Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1978m. 2 Vasaris

religinės ir tautinės kultūros žurnalas vasaris/february 1978 volume XXIX no. 2

TAUTOS BALSO SĖKLA

37

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

SEMKIMĖS STIPRYBĖS IŠ PRAEITIES

39

 Jonas Miškinis

APAŠTALAVIMAS PAULIAUS VI SUPRATIMU

40

 V. Bagdanavičius, MIC

LIETUVIŲ RELIGINGUMO VERTĖ

44

 Stasys Yla

LITURGINIO ATSINAUJINIMO ATEITIS

47

 Antanas Saulaitis, S.J.

EILĖRAŠČIAI

50

 Antonio Quadros

EILĖRAŠČIAI

51

 Kazys Bradūnas

MOTINA TERESĖ KALKUTOJE

51

 Alfonsas Grauslys

MOTERIS

56

 J. Venckus, S.J.

ŠEIMŲ RATELIAI

58

 Antanas Saulaitis, S.J.

APIE VALINGUOSIUS IR IŠTIŽĖLIUS

60

 J. Andriuškevičienė

ATŽALYNAS MORALINIO TVAIKO ATMOSFEROJ

62

 Juozas Prunskis

VALENTINO DIENA

64

 J. Venckus, S.J.

KALBA

66

 Juozas Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

67

 D. ir G. Vakariai

TRUMPAI IŠ VISUR

71

 J. Pr.

DAIL. ARVYDAS ALGMINAS

72

 Redakcija

Šis “Laiškų lietuviams” numeris yra iliustruotas dail. Arvydo Algmino tapybos darbų nuotraukomis, darytomis Danutės Vakarės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636 Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

TAUTOS BALSO SĖKLA

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Greičiausiai buvo pavasaris, ir artojas bėrė į dirvą savo sėklą, kai Mokytojas Kristus, rodydamas jį žmonėms, pasakė palyginimą apie Dievo žodžio sėklą ir jos likimą. Dievo žodis, aiškino klausytojams, irgi yra sėkla, kurią jis beria į žmogaus širdies dirvą. Ir šio dieviškojo Artojo grūdai krenta į įvairiopą lauką: viena dalis pakelėje, kur sumindžiojami ir sulesami paukščių, kita dalis ant uolos ir be drėgmės nudžiūsta, treti tarp erškėčių, kurių veikiai nustelbiami. Bet dalis patenka į gerą žemę ir išdygę atneša puikų derlių. Pakelėje, — aiškino vėliau mokiniams, — tai tie, kurie klausosi, bet po to ateina velnias ir atima žodį iš jų širdies. Ant uolos — tai tie, kurie klausydamiesi džiaugsmingai žodį priima, bet neturi šaknų: jie kurį laiką tiki, bet gundymo metu atpuola. Kas krito tarp erškėčių — tai tie, kurie klausosi, bet ilgainiui yra užslopinami rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir nepribrandina derliaus. O geroje žemėje — tai tie, kurie klausosi žodžio tauria ir gera širdimi, jį pasilaiko ir ištvermingai neša vaisių.

     Įvairiais būdais kalba Dievas žmogaus širdžiai. Vienas yra byloti jo sąmonėje tautos balsu, kuris traukia mus prie tėvų žemės, daro brangų jos būdą, kalbą ir praeitį, ragina užstoti ir kovoti už tautos brolius, trumpai — žadina tėvynės meilę. Su tuo tautinėje sąmonėje aidančiu Dievo balsu vyksta tas pat, kaip su kiekviena Dievo žodžio sėkla: ji krenta į įvairiopą dirvą. Visi tą Dievo balsą — mylėti tėvynę — savyje girdi. Bet kaip aname Kristaus palyginime, į vienus ateina velnias ir atima tą žodį iš jų širdies, kartais paversdamas net savo pačių brolių išdavikais ir engėjais. Kiti džiaugdamiesi to balso klausosi ir jam pritaria, bet, atėjus bandymui, kai iš jų pareikalaujama darbo ir aukos, atpuola, nes juose tėvynės meilė neturi giliai suleistų šaknų. Dar kiti iš pradžių stoja į darbą, bet ilgainiui kiti rūpesčiai, svarbiausia turtas ir malonumai, tautinės sąmonės balsą užslopina. Darosi jam kurti, Kudirkos žodžiais, dėl trupinio aukso arba gardaus valgio šaukšto. Pagaliau yra žmonių, kuriuose, tartum geroje dirvoje, ta Dievo balso sėkla išdygusi auga ir neša gausų derlių, kaip yra parodę šviesūs mūsų tautos pavyzdžiai, kurių atsiranda ir šiandien.

Burtininko lazdelė   Arvydas Algminas 

Skaityti daugiau:

SEMKIMĖS STIPRYBĖS IŠ PRAEITIES

JONAS MIŠKINIS

     Nūdien daugeliui, ypač jauniesiems, atrodo, kad nėra prasmės nei reikalo prisiminti praeitį. Kam gali būti naudingi tie prisiminimai iš negrįžtančios praeities? O vis dėlto žvilgsnis praeitin gali būti prasmingas ir reikalingas, nes be to negalima kaip reikiant suprasti ir įvertinti dabarties. Juk dabartis yra praeities padaras, lygiai kaip ir ateities pagrindą sudaro gyvenamoji dabartis. Tik gerai pažįstant praeitį, galima aiškintis dabartį ir tiesti kelius į ateitį.

     Matome, kad gamtoje net ir mažiausiuose akmens plyšeliuose prasiskverbia kuklūs žolės daigeliai, stiebdamiesi į šviesą ir erdvę. Taip ir mūsų tauta praeityje, nežiūrint visokių kliūčių, prasimušdavo į šviesą ir erdvę savo dvasios daigeliais: vienur Daukantas, kitur vysk. Valančius, dar kitur Basanavičius, Kudirka, Maironis ir daug kitų garbingų tautos žadintojų. Tų daigelių radosi mūsų tautoje vis daugiau ir daugiau. Jų skaičius gausėjo, jų eilės tankėjo, nors jie ir buvo žiauraus likimo blaškomi. Bet kai tik juos pasiekė žinia apie besikuriančią ir bežengiančią į laisvę Lietuvą, jie visi, kurių tik gyslose užvirė lietuviškas kraujas, ryžosi jai padėti, darbu atsilyginti.

     Skaudūs įvykiai daug ko mus pamokė ir apie daug ką privertė pagalvoti, susimąstyti. Čia vėl prisimintina taisyklė, kad svetimieji lietuvių tautai nieko, be nelaimių, nedavė. Visa, ko tik pasiekė mūsų tauta, buvo pasiekta krauju, kova, ryžtinga dvasios kūryba. Todėl ne veltui sakoma, kad gėrio idėja yra amžina, o kumščio jėga — laikina. Juk ir pirmieji krikščionys su šypsena mirdavo Romos cirko arenoje, liūtų draskomi. Jie tikėjo, kad jų auka sustiprins krikščionybės idėją. Ar jie apsiriko? Ar apsiriko mūsų pirmieji savanoriai, partizanai, šauliai, žuvę kovose už Lietuvos laisvę? Ar jie netikėjo, kad savo auka, savo mirtimi kuria Lietuvai naują gyvenimą!

TAUTINIS BRENDIMAS

     Žmogaus tautinis brendimas nėra koks nors atsitiktinis dalykas. Tai yra veiksnys tų aplinkybių, kurios sudaro tautą. Taigi žmogus, kaip tautietis, gimsta iš tautos. Tauta savo narius ne tik gimdo, bet ir sudaro būtinas sąlygas jiems būti ir veikti. Konkretus ir kūrybingas žmogus gali prasmingai gyventi ir veikti tik savo tautoje.

Skaityti daugiau:

APAŠTALAVIMAS PAULIAUS IV SUPRATIMU

V. BAGDANAVIČIUS, MIC

     Progą kalbėti apie evangelizaciją sudaro du dokumentai, kurie buvo paskelbti Bažnyčioje prieš keletą metų. Visų pirma tai yra vyskupų sinodo studija apie evangelizaciją, paskelbta 1973 m. Antrasis — Pauliaus VI raštas "Evangelijos skelbimas", išleistas 1975 m. Šio dokumento lietuvių kalba atpasakojimą paruošė kun. P. Celiešius ir išspausdino "Krivūlėje" 1976 m. Pirmasis tekstas, Amerikos vyskupų konferencijos išleistas 1973 m., būdingas savo labai drąsiu problemų kėlimu.

     Šis dokumentas apžvelgia evangelizacijos problemą taip, kaip ji šiandien atrodo moderniame liberalistiniame pasaulyje, ir nesivaržo kelti klausimų, kuriems ne visada randa atsakymus. Vyskupų sinodo studija apie evangelijos skelbimą savyje turi daug sprogstamosios medžiagos, iškeldama ne tik evangelizacijos uždavinius, bet ir jos pavojus bei iškrypimus. Popiežius Paulius VI savo rašte apie evangelizaciją nori prisidėti prie sinodo iškeltų problemų gvildenimo ir pateikia savo sugestijas bei nurodymus evangelizacijos srityje.

     Prieš pereinant prie jo mokslo, kyla klausimas, kaip mes šią veiklą lietuviškai turėtume vadinti. Iš anglų kalbos paimta "evangelizacija" lietuvių kalboje nėra įprasta, bet mes turime jau iš seniau pasidarę kitą žodį, kuris maždaug tą pat reiškia, būtent — apaštalavimas. Apaštalavimas yra tikėjimo skelbimas plačia prasme. Jis apima ir tai, ką sako žodis "katechizacija". Šis žodis lietuviškai yra kiek per daug susiaurėjęs ir reiškia tik vaikų mokymą tikėjimo tiesų ir tai labai susiaurinta techniška prasme. Dėl to komentuojant popiežiaus raštą, čia yra vartojamas žodis "apaštalavimas", nors kun. Celiešius vartoja "evangelizaciją".

Skaityti daugiau:

LIETUVIŲ RELIGINGUMO VERTĖ

STASYS YLA

     Prieš vertinant lietuvių religingumo bruožus, dera įsidėmėti keletą dalykų.

Visų pirma, religingumas dar nėra pati religija. Jis tik rodo, ko religijoje žmogus ieško ir ką bei kaip iš jos pasiima. Aišku, religingumas atsiremia į religiją arba iš jos išplaukia. Čia ir iškyla klausimas, kiek ir kaip atsiremia, kur ir kokiu būdu sutampa su religija arba išsiskiria.

     Religingumas yra subjektyvus, dėl to niekad visiškai nesutaps su objektyvia religija. Tai neįmanoma dėl žmogiškojo ribotumo religingume ir dėl religijos idealo, siekiančio patenkinti visus žmones, visais laikais ir visose kultūrose bei tautose. Visiško sutapimo nesitiki nė Bažnyčia; jai svarbu, kad religingumas atitiktų svarbiausius religijos reikalavimus, bent tuos, kurie būtini išganymui.

     Religingumas vis dėlto yra ženklas, iš kurio galima spręsti apie religinį tautos lygį ir jo tobulumo laipsnį. Siekti tobulumo arba pažangos, kaip kitose srityse, taip ir čia yra būtina. O religinei pažangai krypties gairė yra pati religija, atseit — susiderinimas su jos esme.

     Po šių pastabų bandykime peržvelgti minėtus ryškesnius lietuvių religingumo bruožus. Kur jie priartėja prie religijos reikalavimų ir kur prasilenkia, nesutampa arba ne visai atitinka.

1. KAIP VERTINTI TIESOS IR PRASMĖS IEŠKOJIMĄ?

     Ieškoti tiesos bei prasmės savyje yra sveikas bruožas. Religija juk remiasi tiesa. Krikščioniškoji religija vertina kiekvieną tiesą, ypač apreikštąją tiesą. "Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso" (Jn 18,37). Paskutinės vakarienės metu Kristus meldėsi Tėvui: "Aš jiems perdaviau tavo žodį... Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa" (Jn 17,14-17).

Skaityti daugiau:

LITURGINIO ATSINAUJINIMO ATEITIS

ANTANAS SAULAITIS, S]

KAIP MELDŽIASI, TAIP TIKI

     Bažnyčios liturgija — bendrosios viešos apeigos ir sakramentai — visados buvo ir bus šaltinis, iš kurio suvokiamas žmonių tikėjimas. Kaip ir ką susirinkusi tikinčiųjų šeima meldžiasi, taip ir tiki. Liturgija yra viena iš apčiuopiamiausių Bažnyčios apraiškų. Kai liturgija keičiasi ir keičiama, ji paliečia ne tik išorę, bet ir patį tikėjimą. Kai Bažnyčios nariai pradeda "tikėti" ką kita, keičiasi ir liturgija. Kai prisimena liturginių apeigų, ženklo, žodžių prasmę, ieško būdo šiuolaikinia forma tai išreikšti.

NUOLATINIS ĮVAIRUMAS

     Lietuviai, kai kuriuose kraštuose jaučiantys, kad Bažnyčios vadovybėje vyrauja vienos tautybės pažiūrų asmenys, dar atkakliau kovoja už lietuvių parapijų, pamaldų ir lietuviškos religinės veiklos teises, nenorėdami priimti vieno masto sau ir visiems. Tos laikysenos ne visada pritaikomos kitiems: Kristaus Bažnyčią sulygina su Vakarų arba Lotynų apeigų Bažnyčios dalimi. Šiame šimtmetyje, prieš Vatikano II susirinkimą, Bažnyčioje buvo 14 skirtingų apeigų ir 21 kalba. Šio skaičiaus Vakarų ar Lotynų apeigos ir lotynų kalba buvo tik vienas iš 14 ir vienas iš 21. Tarp žinomesnių apeigų yra graikų arba stačiatikių, melchitų, kaldėjų, koptų, malabarų. Tarp dažnesnių kalbų — arabų, aramėjų, senoji slavų bažnytinė.

     Vakarų Bažnyčia, įvesdama vietines kalbas, išgąsdino kai kuriuos asmenis, kurie manė, kad visa Bažnyčia liturgijoje naudoja tik vieną kalbą ir tas pačias apeigas. Pripratusiems Dievo žodį girdėti lotyniškai, atrodė keista, kad štai Dievo žodis gali būti išreikštas kiekviena kalba. Lietuvių tarpe, kaip ir kitur Vakarų Bažnyčioje, esama tikinčiųjų, kurie mano, kad ši Bažnyčios dalis turėtų sugrįžti prie lotynų kalbos ir prie priešvatikaninių apeigų. Jeigu tikime, kad Dievo tiesa nekintama ir pastovi, tai ir Kristaus Bažnyčia tokia turi būti — nelanksti ir tvirta kaip Petro uola.

     Vakarų liturgija buvo suvienodyta šešioliktame amžiuje, ir tai liko įvairios apeigos vienuolijoms, tautoms ar vyskupijoms.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai - Antonio Quadros

Antonio Quadros

ODĖ VILČIAI

Likiminę pabaigos valandą,
ant sužlugimo ribos,
į pralaimėjimą vedančiu laiku,
aš dainuoju,
aš dainuoju viltį.

O pamėlęs savižudžio veide,
o baisus nusivylusio paveiksle,
o į nelaimę kritusi siela,
įtraukta į pražūtingą ratą!
Smurtingai besiaučianti,
ir vis tik paskutinę minutę,
gal būt, perėjimo akimirką,
gal net mirties akivaizdoje,
viltis, tikiu, tave palietė,
nes tikėtis netgi negalimume
yra įprastinė žmogaus sąlyga.

Kokia dvasios jėga,
koks jausmas variklis
mums leidžia gyventi tarp griuvėsių,
kai visa aplink mus susinaikina?

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai - Kazys Bradūnas

Kazys Bradūnas

BŪTI

Dievas liepė man būti.
Ir aš kabinuosi,
Kaip smėly maža skruzdėlė.
Aplinkui kiti vabalėliai,
Pliki ir plaukuoti,
Ir žemininko slieko sodyba —
Skylė.

Dievas liepė man būti —
Pailsti ir susimąstyti,
Pažvelgti į žemę, į dangų
Ir į save,
Kur vakaro saulė, kaip langas, dar švyti
Juodam debesų laive...

Dievas liepia tik pailsėti...

PAGAL LUKĄ

Galilėjos ežero laive
Atradau bemiegantį Tave.

Greitai saulę debesys uždengs,
Ateinu viršum sujudusio vandens.

Bet banga, tartum akmuo, skaudi —
Viešpatie, kodėl nepabudini,

Skaityti daugiau:

MOTINA TERESĖ KALKUTOJE

ALFONSAS GRAUSLYS

     Nedalyvavusieji paskutiniame Tarptautiniame Eucharistijos kongrese Filadelfijoje galėjo per televiziją matyti ir girdėti švelniai besišypsančią didžiąją Indijos labdarę Motiną Teresę. Jau nemažai apie ją prirašyta. Gal labiausiai ją išgarsino anglų žurnalistas ir rašytojas nekatalikas Malcolm Muggeridge savo knygoje "Something Beautiful for God" (1971 m., William Collins & Sons leidinys). Mūsų spaudoje neteko pastebėti nieko išsamesnio apie ją, tad, pasinaudodamas minėtu veikalu (prancūzų vertime pavadintu "Mere Teresa de Calcutta", 1973 m., du Seuil leid.) ir dar dviem leidiniais, paremtais pačios Teresės žodžiais, išverstais į prancūzų kalbą ("La Joie du don", 1975, du Seuil leid, ir "Tu m'ap-portes l'Amour", 1975, Le Centurion 3-čias leid.), noriu supažindinti su jos biografija, bent išskaičiuojant jos nuveiktus darbus ir pavaizduojant jos vidinį pasaulį, kiuris tuos darbus įkvėpė.

*  *  *

     Motina Teresė gimė iš tėvų albanų 1910 m. rugpiūčio 27 d. Jugoslavijoje. Jos vardas ir pavardė — Agnė Bojaxhiu. 1928 m. ji į-stoja į "Notre Dame de Lorette" seserų kongregaciją Airijoje. Noviciatui atlikti ji siunčiama į Indiją, kur dvidešimt metų mokytojauja vienoje Kalkutos kolegijoje. Matydama didelį Indijos vargą ir skurdą — gatvėse mirštančius vargšus, ji pajunta pašaukimą jiems pasiaukoti. 1948 m. specialiu popiežiaus Pijaus XII leidimu, pasilikdama vienuole, ji išstoja iš Loreto vienuolijos, kad galėtų, būdama tik Kalkutos arkivyskupo žinioje, laisvai atsiduoti vargšų tarnybai.

     1950 Roma patvirtina jos įsteigtą kongregaciją — "Meilės misijonieres". Tos vienuolijos tikslas — rūpintis "neturtingiausiais tarp neturtingųjų", o taip pat apleistais vaikais, raupsuotais, gatvėse mirštančiais. 1954 metais ji įkuria "Namus mirštantiems" Kalkutoje, kur iš gatvių renkami ir telkiami artimi mirčiai vargšai, kuriais nėra kam rūpintis. 1963 m. ji įkuria naują savos vienuolijos šaką vyrams — "Meilės Misijonieriai Broliai". 1945 m. Paulius VI, labai domėdamasis Teresės darbais, "Meilės Misijonierių Seserų" kongregaciją pakelia į popiežiškos kongregacijos laipsnį.

     Pradedant 1965 m., šios kongregacijos skyriai įsikuria Venecueloje, Tanzanijoje, Romoje, Australijoje (dviejuose to krašto miestuose), Jordanijoje, Anglijos Londone, keli nauji skyriai pačioje Indijoje, Niujorko Harleme (tarp juodukų), Airijos Belfaste, Etijopijoje, Peru ir kitur.

Skaityti daugiau:

dail. Arvydo Algmino tapybos darbų nuotraukos

Arvydas Algminas  Paukščių stebėtoja

Arvydas Algminas   Prieš potvynį

Skaityti daugiau:

MOTERIS

]. VENCKUS, S.],

     Moterys pina dangiškas rožes
     į žemiškąjį gyvenimą.

     Schiller

     Moteris visados buvo ir yra brangi: motina vaikams, žmona vyrui, sesutė broliams. O kaip gražiai mūsų liaudies yra apdainuota ta mergužėlė lelijėlė su rūtų vainikėliu, kuri dieną vaizduojasi, naktį sapnuojasi baltam dobilėliui, kuris atjos pas ją ant bėro žirgelio. Ir poetai moterį apdainavo skambančiomis eilėmis. Be abejo, gražiausią poeziją moteriai yra sukūręs Šv. Raštas "Giesmių giesmės" knygoje: "Tu graži, mano drauge! Tavo akys kaip balandėlės". O mergaite atsako: "Tu gražus ir žavus, mano mylimasis". Mergaitė žino savo vertę ir gieda: "Aš lauko gėlė ir slėnių lelija".

     Šileris gražiai apdainavo moterį, nes ji pina švelniomis rankomis meilės, užuojautos, pasigailėjimo ir didelio pasišventimo rožes į šį žemiškąjį gyvenimą, kuris be tų moters rožių būtų šaltas, liūdnas ir neįdomus.

     Heine taip pat parašė gražių eilėraščių apie moterį. Jie yra išversti į įvairias kalbas. Kompozitoriai jiems sukomponavo skambių melodijų. Pora eilučių anglų kalba taip skamba:

     You are like a flower
     So sweet and pure and fair.

     Tos gražiosios ir skaisčiosios mergaitės idealas yra įkūnytas Romos vestalėse ir mūsų tautos vaidilutėse, kurios tarnaudavo šventyklose ir saugodavo amžinąją ugnį. Jos buvo tarpininkės tarp Dievo ir žmonių.

Skaityti daugiau:

Šeimų rateliai

Antanas Saulaitis, S]

    Kai Jėzus savo mokiniams tarė: "Kur du ar trys susirenka mano vardu, esu jų tarpe", padrąsino savo sekėjus burtis artimo meilės darbų rateliuose, maldai šeimoje ir plačiau, kiekvienai gražiai krikščioniškai pastangai. Jeigu modernaus krikščionio religinis gyvenimas ribojasi šventadieninėmis pamaldomis, kuriose susirenka ne du ar trys, o tiek šimtų, jis gali nejausti Jėzaus žodžių jėgos ir prasmės. Jeigu šeima vakare susitelkia prie stalo ar prieš eidama gulti, ji jau tiki Dievo pažadu būti jų tarpe.

    Šiandien normalu krikščioniui priklausyti sąjūdžiui ar būreliui religinėje ar tikėjimo plotmėje. Toks kraštas kaip Brazilija, gausiausias katalikais ir per šimtą metų beveik neturėjęs dvasiškių, didžiausias atsinaujinimo pastangas sudėjo į pastoracinę formą, kuri vadinama "comunidades de base" arba pagrindo bendruomenės. Vietoj to, kad parapija būtų įsivaizduojama kaip tūkstančiai šeimų ir asmenų, ji įgauna mažų tarpšeimyninių bendruomenių pobūdį. Mažosios apylinkės bendruomenės susirenka svarstyti ir apmąstyti Šv. Rašto, aptarti savo religinių pergyvenimų, apžiūrėti bendrinių tos apylinkės žmonių reikalų (mokyklos, keliai, valdžios aptarnavimas, dvasinės problemos, šalpa, auklėjimas). Ląstelė pratęsia šeimos krikščioniškus pergyvenimus į apčiuopiamesnę, už parapiją asmeniškesnę bendruomenę. Laikas nuo laiko parapijos kunigas aplanko ratelį, atlaiko mišias, o mažosios bendruomenės vadovas ar koordinatorius susitinka su kitų pagrindo bendruomenių vadovais mėnesiniams pasitarimams, lanko kursus ir panašiai. Bazės bendruomenėms vadovauja asmenys, nuo vyrukų ir mergaičių iki gerokai vyresnio amžiaus žmonių — jokios taisyklės nėra. Kur parapija užmiestinė, šie vadovai organizuoja sekmadienines pamaldas, naudodami tam tikslui paruoštus sąsiuvinėlius bendruomeninei maldai be kunigo, taria žodelį (pamokslą) ir rūpinasi kitais parapijos ląstelės reikalais.

Skaityti daugiau:

Apie valinguosius ir ištižėlius

J. Andriuškevičienė

    Motina, atvedusi pas gydytoją savo keturiolikmetę dukrą Norą, prašo patarimo: dukra smaližė, suvalgo mažojo broliuko maistą, skanėstus, vagia iš namiškių pinigus, už kuriuos perkasi ledus, saldainius. Be tėvų leidimo lankosi vakariniuose kino seansuose, iki išnaktų sėdi pas drauges, blogai mokosi, netvarko kambario, rūbų, su namiškiais atžari. Kita motina guodžiasi kaimynei, kad jos sūnus Vytautas tinginys, neatneša vandens, malkų, nepakūrena krosnies, iki pusiaudienio drybso lovoje. Po tėvo mirties sūnų augino senelė, kuri tik žiūrėjo, kad vaikas būtų pavalgęs, aprengtas ir turėtų kur miegoti. Sūnus baigęs specialią mokyklą ir dirba elektriku, tačiau jau kelintas mėnuo visai pinigų motinai neduodąs, nes visus su draugais prageriąs. Motinos baramas ir prašomas, žada pasitaisyti, nebegerti, bet tai tik žodžiai.

    Minėtais atvejais buvo kaltinama valia, įsigalėjęs ištižimas. Panagrinėkime, kas ta valia ir ar galima ištižimą įveikti. Valia — tai tokia psichinė funkcija, kurios dėka žmogus gali sąmoningai ir planingai veikti bei tvarkyti savo gyvenimą, nugalėdamas visas pasitaikančias kliūtis. Žmogų veikti verčia poreikiai. Alkis žmogų skatina susirasti ar pasigaminti maistą. Poreikis nugalėti šaltį skatina mus siūdintis drabužius, apavą, statytis ir apšildyti namus. Dvasinių poreikių tenkinimui žmonės mokosi, skaito knygas, lanko teatrus, kinus, sporto rūmus ir pan. Valiai taip pat priskiriami potraukiai ir dėmesys, ji susijusi su žmogaus intelektu, jo temperamentu, charakteriu, emocijomis ir mąstymu, t.y. su žmogaus fiziologine smegenų būkle. Valia gali būti pakenkta įvairių ligų. Persirgus smegenų uždegimu, patyrus galvos traumą, gali atsirasti piromanijos (potraukis padeginėti), kleptomanijos (savintis svetimus daiktus), rajumo, erotizmo bei valkatavimo potraukiai. Gydytojai tokius ligonius atitinkamai gydo. Tačiau tokie atvejai reti. Dažniau valios silpnumo priežastimi yra netinkamas auklėjimas.

    Mokslininkų nuomone, kai kurie tėvai auklėdami vaikus, daro tris klaidas. Labai griežtai auklėjant vaikus, baudžiant juos fizinėmis bausmėmis, jie netenka savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, užauga bailūs, drovūs, bevaliai, lengvai pasiduoda kitų įtakai.

Skaityti daugiau:

Atžalynas moralinio tvaiko atmosferoj

Juozas Prunskis

     Mūsų išeivija daugiausia yra įsikūrusi didmiesčiuose. Deja, čia moralinė atmosfera yra tvanki ir užteršta, sudaranti pavojų tapti moraliniu lavonu.

     Tai skelbia eilė liūdnų statistinių duomenų. JAV mokyklose vandalizmas per metus kainuoja apie 600 mil. dolerių. Išmetus iš valdinių mokyklų bet kokias religines apraiškas, tuo pačiu mokiniams nebeperduodamas ir Dekalogas. Belieka tik policijos baimė. Argi nuostabu, jog kaskart gausiau į mokyklas tenka telkti policininkus, kad saugotų mokinius vienus nuo kitų ir net nuo užpuldinėjimo pačių mokytojų.

     Prieš 10-15 m. žmogžudžio amžiaus vidurkis JAV-se buvo 30 m., dabar — jau tik 20. Matematikai apskaičiuoja, kad JAV-se miestiečiui, gimusiam 1974 m., bus didesnis pavojus mirti nužudytam, negu II Pasaulinio karo JAV kariui žūti nuo priešo kulkos.

     Kino teatrai savo "X" filmais jau taip nusmukę, kad žemiau kristi jau nebėra kur. Televizijoje prievartos veiksmai tokie gausūs, kad net JAV gydytojų sąjunga ėmė skelbti, kaip tai turi didžiai žalingą įtaką į nesubrendusius, ir net ėmė skirti lėšų kovai prieš tą pavojų. Dr. J. Cronin, Illinois mokyklų superintendentas, kreipėsi į visuomenę, perspėdamas, kad "mes varžybose dėl vaikų nusistatymų pralaimime kovą prieš televiziją ir radiją". Kol vaikas pasiekia 17 m., jis praleidžia 11.000 valandų mokykloje, o 15.000 valandų prie televizijos, ir, deja, televizijos programų kūrėjai susirūpinę bizniu, o ne auklėjimu; jie nepaiso demoralizuojančių padarinių.

Skaityti daugiau:

Valentino diena (Valentine)

J. Venckus, S.J.

     Valentino dieną ypač švenčia jaunimas, kurio širdys yra kupinos gražiausios meilės, bet ji tinka ir vedusiems, kurių širdys atsinaujina jaunystės prisiminimais. Kiekviena moteris labai įvertins, nors ir po daugel vedybinio gyvenimo metų, jeigu vasario 14 d. pakvips jos kambaryje raudonų rožių puokštė, kurią atneš jos vyras, norėdamas parodyti, kad jųdviejų meilė dar nenuvyto.

     Kokia yra šios šventės kilmė? Vasario 14 d. yra minimas šv. Valentinas, pirmųjų amžių kankinys. Jis yra laikomas visų įsimylėjusiųjų globėju. Valentinas buvo kunigas. Istorija sako, kad jis išgydė Asterijaus dukterį, kuri buvo akla. Asterijus, sujaudintas tuo stebuklingu dukters pagijimu, iš pagonybės perėjo į krikščionybę. Romos imperatorius Klaudijus II labai supyko ant Valentino ir įmetė jį į kalėjimą, kur buvo visokiais būdais kankinamas ir pagaliau jam nukirto galvą 269 ar 290 metais. Valentinas labai drąsiai pernešė visus kankinimus ir net rašė laiškus kitiems krikščionims, kurie buvo kankinami. Jis juos drąsino ištverti ir neatsisakyti savo tikėjimo. Tie paguodos laiškai buvo vadinami valentiniais (valentines).

     Be abejo, šitos aplinkybės dar nebūtų užtekusios padaryti šv. Valentiną įsimylėjusiųjų globėju. Prisidėjo dar ir kita aplinkybė. Pagoniškasis jaunimas tada turėjo savo meilės deivės šventę. Tad krikščioniškasis jaunimas pasirinko šiam tikslui šv. Valentiną. Krikščionybė kaip tik stengiasi suprasti žmogų ir jo širdies troškimus, stengdamasi juos sudvasinti ir sukrikščioninti.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvaiko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

NETAISYKLINGAS NAUDININKO VARTOJIMAS

     Apie kai kurias naudininko vartojimo klaidas jau esame rašę šiame kalbos skyriuje 1975 m. gegužės mėn. numeryje. Bet tų klaidų pasitaiko ir daugiau. Čia kai ką pakartosime, apie ką jau buvo rašyta, kai ką ir naujo pridėsime.

     1. Kartais naudininkas klaidingai vartojamas su tokiais veiksmažodžiais, kurie reikalauja kitokio linksnio. Pvz.:

     Atitikti. Nuorašas atitinka originalui ( = originalą). Atitiko kirvis kotui (=kotą). Tie vertiniai neatitinka lietuvių kalbos sistemai ( = sistemos). Mūsų gauti rezultatai maždaug atitinka literatūroje paskelbtiems duomenims ( = paskelbtus duomenis; sutinka su paskelbtais duomenimis).

     Įnešti indėlį. "Aušra" yra įnešusi didelį indėlį mūsų tautos susipratimui (= į mūsų tautinį susipratimą; daug prisidėjusi prie mūsų tautinio susipratimo).

     Kreipti dėmesį. Turėtume kreipti didesnį dėmesį mūsų jaunimo estetiniam auklėjimui ( = į estetinį auklėjimą). Dabar mokyklose kreipiamas ypatingas dėmesys sportui (=5 sportą).

     Tačiau kai vartojame posakį skirti dėmesį, tada naudininkas tinka, pvz.: Jis labai daug dėmesio skiria savo draugams.

     Pasitikėti, tikėti. Reikia pasitikėti žmonėms (=žmonėmis). Aš foms kalboms ( = tomis kalbomis) visai netikiu. Nė jis pats netiki savo žodžiams ( = savo žodžiais).

     Kai tikėti reiškia būti tikram, kad kas nors yra, egzistuoja, tai bendrinei kalbai labiausiai tinka galininkas, pvz.: Daugumas žmonių tiki Dievą, bet kai kurie sakosi Dievo netikį.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

IŠSPAUSDINTAS PILNAS KRISTIJONO DONELAIČIO KŪRYBOS RINKINYS

     1977 m. pabaigoje "Vaga" išspausdino ne tik grožinę Kristijono Donelaičio kūrybą, bet ir jo laiškus, vertimus, archyvinę medžiagą apie jo gyvenimą bei literatūrinę veiklą. Tai pirmoji tokia knyga visoje jo kūrybos spausdinimo istorijoje.

     Šią knygą paruošė Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, talkininkaujant kalbininkams ir senosios lietuvių raštijos žinovams. Šios knygos redaktoriams reikėjo išspręsti daug sudėtingo K. Donelaičio raštų turinio, pagrindu laikant turimus poeto rankraščius. Labai sudėtingas ir iki šiol galutinai neišspręstas prozodinių ženklų K. Donelaičio rankraščiuose klausimas, patraukęs filologų dėmesį net užsienyje. Moksliškai nagrinėjant Kristijono Donelaičio rankraščius, paaiškėjo, kad jis labai daug ir rimtai prie jų dirbo. Daug duomenų sustiprina teiginį, kad "Metai" parašyti ne vienu užmoju.

     K. Donelaičio rankraščiai knygoje išspausdinti su visomis jų ypatybėmis ir su visais prozodiniais ženklais. Knyga skiriama ne vien tik filologams, todėl tekstai sudvejinami: greta tikrojo — spausdinamas tekstas pagal dabartines fonetikos, morfologijos ir skyrybos vartojamas taisykles. Perspausdintame K. Donelaičio rankraštyje niekur nekeista autoriaus žodinė kalbos sudėtis. Palikti ir kai kurie būdingieji donelaitiškosios kalbos ypatumai. Knygoje duodami išsamus paaiškinimai ir atskleidžiamas K. Donelaičio kūrybyinio darbo būdas.

LIETUVOS POETEI BRONZINĖ LENTA PENZOJE

     "Literatūros ir Meno" savaitraštyje Vytautas Radaitis rašo, kad 1941-42 m. žiemą apie keturis mėnesius Salomėja Nėris praleido Sovietų Rusijos gilumoje — Penzoje. Praeitų metų spalio mėn. 21d. Penzos miesto vykdomasis komitetas surengė šventę lietuvių literatūrai — proga paminėti prieš 36 m. šiame mieste gyvenusiai Salomėjai Nėriai. Į Penzos miestą buvo nuvykę lietuviai literatai, nuveždami skulptorės E. Radauskaitės nulietą iš Bronzos baltame marmuro fone Salomėjos Nėries veidą. Ši skulptūra buvo pritvirtinta prie nedidelio medinio vienaaukščio namelio, kuriame Antrojo karo metu gyveno poetė. Namelio šeimininkas pakvietė lietuvių atstovus j vidų pamatyti kambarį, kuriame poetė gyveno ir kūrė. Jis aiškino, kad kambaryje viskas tebestovi taip, kaip tada, kai ji jame gyveno. Kambario langai 5 sodo pusę, o kambaryje kuklūs baldai su apvaliu staliuku, ant kurio poetė rašė:

     Žydės ten sodai, svyruos vaisiai
      Ar lapai kris pageltę, —
     Aš keliais į tave pareisiu
     Per lietų, gruodį, šaltį...

     Penzos miestas yra apie 375 mylios į pietų rytus nuo Maskvos. Pirmojo pasaulinio karo metu jau jame buvo apsigyvenę kelios dešimtys karo pabėgėlių lietuvių. Antrojo pasaulinio karo metu, be Salomėjos Nėries, Penzoje gyveno dar keletas pabėgėlių lietuvių komunistų.

A. Algminas    Moters studija

A. Algminas    Aldona

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    Fordhamo universitetui Niujorke, vadovaujamam jėzuitų, JAV Protinės sveikatos institutas paskyrė 1,5 mil. dolerių, kad atidarytų protinės sveikatos centrą ispanų kilmės amerikiečiams gyventojams.

•    Vatikano laikraštis "Osservatore Romano" savo vedamajame pirmame puslapyje pasmerkė priespaudą Rytų Europoje, pabrėždamas, kad tik laisvė gali atnešti tikrą taiką.

•    Kun. A. Greeley, pagarsėjęs JAV katalikų rašytojas, apdovanotas Thomas More žymeniu už savo įnašą į katalikų raštiją.

•    JAV Katalikų šalpa pradžiai nusiuntė 170 tonų ryžių Indijos valstijai Andhra Pradash, kurioje nuo viesulų žuvo 10.000 žmonių. Tam kraštui padėti JAV Katalikų šalpa paskyrė 100.000 dol.

•    Leningrade teliko tik 18 atvirų krikščionių bažnyčių, iš jų 14 priklauso stačiatikiams. Dabar Leningrade yra puspenkto milijono gyventojų, tai maždaug ketvirčiui milijono gyventojų tenka viena bažnyčia.

•    Čekoslovakijos komunistų delegacija, vadovaujama kulto ministerio Karol Hruza, aštuonias dienas viešėdama Romoje, tarėsi su arkiv. A. Casaroli ir kitais Vatikano žmonėmis Bažnyčios ir valstybės santykių klausimais. Delegacija išvykdama pareiškė, kad pasitarimai bus tęsiami toliau. Devynios iš 13 Čekoslovakijos vyskupijų neturi savo vyskupų.

Skaityti daugiau:

DAIL. ARVYDAS ALGMINAS

Arvydas Algminas  Asiliukas

 

     Praėjusį gruodžio mėnesį Čiurlionio Galerijoje, Jaunimo Centre, buvo dailininko Arvydo Algmino tapybos darbų paroda. Šį "Laiškų lietuviams" numerį iliustruojame kai kurių ten buvusių darbų nuotraukomis.

     Arvydas gimė Lietuvoje. Meną studijavo Amerikos Meno akademijoje, Čikagoje, kur dabar jis pats profesoriauja. Pirmiausia jis baigė komercinio meno skyrių, o paskui studijavo dailųjį meną. Jis taip pataria daryti ir mūsų jauniesiems meno studentams. Baigęs komercinį meną, gali užsitikrinti sau pragyvenimą, nes tik iš dailiojo meno išgyventi būtų sunku.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Redakcija

     T. J. Vaišnys, S.J., išvyko porai mėnesių į Australiją. Kovo ir balandžio numerius suredaguos T. A. Tamošaitis, S.J. ir T. A. Saulaitis, S.J. Visais redakcijos reikalais prašoma į juos kreiptis.

“LAIŠK& LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Jau labai nedaug laiko beliko iki konkurso pabaigos. Straipsniai turi būti redakcijai atsiųsti iki š.m. kovo mėn. 1 dienos. Plačiau apie konkurso taisykles buvo rašyta praėjusiuose numeriuose. Už geriausius rašinius bus skiriamos 5 premijos.

     Premijų mecenatai: Pranas ir Bronė Vitai — 150 dol., Bronė ir Jonas Veselkai — 100 dol., Vytautas Vizgirda — 75 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol., Vincas Kuliešius —- 25 dol.

     Konkurso vertinimo komisija: Aleksandra Likanderienė, Antanas Saulaitis, S.J., Juozas Toliušis, Nijolė Užubalienė, Gailutė Valiulienė.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Stasys Yla. JURGIS MATULAITIS. Asmenybės apybraiža. Viršelis N. Vedegytės-Palubinskienės. Išleido ir spaudė Nek. M. Pr. Seserys, Putnam, Conn., 1977 m. 370 psl., kaina 7 dol.

KALENDORIUS — 1978. Toronto, Ont., Prisikėlimo parapijos Ekonominės sekcijos leidinys. Paruošė Stasys Prakapas. 180 psl., kaina nepažymėta.

Arėjas Vitkauskas. AN IMMIGRANT’S STORY. Kieti viršeliai, 192 psl., kaina 3.75 dol.

Jurgis Jankus. IR NEBEPASIMATĖM. Pasakojimai. Išleido Liet. Knygos klubas 1977 m. Aplankas Rūtos Čepaitytės. 343 psl., kaina 7 dol.

Skaityti daugiau: