Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1978m. 8 Rugsėjis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas rugsėjis/september 1978 volume XXIX no. 8

TIKINČIŲJŲ BENDRUOMENĖ BE KUNIGŲ?

253

 A. Saulaitis, S.J.

VAKARO ŠEŠĖLIUOSE

256

 Dalia Staniškienė

ADOMAS JAKŠTAS-DAMBRAUSKAS

260

 Jonas Miškinis

KELIONĖ APLINK PACIFIKĄ PER 80 DIENŲ (III)

262

 Juozas Vaišnys, S.J.

BENDRUOMENĖS PANORAMA

266

 Stasys Yla

NAUJOJI ŪKINĖ SANTVARKA

273

 P. Daugintis, S.J.

ŽMONĖS, SU KURIAIS DIRBAME

275

 G. Matulienė

DIENA BE DŽIAUGSMO

277

 Teresė Kezienė

SŪNŲ MOTINOMS

279

 R. M.

PRAŠAU. . .

280

 D. Lukšys

TAI PRIKLAUSO NUO MŪSŲ

281

 Dr. K. Valiukienė

KALBA

283

 J. Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

284

 D. ir G. Vakariai

TRUMPAI IŠ VISUR

287

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas Algirdo Grigaičio nuotraukomis.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

TIKINČIŲJŲ BENDRUOMENĖ BE KUNIGŲ?

A. SAULAITIS, S.J.

     Kalbėdamas bendrabrolio pranciškono 25 m. kunigystės šventėje, kun. Placidas Barius labai rūpestingai atkreipė dėmesį į temą "Lietuvos išeivija be kunigų" (išspausdinta "Šv. Pranciškaus varpelyje" 1978 m. balandžio mėn. nr.): "Šiuo metu Romoje, šv. Kazimiero kolegijoje, iš visos lietuviškos išeivijos studijuoja tik penki klierikai. Per paskutinius 4-5 metus visame laisvame pasaulyje, įskaitant Jungtines Amerikos Valstybes, P. Ameriką, Kanadą, Australiją ir Europą, buvo įšventinti tik 5 lietuviai kunigai. Per tą patį laikotarpį dėl ligų, senatvės, asmeniškų priežasčių ir mirties mes netekome 70 kunigų".

     Toliau jis kalba apie ateities galimybes, kurios, aišku, pagrįstos dabartine padėtimi, jei nebūtų kokių ypatingų pasikeitimų pasaulio politikoje ir panašiai.

Algirdo Grigaičio nuotrauka

     "Dabar laisvame pasauly dar yra apie 600 lietuvių kunigų. Tačiau tas nemažas skaičius yra labai apgaulingas, nes tik apie 20 kunigų yra jaunesni negu 50 metų, o apie 70% visų išeivijos kunigų artėja prie 70 metų arba juos jau yra peržengę. Vadovaujantis gyvybės draudimo bendrovių amžiaus numatomumo skale, po dešimt metų lietuvių kunigų išeivijoje dar bus apie 300, bet iš jų tik 10%, arba apie 30 kunigų, bus tarp 45 ir 65 metų amžiaus, o 90%, arba apie 270 kunigų, bus seneliai po 70, 80 ar net daugiau metų".

Skaityti daugiau:

VAKARO ŠEŠĖLIUOSE

 ("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

DALIA STANIŠKIENĖ

     "Pagaliau priėjau liepto galą", liūdnai pagalvojo Joana. Širdis smarkiai plakė, smilkiniuose tvinksėjo kraujas ir norėjosi tik verkti, verkti. Moteris ji buvo dar ne sena, o šiuo momentu jautėsi, lyg šimto metų našta jai slėgtų pečius. Dvasiškai ir fiziškai ji buvo visai išsisėmus. "Viešpatie, Viešpatie, ir kaip čia bus toliau?" — kankino neramios mintys. O dar priedo — taip šiandien nuvargus iš darbovietės sugrįžo. Ir ten visokios problemos nervus ištampė. Staiga jai švystelėjo vilties kibirkštėlė: juk tai sunki darbo diena kalta, kad ji taip nesusivaldė! Bet tą viltį tuoj išblaškė prisiminimas, kad tai ne pirmas kartas, kad "sprogsta" ji dažnai ir svarbiausia — dėl nieko! Nejaugi gali vis kaltinti orą, darbą ir blogą mėnesio laiką?! Joana jautė, kad tai ne atsakymas, o tik noras savo elgesį pateisint. Ne, atsakymo reikia ieškot kitur. Ir greitai, kol ji visiškai "nesubyrėjo"... Joana jautė, kad pradeda nebeapkęst savęs, savo šeimos ir viso pasaulio. Tas pyktis, kuris širdy nuolat atsiranda, darė ją apkartusią, nejautrią kitiems ir tiesiog varė iš galvos...

     Pro pusiau užtrauktas miegamojo užuolaidas skverbėsi šilti besileidžiančios saulės spinduliai. Lauke kaimynės laistė žolę ir šnekučiavosi. Praburgzdavo mašinos. Pravažiavo vaikas ant triračio ir pranyko gatvės posūkyje. Kaip gera būtų tapti vėl vaiku, mažu nerūpestingu vaiku, geru vaiku ant triračio... Bet šiuo metu ji jautė neapykantą ir tam vaikui: kodėl jis gali važinėt linksmai besijuokdamas, o ji, čia viena užsidarius, lieti pykčio ir apmaudo ašaras. ..

Skaityti daugiau:

ADOMAS JAKŠTAS-DAMBRAUSKAS

JONAS MIŠKINIS

     Šių metų vasario mėn. 19 d. sukako 40 metų nuo prelato Adomo Jakšto-Dambrausko mirties. Jis buvo gimęs 1860 m. rugsėjo mėn. 9 d., o mirė 1938 m. vasario mėn. 19 d. Jakštas buvo garbingas kunigas, poetas, literatūros kritikas, mokslininkas, žurnalistas, pedagogas, plačiai žinomas visuomenininkas.

     Vaikystės dienas jis praleido tėvų namuose, Kuronių kaime, Ukmergės apskrityje. Žiemomis gyvendavo pas savo gimines prie Pagirio miestelio. Čia jis pramoko lietuviškai skaityti ir rašyti. Pirmąsias mokslo žinias gavo dėdės advokato Vaičiūno rūpesčiu. Sulaukusį 11 metų pasikvietė kitas dėdė. Kriukių klebonas S. Dambrauskas. Jo pastangomis Adomas buvo paruoštas į gimnaziją.

     1872 m. jis įstoja į Šiaulių gimnaziją, kur pasižymi dideliais gabumais. Visi mokslai jam gerai sekėsi, bet labiausiai matematika. Būdamas V klasėje, jis savarankiškai tyrinėjo geometrines teoremas. Baigęs gimnaziją, 1880 m. įstojo į Peterburgo universitetą, matematikos fakultetą. Jautė, kad jo pašaukimas kitur, todėl po vienerių metų studijas nutraukė ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Iš čia po trejų metų buvo pasiųstas į Petrapilio kunigų akademiją. Ją baigė teologijos magistro laipsniu 1888 m. Tais pačiais metais birželio 29 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Panevėžio realinės gimnazijos kapelionu.

Skaityti daugiau:

KELIONĖ APLINK PACIFIKĄ PER 80 DIENŲ (III)

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

AUSTRALIJA

    Su kun. P. Butkum susitarėme, kad rekolekcijos didesnėse lietuvių kolonijose vyks šia tvarka: Hobart (Tasmanijoje), Geelong, Melbourne, Adelaide, Canberra, Sydney, Brisbane. Tad iš Naujosios Zelandijos per Melbourną pirmiausia atskridau į Tasmaniją. Melbourno aerodrome lėktuvas stovėjo gerą valandą, tai čia maloniai laiką praleidome su kun. P. Daukniu, "Tėviškės aidų" redaktorium. Hobarto aerodrome mane sutiko p. A. Kantvilas. Apsigyvenau australų parapijoje.

    Sakoma, kad Tasmanija ir savo išvaizda, ir klimatu labai panaši į Lietuvą. Ji yra vadinama žaliuojančia "obuolių sala". Tačiau ją galima būtų pavadinti ir "apynių sala". Čia yra auginama labai daug apynių, kuriuos ir Australija naudoja, ir į kitur eksportuoja alaus gamybai.

    Tasmanija yra apie 140 mylių į Pietus nuo Australijos žemyno. Tai yra pati mažiausia Australijos valstija. Sostinė — Hobart, turinti apie 150.000 gyventojų. Lietuvių čia nelabai daug, į rekolekcijas susirinkdavo apie 50. Pirmiau buvo daug daugiau, bet dabar, kaip ir iš kitų Australijos vietų, nemaža yra išsikraustę kitur, ypač į JAV.

    Nors Tasmanijos lietuvių kolonija nėra didelė, bet gana veikli. Čia jie drauge su latviais ir estais yra įsteigę tam tikrą organizaciją, pavadintą HELLP (Help the Estonian, Latvian and Lithuanian People). Ši organizacija labai daug prisidėjo prie kovos už atšaukimą Baltijos valstybių pripažinimo Rusijai. Jie leidžia neperiodinį laikraštėlį "Baltic News", dabar redaguojamą Algio Taškūno (P.O. Box 272, Sandy Bay, Tasmania 7005, Australia).

Skaityti daugiau:

BENDRUOMENĖS PANORAMA

STASYS YLA

(Paskaita, skaityta Nek. M. Pr. seserims 1978.IV.2)

    Bendruomenė nelyginant koks žvaigždynas: vienaip atrodo žiūrint paprastom akim, kitaip per teleskopą. Vienaip ar kitaip žiūrėsi, vis tiek yra kažkokia paslaptis. Tą paslaptį bando atidengti sociologai, psichologai, antropologai. Bando ir teologai — ec-clesiologai, pastorologai.

    Bendruomenė nėra vienalytiška: įvairūs jų tipai, įvairios paskirtys. Bet yra kažkas bendra visoms bendruomenėms. Dėl to pirmiausia — gal ir svarbiausia — išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl bendruomenę jungia, padaro ją tam tikrą organišką vienetą. Bene labiausiai organiškos yra šeima ir gentis-tauta; jos kuriasi natūraliai. Kitos bendruomenės išauga kuriai nors gyvenimo paskirčiai ar uždaviniui. Tokios yra vienuoliškos bendruomenės. Bažnyčios kanonai reikalauja, kad žmonės, kurie nori sekti tris Kristaus patarimus — neturto, skaistybės, klusnumo — gyventų bendrą gyvenimą (vita communis).

BENDRAS GYVENIMAS

    "Bendras gyvenimas" atrodo neryški sąvoka. Bandykim aiškintis. Sakysim, žmonės gyvena viešbučiuose, moteliuose, kondeminijose. Turi bendrą pastogę, bendrus patogumus, bendrą minimalinę tvarką. Bet jie nebendrauja — neturi kas juos rištų giliau. Imkim kunigų seminarijas. Čia jauni žmonės gyvena bendrai ir turi bendrą tikslą — siekti kunigystės. Tas tikslas išsibaigia po 5-7 metų, bet juos toliau sieja kunigystė. Bendrą tikslą žmonės turi ir kacetuose. Tai savisaugos tikslas — išsilaikyti, išvengti grėsmių, mirties. Tikslas, aišku, laikinas ir ribotas.

Skaityti daugiau:

NAUJOJI ŪKINĖ SANTVARKA

P. DAUGINTIS

    Man seniai knietėjo sužinoti, kaip po II Pasaulinio karo Vakarų Vokietija iš karo griuvėsių ir nacių paliktos suirutės per 25 metus tapo 4-ji pasaulio ūkinė galybė, turi tokį aukštą pragyvenimo lygį ir tokį pastovų politinį gyvenimą; vienu žodžiu, norėjau sužinoti, kaip įvyko tas "vokiečių stebuklas".

    Dabar jau sužinojau ir noriu apie tai parašyti. Š.m. balandžio mėnesį Montevideo mieste teko dalyvauti seminare — studijų dienose apie V. Vokietijos ūkio pagrindą — laisvą rinką su socialiniu atsakingumu. Paskaitas skaitė 6 žymūs vokiečiai ekonomistai, profesoriai, darbdaviai. Vokiečių Katalikų darbdavių (employers) sąjungos nariai. Nusipirkau ir jų paskaitų knygą ispanų kalba "Economia Social del Mercado en la Experiencia Alemana" (Santiago, 1976, Ediciones Acongagua).

    "Vokiečių stebuklą", jų liudijimu, padarė darnios pastangos darbdavių, darbininkų ir valdžios. Vokiečiai pasimokę iš diriguojamo tautos ūkio klaidų nacionalistų Vokietijoje, fašistų Italijoje ir komunistų Sov. Rusijoje bei skaudžių pasekmių klasių kovos su visiems nuostolingais dažnais, ilgais streikais kapitalistiniuose kraštuose. Jie nusprendę remtis Katal. Bažnyčios socialinio mokslo skelbiama nelygstama kiekvieno žmogaus verte, privatine nuosavybe su socialinėm pareigom, darbdavių ir darbininkų taikiu sugyvenimu, laisvu ūkininkavimu, tačiau su socialiniu atsakingumu.

Skaityti daugiau:

ŽMONĖS, SU KURIAIS DIRBAME

G. MATULIENĖ

    Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog svarbiausia socialinė problema kaip gyventi su žmonėmis. Tiksliau būtų — kaip bendrauti su žmonėmis, nes teisingas, optimalus bendravimas—geros nuotaikos, kūrybingos veiklos laidas, kelias į psichologinę harmoniją, pasitenkinimą savimi.

    Sugebėjimas bendrauti su žmonėmis neateina pats savaime. Tai gana sudėtingas procesas, turintis glaudų ryšį su savireguliacija. Save reguliuoti, — vadinasi, nugalėti turimas ydas ir trūkumus, valdyti savo charakterį, griežtai kontroliuoti savo veiksmus. Kasdieniniame gyvenime, kai žmogus susiduria su daugybe situacijų, savireguliacija pareikalauja ir didelių valios pastangų. Deja, šių valios pastangų dažnai pritrūksta. Daug lengvesnis yra kitas kelias — o būtent, per daug nesistengiant suprasti situacijos, svarstyti, kritikuoti, nurodinėti, kaip turėtų elgtis kiti. Tokiu atveju gal viskas gerai ir pasibaigtų, jeigu... žmogus pats savęs nevertintų ir jo poelgiai nebūtų lydimi emocijų.

    Bendraujant su žmonėmis visuomet būtina prisiminti, jog bendraujame su emocinėmis būtybėmis, kurios priklausomai nuo jų individualių savybių skirtingai reaguoja į įvairius faktus. Kaip teisingai yra pasakęs Andrė Morois — faktai yra svarbus dalykas, tačiau svarbesnis yra klausimas, kaip reaguojame į faktus. Pavyzdžiui, kritika kitų žmonių atžvilgiu beveik visuomet stato priešininką į gynimosi pozicijas ir verčia ieškoti argumentų pasiteisinti. Todėl, net jeigu žmogus ir neteisingai elgiasi, jis nenori prisipažinti esąs kaltas ir bando pasiteisinti bent tuo, kad toje situacijoje kitaip buvo neįmanoma.

Skaityti daugiau:

DIENA BE DŽIAUGSMO

TERESĖ KEZIENĖ

    Nedidelės įmonės kabinetas. Trys rašomieji stalai. Dar prieš devynias prasiveria durys. Tyliai, ramiai įeina Laima, pamerkia vazelėje gvazdiką ir sėdasi prie savo aplankalų.

    Praeina kelios minutės. Koridoriuje pasigirsta energingi žingsniai, trinkteli durys. Tai Aušra.

    Lygiai devintą pūškuodama prie savo stalo atsiiria Dalia. Sunkiu pavargusiu kūnu ji ne sėdasi, o tiesiog krenta į krėslą.

    Taip nedidelės įmonės kabinete prasideda darbo diena.

AUŠRA

    —    Paskutinį, tikrai paskutinį kartą taisau Laniausko klaidas. Meistras, vadinasi! ... — Ir Aušra raudonu pieštuku riebiai perbraukia popieriaus lapą. — Vyti tokius nemokšas iš darbo — sakiau ir visuomet sakysiu!

    Vos girdimai kapsi elektroninės skaičiavimo mašinos klavišai. Bėga žali skaičiai. Brėžinyje ryškėja vis naujos linijos. Aušra gėrėdamasi žiūri į savo darbą. Ką ne ką, o dirbti ji moka. Tai pripažįsta visi.

Skaityti daugiau:

Sūnų motinoms

K M. •

    Dabar aš jau vedęs, pats auginu sūnų, todėl galiu blaiviai įvertinti, kaip esu paruoštas gyvenimui.

    Noriu perspėti brangiąsias mamas: per daug jūs sūnus mylite, per daug lepinate ir visai neparuošiate kasdieniniam gyvenimui. Kad ir tokia statistika: vaikinai dažniau meta studijas, daugiau jų ir akademines atostogas išsirūpina. Ir man vos taip nenutiko.

    Lankydamas pradžios mokyklą ir gimnaziją, viskuo buvau aprūpintas. Į parduotuvę tik iki kokių 11-12 metų buvo įdomu vaikščioti, vėliau — atsibodo, ėmiau teisintis laiko stoka, taip nesunkiai ir atpratinau mamą nuo savo paslaugų. Taigi augau be jokių pareigų namuose. Valgis — paruoštas, net sumuštiniai aptepti, kad tik nepapusryčiavęs neišeičiau į mokyklą. Drabužiai visada tvarkingi, išplauti, išlyginti. Taip ir neteko nė karto skalbti, net savo kojinių. Nežinojau kaip lyginti kelnes, nemokėjau kaklaraiščio susirišti. Būdavo: "Ma, šiandien mokykloje šokiai", ir po valandėlės ant kėdės padėti sniego baltumo marškiniai. Peilio aštrumo kelnių kantas. Viena, ką pats darydavau — tai nusivalydavau batus, retkarčiais nuvalydavau net mamos ir tėtės.

    Baigęs gimnaziją, įstojau į universitetą. Apsigyvenau su dviem kitais studentais pas senukus pensininkus. Niekas čia nematė, niekas nesikišo, kaip mes "tvarkėme" kambarį. Greit spėjome įsitikinti, kad šiuo atžvilgiu privačiai gyventi žymiai geriau, negu bendrabutyje, ten komitetai ir komisijos, seniūnai ir komendantai kišasi į tavo asmeninę tvarką.

Skaityti daugiau:

Prašau. . .

D. Lukšys

    Kiek atidžiau pradėjus stebėti prašytojus, galima įžiūrėti du ryškiai skirtingus tipus. Vieni prašo oriai, bet kukliai, lyg norėdami visa savo laikysena pasakyti: "Jeigu išpildysi — būsiu dėkingas", tuo tarpu kiti prašydami rodo tam tikrą įžulumą, tarsi sakydami: "Išpildyti privalai, jeigu neišpildysi — pyksiu".

    Nors ir nelabai patrauklūs yra šio antrojo tipo prašytojai, tačiau kaip tik jie sudaro daugumą. Ypač vaikai labai linkę prašyti šitaip. Kuris tėvas negalėtų iš savo patyrimo papasakoti, kas būna kai mažasis niurgzlys ko nors paprašo ir negauna. Tokiam prašytojui neparodykime, kad jis turi teisę gauti viską, ko tiktai prašo. Vaikas jau nuo mažumės turi būti auklėjamas taip, kad iš antrojo prašytojo tipo pereitų į pirmąjį. Kad neimtų pykti ko nors negavęs ir pajustų dėkingumą gavęs. Vaikas turi būti mokomas prašyti.

Skaityti daugiau:

Tai priklauso nuo mūsų

Dr. K. Valiukienė

    Kai geriame alų, degtinę, apie žalą negalvojame. Matome tik linksmąją pusę — pagerėja nuotaika, greitai surandame bendrą kalbą su mažai ar visai nepažįstamu žmogumi, kasdieniniai rūpesčiai pasitraukia į šalį. Gydytojai šią malonią būseną vadina dėmesio ir savikritikos centrų pakenkimo stadija. Jai pasiekti reikia labai nedaug alkoholio. Geriant toliau, pakenkiamos vis naujos galvos smegenų sritys, vis plačiau slopinami centrai, kurie žmogų daro žmogumi. "Draugiška" stadija pereina į sutrikusių judesių, neaiškios kalbos, netikėto pykčio arba liūdesio stadiją, pagaliau apima apatija, mieguistumas, ir tolesnių savo veiksmų žmogus jau nebeprisimena. Esant dideliam girtumo laipsniui, krenta kraujo spaudimas, gali išsivystyti kvėpavimo centro paralyžius ir ištikti mirtis.

    Kokią stadiją pasieks kiekvienas svečias, priklauso pirmiausia nuo šeimininkų, ypač nuo šeimininkės. Stalas gausiai apkraunamas gėrimais, pirmuosius stikliukus svečiai dažniausiai draugiškai priverčiami išgerti iki dugno. O priversti nesunku — kuris gi svečias nenorės vaišingai šeimininkei sveikatos, laimės palinkėti. O kai svečiai pasiekia pirmąją, "linksmąją" stadiją, jau ir raginti labai nereikia. Toliau jau nuo kiekvieno svečio individualių savybių priklauso, kokią stadiją jis pasieks.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

NETAISYKLINGAS VIETININKO VARTOJIMAS (III)

    5. Lietuvių kalboje vietininkas niekada negali reikšti objekto, t.y. niekada neina papildiniu. Kas kita kitose kalbose, pvz. rusų, kur tokios konstrukcijos labai įprastos. Kartais lietuviai, nusižiūrėję į tas svetimas kalbas, klaidingai pavartoja vietininką, be kurio mes galime lengvai apsieiti, ypač su veiksmažodžiais nusimanyti, nusivokti, įsitikintiir pan. Tokius posakius visuomet taisydavo ir J. Jablonskis. Štai keli jo pataisyti sakiniai: Pagarsėti norėjo mano reikaluose nusimanąs(=nusimanymu apie meno reikalus). Nenusimanau aš kare ( =apie karo dalykus). Mus tame įtikina(= Mus tuo įtikina). Buvo įsįtikinęs senovės lietuvių turtingos literatūros buvime(=...kad senovėje lietuvių literatūros būta turtingos). Niekas neįtars tame ( =tuo).

    Dar pridėsime keletą kitų panašių saki-n;ų: Literatūroje(= Apie literatūrą)jis nieko nenusivokia. Kame(=Kuo) jis kaltas? Kame ( =Kuo, kaip) pasireiškia jo išmintis? Šie du kūriniai skyrėsi tik kai kuriose detalės? ( =kai kuriomis detalėmis).Juodu susitarė visuose klausimuose( = visais klausimais).Bitės padeda gėlių apvaisinime( = apvaisinti gėles).

    Papildinio vietininkas kartais pavartojamas ten, kur geriau tiktų objekto naudininkas. Pvz.: Didelę įtaką žmonių gyvenime( = gyvenimui)daro modernioji technika. Ši medžiaga labai naudinga kai kurių aparatų gamyboje ( =gamybai).

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

LIETUVIŠKŲ KNYGŲ SPAUSDINIMO ISTORIJA RYTPRŪSIUOSE

    Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje ligi 1861 m. maždaug veikė šimtas spaustuvių, kurios spausdino knygas ir lietuvių kalba. Šios knygos buvo galingas politinės kovos ir švietimo įrankis. Viduramžiais ypatingai pradėta domėtis knygomis, kas skatino steigti naujas spaustuves, kurios vėliau tapo pajėgiomis spausdinimo įmonėmis. Socialinės bei politinės sąlygos lėmė, kad daugiausia knygų buvo spausdinama religinio turinio. Ši padėtis išsilaikė net iki 19 a. pabaigos. Jos buvo spausdinamos ir platinamos labai sėkmingai, bet nemažas tų knygų skaičius dingo, net nepalikdamos ryškesnio pėdsako. Šiandieniniams bibliografams ir spaudos tyrinėtojams jos kelia daugybę mįslių ir neaiškumų. Mėgstamiausia 19 a. knyga buvo protestantų giesmynas. Šis giesmynas būdavo išspausdinamas ir įrišamas kartu su D. Kleino maldaknyge, kuri vadinosi "Naujos, labai privalingos ir dūšioms naudingos mūsų knygelės". Ši knyga žmonių buvo labai perkama, todėl ji buvo daug kartų perspausdinta, nenurodant net datos. Skaitytojai pastebėjo, kad kai kurios knygos turi mažiau giesmių ir spausdinama ant labai blogo popieriaus. F. Kuršaitis, atsakydamas į šiuos skundus, 1864 m. savo paties leidžiamo laikraščio "Keleivis iš Karaliaučiaus" dviejuose numeriuose išspausdino straipsnį "Atsiliepimai". Šiame straipsnyje aprašoma lietuviškų knygų spaudos istorija. Šiandien šis straipsnis tapo svarbiausiu šaltiniu, tiriant ne tik šios "Pagerintos giesmių knygos", bet ir kitų lietuviškų knygų spaudos istoriją.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    Lietuvių Rašytojų draugijos 1000 dol. premija (mecenatas Lietuvių fondas) paskirta poetei Danguolei Sadūnaitei už eilėraščių rinkinį "Baltas ievos medis".

•    Leningrado stačiatikių metropolito rūpesčiu Sov. Sąjungoje išleistos dvi įvairių kompozitorių religinės plokštelės. Ar su jomis nebus taip, kaip su lietuvišku Naujuoju Testamentu, kurio išleista tiek mažai, kad tik nedaugelis galėjo įsigyti?

•    Penkiuose kontinentuose yra 47 katalikų universitetai: 19 Lotynų Amerikoje, 17 Europoje, 6 Šiaurės Amerikoje, 4 Azijoje, vienas Afrikoje. Kolegijų ir kitų aukštųjų mokyklų yra irgi nemažas skaičius.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

    Dvidešimtojo “Laiškų lietuviams” konkurso tema: Geras draugas — retas paukštis. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1979 m. vasario mėn. 1 dienos. Galima rašyti ir beletristine forma.

    Skiriame keturias premijas. I — 150 dol. (mecenatas dr. Leonas Kriaučeliūnas), II — 100 dol. (mecenatai Bronė ir Jonas Veselkai), III — 75 dol. (mecenatai: 50 dol. Bronė ir Pranas Vitai, 25 dol. Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).

    Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose lietuviams”.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA. IV tomas. Pogrindžio leidinys, nr. 23-31. Išleido Katalikų Bažnyčios Kronikoms leisti sąjunga, 6825 S. Talman Ave., Chicago, Ill. 60629. Viršelis ir iliustracijos sesers Mercedes. Kaina — 4 dol. minkštais viršeliais, 6 dol. — kietais.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA, No. 17, 18. Išleido Amerikos Kunigų Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207. Išvertė kun. K. Pugevičius.

Sesuo Ona Mikailaitė. ESAME DIEVO ŠEIMA. Religiniai pratimai 7-11 metų vaikams. Išleido JAV LB Švietimo taryba 1978 m.

Sesuo Ona Mikailaitė ir Antanas Saulaitis, S.J. PRATIMAI RELIGINIAIS KLAUSIMAIS. 12-18 m. jaunimui. Išleido JAV LB Švietimo taryba 1978 m. Pirmojo puslapio vinjetė — Algirdo Kurausko (paskolinta iš “Laiškų lietuviams”). Šias abi knygeles išleisti padėjo Lietuvių Fondas ir Lietuvių Religinė šalpa.

Skaityti daugiau: