Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1978m. 10 Lapkritis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas lapkritis/november 1978 volume XXIX no. 10

MŪSŲ DVASINĖ KOVA UŽ LAISVĘ

325

 Juozas Vaišnys, S.J.

ŽMOGUI REIKIA DIEVO

328

 Stasys Yla

AR MOKOMĖS IŠ PRAEITIES?

330

 Antanas Rubšys

KELIONĖ APLINK PACIFIKĄ PER 80 DIENŲ (V)

333

 Juozas Vaišnys, S.J.

LIETUVIŠKASIS PERKŪNAS (I)

337

 V. Bagdanavičius, M.I.C.

BUITIES KULTŪRA ŠEIMOJE

345

 I. Kadziauskienė

MŪSŲ NAMUOSE STUDENTAS

346

 T. M.

PENKTASIS LITUANISTIKOS SEMINARAS JAUNIMUI

347

 J. Vaišnys, S.J.

KAD RAKTAS NEISTRIGTŲ DURYSE . . .

354

 Sės. Ona Mikailaitė

TĖVYNĖJE

357

 D. ir G. Vakariai

KALBA

359

 A. Kučinskaitė

STATEMENT OF OWNERSHIP, MANAGEMENT AND CIRCULATION

“Laiškai Lietuviams” (“Letters to Lithuanians”) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Al. Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th St. Chicago, IL 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2900 copies. 2840 copies were distributed to paid individual subscribers by mail, free distribution — 35 copies. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers. Total distribution — 2875 copies; of single issue nearest filing date: press run — 2900, mail subscription — 2840; free distribution — 35; total distribution — 2875 and left-overs — 25. Annual subscription — $6.00, single copy is 60c. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

MŪSŲ DVASINĖ KOVA UŽ LAISVĘ

JUOZAS VAIŠNYS, S.J,

     Netekę laisvės ir atsidūrę išeivijoje, jeigu norime išlikti ištikimi savo tėvynei, negalime rūpintis tik savo šeima ir savo asmeniška gerove, bet pagal galimybes turime dirbti ir dalyvauti dvasinėje kovoje už Lietuvos laisvę. Dėl ko čia kalbame tik apie dvasinę kovą? Tai yra vienintelė reali kova, kuri gali atnešti laimėjimą. Apie kokią nors fizinę kovą šiais laikais negali būti nė kalbos. Nežinia dėl ko dabar valstybės taip ginkluojasi, lenktyniaudamas vienos su kitomis. Pažįstant dabartinius modernius ir be galo baisius ginklus, kiekvienas turėtų suprasti, kad jie negali būti laimėjimo, o tik savižudybės įrankis visai žmonijai.

     Gali atrodyti keista ir netinkama apie tai kalbėti šį mėnesį, kada švenčiame savo kariuomenės šventę ir prisimename, kaip mūsų kariuomenė ne tik ta "dvasine kova", bet ginklu iškovojo Lietuvai laisvę ir apgynė nuo įvairių priešų, kurie kėsinosi išplėšti jos nepriklausomybę. Bet manome, kad kaip tik šia proga yra naudinga pagalvoti ir įsitikinti, kokia kova mums dabar yra galima ir kokie ginklai jai gali padėti. Mes vertiname ir gerbiame savo kariuomenę, kuri nuo senų laikų iki nepriklausomybės kovų ne kartą išgelbėjo Lietuvą nuo priešų ir neleido jos nutrinti nuo žemės paviršiaus. Taip buvo pirmiau, esant skirtingoms politinėms sąlygoms, bet paskutiniuoju metu, kai mažutė Lietuva atsidūrė tarp dviejų milžinų, mūsų kariuomenės vaidmuo labai sumažėjo. Tai įrodo ir paskutinis jos laisvės praradimas, kai ji neišdrįso stoti į nelygią kovą be jokios vilties laimėti.

     Atrodo kaip anekdotas, kai prisimeni vieno buvusio kariškio ne taip seniai išreikštą kritiką mūsų lituanistinėms mokykloms, kad jos į savo programą neįtraukia karinio parengimo. Materialiniai ginklai dabar mums nieko nepadės, reikia tik dvasinių.

     Išeivijos lietuviai, kiek įmanoma bendradarbiaudami su savo broliais Lietuvoje, turi be paliovos vesti tą dvasinę kovą prieš okupantą visokiais galimais būdais. Deja, kai kur, ypač įvairiose Amerikos lietuvių gyvenamose vietovėse toji kova vedama ne prieš okupantą, bet vieno lietuvio prieš kitą. Tai yra savižudiška kova. Vis dėlto kai kuriose lietuvių kolonijose pasitaiko

Viršuje: kun. Pr. Dauknys šventina lietuvišką kryžių ir erškėčių vainiką. Kairėje stovi kun. S. Gaidelis, S.J.

Apačioje: procesija — erškėčių vainiką neša Rita Petraitytė ir Dana Sparvelienė. Kryžių neša Linas Prašmutas ir kiti jaunuoliai.

Skaityti daugiau:

ŽMOGUI REIKIA DIEVO

STASYS YLA

     Kartais žmogui būna taip sunku ir nyku, baisu ir kažko ilgu. Norėtum tada nieko negalvoti ir nieko negirdėti, norėtum užmiršti gyvenąs. Besiblaškanti tavo dvasia reikalauja kažko. Savo padėties tu negali išsakyti. Tu nerandi žodžių net sau. Tu daraisi ypač jautrus kitų pastaboms ar net nuotaikoms. Tave erzina net smulkmenos. Tu daraisi irzlus ir surūgęs. Kaltini save ir nežinai net pats kodėl. Tu nori eiti, bet nežinai kur. Tu kalbi, bet galvoji ką kita. Tu dirbi, bet tavo dvasia ne čia, prie darbo, bet kažkur kitur.

     Tokios tatai būties prisigyvena dabarties žmogus. Šita būtis yra kankinanti ir žudanti. Jei ji ilgai tvertų, žmogus gal jos neperneštų. Laimė, kad ji dažnai praeina. Praeina nors tam tikram laikui.

     Bet ir tos trumpos nykaus dvasios stovio valandos būna žmogui baisios. Jis norėtų tada pabėgti iš savęs paties, norėtų apsvaigti ir savęs nebejausti, norėtų lėkti žirgu, ekspresu, lėktuvu ir pro savo akis leisti keistis vis naujiems vaizdams. Norėtų atsidurti audros sukūry ir perkūnijos siautėjime.

     Argi ne todėl taip daug žmonių — besikankinančių dabarties žmonių — veržte veržiasi į kinus, įvairias lenktynes, kavines, griebiasi alkoholio, nikotino, morfijaus, kokaino? Žmonės, kurie turi daug susitelkusio vidaus skausmo ir liūdesio, žmonės, kuriuos visa nyki dabarties būtis slegia, tarsi kokiu vožtuvu, šitie visi žmonės ieško vaisto, nusiraminimo. Ir retas kuris iš jų eis tuomet į tylius Dievo namus ten išsidejuoti, išsiaikčioti, gal net pasiskųsti Dievui. Dievo namų tyla atrodo tada baisi, kankinanti, žudanti.

     "Nenoriu tylos, kad neišgirsčiau,
     Kaip man krūtinėj skausmai nauji sprogsta,
     Nenoriu šviesos, kad neišvysčiau
     Begriūvantį mano saulėtąjį rytą".

           (J. Augustaitytė-Vaičiūnienė)

Skaityti daugiau:

AR MOKOMĖS IŠ PRAEITIES?

 (Žydų ir krikščionių tarpusavio polemika)

ANTANAS RUBŠYS

     Krikščionių ir žydų religijos turi daugelį panašumų. Abiem bendras ne tik tikėjimo protėvis Abraomas, bet ir Velykų šventė — Dievo išganingos meilės apraiškos atminimas (perėjimas per mirtį į gyvenimą) — ir pranašai, ir psalmės, ir galop įsitikinimas, kad Dievas pirmas mus pamilo (1 Jn 4,19; 1st 7,7-9). Tačiau jokios kitos dvi religijos neturi ilgesnės ir aistringesnės tarpusavio polemikos ir abipusio nepakantumo istorijos.

AISTRINGA POLEMIKA

     Abipusis kaltinimas prasidėjo beveik tuojau pat po Jėzaus prisikėlimo. Tuomet krikščionija buvo išimtinai žydiška. Sankirčiai su žydais iškilo dėl to, kad abi religinės bendruomenės — žydų ir krikščionių — save laikė Išrinkta Tauta vieno ir tikrojo Dievo. Steponas ir Paulius liudija, kaip aršiai buvo kovojama už šią privilegiją.

     Žydų krikščionių teigimas, jog nukryžiuotasis Jėzus yra "Viešpats ir Mesijas" (Apd 2,36), būtų žydų toleruojamas. Tuometinėje žydijoje nebuvo jokios griežtos tikėjimo grynumo kontrolės ir niekas nebūdavo šalinamas iš sinagogos už vienokį ar kitokį nereikšmingą nukrypimą. Žydams buvo visiškai nepriimtina ta mintis, kad Dievas atmetė savo Išrinktąją Tautą ir jos vietoje pasirinko Jėzaus sekėjus. Ir krikščionys, ir senojo tikėjimo žydai buvo tvirtai įsitikinę, kad gali būti tik viena Išrinktoji Tauta. Abi grupės tą titulą savinosi, neigdamos viena kitai teisę į jį. Mato evangelijoje skaitome: "Dievo karalystė bus iš jūsų (žydų) atimta ir atiduota tautai (krikščionims: ir žydams, ir nežydams), kuri duos vaisių" (Mt 21,43). Žydų išvietinimas čia labai aiškus. Kitoje vietoje parašyta: "Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!" (Mt 27,25). Šis kaltės priėmimas žydų vardu liudija evangelisto teologiją, nes Evangelija pagal Matą, rašyta po tragiško Žydų karo 26-70 m., turėjo tą nelaimę omenyje. Pirmieji krikščionys ją laikė baisia bausme žydų vadams, kurių dėka jų Mesijas buvo neteisingai nužudytas. Šio teologinio įtarpo tikslas nebuvo žydus apkaltinti Jėzaus nužudymu, bet išreikšti, kad Jėzus mirė nekaltai pagal romėnų ir žydų įstatymus.

Skaityti daugiau:

KELIONĖ APLINK PACIFIKĄ PER 80 DIENŲ (V)

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

TAIWANAS

     Iš Hong Kongo puikiu Singapūro oro linijos lėktuvu atskridau į Taiwano sostinę Taipei, Formozos saloje. Į Taiwaną gal pasukau tik dėl to, kad norėjau aplankyti vieną savo mokslo draugą italą misijonierių, išvytą komunistų iš Kinijos, o taip pat norėjau daugiau susipažinti su Azijos misijonierių gyvenimu.

     Tas mano draugas nuo Taipei gyveno maždaug už 100 mylių. Neturėjau jo telefono, o norėjau greitai pranešti, kad esu atvykęs. Kas daryti?

     —    Parašyk laišką, — sako man vienas jėzuitas.

     —    O, bet kada jis nueis? — nustebęs paklausiau.

     —    Ogi rytoj, — trumpai atsakė.

     Aišku, nenorėjau tikėti, bet vis dėlto sekmadienio vakarą išsiunčiau jam laišką, o pirmadienį 10 val. ryto jis man skambino telefonu, kad mano laišką gavęs. Man tai buvo nepaprasta staigmena, beveik mažas stebukliukus. Ten nešioja paštą tris kartus per dieną. Pagalvojau tada apie mūsų Amerikos paštą, kur kartais laiškas tame pačiame mieste keliauja visą savaitę...

Skaityti daugiau:

LIETUVIŠKASIS PERKŪNAS

 (Etnologinė-teologinė studija)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

     Kai kam gal keistai atrodys, kad teologija čia yra jungiama su etnologinėmis studijomis. Taip gali atrodyti ypač dėl to, kad į tautų legendas linkstama žiūrėti kaip į nereikšmingas fantazijas ar, geriausiu atveju, kaip į laisvą kūrybą. Tačiau etnologai šia medžiaga rimtai susidomėjo jau prieš šimtą metų. Šiais laikais ja domisi ir teologai, ir filosofai. Iš teologų galima paminėti Avery Dulles, SJ. (Myth, Biblical Revelation and Christ, Corpus Books, Washington & Cleveland, 1939) ir Andrew M. Greeley (Unsecular Man, The persistence of religion, Schoken Books, New York, 1972). Iš filosofų paminėtinas Antanas Maceina, kuris neseniai išėjusioje knygoje žiūri į tautosaką kaip į praėjusių laikų filosofijos palikimą (Filosofijos kilmė ir prasmė, 45 psl.).

     Žinoma, ir tautosaką, kaip ir kiekvieną žmogišką kūrybą, reikia sutikti kritiškai. Tai mokėjo padaryti pirmųjų krikščionijos amžių teologas šv. Augustinas. Jis sugebėjo tiesos ieškoti ne tik Šv. Rašte, bet ir tautų tradicijose. Augustinas net laikė galimu dalyku, kad kitų tautų, ne tik žydų, tradicijose gali būti pranašysčių apie būsimą dievišką žmonijos gelbėtoją (plg. City of God, 18 knyga, 47 perskyrimas).

     Mes čia nemanome įrodinėti, kad lietuviškasis Perkūnas yra Kristaus pranašystė, tik norime ramiai pažvelgti į lietuviškojo Perkūno legendas ir patyrinėti, ką šis religinis simbolis nori pasakyti, kas jame yra išreikšta ir ko nėra.

     Paprastai bet kurio tautosakinio kultūrinio reiškinio prasmę sunku įvertinti, apsiribojant tik viena tradicija. Bet kuris tautosakinis personažas pasidaro daug iškalbingesnis, kai jį palygini su kitų kultūrų tuo pačiu personažu. Dėl to čia lietuviškasis Perkūnas yra palyginamas su Kinijos, Afrikos ir vienos indėnų religijos Perkūno samprata.

Skaityti daugiau:

Kun. A. Rubšio nuotraukos

Kairėje: 1. "Dominus Flevit" (Viešpats verkė) bažnyčia Alyvų kalno pašlaitėje, žiūrint į Jeruzalę. Bažnyčia primena Jėzaus pranašystę apie Jeruzalės sugriovimą: "Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė ir sakė: O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.. " (Lk 19,41-42).


2. Jeruzalės senamiesčio vaizdas su arabų šventove "Dome of the Rock" (uolos kupolą). Ši šventovė yra maždaug 50 pėdų nuo buvusios Jeruzalės šventyklos, kurios net griuvėsių labai mažai belikę. Šventovės viduje musulmonai garbina Morijos kalno dalį. Žydų tradicijoje ant šio kalno Abraomas aukojo Izaoką, o arabai tiki, kad čia Mahometas kalbėjosi su angelu Gabrielium.

Skaityti daugiau:

Buities kultūra šeimoje

I. Kadziauskienė

     Pirmieji buities kultūros daigai išugdomi šeimoje dar ankstyvoje vaikystėje. Vėliau valgykloje ar traukinyje, parduotuvėje ar darbo kabinete, studentas tai būtų ar darbininkas — visur pamatysi žmogų, kurio išorė, elgesys, kalba dažniausiai atspindi jo namus, jo šeimos auklėjimą.

     Buities kultūros sąvoka plati ir sudėtinga. Apie jokią kultūrą negalime kalbėti, neįdiegę švaros, tvarkos, elgesio kultūros į-pročių, neišugdę grožio pajautimo.

     Pamėgink gyventi apsileidęs — nesuplauti po valgių indų, nesutvarkyti kieme šiukšlių, atmatų—užpuls musės, mindys nešvariomis kojomis duoną, išsimaudys piene, apterš langus. Taip gyvendamas ir ligų neišvengsi, nes musės, pelės, tarakonai ant savo kojų neša daugybę ligas sukeliančių bakterijų, kurias palieka ant mūsų maisto.

     Netvarkos ir nešvaros nepakenčia tik tie žmonės, kurie iš mažens yra įpratę jos nekęsti. Kas įprato vaikystėje indus šluostyti nešvariu, riebaluotu rankšluosčiu, dažniausiai šluosto tokiu visą gyvenimą, atrodo, kad taip ir reikia. Nesigėdi tokio nešti ir į skalbyklą, nes jo vardas "virtuvinis", nors virtuvėje, kur gaminamas maistas, reikalinga didžiausia švara.

     Žemą buities kultūrą rodo ir netvarka. Ant lovos numestas švarkas, ant stalo — šukos ir plaukų kuokštas, visur mėtosi batai. Baldų parduotuvėse yra įvairių batams lentynėlių, o ir namie galima jų pasigaminti. O kur vieta sagoms, siūlams, įvairiems įrankiams? Nuolatinis daiktų ieškojimas jau yra netvarkos požymis. Gera tvarka bute palengvina moters gyvenimą. O juk švara ir tvarka lengvai pasiekiama, ypač dabar, kai turime įvairiausių valymo ir skalbimo priemonių, skalbimo mašinų ir kitų buities paslaugų. Lengviau tvarkytis ir tada, kai įsigyjame patogius ir reikalingus baldus, drabužius, darbo įrankius, indus. Kuo aukštesnė kultūra, tuo buitinių reikmenų reikia daugiau.

Skaityti daugiau:

Mūsų namuose studentas

T.M.

     Sūnus baigia aukštąją mokslo įstaigą, duktė stoja į universitetą — džiaugsmingi įvykiai jaunimui, pasididžiavimas tėvams. Tačiau santykiuose tarp suaugusių ir studentų kyla nemaža problemų. Mes mėgstam postringauti apie jaunimo savarankiškumą, tačiau neužmirštam padaryti ir tokią pastabą: "Tu ir vėl vakar vėlai grįžai?" Ką reiškia "vėlai" jauno žmogaus supratimu, ir ką — jo tėvų manymu? Ar mes galime išreikšti pasitikėjimą tiems, teisybę pasakius, lygiateisiams su mumis piliečiams, vildamiesi, kad jie bus verti mūsų pasitikėjimo? Ar būtina nuolatos juos kontroliuoti, sekti, kada jie grįžta namo, kada gulasi ar keliasi, su kuo draugauja? Jų dėkingumas už išlaikymą nepasireiškia atsiskaitymu už kiekvieną padarytą žingsnį, tuo labiau gavus leidimą grįžti vėliau. Tėvai neturi nuolatos priminti, kad vaikai yra materialiai priklausomi nuo jų. Suprantama, vaikinas ar mergina neturi elgtis kaip išlaikomi nuomininkai. Pareiga apsprendžia ir tarpusavio santykius, o problemos — iš pirmo žvilgsnio nežymios — gali peraugti į neišsprendžiamas, jeigu nėra tarpusavio supratimo ir gero sutarimo. Studijų metai — tai laikas, kai jauni žmonės turi gyventi savo šeimos gyvenimu, skirti laiko pokalbiams su tėvais, svarstant šeimyninius klausimus.

Skaityti daugiau:

Penktasis Lituanistikos seminaras jaunimui

Juozas Vaišnys, S.J.

     Šiais metais nuo rugpiūčio 6 iki 20 d. jau penktą kartą buvo suruoštas Lituanistikos seminaras jaunimui. -Kasmet jį ruošia Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos Ryšių centras. Šiais metais dalyvavo 34 studentai ir 8 lektoriai. Buvo dėstomi šie dalykai:

     Linksniai ir prielinksniai — mokyt. Stasys Barzdukas.

     Bendrinės lietuvių kalbos rašyba bei skyryba ir kalbos kultūra — kun. Juozas Vaišnys, S.J.

     Lietuvių kalbos kirčiavimas — prof. Antanas Klimas.

     Žodyno turtinimas — prof. Antanas Klimas.

     Dailusis skaitymas — aktorius Henrikas Kačinskas.

     Pokario Lietuvos poezija — prof. Rimvydas Šilbajoris.

     Lietuvių drama — prof. Ilona Maziliauskienė.

     Lietuvių literatūros analizė — prof. Rimvydas Šilbajoris.

     Lietuvos istorija 1772-1918 m. — prof. Romualdas Misiūnas.

     Lietuvos istorija 1918-1940 m. — prof. Benediktas Mačiuika.

     Lietuvos istorija nuo 1940 m. — prof. Benediktas Mačiuika.

     Kiekvienas studentas turi imti bent keturis kursus, bet daugumas ėmė šešis ar net septynis. Visuomet čia kalbama tik lietuviškai. Studentai artimai bendrauja su lektoriais, vyksta įvairios diskusijos, pasikalbėjimai, vakarinės programos. Tenka stebėtis, kad per tas dvi savaites studentai labai daug išmoksta. Čia leisime jiems patiems pasisakyti. Rašybos kurse pradžioje jiems buvo duota tema parašyti, kokiu tikslu jie čia atvyko, ko jie iš kursų tikisi, o kursų pabaigoje reikėjo duoti jų įvertinimą — ar pasiekta tai, ko tikėtasi.

Skaityti daugiau:

Kad raktas neįstrigtų duryse. . .

Sesuo Ona Mikailaitė

     Kunigas Antanas Rubšys nėra labai gerai žinomas lietuvių tarpe, tad, prieš supažindinant būsimus skaitytojus su jo šią vasarą išėjusiu veikalu Raktas į Naująjį Testamentą, gal pirmiausia reiktų supažindinti su autoriumi. Visad įdomiau skaityti knygą, jei bent ką nors žinai apie jos autorių.

     Kunigas Rubšys beveik dvidešimt metų gyvena Niujorke ir dėsto Šv. Raštą Krikščionių brolių-vienuolių vedamoje Manhattan kolegijoje. Prieš tai jis šiek tiek laiko praleido Amerikos vakaruose. Pagal pasiruošimą jis yra Senojo Testamento specialistas — moka senovės biblines kalbas: hebrajų, aramajų ir graikų. Be to, jis dažnai važinėja į artimuosius ir tolimuosius rytus su mokslinėmis ekspedicijomis. Kaip retas kuris iš mūsų tautiečių, jis yra gerai išmaišęs tų egzotiškų rytinių kraštų smėlius — Turkijos, Tunisijos, Egipto, Irako, Irano, Graikijos, neskaitant Izraelio, Sirijos, Jordanijos, kur yra buvęs tiek sykių, kad jaučiasi ten kaip namie. Taigi jis nėra tik minkštojo fotelio mokslininkas.

     Apie Naująjį Testamentą jam tenka dėstyti ir rašyti iš reikalo, nes kolegijoje trūksta tos srities specialistų. Ir lietuvių spaudoje jis yra rašęs ta tema paskutiniu laiku. Mūsų periodikoje buvo išspausdinti keli jo straipsniai—Aiduose, Laiškuose lietuviams, Ateityje.

     Kunigo Rubšio kalbėjimo ir rašymo stilius yra įdomus tuo, kad jis ne tik paberia kruopščiai susistemintas žinias, bet stengiasi skaitytoją ar klausytoją prašnekinti (dėl šio jo mėgstamo žodžio kalbininkai dar gerai pasiginčys) dėstomų minčių aktualumu jų asmeniniam gyvenimui. Kadangi jam pačiam Dievo žodis yra gyvas ir nuolat naujas, ir kituose jis bando panašų entuziazmą sužadinti: "Šventraštyje Dievas mums atskleidžiamas per savo veiklą. Jau Senajame Testamente jis kuria sau tautą ir veda ją. Dievo galutinis darbas arba veikimas pasireiškia Kristuje ir per Kristų. Tai išganymo istorijos viršūnė. Kristaus įvykis — t.y. jo mirtis, prisikėlimas ir įžengimas į dangų yra Naujojo Testamento širdis, kuri mus išveda į plačiuosius tikėjimo horizontus".

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

IEŠKOMA BŪDŲ PADĖTI JAUNAI ŠEIMAI

     Lietuvos žurnaluose rašoma, kad pagalba jaunai šeimai pradėta prieš daugelį metų. Vilniuje, Respublikinėje psichoneurologinėje ligoninėje vienas daktaras per metus susitinka su maždaug tūkstančiu keturiais šimtais asmenų. Kaune jau treti metai prie Klinikinės ligoninės veikia psichogienos ir šeimos santykių skyrius. Į šį skyrių kreipiasi žmonės ne vien šeimos klausimais, bet ir su nerviniais negalavimais. Šio skyriaus uždavinys — gydyti šeimą, padėti atstatyti ryšius tarp vyro ir žmonos ir ugdyti draugiškumą.

     Lietuvoje pagrindinė šeimos nesugyveninio priežastis — alkoholis. Jis pradedamas vartoti dėl skurdaus gyvenimo, neturėjimo nuotaikos ir planų ateičiai. Ten nepakeliamai sunku gyventi, kasdien kankina nerimas ir nemiga. Namai tampa ne namais, o dviejų žmonių gyvenviete. Skyrybos — ne visuomet išsigelbėjimas. Dirbtinai išsaugoti vedybų negalima. Be pagarbos, draugystės, užuojautos ir be leidimo vienas kito pomėgiams, šeima negali gyventi. Labiausiai nukenčia vaikai, kurie skundžiasi:

     "Aš nieko nerandu namie — nei šilimos, nei laimės, nei šiltesnio žodžio... Mama dažnai verkia... Tėvelis kažkur girtuokliauja. Jei galėčiau, susodinčiau į kalėjimą visus, prageriančius paskutinį rublį".

     "Mamytė mirė kraujo vėžiu, tėvelis parvedė pamotę... Ji geria kartu su tėveliu. Ją tėvelis vadina gera, o mūsų su broliuku nemato. Vos pradedame valgyti, pamotė jau šaukia: — "Tie vis neprisiriję!" — Kai mokykloje matau linksmus draugų ir draugių veidus, suspaudžia širdį... Labai noriu baigti aštuntą klasę, bet ar pajėgsiu ne vien trejetais?"

Skaityti daugiau:

Kalba

KO NEGALIMA IMTI, NUIMTI, NUSIIMTI

     Duoda — imk, muša — bėk. Taip mums pataria liaudies išmintis. Daug ką galima imti ir be davėjo: javus nuo lauko, medų iš avilio, kepurę nuo galvos. Vyras ima žmoną, valstybė ima naujokus į kariuomenę. Sakoma taip pat, kad peilis, žirklės gerai ima, drabužis dulkes ima, o mus — juokai ar miegas ima. Tų "ėmimų" — be galo!

     Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (V., 1972) veiksmažodis imti, tik santraukiškai pateiktas, turi 14 reikšmių, o didžiajame akademiniame "Lietuvių kalbos žodyne" — šio veiksmažodžio reikšmės siekia arti pusšimčio.

     Nors daug ką mes galime imti ir imame, tačiau bendrinės lietuvių kalbos dėsniai reikalauja nuo tam tikrų "ėmimų" susilaikyti.

     Kai susirinkime ar posėdyje svarstomi kokie svarbūs dalykai, apibendrindamas kalbėjusiųjų nuomones, pirmininkas ar jo paprašytas kitas asmuo supažindina visus dalyvius su nutarimo projektu. Neretai girdime sakant: Šį projektą siūlome imti (priimti) už pagrindą. Čia tas "ėmimas" neblogas, tiktai jo "draugystė" su kitais žodžiais peiktina. Prielinksninę konstrukciją už pagrindą reikia pakeisti įnagininku: priimti pagrindu. Dar geriau tinka čia veiksmažodis laikyti: Šį projektą siūlome laikyti pagrindu.

     Veiksmažodis imti neleistinas vartoti junginiuose imti dėmesin (domėn): Mokėme, barėme, bet sūnus mūsų žodžių neėmė dėmesin ( = į musų žodžius nekreipė dėmesio, neatsižvelgė, jų neįsidėmėjo, jais nesidomėjo).

     Priešdėlinės šio veiksmažodžio formos nuimti negalima vartoti reikšme "pašalinti, atleisti iš darbo, iš pareigų", pvz.: Už girtavimą jį nuėmė nuo fermos vedėjo ( = atleido iš fermos vedėjo pareigų). Taip pat ir pačiam vedėjui negalima nusiimti nuo pareigų. Reikia sakyti: Fermos vedėjas pats pasitraukė iš darbo, atsisakė pareigų.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

SVARBUS ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS

     Pabrangus popieriui, paštui ir spaudos darbui, nuo 1979 m. sausio 1 dienos “Laiškų lietuviams” metinė prenumerata pakeliama iki 8 dol. Skaitytojų patogumui administracija laikosi tokios tvarkos: žurnalo prenumerata kiekvienam pratęsiama automatiškai, nebent iš anksto būtų pranešta, kad toliau nebenori gauti žurnalo. Už šių ir ankstyvesniųjų metų žurnalo siuntinėjimą dar neužsimokėjusieji yra prašomi kaip galima greičiau tai padaryti. Taip pat pageidaujama, kad ir už ateinančius metus būtų užmokėta metų pradžioje. Siunčiant prenumeratos mokestį, yra daug saugiau naudoti čekius arba “money orderius”. Jau yra buvę atvejų, kad, siunčiant grynais, nei laiškas, nei pinigai administracijos nepasiekdavo.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Albinas Baranauskas. RUDENYS IR PAVASARIAI. III dalis. Viršelis V. O. Vilkau. Išleido Liet. Knygos klubas 1978 m. 389 psl., kaina 8 dol.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA No. 19-21. Leidžia Kunigų Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207.

P. Celiešius. EUCHARISTIJA. Eucharistijos esmė ir prasmė. Teologinis svarstymas. Išleido Vakarų Europos lietuvių sielovados centras, Bad Woerishofen 1978 m. 59 psl.

LITUANUS. Vol. 24, No. 3. Adresas: Lituanus, 6621 S. Troy, Chicago, IL 60629.

Į LAISVĘ. Nr. 73/1103. Red. Juozas Kojelis, 747 - 23rd St., Santa Monica, CA 90402.

Skaityti daugiau: