byloja, į ką paverčiamos uždarytos bažnyčios; jie prieštarauja N. Chruščiovo žodžiams, kad bažnyčios Sovietų Sąjungoje "turi visišką veiksmų laisvę" (žr. šio "L. L." nr. 272 psl.):

"Senoji universiteto šv. Jono bažnyčia dabar vartojama kaip popieriaus sandėlys. Kada aš pakartotinai prašiau, jog man būtų parodyta šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, bažnyčia, buvo atsakyta, kad tai neįmanoma, nes ta bažnyčia dabar yra naudojama kaip mokykla. Tada prašiau, kad man būtų leista išvysti tos mokyklos vidų. Mano prašymas nebuvo išklausytas. Tik sekančią dieną, kai man pasisekė atsikratyti mano (oficialiai paskirtu) kompanijonu ir galėjau pasivaikščioti po miestą viena, supratau, kodėl man nebuvo leista pamatyti tos bažnyčios vidų. Ji buvo pilna vyno statinių. Bažnyčios pastate nebuvo jokios mokyklosji buvo gretimame pastate. Vaikščiodama toliau, užsukau į kitą bažnyčią. Jos viename gale tūpčiojo mergaitė; kairėje keli atletai kilnojo svorius ant medžio druožlėmis apibarstytų grindų, o centrinėj navoj kita mergaitė imitavo disko metimo judesius priešais pagrindinį altorių, prieš kurį kabojo tinklas." (Aukščiau aprašytoj šv. Kazimiero bažnyčioj neseniai įrengtas ateistinis muziejus.)

Aplankiusi Vilnių italų žurnalo “II Tempo” korespondentė Ettore della Giovanna

"Didesniuose miestuose daug bažnyčių uždaryta. Kaune dalis bažnyčių uždaryta: Rotušės aikštėj dvi, Žaliakalny dvi, čia pat uždaryta ir Pranciškonų bažnyčia ir vienuolynas, Šančių bažnyčia uždaryta, o Pažaislio vienuolyne įrengta bepročių ligoninė. Bažnyčia neveikia. Prisikėlimo bažnyčioj įrengta radijo fabrikas, o kitoj, ten pat esančioj bažnyčioj, yra milicijos mokykla ir bendrabutis. Pernai vasarą uždaryta ir Soboras Laisvės Alėjos gale. Sakoma, kad stovi centre, gražioj vietoj ir visiems labai krinta akysna. Dabar Sobore rengiama paveikslų galerija."

St. Rūkienė, buvusi Sibiro tremtinė, “Drauge”, 1965 m. rugpiūčio 14 d.

Kalbant apie architektūrinius paminklus, geru žodžiu reikėtų paminėti buv. Augustionų bažnyčios darbus, buv. Kazimiero bažnyčios pritaikymą Vilniaus ateistiniam muziejuj, namo Biržų g. 4 kapitalinį remontąrestoraciją. Gerai, kad pagaliau buv. Jono bažnyčia perėjo savo "istorinio" šeimininkoVilniaus Kapsuko v. universiteto žiniai.

Inž. - arch. J. Glemža, “Literatūra ir Menas”,) 1965 m. gegužės 15 d.

“PERAUKLĖJIMAS” MOKYKLOSE

"Jei mes sugebėsime", rašė TSKP CK sekretorius L. lljičiovas, "išauklėti visą augančią kartą mokslinės pasaulėžiūros dvasia, tai netolimoje ateityje religinė ideologija mūsų šalyje būtų nugalėta" (ateistinę pasaulėžiūrą čia jis maišo su moksline; apie tai plačiau žr. šio "L. L." nr. 276 psl.) O auganti karta lanko mokyklas. Todėl komunistų didžiausios pastangos yra nukreiptos į mokinių ateistinį auklėjimą. "Perauklėjimas"t. y. iš tėvų gautų religinių žinių iškreipimasprasideda jau pradinėse klasėse (žr. šio "L. L." nr. 268 psl.) ir net vaikų darželiuose. Vėliau kiekvienoj dėstomoj mokslo šakoj mokytojai privalo sistematingai pristatyti ateistinio materializmo pasaulėžiūrą. Apačioj talpiname Naujosios Akmenės mokytojų pasisakymus, kaip jie savo pamokas naudoja ateistinės propagandos tikslams (cit. iš "Tarybinio mokytojo", 1962 m. gruodžio 23 d.).

Biologijos mokytoja:

    Mokomąją medžiagą stengiuosi perteikti taip, kad mokiniai ne tik pažintų gamtą, bet ir mokėtų ją tirti, pajungti žmogui. Per biologijos pamokas mokiniai turi suprasti, kas yra realu ir kas išgalvota, ir Čia svarbiausią vaidmenį turi suvaidinti bandymas. Tegul patys mokiniai įsitikina pasaulio materialumu.

    Ir mokytoja plačiai papasakojo, kaip ji siekia šių tikslų... Štai kokį poveikį mokiniams padarė temos “Bakterijos” nagrinėjimas. Paprasčiausia būtų parodyti bakterijas pro mikroskopą ir paaiškinti jų naudą bei žalą. Tačiau mokytoja įpareigoja mokinius patiems išauginti bakterijų lazdeles, vėliau jas apžiūri pro mikroskopą ir aptaria. Besikalbant paaiškėjo, jog kai kurie mokiniai ligą suprato kaip dievo bausme. Į klausimą, dėl kurių priežasčių žmonės suserga, dauguma mokinių davė teisingus atsakymus, bet mokinys J. pasakė: “O man atrodo, kad žmogus suserga tuomet, kai eidamas miegoti nepersižegnoja. Mano senelė sakė, jog aš irgi susirgsiu, jeigu eidamas į mokyklą nepersižegnosiu”. Mokinė Ž. pasakė, kad ją motina mokiusi būti geru vaiku, nes kitaip dievas atsiųs kokią nors nelaimę ar ligą.

    Kai buvo išeita ši tema, kai mokiniai įsitikino, jog ligas sukelia bakterijos, net minėtų mokinių sąmonėje įvyko lūžis. Mokinys J., atsakinėdamas pamoką, pareiškė, kad daugiau nebučiuosiąs kryžius, ant kurių paprastai būna susikaupusių bakterijų, o mokinė Ž. drąsiai tvirtino, jog reikia ne gąsdinti, bet mokyti žmones, kaip kovoti su ligomis.

Čia mes su mokine Ž. sutinkame, kad religijos nereikia grįsti baime: nepakankamas religijos žinojimas ir jos primityvus supratimas komunistų lengvai išnaudojami.

Fizikos mokytoja:

    —    Pradėdama dėstyti šeštoje klasėje fiziką, papasakojau, kad šis mokslas, kaip ir visi kiti mokslai, dar ir dar kartą įrodo pasaulio materialumą... Mokiniai žvilgterėjo į fizikos pasaulį ir užsidegė noru jį išstudijuoti. Jie sužinojo apie šiandienius pasiekimus kosmonautikoje, branduolinėje fizikoje, apie tai, kas seniau buvo “paslaptinga”, dabar tapo aišku, kad aplink Žemę apskridę tarybiniai kosmonautai nerado ten dievo, kad dabar šturmuojamos kitos planetos.

Skaityti daugiau:

VIETOJ RELIGIJOS-RAUDONAS KAKLARAIŠTIS? . . .

