I. Kadziauskienė

     Pirmieji buities kultūros daigai išugdomi šeimoje dar ankstyvoje vaikystėje. Vėliau valgykloje ar traukinyje, parduotuvėje ar darbo kabinete, studentas tai būtų ar darbininkas — visur pamatysi žmogų, kurio išorė, elgesys, kalba dažniausiai atspindi jo namus, jo šeimos auklėjimą.

     Buities kultūros sąvoka plati ir sudėtinga. Apie jokią kultūrą negalime kalbėti, neįdiegę švaros, tvarkos, elgesio kultūros į-pročių, neišugdę grožio pajautimo.

     Pamėgink gyventi apsileidęs — nesuplauti po valgių indų, nesutvarkyti kieme šiukšlių, atmatų—užpuls musės, mindys nešvariomis kojomis duoną, išsimaudys piene, apterš langus. Taip gyvendamas ir ligų neišvengsi, nes musės, pelės, tarakonai ant savo kojų neša daugybę ligas sukeliančių bakterijų, kurias palieka ant mūsų maisto.

     Netvarkos ir nešvaros nepakenčia tik tie žmonės, kurie iš mažens yra įpratę jos nekęsti. Kas įprato vaikystėje indus šluostyti nešvariu, riebaluotu rankšluosčiu, dažniausiai šluosto tokiu visą gyvenimą, atrodo, kad taip ir reikia. Nesigėdi tokio nešti ir į skalbyklą, nes jo vardas "virtuvinis", nors virtuvėje, kur gaminamas maistas, reikalinga didžiausia švara.

     Žemą buities kultūrą rodo ir netvarka. Ant lovos numestas švarkas, ant stalo — šukos ir plaukų kuokštas, visur mėtosi batai. Baldų parduotuvėse yra įvairių batams lentynėlių, o ir namie galima jų pasigaminti. O kur vieta sagoms, siūlams, įvairiems įrankiams? Nuolatinis daiktų ieškojimas jau yra netvarkos požymis. Gera tvarka bute palengvina moters gyvenimą. O juk švara ir tvarka lengvai pasiekiama, ypač dabar, kai turime įvairiausių valymo ir skalbimo priemonių, skalbimo mašinų ir kitų buities paslaugų. Lengviau tvarkytis ir tada, kai įsigyjame patogius ir reikalingus baldus, drabužius, darbo įrankius, indus. Kuo aukštesnė kultūra, tuo buitinių reikmenų reikia daugiau.

     Be švariai užtiesto stalo, gražių indų, šakučių, peilių žmoniškai ir nepavalgysi. Labai nesudėtingas darbas — tvarkingai prieš valgį užtiesti stalą. Lėkštutė, iš kairės pusės šakutė, iš dešinės peilis, o prie jo galo — puodukas su lėkštele ir šaukšteliu, — štai ir visa pusryčių stalo serviruotė. O kaip prie jos priprantama iš mažens! Jau trejų metų vaikas, jei tik mamos buvo mokomas, ieško šakutės dešrelei. Popierinių pigių servetėlių parduotuvėse kiek nori, o kokios jos reikalingos prie stalo nusivalyti lūpoms, pirštams. Gamtoje jos pakeičia ir medžiagines staltiesėles, tinka po sumuštiniais ar po vaisiais patiesti. Bet lauktam svečiui popierium ir plastmase parodoma mažesnė pagarba. Įpraskim prieš kiekvienus pusryčius, pietus ar vakarienę duoną supiaustyti nestoromis riekėmis ir sudėti tvarkingai į lėkštę ar švariai įtiestą pintinėlę ir pamatysime, kad ant stalo nebesimėtys duonos gabalai, o vaikai pripras nebepakęsti aptrupinto stalo ar netvarkingai sumestų valgių. Ryškus vaikystės auklėjimo atspindys yra aukštųjų mokyklų studentų tvarkymasis bendrabučiuose. Ypač tai žymu pirmuosiuose kursuose.

     Neatskiriama buities kultūros dalis yra siekimas grožio, skonio lavinimas. Ant stalo pamerkti gėlių žiedai, už lango žalia veja, skoningai suderinti tėvų drabužiai, vietoje pakabintas paveikslas įsminga vaiko atmintin, ir šie prisiminimai lydi jį visą gyvenimą. Skonį lavinti vaikui padeda vaikų darželis, mokykla, tačiau didžiausią poveikį turi namai.

     Bene ryškiausia buities kultūros apraiška yra žmonių tarpusavio santykiai. Išorinis elgesys dažniausiai atspindi vidinę kultūrą, žmogaus dorovinius principus. Tik nekultūringoje šeimoje girdimi nemalonūs žodžiai, grubūs priekaištai, įžeidinėjimai. O jei dar įsimaišo alkoholis — pasipila užkimusių daina, nešvankūs anekdotai, nesvarbu, kad aplinkui moterys ar net vaikai. Kartais net moterys noriai įsijungia į nešvankų blevyzgojimą.

     Kultūringoje šeimoje bet kurie konfliktai sprendžiami tyliai, ramiai, be durų daužymo ir šūkavimų, be pamazgų pilstymo. Kultūringai reikia spręsti žmonos bei vyro santykius šeimoje. Ne kuris valdys kurį, bet kuo vienas kitam padės. Darnūs santykiai šeimoje tarp tėvų, tarp tėvų ir vaikų, santykiai su kaimynais jau parodo žmonių kultūros lygį.