ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kiekvienam iš mūsų teko kada nors ramų vakarą stovėti ar svajojant sėdėti prie tvenkinio. Žinome, kas darėsi, jei metėme į jį akmenį. Toje vietoje, kur akmuo krito, suvilnijo paviršius, ir bangos, skleisdamosios vis didėjančiais ratais, pasiekė pačius tvenkinio pakraščius. Tai geras meilės poveikio vaizdas. Kai kuris nors asmuo, vyras ar moteris, pasisako mus giliai ir karštai mylįs, tas prisipažinimas tartum krinta į mūsų vidaus pasaulio tvenkinį, į jo vandenis, ir ten sukelia bangas, kurios, tolydžio sklisdamos savo vis didėjančiais ratais, pasiekia pačius mūsų būties kraštus.
Kodėl kito asmens meilė taip giliai paveikia mūsų vidų?
* * *
Prieš trejetą metų nutariau vasaros atostogų metu dviračiu nuvykti prie Rushmore kalno, kurio granite iškalti keturių žymiųjų JAV prezidentų veidai. Kalnas maždaug už tūkstančio mylių nuo Čikagos, kur gyvenu. Todėl, prieš ten vykdamas, pasižiūrėjau žemėlapyje, ar nėra ir pakeliui ko nors vertinga pamatyti. Iowos valstybėje, netoli važiuosimo kelio, radau pažymėtą įdomybę: Atpirkimo grota, Grotto of the Redemption. Kai ten apsilankiau, negalėjau atsistebėti tos šventovės grožiu.
Būdinga ji tuo, kad vieno kunigo paties rankomis pastatyta iš įvairiaspalvių akmenų akmenėlių, kurių jis prisitelkė iš daugelio Amerikos vietų ir net kitų šalių. Statybos darbas užtruko 40 metų, bet užtat vaisiai — pasakiški. Visai nežinojau, kad akmenyje gali būti tokia gausybė spalvų žaismo, tiek daug rūšies ir formos įvairumo. Tos šventovės nišos, galerijos, kolonos, aukštyn ir žemyn vedančių takų sienos, kryžiaus kelių stotys išdėtos stebėtis verčiančiomis akmenų pasaulio grožybėmis: suakmenėjusiais medžiais, kaukaspeniais, kiaukutais, kalnų kristalais, pusiau perpjautais ir nušlifuotais agatais, citrinais bei gausiais kitais putnago papuošalais, sukombinuotais į rozetes, vainikus, ratilus, kvadratus, žvaigždes. Jau prie vienos vienintelės kryžiaus kelių stoties (kurių visos skirtingos savo akmens raštais) gali ilgai stovėti ir skonėtis, sunkiai tegalėdamas atsidžiaugti jos akmens ornamentų išdėjimu ir spalvingumu. Kai kurie akmenys iš brangiųjų: pavyzdžiui, į prakartėlę įmūrytas Brazilijos ametistas žinovų įkainotas 5.000 dol.
Ta lankyta šventovė dažnai ateina į atmintį, mąstant apie meilę: kodėl toks stiprus jos poveikis.
* *
Kai kuriems mistikams dangaus buvo leista pamatyti žmogaus sielos grožį, ypač kai joje malone gyvena Dievas. Jiems ta siela, Dievo atskleista, tikriausiai turėjo atrodyti panaši į aną taip gražią akmens šventovę, tik ji dar daugiau žavėjo, nes buvo gyva. Tai padeda suprasti, kodėl mus taip stipriai, iki pačių būties gelmių, paliečia kito asmens prisipažinimas, jog esame jo ar jos karštai mylimi. Tas prisipažinimas mums atskleidžia, kad esame, tartum kokie brangūs akmenys, įmūryti į to asmens vidaus šventovę, įsiaudę į jo sielos galias: atmintį, galvojimą, ilgėjimąsi, mylėjimą, nuojautą, vaizduotę, valią.
Kaip sakyta, žmogaus sielos didybė ir žava buvo leista pamatyti vien tam ar kitam mistikui. Daugelio kitų ji, nors tiesiogiai neregima, vis dėlto yra kažkaip nesąmoningai jaučiama. Todėl žinojimas esant įmūrytam į kito asmens vidaus šventovę, įpintam į jo dvasios ir širdies galias, kuriomis jis yra paties Dievo paveikslas, taip suvirpina mūsų vidaus pasaulį ir daro mus neišsakytai laimingus.
* * *
Neseniai turėjau progą aną stebėtino grožio šventovę iš naujo aplankyti su vienu draugu. Pasitaikė, kad tuo metu buvo užėjęs blogo oro tarpas. Lankymosi dieną dangų buvo apkloję tiršti debesys. Bet protarpiais juose atsirasdavo melsvo dangaus skiaučių, lyg kokių properšų, pro kurias suspindėdavo saulė. Tai buvo geras vaizdas, kaip dedasi su mūsų žvilgsniu į kito asmens sielos didingą žavą.
Saulė ir tą apniukusią dieną lygiai švietė viršum mūsų galvų, kaip kitomis. Tik jos nebuvo matyti dėl dangų apniaukusių debesų. Taip ir su kito žmogaus sielos grožiu. Ji visada spindi savo didinga, tauria būtimi: tokia, kokią matė rinktiniai mistikai, kuriems buvo atskleista. Bet mūsų kitų pažinimo padangę dažnai laiko uždengę tiršti neįžvelgimo, apsipratimo, sukasdienėjimo debesys. Bet, kaip aną lankymo dieną prie akmeninės šventovės, tuose debesyse tarpais atsiranda lyg properšų, melsvo dangaus skiaučių, pro kurias mums sušvyti spindulėlis kitame žmoguje esamos vidaus didybės.
Tokios tartum properšos, pro kurias mums kartais atsiskleidžia kito — kiekvienam gražiai savas — vidaus pasaulio taurumas ir trauklumas, gali būti jo elgimosi būdas, staiga iškilus netikėtoms aplinkybėms, akyse pasirodančios ašaros, pasirenkamos pašnekesio temos, pasipasakojimas apie savo praeitį, jo džiaugsmo ir juoko šaltiniai, duodamos dovanos, reagavimas į kito skausmą ar nelaimę... Aišku, daug priklauso ir nuo išorės kiauto, po kuriuo kito asmens vidinis pasaulis glūdi. Kai kurių to kiauto klodas gali būti toks storas, grubus, net randuotas, kad vidinei vertei sunku prasiveržti ir būti pamatomai.
Meilei, šalia kitų žavių bruožų, būdinga tai, kad ji ryškina mylimo asmens vidinę didybę ir vertę. Viena, jos paliestame žmoguje tartum ima trupėti šalin sakytas išorės kiautas. Mat ji tirpdyte tirpdo visa tai, kas grubu, šiurkštu, netašyta, ir tokiu būdu tartum iškelia į paviršių kito žavias vidines savybes. Be to, ji pačias tas savybes, kurių daugelio mumyse tėra užuomazgos, stebėtinai ugdo ir puoselėja, teikdama augimui ir tarpimui gaivią šilumą, kaip pavasario saulė žemėje jos laukiančioms sėkloms, ten glūdintiems daigams ar medžiuose paruoštiems pumpurams. Antra, meilė daro ir mūsų žvilgsnį daug pastabesnį tam, kas mylimame asmenyje gera ir tauru. Jos lydimam žvilgsniui atsiskleidžia net mažų dalykų žava, pro kurią anksčiau prabėgdavo nepastebėjęs. Trumpai, dėl meilės ir iš mylimo žmogaus skleidžiasi vidaus grožis, ir jį mylinčiame skaidrėja tuo grožiu besigėrintis žvilgsnis.
* * *
Kai esame kurį nors asmenį giliai ir karštai pamilę, apie jį ar ją, kur buvusios, kur nebuvusios, sukasi mūsų mintys. Tas asmuo gyvai stovi mums prieš akis, užliedamas praeities prisiminimais ir ateities svajonėmis, bandymais atspėti, ką beveikia dabar. Sakysime, vos praėjus išvykai, kur kartu su tuo mus mylinčiu asmeniu gal grožėjomės gamtos vaizdais ar meno kūriniais, dalijomės savo minčių pasauliu, žiūrėk, jau rezgasi mumyse planai ir svajonės ateinančiam kartui būti drauge. Ar taip daryti rimta? Ar tokių savo minčių ir svajonių neturėtume gėdytis?
Čia kaip tik vieta prisiminti savo galutinį tikslą, kuriam esame Dievo skirti. Ar ne tiesa, kad žmogaus anapus laukiantis galutinis tikslas ir tuo pačiu didžiausia laimė yra būti prie neišsakytai mylimos būtybės — Dievo ir džiaugtis tuo, ką regės save supant? O kas Dievo skiriama kūriniui kaip galutinis tikslas, tai įrašoma į pačią jo prigimtį kaip galinga trauka. Todėl ir kur jau žemėje sušvinta to galutinio tikslo lyg spindulėlis, prasiskleidžia jo kad ir kamputis, ten kūrinys jaučiasi traukiamas.
Paimkime palyginimui augalo sėklą. Ji skirta augti į dailią rožę, galingą ąžuolą, derlingą kvietį. Tad jei tik gauna truputėlį drėgmės ir šilumos, žiūrėk, tuojau ir ima į tą savo tikslą stieptis, būti jo gyvai traukiama. Taip ir su žmogumi. Jis tuojau pasijunta savo aukščiausiojo tikslo traukiamas, kur tik šis nors truputėlį sušvyti. O to galutinio tikslo — būti arti mylimos Dievo būtybės ir amžinai džiaugtis supančiomis gėrio, tiesos, kūrybos grožybėmis — turbūt niekas kitas taip neatspindi, kaip buvimas kartu su mylimu žmogumi, abiem drauge gėrintis tuo, kas žemėje žavu. Tas draugavimas su mylimu asmeniu mus traukte traukia dėl sakyto mūsų prigimties veržimosi į savo aukščiausiąjį tikslą. Todėl anų svajonių, ilgėjimosi ne tik neturime ko gėdytis, bet būtume nežmoniški, iškraipytos prigimties, savotiški pabaisos, jei mūsų mintys į mylimą asmenį — galutinio tikslo veidrodį — neskristų.
* * *
Meilė kuria ir jungia šeimą. Todėl šeimai meilė tokia svarbi. Bet gal ne mažiau svarbi yra ir šeima meilei — šeima čia suprantant kitas dorybes, su kuriomis, kaip seserimis, ji skirta drauge būti ir veikti. Kur meilė kitam asmeniui iš tų savo seserų šeimos išplėšiama, ten ji ima skursti, darytis siaura ir sekli.
Viena tokių meilės seserų, jungiama su ja ypatingai artimo ryšio, yra malda. Meilė ir malda todėl taip glaudžiai viena su antra bendrauja, kad abi tiesiogiai rišasi su Dievu: iš Dievo meilė plaukia, į Dievą malda kyla. Kur meilė kitam žmogui lydima maldos, ten ji saugi nuo pavojų iškrypti, dėkinga, didžiadvasiška, tvari. Pridėtina, kad malda, sakytum, jungia krūvon kitas meilės seseris, kurios jos klestėjimui ir brandumui labai svarbios: savitvardą, aukos dvasią, kantrybę, šventą pagarbą Dievo įstatymui ir sąžinės balsui, įsisąmonintą prigimties silpnybę, o aistrų jėgą. Juk kas meldžiasi, tas pripažįsta Dievo buvimą, savo silpnumą, yra pasiryžęs arba prašo jėgų gerbti jo įsakymus, eiti tiesiu keliu ir kantriai, džiugiai aukotis, kad būtų laimingi kiti, ypač mylimas asmuo.
Kas tariasi galįs mylėti, meilę išplėšęs iš jos šeimos, atskyręs nuo anų jos seserų, su kuriomis taip gyvybiškai susieta, tas apgauna pats save ir stipriai nuvilia asmenį, į kurio gyvenimą su tokia nuo jų izuoliuota meile ateina. Gal ryškiausiai meilė iš savo seserų šeimos išplėšiama, kai ji visa suvedama į erotinį elementą, kuris tėra jos dalis. Toji dalis, nors labai žavi ir priklauso meilės visumai, pati tos visumos toli gražu nesudaro. Sis elementas gali būti iš meilės išjungtas, jos esmės ir gelmės nė kiek nesu-žalojant.
* * *
Tikinčiam ir bent šiek tiek mąstančiam žmogui jį mylintis asmuo yra gyvas Dievo veidrodis. Juk kieno esame giliai pamilti, jis ar ji džiugiai priima mus tokius, kokie esame, su visais charakterio spragotumais, klaidomis, savotiškumais, praeities klystkeliais. Mus mylinčiam žmogui šie trūkumai nublanksta prieš didžią vertę, kuri iš mūsų spindi jo žvilgsniui. Daug tiesos sakyme, kad meilė yra akla arba kad ji aptemdo akis: kas karštai pamyla, tam dėl mylimo žmogaus brangumo nebesminga į akis jo nepritekliai, jų lyg nebematytų. Iš tikrųjų reikėtų sakyti, jog meilė žvilgsnį ne temdo, bet skaidrina, ne siaurina, o plečia, nes atskleidžia mylimame asmenyje esamas gėrio gelmes, dėl kurių trūkumai nublunka, pamirštami.
Ne vienas žmogus, į kurio gyvenimą ateina tokios gilios meilės laimė, ima neišsakomai džiugiai išgyventi faktą, kad panašiu būdu jis yra mylimas Dievo. Anksčiau vien kažkaip tolimai žinojo protu, kad Dievas jį myli, o dabar artimai, asmeniškai pergyvena tai afektu. Tie patys Šv. Rašto žodžiai apie Dievo meilę, kuriuos ir anksčiau skaitė, dabar į jo sielą prabyla suvis nauju būdu; pamato ten atsiradus anksčiau nepastebėtų matmenų. Ėmęs kitą žmogų giliai mylėti, yra perliejamas į širdį laimę diegiančio įžvilgio, kad ir pats yra Dievo džiugiai priimamas toks, koks yra, su visais savo trūkumais, kampais, klydimais; kad Viešpats žvelgia ne į tuos jo nepriteklius, o į didžią vertę, kurią jame mato. Kaip jo paties mintys skrieja prie pamilto asmens, džiaugiasi visa tuo, kas jį ar ją daro laimingą, taip dabar, perlietas gilaus džiugesio, išgyvena širdies gelme suvoktą tiesą, kad panašiu būdu Dievas jį yra mylinčiu būdu įsirašęs į savo mintis, kad Viešpats nieko taip netrokšta, kaip daryti jį laimingą, renka ir ruošia dovanas, skirtas išryškinti jo grožiui ir taurumui...
* * *
Žmonės dažnai jungia meilę su jausmu. Galvoja: jei nesu lydimas šiltų jausmų kitam asmeniui, jo nemyliu. Gera įsidėmėti, kad meilė yra ne jausmas, o valios veiksmas. Jausmas nėra meilės esmė, bet labai gražus priedas, kurio gali ir nebūti. Pavyzdžiui, žmogus, kuris daro gera savo priešui, jį myli, nors širdyje nejaučia jam jokios šilumos. O priešų meilė laikoma bene visų tauriausia, nes čia mažiausia savanaudiškumo. Taip pat geras pavyzdys yra Viešpats Kristus. Nei Alyvų darže, kur buvo mirštamai išsigandęs, nei prie gėdos stulpo, kur buvo kruvinai plakamas, nei ant kryžiaus, kur jį draskė skausmai ir piktos patyčios, Atpirkėjas šiltų jausmų krūtinėje nejautė jokių. Bet kas sakys, kad jis tuo metu nemylėjo?
Tad meilės esmė yra ne sentimentas ir jausmas, o valia ir veiksmas. Bet iš to neturime darytis išvados, kad jausmas meilėje yra menkavertis dalykas. Tiesa, jis nėra meilės esmė, ir todėl asmenį myliu, jei jam darau gera, nors ir nejaučiu jam krūtinėje nieko šilta. Bet jausmas tartum duoda tam gera darymui sparnus, įžiebia liepsnos. Jausmo srovė tartum pakrauna mūsų meilės bateriją. Kur meilės darbą lydi jausmas, ten mylima ne rūškanai, o džiugiai. Meilei jausmas — kas vežimui tepalas. Vien ant tepalo atsisėdęs nevažiuosi, reikia vežimo. Bet be tepalo tas vežimas stumsis į priekį girgždėdamas, sunkiai, su trinties veržiamomis stebulėmis. Taip ir su meilės vežimu: jei jo ašių bent retkarčiais nepatepa jausmas, nors ir važiuojama, riedama pirmyn sunkiai, girgždant, vaitojant, kartais net išlipant paties vežimo stumti, nes ratai atsisako suktis. Trumpai, be darbo maža meilėje patvaros. Bet be jausmo maža joje liepsnos.
• Nauju JAV ukrainiečių katalikų arkivyskupu paskirtas buvęs ukrainiečių katalikų seminarijos dvasios vadas msgr. Myroslav J. Lubachivski. Jis bus Filadelfijos ukrainiečių katalikų eparchijos arkivyskupas.
• Ukrainiečių laikraštis “Svoboda” praneša, kad KGB agentai nužudė Volodymirą Ivasiuk. Pranešama ir apie paslaptingą kitų ukrainiečių patriotų dingimą, pvz. Kievo universitetą baigusio Vitalijaus Nazarenko.
• Jugoslavijoje gautas leidimas Splito katalikams pasistatyti naują bažnyčią. Kertinį bažnyčios akmeni pašventino popiežius Jonas Paulius II Splito arkivyskupui suteiktos audiencijos metu.