Sovietų valdžia leidžia ir remia tik komunistines jaunimo organizacijas: spaliukus, pionierius ir komjaunuolius. Vaikai į jas traukiami įvairiom priemonėm; kartais viliojami ar net priverstinai įrašomi ("Į pionierius aš įstojau net to nežinodamas. Pasižadėjimą parašė pati mokytoja, ir, nepasakiusi, kas tai, liepė pasirašyti''žr. ''Tarybinis mokytojas", 1964 m. liepos 23 d.). Tėvams yra labai sunku pasakyti "ne", kad jų vaikai toms organizacijoms nepriklausytų, nes dėl to jie patys ir jų vaikai nukenčia (žr. šio "L. L." nr. 267 psl.). Šalia mokyklas, šios organizacijos yra pagrindinė ateistinio auklėjimo priemonė, ypač per kolektyvinį spaudimą. Tačiau ne visur pionierių vienetai yra antireliginiai aktyvūs. Prieš tokius yra pavartojamas dar platesnis kolektyvinis spaudimas, skelbiant "prasižengusiųjų" pavardes viešai spaudoje ir pravedant diskusijas, kad atskiri pionieriai ar ištisa grupė ''susiprastų". Apačioj talpiname tokias diskusijas iš "Lietuvos pionieriaus".

    Iš pradžių klasėje buvo tylu. Dešimtys porų akučių savo žvilgsniais smaigstė mane. “Kokie vėjai jus čia atpūtė?” — tartum klausė jos.

    Ir aš pradėjau kalbėti. Papasakojau, kad redakciją pasiekė nemaloni žinia: daugelis Kabelių aštuonmetės mokyklos septintos klasės pionierių lanko bažnyčią.

    —    Ar tai tiesa, pionieriai? Štai ką aš noriu sužinoti, — pasakiau.

    Atsistojo pionierių būrio tarybos pirmininkė Jonutė Makarevičiūtė.

    —    Mūsų būrys kovoja už tai, kad pionieriai nelankytų bažnyčios. Sekmadieniais mišių metu mes mokykloje organizuojame įvairias priemones...

    Staiga Jonutė nutilo. Gal jos žodžių sriautą sustabdė kitų pionierių žvilgsniai? O gal ji pati pagalvojo: “Ką aš čia tauškiu? Juk išsisukinėju”.

    Ji nuleido "galvą. Jos akyse pasirodė ašaros. Ir Jonutė jau nuoširdžiai prisipažino:

    —    Daugelis mūsų būrio pionierių sekmadieniais eina į bažnyčią. Ir aš einu.

Skaityti daugiau:

KLAIKI JAUNŲJŲ ATEISTŲ VEIKLA

Darbo našumui pakelti bei ateistinei propagandai skleisti kolūkiuose ir mokyklose naudojamas organizuotas kolektyvinis spaudimas: specialiai tam tikslui sudaryti pionierių ir komjaunuolių būriai, vadinami agitbrigadomis, ruošia pašaipos satyrinius parengimus. Šis jųjų darbas vadinamas agitmenine veikla; joje yra daug agitacijos, bet maža meno. Apačioje keletas ištraukų iš Lietuvos spaudos tai veiklai pavaizduoti.

ATEISTINĖ PARODA

Tave gerbti? Už ką?
Ar tu bent kartą bedaliui
Skausmą sušvelninai?
Ar tu bent sykį nušluostei
Kenčiančiam ašarą?

    Šiais Gėtės žodžiais Kauno 1-osios mokyklos - internato ateistai pradėjo ateistinę konferenciją “Po kryžiaus našta”.

    Konferencijoje dalyvavo V-VIII klasių mokiniai ir mokyklos - internato pedagogų kolektyvas. Rengimo tikslas buvo atskleisti reakcinį katalikų bažnyčios vaidmenį istorijos vystymosi eigoje. Mokinių amžiui prieinamais žodžiais papasakojau apie krikščionybės atsiradimą ir jos nueitą kelią žmonijos istorijoje. Apie krikščionybės formas mokiniai skaitė referatus. Mūsų svečias drg. V. Ruzgas papasakojo mokiniams apie savo vaikystę ir mokslo metus buržuazijos valdymo metais. Konferenciją baigėme Just. Marcinkevičiaus eilėraščiu “Nekaltink manęs”.

    Šios konferencijos tęsinys buvo paroda “Tiesa apie religiją”. Parodą sudarė 30 stendų, kuriuose atskleista žmogaus išsivystymas, religinės minties atsiradimas ir formavimasis žmonių sąmonėje. Stendai: “Šventoji inkvizicija”, “Dvasininkai fašistinės reakcijos metais”, “Dievo įsakymas — nežudyk” ir kiti, at-skleidžią katalikų bažnyčios tikrąjį veidą.

Skaityti daugiau:

SAVE LAIKO “OBJEKTYVIA IDEALISTE”...

Dėl moralinio prievartavimo ir stiprios propagandos žmonėms sunku nepasiduoti ar bent savo religinius įsitikinimus nenuslėpti. Daugelis apsisprendžia neišsiduoti tikį, kad tik būtų palikti ramybėj. Tačiau yra tokių, kurie drąsiai viešai išpažįsta savo įsitikinimus. Apie juos sovietinė spauda paprastai nerašo, o jei parašo, tai tik iš būtino reikalo ir pristatydama juos kaip "fanatikus". Žemiau talpinamas straipsnis, pavadintas "Nejaugi pasiduosit?", ("Tarybinis mokytojas", 1964 m. Ipkr. 19), raginąs mokytojus ateistiškai paveikti vieną tokią "fanatikę", kuri save vadina objektyvia idealiste. Net pro iškraipymų tankų šydą atsiskleidžia giliai tikėjimu įsisąmoninusios abiturientės šviesus charakteris.

    — Štai ir nušvietėte pagrindini filosofijos klausimą, — pastebėjau, išgirdęs abiturientės Pranės Barauskaitės atsakymą į savo klausimą. — O kokia jūsų asmeninė nuomonė apie tai?

    Pranė, kaupdama mintis, minutę nutilo. Lūkuriuodamas, kol ji prabils, prisiminiau trumpą šio pokalbio istoriją. Prieš gerą valandą, šnekučiuodamas su Panevėžio rajono Miežiškių vidurinės mokyklos pedagogais, išgirdau, kad vienuoliktą klasę lankanti Pranė Barauskaitė laiko save “objektyvia idealiste”. Kai dėl kitų trijų Pučekų kolūkio nario Povilo Barausko vaikų, besimokančių šioje mokykloje, tai jie savo pažiūras nusako kur kas paprasčiau, atvirai pasisakydami esą “katalikai”. Mat, jiems iki vienuoliktos klasės dar toli, apie filosofiją supratimo neturi...

    Išgirdęs tokius dalykus, pasiprašiau leidžiamas pasišnekėti su vienuoliktokais. Jau nuo pirmųjų žodžių kibome į visuomenės mokslo problemas, įsitraukėme į gyvą šneką. Pranė, visai nenutuokdama, kad ja domiuosi, irgi pradėjo dalintis mintimis, ką skaičiusi vadovėlyje, iš mokytojos girdėjusi. Prisiminęs mokytojų nuomonę apie šią merginą, nepatikliai klausiausi jos teisingų samprotavimų ir galiausiai pateikiau jau aukščiau minėtą klausimą. Įdomu, ką išgirsiu, labai įdomu.

    — Jei jau kalbėti apie mano nuomonę, tai ji štai kokia. Sakote, materija pirminė. O iš kur ji atsirado, ta materija? Išeina, kad iš nieko. Čia jau atsiprašau: nieko iš nieko nesukursi. Laikau, va, rankose knygą, tai bent žinau, iš ko ji padaryta. O kai dėl materijos, tai pasakysiu tiesiai — ir ją pačią kas nors sukūrė.

Skaityti daugiau:

STUDENTAI: APSISPRENDĘ KOMJAUNUOLIAI?

 

“Vėlinies ir dar esi komjaunuolė”. (“Jaunimo Gretos”, 1963, 8 nr.)

 

     Pagrindinis aukštosios mokyklos uždavinys yra ruošti būsimus specialistus įvairioms liaudies ūkio ir kultūros šakoms... Bet būti geru savo srities žinovu siaurąja prasme dar maža. Svarbu, kad jaunas specialistas pats būtų aktyvus komunizmo statytojas ir kitus mokėtų įkvėpti pasiaukojimo darbui komunizmo vardan. Užtat aukštoji mokykla turi ne tik ruošti aukštos kvalifikacijos specialistus, bet ir formuoti jų mokslinę pasaulėžiūrą, pagrįstą marksizmu-leninizmu... Geras specialistas gali būti tik tas žmogus, kuris kartu yra aistringas propagandistas viso to, kas nauja, pažangu... (“Komunistas”, 1962 m. rugpiūtis).

     Iš studento padaryti ne tik specialistą, bet ir komunistinį propagandistą siekiama paskaitomis, studijomis, privalomais ateistiniais kursais bei komjaunimo organizacija, nes "kolektyvas lemiamai veikia kiekvieną studentą".

     Eilė metų Žemės ūkio akademijoj dėstomas mokslinio ateizmo pagrindų kursas, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas mokslo ir religijos kovai, ateistinio darbo metodikai ir uždaviniams. Bet dar nedidelis skaičius mūsų auklėtinių, po to, kai jie baigia akademiją, dirba ateistinį darbą kaime. Teko rimtai pagalvoti ir apie ateizmo kurso dėstymą. Anksčiau, baigdami kursą, studentai rašydavo referatus ir laikydavo įskaitas. Tačiau referatai būdavo kompiliuoti, nurašyti iš brošiūrų. Šiais metais mes įvedėme darbus, kurie parodytų asmeninį studentų požiūrį į religiją, jų pažiūras į būsimą jų ateistinį darbą kolūkiniame kaime. Įdomiai studentai parašė darbus “Kaip aš nustojau tikėjęs”, “Mano kelias į ateizmą” ir pan. (ten pat).

     Iš brošiūrų šį kartą nusirašyti nebuvo galima, tačiau pateikti standartiniai atsakymai į šią visiems tikėjimo nustojimą suponuojančią užduotinę temą rodo, jog ir čia kolektyvinis spaudimas "lemiamai veikia kiekvieną studentą", kas rodo nebūtinai visus praradus tikėjimą, bet "iš būtinybės" visus į tą klausimą atsakant "pagal užsakymą", nes be patenkinamo pažymio ateistiniame kurse negalima mokslą užbaigti. Kaip kolektyvinis spaudimas veikia ir kaip studentai iš tikro yra apsisprendę, rodo šis faktas: nors 96% akademijoj studijuojančiųjų priklauso komjaunimui, straipsnio autoriaus liudijimu, "dar nedidelis skaičius mūsų auklėtinių, kai jie užbaigia akademiją, dirba ateistinį darbą kaime". Ar tai nesako, kad jų didelė dauguma nori tapti tik specialistais, o ne propagandistais? Ar tik ne dėl to jie tampa komjaunuoliais, nes jais turi tapti, ir rašo temas "Kodėl aš nebetikiu", nes jiems užduota rašyti? Pagaliau, ar tai neįrodo idėjinio prievartavimo nesėkmingumą?

TIK PUSĖ ŽMOGAUS

Ateizmui skleisti reikia propagandistų. Okupuotoje Lietuvoje jų nėra daug. Neatsiranda jų daug nei tarp aukštuosius mokslus baigusiųjų, kurie perėjo per visą ateistinio švietimo sistemą. Žemiau talpiname atpasakojimą, įtaigojantį, jog tikintis, geras, sąžiningas inteligentas, bet ne propagandistas, yra tik pusė žmogaus. Charakteringa, kad rašinys tilpo jaunimui skirtame laikraštyje.

    Jonas Einoris atvažiavo i Kavarską tiesiai iš Kauno Medicinos instituto ir iš karto užsirekomendavo kaip kruopštus, tylus, sąžiningas ir stropus darbuotojas. Per eilę metų niekas neprisiminė, kad Einoris kada nors būtų atsisakęs priimti ligonį, pasibaigus darbo valandoms, arba nenorėjęs vykti kur į kaimą dėl pūgos, lietaus arba šalčio.

    Kavarskiečiai už tai jį vertina, o moterėlės, susirgusios nebenori eiti pas jokį kitą gydytoją:

    —    Norime pas tą jaunąjį!

    Ir kavarskiečiai, pasitikėdami juo, išrinko miesto tarybos deputatu.

    Svarstant įvairius klausimus, neliečiančius sveikatos reikalų, Einoris sėdėdavo kamputyje tylus, nežymus ir į kalbas nesikišdavo. Užtat, kai būdavo paliečiami medicininės srities klausimai, jis suaktyvėdavo. Ir vėl — užtekdavo kalbai pakrypti į švietimo klausimus, į darbą jaunimo tarpe, ir Einoris iš karto nutildavo.

    —    O gal paimtum, gydytojau, a? — klausdavo jį kiti tarybos deputatai. — Tamsta žmogus inteligentas, apsiskaitęs, galėtum ne vieną klaidžiojantį, užguitą prietarų, pakelti, pažadinti...

    —- Oi, ką jūs! — rausdavo jis. — Nesuprantu aš šito darbo. Nesugebėsiu... Jūs man geriau kokią paskaitą sanhigienos klausimais...

    Taryba taip ir darė — teskaito paskaitas medicinos klausimais, jos irgi reikalingos.

    Ir gyveno, dirbo Einoris atsiribojęs nuo jaunimo, nuo žmonių, susitikdamas su jais tik gydytojo kabinete. Ir jokia dėmelė netemdė jo gero vardo.

    Prisiminiau aš šitą istoriją Kavarsko bažnyčioje, užėjęs jos pasižiūrėti. Viduje buvo prieblanda, bažnyčia tuščia, tik viename kampe meldėsi kažkoks vyriškis. Įsižiūrėjau. Palinkusi galva. Palinkusi nugara. Nužemintai, vergiškai suklupusios kojos. Kumštis muša į krūtinę — mano kaltybė, mano kaltybė...

Skaityti daugiau:

AR RELIGIJA LIETUVOJ ŽLUNGA?

Kokie to stipraus ir ilgalaikio ateistinio spaudimo rezultatai okupuotoje Lietuvoje?

    Dar I960 m. Maskvos laikraštis "Ogoniok" 39 nr. pastebėjo, kad Lietuvos gyventojai tebėra religingi ir lanko bažnyčias šventomis dienomis. Panašiai buvo pranešta ir per Vilniaus radiją 1961 m. gegužės 29 d.

    Humoristiškai tai patvir-t'na ir "Epitatas antireliginių paskaitų lektoriui": "Kovojau prieš melą, kovojau prieš rojų ir leidau anūkams pakrykštauti. Man plyšo širdis, kai aš sužinojau, kad mano anūkai... pakrikštyti" ("Šluota", 1963, 15 nr.).

    Visa tai rodo, kad tikinčiųjų yra dar daug, tik jų dauguma slepiasi, kad nebūtų nuolat šnipinėjami, sekiojami, spaudžiami ar net kad nenustotų savo darbo. Pas vienus tikėjimas yra asmeninis ir gilus, pas kitus daugiau tradicinis.

    Pailiustruosime vienu pavyzdžiu, aprašytu komunisto mokytojo, aplankiusio savo buvusio mokinio šeimą:

    Virš stalo, nuo sienos iš paveikslo į mane žvelgė rūsčiai maldaujančios nukryžiuotojo Kristaus akys. Mane paveikė ne kontrastas tarp televizoriaus ir Kristaus paveikslo. Kaip šalto vėjo gūsis vidurvasary mano šviesią nuotaiką užtemdė Kristaus žvilgsnis, tarytum priekaištaujantis šio kambario gyventojams už džiaugsmą, už šypseną, už laimę.

    Nejučiom atsigrįžau į Sigitą ir Dalią, jų veiduose tikėdamasis išskaityti tą patį, ką jaučiau aš. Tačiau jie liko tokie pat ramūs. Jie nepastebėjo nei mano staiga pasikeitusios nuotaikos, nei to pasikeitimo priežasties. Jie arba nesuvokė to, kas tiesiog nutvilkino mane, arba buvo pripratę matyti, kaip praeitis smerkiančiai žiūri į jų dabartį, ir, tikriausiai, pačių gražiausių vilčių kupiną ateitį.

    Sigitas, pasirodo, niekada, net ir mokykloje, priešingai mano įsitikinimui, nelaikė savęs nei ateistu, nei giliai religingu. Toks jis esąs ir dabar. Dalia taip pat. Jie “šiaip sau, dėl tėvų ir žmonių akių” tuokęsi bažnyčioje, nueina į ją per didžiąsias šventes. Na, o “šventasis” paveikslas — Dalios motinos dovana, lyg ir šeimyninė, dar iš prosenelės paveldėta relikvija. Tai ir viskas, ką jie gana abejingai atsakė į mano atsargius klausimus, jeigu neskaitysiu prabėgomis mestos frazės: “Ne mes vieni tokie...”

Skaityti daugiau:

TIK ATSISAKIUS PRIESPAUDOS

Komunistinė revoliucijos saulė Vakarų pasaulyje jau ima leistis. Buvę Markso pasekėjai Vakarų Europoje jau atsisako tiek ekonominių, tiek pasaulėžiūrinių jo idėjų. Dingsta taip pat priešiškumas religijai! : marksistų teoretikų ji pavadinta kilnia, žmogiška ir pazityvia, o krikščionybėkilniausia žmogaus išraiška (žr. šio “L. L.” nr. 255 psl.). Braška komunizmo siekiai ir Sovietų Sąjungoje: ekonominių principų tiesiog atsisakoma, o pasaulėžiūriniai dar šiaip taip laikosi išpūsta propaganda. Kaip Pasternako atvejis rodo, net pro kolektyvinius varžtus prasiveržia nesunaikinamai gili ir religinga žmogaus individualybė. Skaudu, kad viso to akivaizdoje braškančios komunistinės sistemos palaikytojai Sovietų Sąjungoje, o taip pat okupuotoje Lietuvoje, dar bando naikinti nemirtingus žmogaus religinius polinkius, juos ciniškai tevadindami atgyvenusiomis buržuazinės santvarkos liekanomis. Iš žmogaus raudami apsisprendimo teisę, jie žlugdo patį žmogų. O žlugdydami žmogų, jie negali sukurti geresnės santvarkos. Jų žadamo žemiško rojaus svajonės subyra į jų pačių sukurtas kontradikcijasjų visa eilė matėsi ir šioje apžvalgoje apie religijos priespaudą Lietuvoje: liaudžiai pasišventusių kunigų apšmeižimas “liaudies vardu”, “mokslinis” religijos rovimas, pasiremiant prasigalvotais kunigų apkaltinimais žmonių žudynėmis, priverstinis ateistinis vaikų auklėjimas prieš tėvų valią, Bažnyčią, dvasiškiją ir tikinčiuosius piliečius įžeidžiantys veiksmai, kurie paties Tarybinės Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto 1954 m. nutarimu “prieštarauja TSRS Konstitucijai(žr. šio “L. L.’ nr. 269 psl.). Gi kovodami prieš giliai tikinčiuosius, jų vadinamus “fanatikaisir “davatkomis”, komunistai patys išugdo tikrų ateistinių fanatikų ir davatkų kadrus. O pačiai komunistų santvarkos sistemai sužlugdžius kadais komunistų pasauliui viešpatavusius autoritetus, kaip Staliną ir Chruščiovą, kaip dar galima kitiems kaipo neklaidingus pastatyti paprastų komunistuojančių mokytojų autoritetus (žr. šio “L. L.” nr. 279 psl.)? Atitaisyti tas klaidas galima tik sustabdant prievartą ir leidžiant asmenims laisvai pagal savo įsitikinimus gyventi, o tautoms savarankiškai valdytis. Tik toks kelias veda į asmenų, tautų ir visos žmonijos geresnį rytojų.

Paskutinis lapas

NAUJI LEIDINIAI

V. Stanley Vardys (ed.) LITHUANIA UNDER THE SOVIETS: Portrait of a Nation, 1940-65. Contents: 1. Lithuania from Medieval to Modern Times: A Historical Outline, by Simas Sužiedėlis.

2.    Independent Lithuania: A. Profile, by V. Stanley Vardys;

3.    Agression, Soviet Style, 1939-40, by V. Stanley Vardys;

4.    Lithuania During the War: Resistance Against the Soviet and the Nazi Occupants, by Zenonas Ivinskis; 5. The Partisan Movement in Postwar Lithuania, by V. Stanley Vardys; 6. The Administration of Power: The Communist Party and the Soviet Government, by Thomas Remeikis; 7. Lithuania’s Economy: Introduction of the Soviet Pattern, by Pranas Zunde; 8. Sovietized Education in Occupied Lithuania, by Vytautas Vaitiekūnas; 9. Literature and the Arts in Captive Lithuania, by Jonas Grinius; 10. Soviet Policy Toward Religion in Lithuania: The Case of Roman Catholicism, by Vittorio Vignieri, and 11. Soviet Social Engineering in Lithuania: An Appraisal, by V. Stanley Vardys. Published by Frederick A. Praeger; New York, Washington, London. 299 pages. $7.

Į LAISVĘ. Specialus birželio numeris 25 laisvės kovos metus paminėti. Leidžia Lietuvių Fronto Bičiuliai. Turinyje: “Sukakties perspektyvoje”, “1941 m. tautinis sukilimas” (A. Budreckis), “Sovietinės koegzistencijos samprata” (J. Vidzgiris), “Dialogas” (K. V. Garbutas), “Baltijos valstybių istoriją “perrašinėja” ir Vakaruose” (E. Čeginskienė); detališkai informuojančios apžvalgos apie okupuotos Lietuvos politinę padėtį, kultūrinį gyvenimą, antireligines pastangas, mokyklas ir žemės ūkį.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

MARY SAVE US (Marija, gelbėki mus). The Living Testament of Faith and Courage. Specialus didelio formato Sibiro lietuvaičių maldų leidinys su fotografuotu originalo tekstu ir anglų k. vertimu (vertė K. Trimakas, S. J., ir R. Sealy). Pradžioje įvairiom kalbom parašyti įvadai iš ankstyvesnių leidinių: olandų kardinolo Alfrinko, italų kardinolo Confalonierio, amerikiečių kardinolo Cushingo, argentiniečių kardinolo Caggiano, anglų Westminsterio arkivysk. Heenano, vokiečių kardinolo Fringso, kardinolo Cicognanio laiškas ir įžanga kinietiškai. 54 psl. Už auką BALFui.

Juozas Guta. ŽILAM PLAUKUI. Pirmasis autoriaus eilėraščių rinkinys (periodikoj rašė J. Vingio vardu). Išleido “Šaltinis”. 64 psl. Kaina 6 šilingai arba 1 doleris.

MŪSŲ VYTIS. Dvimėnesinis skautiškos minties žurnalas. Kovas - balandis. Specialus numeris “lietuvių tautos didžios tragedijos 25-mečio prisiminimui”. Medžiagą sutelkė fil. M. Naujokaitis. Turinyje: “Redde quod debes”, “Kelionė į naktį” (Br. Raila), “Tautos kovos metuose” (M. Naujokaitis), “Laikinosios vyriausybės šešios savaitės” (N. E. Sūduvis) “Lietuva vokiečių okupacijoj” (K. Drunga), “Mirštančiųjų garbė” (St. Žymantas), “Pogrindžio spaudos puslapiuos” (M. Minkus) ir “Skautybė okupacijų sutemose” (A. Raškėnas).

Mykolas Vaitkus. ŠERKŠNO SIDABRAS. Autoriaus 1953-54 m. poezijos derlius. Skyriai: Sieloje aušra, Ilgesio žavesy, Ūkanai tvįskant, Meilėj viltis, Didžioji gelmė. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. 86 psl. Kaina 1.50 dol.

2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636