Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1978m. 6 Birželis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas birželis/june 1978 volume XXIX no. 6

JEI KLAUSYSI BAŽNYČIOS...

181

 Juozas Vaišnys, S.J.

EILĖRAŠČIAI

184

 Marija Saulaitytė -Stankuvienė

KOVOJANT SU PYKČIU — PAŽINTI SAVO EMOCIJAS

185

 Gražina Kriaučiūnienė

SEKMADIENIO MIŠIŲ LANKYMAS

189

 Juozas Venckus, S.J.

KURIUO KELIU PASUKTI Į KŪRYBINGĄ IR VIENINGĄ DARBĄ?

191

 Bronius Krokys

KELIONĖ APLINK PACIFIKĄ PER 80 DIENŲ (I)

194

 Juozas Vaišnys, S.J.

APIE JAUTRUMĄ

196

 V. Steponavičius

ŠITOKIA LAIMĖ

197

 Gabrė Matulytė

GERUMO PĖDSAKAI IR ŠVIESOS VALANDĖLĖS

201

 A. Saulaitis, S.J.

ATIDARYKIME ŠIRDIS SAVAM ŠVENTAJAM

203

 Nina Gailiūnienė

KAIRIO “PO DAMOKLO KARDU”

206

 Juozas Prunskis

TĖVYNĖJE

208

 D. ir G. Vakariai

KALBA

211

 Juozas Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

212

 Skaitytojai

LIŪDNAS FAKTAS

215

 Al. Likanderienė

TRUMPAI IŠ VISUR

216

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas Algirdo, Grigaičio nuotraukomis.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

JEI KLAUSYSI BAŽNYČIOS...

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Mūsų katalikiškoje visuomenėje, ypač Čikagoje, vis dar ne mažėja, bet gal didėja nepasitenkinimas ir murmėjimas prieš kai kurias Bažnyčios įvestas reformas, vis pastebima tam tikra kova vienos grupės prieš kitą, ėjimas į kraštutinumus, praktikuojant tam tikras pamaldumo formas. Gal plačiausiai paplitusios diskusijos ir kontroversijos yra apie tą vadinamąjį charizmatinį sąjūdį. Čia įvairių nuomonių yra net ir tarp dvasiškijos. Vieni labai šį sąjūdį giria ir mano, kad tai bus tikrasis Bažnyčios atsinaujinimas, kiti į jį skeptiškai žiūri, treti — jį kritikuoja ir smerkia. Oficialūs Bažnyčios atstovai ir bažnytinė vadovybė šio sąjūdžio nesmerkia, dažnai jį rekomenduoja ir giria, bet drauge primena, kad reikia saugotis pavojingų kraštutinumų, nenukrypti nuo Bažnyčios mokslo. Viena šio sąjūdžio veikli dalyvė kartą išsitarė: "Jeigu mes nuvažiuosime blogais keliais, tai bus kalti kunigai, kurie pas mus neateina, mums nevadovauja ir nesaugo nuo galimų nukrypimų".

     "Laiškuose lietuviams" apie šį sąjūdį jau buvo ne kartą rašyta. Taip pat ir šiame numeryje "Atgarsių" skyriuje yra pora pasisakymų, tad čia plačiau apie jį nerašysime. Norime paminėti kitą sąjūdį, kuris labai garbina Mariją, brangina rožančių, populiarina Mėlynąją armiją. Visa tai yra labai gražu, bet būtų negera, jeigu šio sąjūdžio dalyviai nekreiptų daug dėmesio į Kristaus apreiškimą, į pagrindines tikėjimo tiesas, į Bažnyčios mokslą, o pripažintų tik tai, kas kada nors buvo nugirsta privačiuose apsireiškimuose, kartais net tokiuose, kurie nėra Bažnyčios pripažinti.

Algirdo Grigaičio nuotrauka

     Kartais net viešai spaudoje skelbiama, kad dabartinis popiežius "masonų kardinolų" yra uždarytas kalėjime, kad sunkiai nusideda tie, kurie laiko mišias ne lotynų kalba ir ne "tridentinėmis" apeigomis, kad visai nepriima Komunijos tie, kurie ją ima į ranką ir tik paskui įsideda į burną. Tai yra nepaklusnumas Bažnyčiai, liguistos fantazijos kliedėjimai ir kažkas panašu į schizmą bei ereziją.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Marija Saulaitytė-Stankuvienė

BEETHOVENAS BONNOJE

Sunki geležis, tiksliai skrosdama
erdvę, ir dar sunkesnis, nes duslus
ir šaltas, sniegas įsiterpia
į aikštės kasdienę eigą,
atsistodami drąsiai
viduryje mūsų minčių,
aukščiau mūsų žvilgsnio
ir neišvengiamai arti.

Jeigu pasaulis pilkas
ankstyva šalčio rytą,
tai tu jam duodi formą,
sunkesnę už mūsų bundančius jausmus,
lengvesnę už mūsų žingsnį...
tai tu jam duodi garsą
baltų gaidų juodame tylos lape
ir mūsų kurčiame šeštadieny.

Praeiti lengva, bet užmiršti sunku,
nes kiekvienas esame truputį įsimylėjęs
į tave, baisesni ir švelnesnį už mus,
kurie matome netoli ir girdime
tiktai ausų būgneliais ir norime
praeiti nepastebimai ir nestebėdami
pro tavo tyla sprogstantį
ir juodumu šviečiantį kolosą.

Skaityti daugiau:

KOVOJANT SU PYKČIU — PAŽINTI SAVO EMOCIJAS

 ("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ

     Nors dolerio vertė vis krinta, tačiau bet kokiame Amerikos miestelyje galima užtikti vienokį ar kitokį banką. Bankas įvairiai žmonių naudojamas: vieni ten eina paskolos ieškoti, kiti — santaupas padėti. Pinigų gavimas ir paskolinimas bankui yra vienodai reikalingi. Jei visi žmonės pinigus iš banko atsiimtų, bankas subankrutuotų. Antra vertus, jei niekas iš banko neskolintų, tik dėtų, bankas taip pat neišsilaikytų. Tad bankai vilioja žmones pas juos taupyti, siūlydami įvairias dovanas, patogesnes sąlygas, bet taip pat siūlo paskolą įvairioms pramonėms su įvairiopais palengvinimais. Tėvai taip pat jau nuo mažens moko vaikus taupyti centus — krauti į stiklinį paršiuką, o ne į krautuvininko kišenę.

     Panaši sistema randama ir žmogaus emocinėje santvarkoje. Vietoj centų čia kraunama meilė, užuojauta, padėka, pyktis, pagieža, baimė ir t.t. Norint sveikai augti, reikia šį "banką" taip pat kontroliuoti, būtent: kiek įdedi, tiek ir išimi. Asmuo, priverstas vis duoti, pats nieko negaudamas, ilgainiui subankrutuos. Taip pat asmuo, kuris vis krauna "santaupas" į banką, nieko neduodamas kitiems, geriausiu atveju tampa pirmos eilės egoistu, o blogiausiu — išvysto depresiją iki savižudybės. Panašiai galima apibrėžti ir vaikų auklėjimo ekstremus — vieniems duodama visiška valia, kiti visą laiką kontroliuojami ir varžomi. Abu auklėjimo metodai vaikams vienodai kenksmingi.

     Bandant rasti sveiką pusiausvyrą emocinėje srityje, pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kaip žiūrima į skirtingas emocijas mūsų gyvenamoje kultūroje. Pirmiausia greit galima pastebėti, kad skirtingos emocijos vadinamos geromis arba blogomis. Meilė, altruizmas, dėkingumas, nuolankumas visuomet yra labai pageidaujamos, geros dorybės, o pyktis, pavydas, kerštas, pagieža yra laikoma blogomis. Dažnai girdimi tokie pasakymai: "pyktis grožiui kenkia", "išauklėti taip nesielgia", "nesielk kaip laukinis". Tokie pasakymai nuo ankstyvų dienų pabrėžia nepriimtino elgesio dėsnius. Taip vaikai nuo mažens mokomi "emocinės banko sistemos", neatsižvelgiant, kad neišbalansavus visų emocijų "taupymo-išlaidų" sistemos, gaunami labai žalingi rezultatai. Pvz. per paskutiniuosius kelerius metus pasirodė studijų, bandančių patikrinti, ar emocinė sveikata ir vėžio liga turi ką nors bendra. Lawrence LeShan ("You Can Fight for Your Life: Emotional Factors in the Causation of Cancer") cituoja tris emocinius aspektus, žymiai dažniau pasitaikančius vėžio ligoniuose. Nors ši studija buvo daug kritikuojama, nes per mažai ligonių buvo tikrinta, tačiau atsirado ir kitų panašių studijų, kurios pripažįsta, kad ilgesnis emocinis įtempimas gali sukelti vėžį.

Skaityti daugiau:

SEKMADIENIO MIŠIŲ LANKYMAS

J. VENCKUS, S.J.

     Visi pastebėjo ir visi mato, kad paskutiniuoju dešimtmečiu žmonės rečiau sekmadieniais beina į bažnyčią, visiškai nekalbant apie ėjimą į bažnyčią paprastomis dienomis. Visgi Bažnyčia nieko nepakeitė šitoje srityje, pareiga pasilieka tokia pat, kaip ir visados. Įsakymas yra aiškus. Jeigu žmogus nebūtų egoistas, linkęs į tingumą, į nerangumą ypač religinių pareigų požiūriu, jeigu visados mokėtų nusigalėti ir daryti gerus darbus, mylėti Dievą ir artimą, gal tokio įsakymo ir nereikėtų: žmonės patys su mielu noru, laisva valia būtų geri ir džiugiai eitų į bažnyčią sekmadieniais bei keliomis kitomis įsakytomis šventėmis. Bet, imant žmones tokius, kokie jie paprastai yra, reikia įsakyti, vadinasi įpareigoti. Ką reiškia pareiga? Ji reiškia, kad žmogus jaučiasi atsakingas už savo sekmadienio Mišias. Jeigu jis to nepadaro, tai sąžinė turi jam sakyti, kad didesnę ar mažesnę klaidą padarė, žiūrint į aplinkybes. Kiekvienas įsakymas neša su savimi sankciją, tai yra, tam tikrą bausmę už įsakymo nevykdymą.

     Yra skirtumas tarp pasaulinės ir bažnytinės valdžios sankcijų. Pasaulinė valdžia duoda įsakymą nestatyti automobilio ne vietoje. Jeigu pastatei, gavai "tikėtą". Ji nežiūri, ar tu keiksi ją, ar ne; jeigu čia nepaklausysi, nuveš automobilį, bus dar prasčiau. Bažnyčios sankcijos yra kitokios: jos turi būti vykdomos pedagogiškai.

KOKIOS YRA SANKCIJOS AR BAUSMĖS UŽ MIŠIŲ NEKLAUSYMĄ?

     Jeigu būdamas katalikas, galėdamas neisi į bažnyčią, tai turėsi tarp katalikų prastą vardą, būsi vadinamas "prastas katalikas", "nepraktikuojantis katalikas". Bažnyčiai darysi didelę negarbę. Angliškai dažnai sakoma: "Don't disgrace your Church". Iš tikrųjų nekatalikai, protestantai yra įsitikinę, kad katalikai klauso savo Bažnyčios ir labiau lanko bažnyčią. Bet jeigu vis daugiau ir daugiau atsiranda katalikų tarpe, kurie neina į bažnyčią, tai pradeda sakyti, kad ir katalikai yra "žmogiški", kad yra nė kiek negeresni už kitus, ir pas juos nėra kitaip: ir pas juos vyksta abortai, priešvedybinis santykiavimas. Iš tiesų, jeigu koks nors katalikas nebeina sekmadieniais į bažnyčią, jis ir pasidaro kaip visi kiti, gal kartais prastesnis. Senieji romėnai turėjo posakį: Corruptio optimi pessima est. Jeigu buvęs geras katalikas sugenda, pasidaro net už pagonį prastesnis.

Skaityti daugiau:

KURIUO KELIU PASUKTI Į KŪRYBINGĄ IR VIENINGĄ DARBĄ?

BRONIUS KROKYS

     Tik daugiau kaip po 30 metų supratome, kad žmogus, palikdamas savo tėvynę, neišvengiamai išstato save šioms galimybėms: 1. Kad jis paliks tik su saujele tų, kurie liks ištikimi savajai tautai. 2. Kad jo vaikai bus labai abejingi jo tėviškės ir tautos jausmams. (Jie turės naują tėviškę ir bus pusiaukelėje tarp dviejų tautų; labai aišku, katra artimesnė — kurioje gyveni). 3. Kad jo vaikai sukurs mišrias šeimas ir per kartų kartas žus savajai tautai, jei jon negrįš. 4. Kad svetur gyvendamas jis matys aplink save mirštančią, be atgimimo tautą, ir jei pats ją mylės — daug kentės. 5. Kad kentės ir jo vaikai, jei jie savo seną tėvynę mylės, nes jie žvelgs tėvo akimis. Mūsų atveju tėvynė ir tauta — Lietuva.

     Bet kas turėjo laiko galvoti apie tai, traukdamasis nuo raudonojo maro, nuo mirties? Galvojome su kūdikiais išvažiuoti ir su vaikais grįžti, jauni išvažiuoti ir jauni grįžti savo tėvams. Traukėmės nuo dedamo vergijos jungo ir tikėjomės grįžti, kai dings jo grėsmė. O tūkstančiai nuginkluotos Lietuvos Rinktinės (gen. Plechavičiaus) savanorių, patriotų buvo prievarta vokiečių išvežti darbams. (Laimei?!) Tuo neturėjo progos stoti į Miško Brolių eiles ir sulaukti jų skaudaus, skaudaus likimo. (Autorius yra vienas iš tokių).

     O dabar, kai mūsų emigracinis gyvenimas visa srove teka, kai politinėse, kultūrinėse, socialinėse ir jaunimo audrose susiūbuojame ir mes, kai laikas ir gyvenimas lekia, rodos, greičiau nei anksčiau, klausiame save: "Kuriuo keliu pasukti?" Lyg susimąstę pervertintume turimas vertybes ir svarstytume, ar jos iš tikrųjų dar vertybės. Iš tikrųjų į tą klausimą, kur pasukti, nelengva atsakyti. Kuriuo keliu ar keliais, nes mūsų daug yra ir ne visi norime tais pačiais eiti. Galėtume eiti visais keliais, tik kad visi susitiktume viename Lietuvio ir Lietuvos meilės kelyje...

     Bet kam toks klausimas: "Kur pasukti?" Ar todėl, kad dabar tokia mada daryti viską kitaip, negu yra, pavyzdžiui, vietoj trumpų plaukų — ilgi, vietoj lygių kelnių — margos, vietoj vargonų — gitara?... Ar jau eidami sustojome ir nebežinome, kur eiti? Gal tai tinka jaunimui, kuris lyg kelyje grupuotųsi ir klaustų vienas kitą: "Ar eiti tėvų. keliais?"

     Aš manau, kad mes einame Amerikos lietuvio keliu, ir juo eikime! Tai garbingas, neįkainuojamomis vertybėmis, deimantais išpuoštas kelias, ir jį pristačius pasauliui įvertinti, visas kilnusis pasaulis jį pagirtų, išskyrus rusų komunistų partiją. Tie tai jau labai papeiktų mūsų pasirinktą kelią, nes viską darome priešingai, negu jie siekia. Jie nori Lietuvą pavergti, mes siekiame jai laisvės...

Skaityti daugiau:

KELIONE APLINK PACIFIKĄ PER 80 DIENŲ (I)

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Pačią pradžią šiai kelionei davė lietuvių skautų šeštoji tautinė stovykla. Buvau užsiregistravęs toje stovykloje dalyvauti. Kai apie tai sužinojo Australijos rajono lietuvių skautų kapelionas kun. P. Butkus, pasiūlė po stovyklos pasilikti iki gavėnios ir didesnėse lietuvių kolonijose pravesti rekolekcijas. Ta mintis man patiko, bet kadangi po stovyklos dar būtų reikėję laukti visą mėnesį iki gavėnios, o taip pat, negrįžtant kartu su skautais, negalėjau pasinaudoti jiems teikiamomis kelionės lengvatomis, nutariau į stovyklą nevykti, bet tik į rekolekcijas gavėnios pradžioje. Be to, skautai vyko tiesiai į Australiją ir paskui tiesiai grįžo, niekur nesustodami. O aš pagalvojau, kad jeigu jau ryžtis tokiai ilgai kelionei, tai reikia pasinaudoti proga ir aplankyti kai kuriuos kitus įdomesnius tolimųjų rytų kraštus.

     Prasidėjo susirašinėjimai su kun. Butkum. Buvo įvairių kliūčių, bet jo nuoširdumas viską nugalėjo. Tik kun. Butkui turiu būti dėkingas už šią įdomią kelionę.

     Prieš keliolika metų Australijos lietuviams rekolekcijas vedė kun. Jonas Borevičius, S.J., o prieš porą metų — kun. Juozas Vaškas, MIC. Iš kun. Vaško sužinojau, kad jam kelionę labai gražiai suplanavo ponia Raslavičienė, kuri dirba Weis Travel kelionių biure, tad ir aš į ją kreipiausi. Pradėjome sudarinėti maršrutą bei rūpintis įvairiais kelionei reikalingais dokumentais. Turėjau vargo su Australijos viza. Mat, užpildydamos konsulo duotą anketą, parašiau, kad mano kelionės į Australiją tikslas — rekolekcijos. Tai ir užkliuvo. "Jeigu Tamsta ten vesi rekolekcijas, tai reiškia uždarbiausi — būsi tam tikras valdininkas, pareigūnas, todėl negalime duoti turisto vizos", aiškino kažkoks konsulato valdininkėlis. Atrodo, kad australai bijo visokių uždarbiautojų, kurie veža pinigus iš Australijos. Aš mėginau aiškinti, kad ne uždarbiauti ten važiuoju, o tik pamatyti gražiosios Australijos. O jeigu ta proga pasakysiu vieną kitą pamokslą ar kitokiais būdais padėsiu lietuviams, tai čia nebus joks uždarbio ieškojimas, nes aš juk negausiu ten jokios pastovios algos ar atlyginimo. Pagaliau pasisekė susitarti — vizą gavau. Indonezijos, Taiwano ir Japonijos vizas gavau be jokių kliūčių per keletą minučių.

     Pasinaudodamas naudingais p. Raslavičienės patarimais, sudariau įdomų kelionės planą. Išvykimo data — sausio 31 diena. Pakeliui į Australiją trys sustojimai: Havajai, Tahiti, Naujoji Zelandija. Australijoje rekolekcijos šiuose miestuose: Hobart (Tasmanijoje), Geelong, Melbourne, Adalaide, Canberra, Sydney, Brisbane. Grįžtant iš Australijos sustojimo vietos: Bali (Indonezijoje), Singapore, Bangkok, Hong Kong, Taiwan, Japonija. Į Čikagą numatyta grįžti balandžio 20 dieną. Tad visa kelionė, apskriejant Pacifiką (Ramųjį vandenyną), tęsėsi 80 dienų.

Skaityti daugiau:

APIE JAUTRUMĄ

V. STEPONAVIČIUS

     Dažnai tenka girdėti, o kai kada ir spaudoje skaityti, kad materialinės gėrybės užgožia žmonių dvasines vertybes, kad šiandien žmonės, vaikydamiesi naudos, susvetimėja. Žmonės, pažinę vargą, sunkumus, yra nuoširdesni. Žinoma, ne nusikaltimas gerai gyventi. Tik negerai, jei prarandame žmogiškąsias savybes, nematome kito nelaimių, nemokame suprasti ir užjausti žmogaus.

     Visada stebiu mokinius, kaip jie padeda draugams, kaip elgiasi įvairiausiais atvejais. Vieni pasidalina su draugais, kiti vieni valgo pyragaičius, saldainius. Be abejo, jie taip elgiasi tėvų pamokyti, nepažindami draugiškumo jausmo. Tačiau, jei draugai ką nors duoda, ima su pasitenkinimu.

     Neigiamai veikia vaikus ir toks pasakymas: "Kas man už tai bus?" Negalima teigti, kad nejautrių, ieškančių tik sau naudos, mūsų visuomenėje dauguma. Turime šimtus pavyzdžių, kai žmonės vardan kitų laimės paaukoja net savo gyvybę.

Prisimenu, motina sakydavo: "Jei pas tave atėjo žmogus su bėda ar roda, parodyk jam širdį. Savęs nenuskriausi, o jam bus geriau". Prisimenu, karštą vasaros dieną užėjo nepažįstama, tokia suvargusi moteris pailsėti. Mama man liepė parnešti iš šaltinėlio su ąsotėliu vandens pakeleivei atsigerti. Patys nenešdavome sau — negalima pievos mindyti. Kai grįžau su vandeniu, liepė priskinti liepžiedžių. Nors šitokiu būdu parodėme tai suvargusiai moteriai jautrumą — kitaip negalėjome, nes gyvenome labai neturtingai.

     Šiandien žmonės gyvena gerai, bet kartais stokoja jautrumo kitiems, dėmesio silpnesniam, neturtingesniam. O jautrumas, nuoširdumas buvo, yra ir bus reikalingi žmonių santykiuose. Nuo to gyvenimas bus dar šviesesnis.

Skaityti daugiau:

Šitokia laimė

Gabrė Matulytė

     Didžiausias anos vasaros įvykis, kai pagalvoju, tai ir buvo Irenos Samulienės vestuvės. Irena, tiesą pasakius, jokių vestuvių ir nekėlė. Gal galvojo, kad nepridera našlei, o gal ir nelabai turėjo iš ko. Visgi Juozas, amžiną atilsį, paliko ją su dviem mažutėliais, ir dar neįsikūrę, neprasigyvenę buvo. Reikėjo pačiai duoną ir drabužį manytis. Ir pagalbos nebuvo iš kur laukti. Tėvas gal ir būtų norėjęs savo vaikui padėti, tiktai pats gyveno be savo valios, visiškai nusileidęs žmonai. O toji, žinia, netikra motina, vis taiko saviems vaikams pakišti. Kol mergaitės buvo mažos, Irena niekur negalėjo išeiti, nebent tik duonos į krautuvę arba su kokiu reikalu į miestelį. Ir tai reikėdavo prašyti kaimynės, kad nors retkarčiais mestų akį ir į jos trobą.

     O aną pavasarį vyresnioji sesuo pasistatė naują namą ir kėlė dideles įkurtuves. Priprašė ir Ireną. Ir mergaites liepė pasiimti, vietos visiems užteks. O mergaičiukės tokios ramios, darbščios, galės apie stalus suktis, į lėkštes padėlioti, tai nieko, kad nedidelės, žmonėms dar labiau patiks. Ruošėsi visos labai sujudusios. Ta proga Elytei ir Danutei nupirko naujas sukneles, o sau drabužio nesitaisė. Bus gerai ir taip, vis tiek niekas jos nematė ir nepažįsta. Tik nuvažiavo Irena į kirpyklą ir susidėjo plaukus. Važiavo namo lyg gėdydamasi, lyg ką negero padariusi. Bet, laimei, jau buvo prietema ir, kol parėjo nuo autobuso, nesutiko nė gyvos dvasios. O rytą suveržė tą pripūstą kuodą skara, susikrovė lauktuves, paliko raktus ir nurodymus, kur kas guli, kaimynei, ir visos trys išvažiavo. Tai buvo pirmoji tokia ilga kelionė. Net pabodo į pabaigą, mažoji net valgyti ir gerti užsimanė, o Irena nieko nebuvo pasiėmusi. Kai pakėlusi nuo darbo galvą, matydavo pralekiantį autobusą, atrodydavo tai greitumas, tai gera žmonėms taip keliauti.

     Nuvažiavo jos pirmosios. Sesuo, žinoma, tuoj pristatė prie darbo. Ir vėliau nei Irena, nei mergaitės neprisėdo. Užkando stovėdamos virtuvėje ir padėjo ruoštis. Sesuo tebuvo tik vieną šeimininkę paėmusi, nes sako, kad mieste žmogų pasamdyti dar brangiau negu kaime, tai toji pyko, barėsi, kad nieko nesuspės, kad reikia daugiau padėjėjų. Gerai, kad ir nepasisiuvo Irena naujos suknelės, vis tiek neteko per visą vakarą net prijuostės nusirišti.

Skaityti daugiau:

Konkurso premijų įteikimas

Programos vedėja Nijolė Jankutė-Užubalienė

Konkurso premijų įteikimas: laureatė Nijolė Gražulienė, mecenatai Bronė ir Jonas Veselkai, redaktorius Juozas Vaišnys, S.J.

Skaityti daugiau:

Gerumo pėdsakai ir šviesos valandėlės

A. Saulaitis, S J

    Jaunimo Gavėnios susitelkimo vakaruose Montrealyje sesuo Onutė Mikailaitė padavė lapelius, kuriuose jau buvo surašytos kelios mintys arba kuriuose moksleivis ar studentas galėjo įrašyti savo mintį.

GERUMO PĖDSAKAI

     1. Kada jautiesi "aš" — kada jautiesi, kad esi, kas esi?

     Kai esu vienas kambaryje ir kai turiu laiko galvoti arba kai vienas klausausi mėgstamos muzikos (12).

     Kai dalinuosi mintimis ir pergyvenimais su draugu (14).

     Kai jaučiu, kad noriu ir galiu melstis (9).

     Kai kam nors padedu, pasakau gerą žodį ar atlieku darbą, kuris kitiems naudingas (17).

     Kai esu jaunimo būryje (stovykloje, šokių šventėje ar pan.), ir visi drauge ką nors darom, ar tik esam kartu (11).

     Kai išmokstu ką nors naujo ar geriau ką suprantu (9).

     Daugiausia Dievo artumą šio pokalbio dalyviai jautė, kai padėjo kitam, pasakė gerą žodį ar buvo naudingi. Be šių šešių atvejų, dalyviai prirašė savo:

     Kai pasiekiu ką nors, pergaliu sunkumą savo jėgomis, per save.

     Kai esu viena gamtoje ar su draugais.

     Kai kas nors mane myli.

Skaityti daugiau:

Atidarykime širdis savam šventajam

Nina Gailiūnienė

     Paprašyta "L.l." skaitytojus supažindinti su Stasio Ylos biografiniu veikalu JURGIS MATULAITIS, stebėjausi. Kodėl aš — tik knygos mėgėja? Apstu profesionalų — knygas rašančių ir jas recenzuojančių.

     Bet ši knyga kitokia, negu kitos biografijos. Mat, Jurgis Matulaitis kitoks, negu kiti didieji. Jis yra Dievo Tarnas, laukiąs kanonizacijos. Šventasis, bet dar "be altoriaus". O be altoriaus todėl, kad kelias į jį (ne į dangų! ...) eina per tikinčiųjų širdis. O mes, jo tautiečiai, savo širdžių Jurgiui dar neatvėrėme.

     Kodėl? Netiesiogiai j tai atsako knygos autorius. Jis matė J.M. gyvą, girdėjo jo kalbą Kauno kunigų seminarijoje. Mirus, budėjo prie jo lavono. Dalyvavo jo laidotuvėse. Yra ilgametis kapelionas moterų vienuolyno, kurio steigėjas yra Matulaitis. Ir vis tiek prisipažįsta nebuvęs Jurgio garbintojas, nes jo pakankamai nepažinęs. Ką besakyti apie mus, kurie jį pažįstame tik iš paveikslo ir titulo.

     St. Yla užsimojo lietuvius su J.M. supažindinti. Knygos gale duota gausi bibliografija rodo, kad autorius, prieš rašydamas ją, susipažino su J.M. visapusiškai ir detaliai. Rezultatas — iš daromų asmeniškų išvadų matyti, kad autorius jau neabejoja J.M. paskirtimi pasidaryti dideliu šių laikų šventuoju. Kun. A. Sabaliausko pranašavimas, kad "tas žmogus (J.M.) netilps vienoj tautoj, vienoj valstybėj", gali virsti tikrove.

     O kaip "balsuos" savo širdyje eilinis skaitytojas, užvertęs paskutinį biografijos lapą? Šventas?... ar... nešventas?... Su tokiu klausimu galvoje, matyt, autorius ir pasirinko mane — eilinį skaitytoją — savo knygos apibūdinimui. Tinkama tam darbui galėjau atrodyti ir dėl to, kad priklausiau prie "neviernų tamošių". Skaičiau ką nutvėrusi apie J.M ir vis pasilikau skeptiška. Jeigu vienas "neviernas tamošius" viešai prisipažins įtikėjęs, gal paveiks ir kitus. Mat, "atsivertėlis" visados didesnis entuziastas. ..

❖❖❖

     Miręs žmogus palieka gyvenimą. Tik jo darbai gyvena, jei buvo vertingi valstybei, tautai, mokslui, menui, literatūrai ar muzikai. Miręs šventasis gyvena. Jis pats. Ne jo darbai. Yra šventųjų be jokio žemiško palikimo. Kankiniai, atsiskyrėliai, vaikai ir vienuolynų bei pasaulio juodadarbiai, pasiekę šventumo.

Skaityti daugiau:

Kairio “Po Damoklo kardu”

Juozas Prunskis

     Naujasis "Draugo" romano konkurse laureatas Anatolijus Kairys yra produktyvus rašytojas. Premijuotasis jo romanas "Po Damoklo kardu" yra jau 24-ta jo knyga. Iki šiol jis savo kūrybiniu gausumu buvo pirmaujantis dramaturgas, dabar sėkmingai prasiveržė beletristikoje, parašęs romaną, kuris vertinimo komisijos sprendimu buvo geriausias iš visų atsiųstųjų.

     Komisija nebus apsirikusi. Romanas vertingas kaip savo kūrybiniu svarumu, taip ir keliamomis problemomis. Sukurtieji charakteriai gyvi, ryškūs ir įtikinantys. Romano fabula sumaniai supinta. Veiksmas intriguojantis. Dialogai sklandus ir atitinkamam personažui būdingi rodo autoriaus neeilinį įsijautimą į kuriamo personažo psichologinį pasaulį.

     Autorius pasirinko turtingą savo įvykiais ir gausų ideologinėmis sankryžomis laikotarpį — sovietinės okupacijos, vokiečių viešpatavimo Lietuvoje ir atūžiančios naujos raudonųjų bangos. Į tuos įvykius autorius žiūri, išeidamas iš savo sukurtų personažų pasaulio, įvairius momentus išryškindamas jų išgyvenimais.

     Romane gyvenimas sukasi apie žydą komunistą komisarą — ateistą Gordoną, apie jį vokiečių okupacijoje gelbstintį idealistą kun. Joną Radvilą ir šiam talkinantį lygiai pasišventusį dr. Silvestrą. Čia randame nuoširdžią patriotišką jaunų ūkininkų Zitos ir Algirdo Daukų šeimą. Čia tauri gražuolė, bet likimo ir komisaro parblokšta Viktutė ir Gordono sūnaus motina žydaitė Rebeka.

     Taigi romane — ištisa personažų galerija: inteligentų, kaimiečių, nuoširdžiai tikinčių, ateistų, kunigų ir komisarų bei kitokių. Jie visi gyvi ir talentingai sukurti. Jų gyvenime kryžiuojasi marksistinės prievartos idėjos ir heroiška krikščioniškoji meilė, brutalus egoizmas ir ribų nežinąs pasiaukojimas, gili šeimos meilė ir gyvuliškas pasinaudojimas proga, taurus patriotizmas ir įsijungimas į tarnybą svetimiems dievams. Visa tai įvilkta į vaizdų, psichologišką kūrybos rūbą. Autorius linksta įvykius ir idėjas piešti ryškiomis spalvomis. Pvz. raudonąją diktatūrą jis taip nusako: "Marksizmas yra srutų duobė, į kurią suvesti visų tautų kanalizacijos vamzdžiai. Ir tie vamzdžiai, kuriais bėga visų žmonių atmatos, ir ta duobė į kurią srutos subėga, vadinasi marksizmas" (p. 154).

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

GRAŽŪS RŪMAI IR YPATINGI MUZIKOS INSTRUMENTAI LIETUVOJE

     "Kultūros barų" žurnale, Vytautas Jurkštas rašo, kad 1887 m. lenkų rašytojas Edvardas Chlopickis aprašė rūmus, kurie pastatyti vešliame parke, apjuosti Vokės upės ir daug tvenkinių. Jie yra netoli Vilniaus. Pastatyti pagal italų kilmės architekto L. Markonio planą. Jie buvo pastatyti apie 1800 m. Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos grafo Jono Tiškevičiaus. Ypatingai buvo išgražintas rūmų vidus, kuriama išsiskyrė didžiausia Trakų Vokės puošmena — tapybos darbų galerija, turinti garsių paveikslų, kurių niekur kitur Lietuvoje nebuvo užtinkama.

     Puošniausia šių rūmų patalpa laikyta baltoji pokylių salė, padabinta krištolo šviestuvais, melsvu atlasu apmuštais baldais ir minkštasuoliais. Pačioje matomiausioje vietoje, po didžiuliais veidrodžiais, šviesiais rėmais stovėjo baltos spalvos "Erard" gamybos fortepijonas, atvežtas iš Paryžiaus. Juo skambindavo ne tik vykstant pokyliams, šokiams, bet taip pat jį naudodavo atvykstą į Vilnių koncertuoti svetimtaučiai pianistai. Šis baltasis rojalis ne kartą buvo naudojamas akomponiatorių ne tik solistams, bet ir smuikininkams, orkestrinėms kapeloms, o taip pat ir dvaro orkestrams, su didžiuliais būgnais, kurių membranas kailininkai darydavo iš vilkšunių odos.

     Baltasis rojalis buvo pagamintas prancūzų fortepijonų pramonės — Sebastien Erard, 1752—1831 m., kuri buvo Paryžiuje. Jis buvo pagamintas pagal ypatingą užsakymą, taikant jo išvaizdą, dydį ir spalvą prie bendro baltosios salės stiliaus ir spalvinės gamos. Todėl jis buvo vertingas ne tik kaip įžymus muzikos instrumentas, bet ir kaip puošnus baldas. Baltasis rojalis turėjo ne baltos, bet juodos spalvos klaviatūrą su baltais pustonių klavišais. Tokią gamybą sugalvojo prancūzai, puoselėdami galantišką stilių: mat, juodų klavišų fone labiau ryškėjo gražios pianistų ir ypač rūpestingai išpuoselėtos pianisčių rankos.

     Šiandien sunku pasakyti, ar Lietuvoje tokių fortepijonų buvo daugiau.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

NETAISYKLINGAS VIETININKO VARTOJIMAS

     Jau esame rašę apie įvairių linksnių netaisyklingą vartojimą, bet gal daugiausia klaidų darome, netaisyklingai vartodami vietininko linksnį. Čia paminėsime keletą atvejų.

     Paprastai vietininku reiškiame vietą, bet kartais juo galime išreikšti laiką, būdą, būvį. Pvz.: Jis gyvena mieste (vietos vietininkas). Taip buvo senovėje (laiko viet.). Aš gyvenau dideliame varge (būdo viet.). Jį visi laiko didelėje pagarboje (būvio viet.).

     1. Netaisyklingas vietos vietininko vartojimas. Lietuvių kalboje vietininkas nelabai tinka kokio nors gyvo tvarinio "vidui" žymėti. Tokiais atvejais geriau tinka kilmininkas arba naudininkas. Pvz.: Tą mergaitėje (=mergaitės) pasikeitimą visi pastebėjo. Man labai patinka jame šis charakterio bruožas (=įšis jo charakterio bruožas). Kūryba skatina žmonėse (— žmonių) jautrumą. Manyje (=Man) kilo gera mintis. Jame (= Jam) nuo per didelės įtampos pakilo kraujo spaudimas. Nuostabu, kad žmoguje (=žmogui) atsiranda tiek jėgos. Tas erzinimas šunelyje ( = šuneliui) sukėlė didelį pyktį.

     Kartais sakinių su tokiu vietininku negalima pakeisti nei kilmininku, nei naudininku, bet reikia juos visai perredaguoti. Pvz.: Jeigu ir buvo jame pavydo, tai tik ne tau (=Jei kam jis ir pavydėjo, tai tik ne tau).

     Bendrinėje kalboje reikėtų skirti daiktavardžio vietininką namuose nuo prieveiksmio namie. Pvz.: Žmonės gyvena ne laukuose, bet namuose. Bet: Mano tėvų nėra namie (ne: namuose).

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

DAR APIE CHARIZMATINĮ ATSINAUJINIMĄ

     Perskaičius Mykolo Morkūno mintis š.m. balandžio mėn. “Laiškuose lietuviams” apie charizmatini sąjūdį, darosi liūdna ir gaila, kad, vietoj geriau susipažinus su įvairiomis naujomis apraiškomis, ieškome priekabių, neigiamybių ir “baubų” ten, kur jų nėra, o kai nerandam — sukuriam savo...

     Nebandysiu visų M.M. išvedžiojimų atremti — esu tikra, kad tai padarys kiti, geriau sugebą. Ypač nenoriu liesti istorinių argumentų — Bažnyčios istorijoj gi yra daug nemalonių dalykų, nuklydimų, bet jie Bažnyčios nesugriovė. Tačiau kai taip piktai puolami žmonės, kurie, pajutę Kristaus artumą, bando gyventi tikrą krikščionišką gyvenimą, negalima tylėti — nes tuo pačiu užpuolamas pats Kristus.

     Pirmiausia, malda ir krikščioniška meilė yra ypač būdingos šiam sąjūdžiui. Tikrieji charizmatikai Bažnyčios mokslo, šv. mišių ir tikėjimo ne tik neatmeta, bet stengiasi būti dar uolesni to tikėjimo puoselėtojai ir vykdytojai. Maldos susirinkimai nėra vietoj šv. mišių ir jų neatstoja. Nuėjus į maldos susirinkimą ir ten kartu su kitais krikščionimis pasimeldus (ir tai pagal Kristaus žodžius “Kur du trys susirenka Mano vardu, ten ir aš esu”), šv. mišios ne tik nenublunka, o pamatai jų tikrą vertę ir didybę. Jausti Kristaus artumą savo asmeniniam gyvenime, stengtis gyventi pagal Jo mokslą ir norėti dalintis tuo su savo artimu — argi tai gali būti ne iš Dievo?!

     Kun. Eugene Kennedy savo knygoj “The Pain of Being Human” vieną skyrių užvardina “Is it Really the Spirit Speaking?” Jis sako, kad labai aiškiai galime patikrint, ar balsas, kuri girdim savo širdyje, yra iš Šv. Dvasios: jei neprieštarauja Bažnyčios mokslui ir Evangelijai, galime būti tikri, jog tai Dievo balsas. Žinoma, yra klystančių, yra ir perdėto emociškumo, jausmingumo, tačiau tikrieji charizmatikai grindžia savo išgyvenimus Evangelija bei Bažnyčios mokslu ir įrodo tai savo kasdieniniu krikščionišku gyvenimu, artimo meile ir tarnyba kitiems.

Skaityti daugiau:

LIŪDNAS FAKTAS

AL. LIKANDERIENĖ

     "Laiškų lietuviams" vakaronė jau praeity. Buvo tiek daug planuota, tartasi, daryta. Vyr. redaktoriui T. Juozui Vaišniui išvykus sielovados reikalais į Australiją, ruošimo darbą pasidalino redakcijos ir administracijos nariai. įvairiu dienos metu, o ir vėlai vakare, skambėjo telefonas. Gaila, kad tuo pačiu metu telefonu gali tik su vienu žmogum kalbėti, kol vienam išaiškini reikalą, likę septyni nieko nežino. Skambini kitam ir vėl nuo pradžios pradedi ir t.t., lyg pasaka be galo. Kai paskambini septintam, jau liežuvį skauda nuo to paties kartojimo. "Kaip tai — taip ar kitaip", abejoja septintasis, "aš nieko nežinau". "Kaipgi nežinai, juk tik ką sakiau", nepasiduodu ir aš. Matyt, sakiau, bet ne tam.

     Galų gale, balandžio 28 d. popietę rinkomės į Jaunimo Centro kavinę. Vyko paskutiniai paruošiamieji darbai. Nijolė Užubalienė ir Danutė Bindokienė tvarkė bufetą, kuris, papuoštas pavasario gėlių puokšte, atrodė labai gražiai. Regina Andrijauskienė, paskutiniu metu "drafted", maišė braškes, apelsinus, "ginger ale" ir dar kažką viename dideliame krištoliniame inde. Prie šviesų suplukę dirbo redakcijos nariai: Algis Grigaitis, T. Antanas Saulaitis ir Vanda Aleknienė, kuri irgi neišvengė "mobilizacijos". Abiem poniom, Reginai Andrijauskienei ir Vandai Aleknienei, kurios "savanoriškai” atėjo mums į talką, nuoširdus ačiū.

     Aš pati įsitaisiau netoli durų, kaip ir dažniausiai tokiais atvejais, priimti svečius. Anot vieno mano literatūros mokytojo, "kaip cerberis, pro ją nepraeisi".

     Rinkosi publika. Vienas, antras, trečias, dešimtas... Kai kurie, įkišę galvas, pažiūrėdavo, palinguodavo ir moklindavo tolyn. Kiti aiškino, kad pradėti reikia dabar, tuoj pat, nes jie skubą kitur.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•  Šv. Pranciškaus Asyžiečio kaulai buvo perkelti į naują, sandariai nuo oro uždarytą indą Asyžiaus bazilikoje. Gydytojų, mokslininkų ir pranciškonų kunigų komisija studijavo kaulus to XIII šimtmečio šventojo. Jie nustatė, kad tai buvo mažo ūgio vyras, apie penkių pėdų dviejų colių, galva buvo vidutinio dydžio, maži pečiai, gležnos rankos. Šventojo relikvijos rodė, kad jis buvo labai išsipasninkavęs.

•    Jugoslavijoje gausėja tikybos pamokų lankymas. 1975 metais jas savanoriškai lankė 530.000 moksleivių. Tikyba dėstoma už mokyklos ribų.

•    Garry Madox, vienas iš pirmaujančių beisbolo žaidėjų JAV-se, yra atsivertęs į katalikybę. Jį paveikė karo metu matyti įvykiai Vietname.

•    Prel. Bryan O. Walsh buvo specialiuose pietuose pagerbtas Miami mieste už suteiktą pagalbą 14.000 vaikų, pabėgusių iš Kubos. Tėvai juos vienus pasiuntė iš Kubos, ir prel. Walsh pasistengė jiems surasti žmones, kurie juos globotų ir rūpintųsi jų mokslu.

•    Teisėjas V. G. Foster Los Angeles Aukščiausiame teisme atmetė ieškinį, kuriuo iš Times Mirror bendrovės, leidžiančios Los Angeles Times, buvo pareikalauta 45 mil. dolerių už tai, kad atsisakė spausdinti pornografinių filmų skelbimus.

•    Motina Teresė, Indijos neturtingųjų, atmestųjų globėja, išrinkta į Valstybinę Indijos Vaikų tarybą, turinčią 23 narius.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

PREMIJŲ ĮTEIKIMO IŠKILMĖS

     Šių metų konkursui buvo atsiųsta mažiau straipsnių, negu paprastai gaudavome. Vertinimo komisija nutarė I ir V premijos neskirti, bet paskyrė dvi antrąsias premijas (po 100 dol.) Ninai Gailiūnienei ir Gražinai Kriaučiūnienei. III premija atiteko Nijolei Gražulienei, o IV — Daliai Staniškienei.

     Vertinimo komisija taip pat pasiūlė temą ateinančių metų konkursui — Geras draugas—retas paukštis. Tad ir skelbiame šią temą dvidešimtajam “Laiškų lietuviams” straipsnio konkursui. Ši tema gali būti rašoma ir beletristine forma. Konkurso sąlygos tos pačios, kaip ir praėjusių konkursų. Straipsniai turi pasiekti redakciją iki 1979 m. vasario mėn. 1 dienos. Skiriame keturias premijas: I — 150 dol. (jai mecenatą jau turime — dr. Leoną Kriaučeliūną); II — 100 dol. (mecenato dar nėra); III — 75 dol. (ši premija bus sudaryta iš šių metų likučių — 50 dol. Bronės ir Prano Vitų ir 25 dol. Vinco Kuliešiaus); IV — 50 dol. — Stefanija Rudokienė, kuri yra nuolatinė šios premijos mecenatė nuo 1961 metų, tęsdama savo vyro a.a. dr. Antano Rudoko pradėtą tradiciją.

     Šiais metais, redaktoriui išvykus į Australiją, premijų įteikimo iškilmes gražiai suorganizavo administratorė Aleksandra Likanderienė, padedant redakcijos nariams. Jai, redakcijos nariams ir p. Reginai Andrijauskienei bei Vandai Aleknienei labai nuoširdžiai dėkoju. Taip pat didelė padėka mecenatams, vertinimo komisijai ir programos dalyviams: Živilei Numgaudaitei, Povilui Matiukui ir Manigirdui Motekaičiui.

Skaityti daugiau: