Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1980m. 4 Balandis


1980 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXXI, NO. 4

PRISIKĖLIMAS

109

 Juozas Vaišnys, S.J.

EILĖRAŠČIAI

112

 Ada Karvelytė

TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI (II)

113

 Anicetas Tamošaitis, S.J

ABORTAS — ŽMOGŽUDYSTĖ (II)

116

 Kun. iš Lietuvos

II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ KASDIENINIAME

GYVENIME (II)

119

 Vysk. V. Brizgys

PAGUODŽIANČIOS MINTYS

125

 Dalia Staniškienė

“PALAIMINTI, KURIE TIKI NEMATĘ”

125

 Chiara Lubich

SOLIDARUMAS YRA ATSAKYMAS

128

 P. Daugintis

ŠEIMOS ŽIEDAI IR DYGLIAI

131

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

PAVOJINGAS MIEGAS

135

 Juozas Vaišnys, S.J.

DAR VIENA NAUJA KNYGELĖ VAIKAMS

136

 Sės. Ona Mikailaitė

KNYGA APIE KILNŲJĮ JAUNUOLĮ IR PAŠAUKIMUS

137

 P. Dts.

TĖVYNĖJE

138

 D. ir G. Vakariai

KALBA

141

 J. Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

142

 J. Pr.

“LAIŠKU LIETUVIAMS” SUKAKTIES MINĖJIMAS

144

 Red.

Šis numeris iliustruotas Donato Slavicko nuotraukomis. Donatas yra gimęs ir augęs Australijoje, bet dabar gyvena Kanadoje. Studijuoja chemiją. Fotografuoti pradėjo, dar būdamas Australijoje.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

PRISIKĖLIMAS

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

    Kaip liūdnas ir nykus būtų pasaulis, jei nebūtų prisikėlimo: jei diena grimztų į tamsą be vilties, kad rytoj vėl kelsis šviesa, jeigu vasara pasinertų rudens ūkanose be vilties, kad ją vėl prikels pavasaris. Koks liūdnas būtų žmogaus gyvenimas, jeigu jis, lenkiamas senatvės, netikėtų, kad vėl grįš nepraeinanti jaunystė. Tai nebūtų gyvenimas, o tik kelionė į mirtį, tai būtų tik laidotuvių procesija.

    Kaip liūdnas ir nykus būtų pasaulis, jeigu jam nebūtų sušvitusi atpirkimo šviesa, kuri iš tamsaus kapo prisikėlė, kad vestų žmogų į amžiną prisikėlimą. Ne mirčiai žmogus yra sutvertas, bet gyvenimui. Ne kančia ir liūdesys yra jo dalia, bet laimė ir džiaugsmas.

    Kai skamba ir gaudžia Velykų varpai, kai žmonės gieda himnus, skelbiančius pergalę, triumfą, džiaugsmą ir viltį, kartais ne vienas nuleidžia akis žemyn ir pagalvoja, ar mes einame prisikėlimo, ar mirties keliu. Juk pasaulyje tiek skurdo, vargo, kančios... Pasaulis pilnas kontrastų: vienur klesti didžiausia ekonominė gerovė ir net prabanga, o kitur milijonai miršta badu. Šiandien daug kalbama apie laisvę, bet gyvenimas dar pilnas vergijos liekanų. Kiekvienas supranta modernaus karo baisumą, bet visi jam ruošiasi, nesigailėdami bilijonų. Klestint didžiausiai mokslo pažangai, žmogus, visiškai pasimetęs gyvenime, nežino, kam jis gyvena, kur eina, ko siekia. Visi kalba apie vienybę, bet nė piršto neprideda jai ugdyti: žmogus prieš žmogų kovoja, brolis brolį išduoda, visur tiek maža meilės, tiek daug neapykantos.

    Didžiojo šeštadienio bažnytinėje liturgijoje viešpatauja ypatinga nuotaika: baigiasi gavėnia ir prasideda Velykos, džiaugsmas maišosi su liūdesiu, kentėjimas keičiasi į triumfą, mirtis kovoja su gyvybe, ant kapo iškyla prisikėlimo vėliava. Tai prasmingiausias mūsų gyvenimo simbolis. Gyvenimas yra

Donato Slavicko nuotrauka

pilnas kontrastų — tai blogio ir gėrio, šviesos ir tamsos, meilės ir neapykantos mišinys. Apšviesti tamsą, nugalėti blogį gėriu ir neapykantą pakeisti meile — tai žmogaus gyvenimo uždavinys.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Ada Karvelytė

JIS PRISIKĖLĖ

Jis prisikėlė,
Palikdamas mane
Prie tuščio kapo
Laukti savojo prisikėlimo.
Paliesiu baltos drobulės kraštelį
Ir kelsiuos,
Kad nebemirčiau daugiau,
Kaip žiedas,
Kuris rudenį vėl miršta . . .

VAIVORYKŠTĖ

Malda, lyg vaivorykštė,
Nuskaidrina manąjį dangų

Siela skamba
Džiaugsmo spalvomis . . .
Nepažinčiau džiaugsmo,
Jei skausmas
Nebūtų, žeidęs širdies . . .
O kaip regėčiau
Vaivorykštės skaidrumą,
Jei pirma juodas lietus
Nebūtų kritęs
Ant mano blakstienų. . .

Skaityti daugiau:

TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI (II)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Ėjo kartą žmogus naktį per girią. Pateko dar į tokius pelkėtus kemsynus. . . Panašiais žodžiais prasideda keletas liaudies pasakų. Tas pasakos keliautojas nakties gaubiamais miškais ir pelkynais neblogai vaizduoja tikrovę — mus pačius. Juk keliaujame per gyvenimą, kur, kaip girioje, galima pasiklysti, būti apipultam dantis rodančių žvėrių ar nuviliotam viliūgių žaltvyksčių į klampias pelkes, nes dažnai esame supami nežinojimo tamsos, abejojimo miglos, pagundų traukos.

     Kad matytų, kur per tas tamsumas eiti, Dievas žmogui yra davęs du žiburius: protą ir tikėjimą. Puikios tai lempos orientavimuisi. Bet kai kada tie du žiburiai mums rodo kelią ne į tą pačią pusę. Kartais protas, dargi remiamas patirties, diktuoja, kad dalykai turėtų būti vienaip, o tikėjimas moko, kad su jais yra kitaip. Iš čia kyla tikėjimo klaustukai.

     Kodėl šie du žiburiai mus kartkarčiais skirtingai diriguoja? Svarbiausia priežastis ta, kad jie nevienodo stiprumo: tikėjimo šviesa siekia žymiai toliau, negu proto. Todėl šiam, kurio šviesa taip toli neprasiskverbia, kartais prieš akis besitiesiantis kelias atrodo vedąs į tiesą, o iš tikrųjų į ją reikia eiti kita kryptimi. Tad tikėjimo neaiškumų gvildenimas daugiausia yra ne kas kita, kaip proto kreipimas žvelgti reikiama linkme. Taip čia bus daroma, negrinėjant religijos klausimus. Kaip ir svarstyti praėjusiame numeryje, jie pateikti augančių mergaičių, bet rūpimi ir daugeliui suaugusių. Šį kartą bus sustota tik prie vieno klausimo, nes dėl dalyko svarbos ne pro šalį jį pasiaiškinti apimliau. Klausimas toks:

     Kodėl kiekvieną savaitę reikia eiti į bažnyčią? Ar yra didelė nuodėmė to nedaryti? Jeigu mes tikime Dievą ir meldžiamės namie, ar taip jau bloga į bažnyčią nenueiti?

     Pasakojama, kad esą perlų, kurie, pakartotinai liesti žmogaus rankų, prarandą savo spindesį ir jo jau nebeatgauną. Vienintelis būdas grąžinti tų perlų pirmykštei žavai esąs palaikyti juos panėrus į jūros vandenis, iš kurių yra kilę. Šv. Mišių auka yra tartum koks brangus perlas, Dievo dovanotas tikinčiųjų bendruomenei. Bet, kaip matyti iš klausimo, kai kurių galvojime jis taip apsinešiojęs ir praradęs savo spindesį, kad visai nebeima noras juo puoštis: jaustųsi laimingesni, jei su ta puošmena nereikėtų turėti reikalo. Todėl šio perlo trauklumui grąžinti reikia panerti jį į gelmes, iš kurių yra kilęs. Jos mūsų dvasiai atsiskleidžia, kai žvelgiame į Dievo Sūnų, atsisveikinantį su savo draugais prieš mirtį. Tos gelmės ten švyti iš širdies, kuria kiekvienas tauresnis žmogus juk ir matuoja tai, kas didžia.

Skaityti daugiau:

ABORTAS—ŽMOGŽUDYSTĖ (II)

AR MOTINA TURI TEISĘ DARYTI ABORTĄ?

     Ar motinos įsčiose esąs žmogiškas gemalas turi pirmiau minėtas pagrindines žmogaus gyvenimo teises? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pirmiausia nutarti, ar tas gemalas yra žmogus, ar ne.

     Žmogaus amžius yra sudėtas iš trijų pagrindinių tarpsnių: jaunatvės, subrendimo ir senatvės. Jaunatvės tarpsnis yra žmogaus raidos tarpsnis. Sis tarpsnis prasideda tuo metu, kai gimdoje užsimezga nauja gyvybė, ir baigiasi tada, kai tas gemalas per devynetą mėnesių motinos gimdoje vystęsis, paskui gimęs, augęs, brendęs ir tapęs subrendusiu žmogum. Tad jaunatvės tarpsnis yra sudėtas iš kitų mažesnių tarpsnių. Subrendimo tarpsnis prasideda po jaunatvės tarpsnio, toliau vystantis fizinėms ir dvasinėms jėgoms, o baigiasi tų jėgų silpnėjimu. Čia prasideda senatvės tarpsnis, toliau jėgoms silpnėjant, pagaliau visai sunykstant ir baigiantis mirtimi.

     Motinos įsčiose užsimezgusi gyvybė nėra kokio nors gyvulio, bet žmogaus gyvybė. Neigti žmogaus gemalui žmogystę būtų tikrai neišmintinga.

     Vadinas, žmogaus gemalas yra tikras žmogus, nors dar tik pradinio tarpsnio. Jis turi visas pagrindines žmogaus gyvenimo teises, kurių svarbiausia yra gyvybės teisė.

     Naikinti negimusį žmogaus gemalą reiškia žeisti pačią didžiausią kiekvieno žmogaus teisę — gyvybės teisę. Žudyti negimusį žmogų yra tokia pat blogybė, kaip žudyti gimusį. Negimusio žmogaus žudymą mes vadiname liūdnai išgarsėjusiu aborto vardu.

     Abortai būna daromi dėl įvairių priežasčių. Ar yra tokių priežasčių, dėl kurių abortą būtų galima pateisinti? Panagrinėkime iš eilės visas abortų pasiteisinimo priežastis ir pažiūrėkime, ar jos duoda teisę daryti abortus?

     1. Ar pateisinamas abortas, motinos daromas iš gėdos jausmo? Klausiame, ar turėtų teisę daryti abortą nėščia moteris ar mergaitė, kuri jaučia didelę gėdą dėl savo esamo nėštumo ir dėl būsimo gimdymo. Ar gėdos jausmas duoda moteriai ar merginai teisę daryti abortą? Gėdos jausmas yra per maža priežastis žudyti nekaltą žmogų. Jeigu abortą, padarytą iš gėdos jausmo, drįstame pateisinti, tai dėl tos pačios priežasties turėtume pateisinti ir daugybę kitokių didelių nusikaltimų.

Skaityti daugiau:

II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ KASDIENINIAME GYVENIME (II)

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

5. DIEVO PAŽINIMAS IR MUSU IŠGANYMAS

     13. Ar yra įmanoma pažinti Dievą iš sutvertų daiktų?Apreiškimu Dievas norėjo atskleisti save ir tai, kas jo amžinai nuspręsta apie žmonių išganymą, siekdamas "pasidalyti dieviškaisiais turtais, kurie prašoka žmogaus supratimą” (I Vat. susirinkimo dogm. konst. apie Apreiškimą).

     II Vatikano susirinkimas išpažįsta, kad "Dievą, visų dalykų pradžią ir tikslą, tikrai galima pažinti prigimta žmogaus proto šviesa iš kūrinių” (plg. Rom 1,20). Susirinkimas taip pat moko, "kad tas tiesas apie Dievą, kurios iš esmės nėra žmogaus protui neprieinamos, net dabartiniame žmonijos stovyje visi gali lengvai, su tvirtu įsitikinimu ir be jokios klaidos pažinti”, pasinaudodami Apreiškimu (I Vat. susirink., t.p.).

     14. Kokiu būdu teikiamas antgamtinis apreiškimas?Apreiškimo planą Dievas vykdo glaudžiai tarp savęs susijusiais veiksmais ir žodžiais. Išganymo istorijoje atlikti jo darbai nušviečia ir patvirtina tai, ko mokė ir apie ką kalbėjo žodžiais, o žodžiais skelbia darbus ir išryškina juose glūdinčias paslaptis (Apr., nr. 2; II, psl. 104).

     15.    Per ką Dievas duoda apreiškimą? Viską Žodžiu kuriąs ir palaikąs Dievas (plg. Jn 1,3) be perstojo kalba žmonėms apie savo kūrinius (plg. Rom 1,19-203). O norėdamas parodyti jiems kelią į dangiškąjį išganymą, jis be to jau pačioje pradžioje net ir pats apsireiškė pirmiesiems tėvams. Jis pašaukė Abraomą. Po patriarchų Mozės ir pranašų pastangomis jis mokė (žydų) tautą pažinti jį — vienintelį gyvąjį ir tikrąjį Dievą, rūpestingą Tėvą ir teisingą Teisėją, mokė laukti pažadėtojo Atpirkėjo. Taip amžiams slenkant, jis paruošė kelią Evangelijai. (Apreišk., nr. 3; I, psl. 104).

     16.    Ar žmogui skirtas Dievo apreiškimas yra baigtas, ar tęsiamas toliau?Kristus pačiu savo buvimu ir gyvenimu, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš numirusių ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu galutinai atbaigė apreiškimą.

Skaityti daugiau:

PAGUODŽIANČIOS MINTYS

DALIA STANIŠKIENĖ

PĖDSAKAI

     Kartą vienas žmogus sapnavo, kad jis vaikšto su Kristumi pajūry. Prieš jo akis, lyg scenoj, prabėgo visas jo gyvenimas. Kiekviename prabėgančiame vaizde jis matė dvi poras pėdsakų smėlyje: jo ir Kristaus.

     Kai paskutinis vaizdas praslinko, jis atsisuko ir pastebėjo, kad daugelyje savo gyvenimo akimirkų tegalėjo matyti tik vieną porą pėdsakų. Tai buvo sunkiausiais ir liūdniausiais jo gyvenimo momentais.

     Jam buvo keista, ir jis paklausė: "Viešpatie, Tu sakei, jei seksiu Tave, Tu visada būsi su manimi. Kodėl palikai mane tada, kai man Tavęs labiausiai reikėjo?

     Ir Viešpats jam atsakė: "Mano brangus vaike, aš tave myliu ir niekada tavęs nepaliksiu. Tavo gyvenimo bandymuose ir kančiose, kai matai tik po vieną porą pėdsakų, aš tave nešiau ant savo pečių..

AČIŪ TAU, VIEŠPATIE...

     Kasdienybė būtų daug lengvesnė, daug daugiau džiaugsmo gyvenime patirtume, jei išmoktume dėkoti Dievui ne tik už malonumus ir saulėtas dienas, bet ir už sunkumus, už skausmą. Gyvenimas nėra beprasmis, nes visa, visa yra Jo garbei bei mūsų išganymui, jei tik mokam tai matyti ir priimti.

     Savo knygoj "How Can I Find You, God?” Marjorie Holmes taip meldžiasi:

     "Ačiū Tau, Viešpatie, už kiekvieną kryžių, kurį man kada siuntei; už kiekvieną sielvartą, kurį turėjau pakelti; už kiekvieną tyrą ašarą, kurią nuliejau.

     Ačiū už sunkumus — jie man suteikia stiprybės.

     Ačiū už skausmus — iš jų mokaus gailestingumo.

     Ačiū už nusivylimus — per juos išmokstu nusižeminti ir vėl pakilti.

Skaityti daugiau:

“PALAIMINTI, KURIE TIKI NEMATĘ (JN 20,29)

CHIARA LUBICH

     Šiuos žodžius galima rasti šv. Jono Evangelijos pabaigoje. Kaip atsimeni, jie buvo pasakyti apaštalui Tomui, kurio tada nebuvo, kai prisikėlęs Mokytojas pirmą kartą pasirodė apaštalams. Jie Tomui buvo pranešę: "Matėme Viešpatį”. Tačiau jam buvo sunku įtikėti, todėl atsakė: "Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio... netikėsiu”.

     Tomas atvaizduoja visus tuos, kurie gavo liudijimą apie Kristaus prisikėlimą ne tiesiogiai iš paties Jėzaus, bet iš jo apaštalų ir jų įpėdinių vyskupų. Trumpai sakant, Tomas atvaizduoja visas po Kristaus laikų ateinančias kartas, kurios turi tikėti nematę.

     O vis dėlto mums visiems, kurie tikime Evangelija, Jėzus prižada šį palaiminimą: "Palaiminti, kurie tiki nematę”.

     Vėliau Tomas turėjo laimę pamatyti Jėzų. Jis buvo Jėzaus pašauktas būti jo apaštalu, jo akivaizdiniu liudininku. Prisikėlusio Kristaus pamatymas taip sustiprino Tomo tikėjimą, kad jau daugiau nereikėjo jokių įrodymų. Ir tada iš jo širdies išėjo tie gražiausi žodžiai, iš kurių aišku, kaip jis puikiai suprato, kas iš tikrųjų yra Jėzus: "Mano Viešpats ir mano Dievas!”

     Ko norėtų Jėzus mus pamokyti tais žodžiais: "Palaiminti, kurie tiki nematę”? Jis nori mums ir visų laikų žmonėms įkvėpti tokį pat įsitikinimą, kokį turėjo apaštalai. Jėzus nori mums pasakyti, kad nesame blogesnėje padėtyje už tuos, kurie jį matė. Juk mes turime tikėjimą, kuris yra galima sakyti, naujas būdas "matyti” Jėzų. Su tikėjimu mes galime prie jo prisiartinti, jį giliau suprasti ir pajusti savo širdies gelmėse. Su tikėjimu galime jį atrasti tarp dviejų jo vardu susirinkusių brolių, o taip pat ir Bažnyčioje, kuri yra jo tęsinys.

Skaityti daugiau:

SOLIDARUMAS YRA ATSAKYMAS

P. DAUGINTIS

     Popiežius Jonas Paulius II savo lankymosi JAV metu kalbėjo amerikiečiams (New York, Yankee Stadium): "Pašėlusio įvairių materialinių gėrybių sunaudojimo sustabdymas nėra pažangos sulėtinimas. Juk tai nėra žmonijos pažanga, kai kiekvienas leidžia viešpatauti savo lyties, savimylos ir jėgos instinktams bei polinkiams”.

     Tikrai nėra pažanga leisti viešpatauti savo alkio ir troškulio instinktams — tiek daug suvartoti maisto ir gėrimų. Kiek iš to kyla įvairiausių ligų ir sunkumų! Kiek paskui išleidžiama vaistams, gydytojams, kovai su nutukimu! JAV-se kasmet išleidžiama 6 bilijonai kosmetikai, 52 bilijonai restoranams. Panašus perdėtas įvairių gaminių sunaudojimas vyksta ir kitose srityse. Be abejo, kad ir lietuviai šioje srityje neatsilieka.

     Šv. Tėvas tai pavadino pašėlusiu gėrybių sunaudojimu, tarsi palygindamas su vežime pakinkytu arkliu, kuris kartais taip pašėlsta, kad "ima neštis lyg patrakęs per laukus, kad iš vežimo terasi ištaškytus gabalus (plg. puikų A. Tamošaičio, S.J., straipsnį šio žurnalo vasario mėn. numeryje).

     Geras dalykas turėti pakankamai turto ir tinkamai pasinaudoti žemės gėrybėmis. Daugelis žmonių gal visai nejaučia, kaip toks perdėtas materialinių gėrybių suvartojimas veda į perdėtą kūniškų pasitenkinimų ir materialinių dalykų vertinimą. Taip palengva materializmas tampa vyraujančia laikysena ir ideologija. Tai nukreipia dėmesį ir jėgas nuo dvasinių dalykų, ir palengva vyksta žmonių nudvasinimas.

     Per radiją, televiziją, filmus, spaudą biznieriška propaganda ragina ir šaukia visus į vis didesnį ir rafinuotesnį kūno patenkinimą į sotų prabangų gyvenimą, į laisvosios meilės praktikavimą, aukštindamas tokį gyvenimą ir taip gyvenančius žmones: kino žvaigždes, artistus ir kitus tariamuosius herojus. Taip formuojasi vartotojų visuomenė su savo materialistine kultūra ir civilizacija.

Skaityti daugiau:

Šeimos žiedai ir dygliai

Anicetas Tamošaitis, S.J.

     Maždaug prieš keturis šimtus metų, kai mūsų Daukša ruošė savo garsiąją "Postilę”, Ispanijoje vieną dieną iš La Korunjos uosto išplaukė galingoji Armada — karaliaus Pilypo II karo laivynas. Jame vyko trisdešimt septyni tūkstančiai vyry. Tikslas — sumušti Angliją. Kova, kaip žinome, susiklostė ispanui nenaudai. Tik apie pusė laivų grįžo namo; kitus palaidojo vandenynas. Vienas jų, "Girona”, sudužo ant šiaurinės Airijos uolų. Prieš keletą metų belgų naras Stenuye rado šio laivo liekanas. Viena gražiausių rastų brangenybių, kaip pats pasakoja, yra aukso žiedas. Jame iškalta mažytė ranka, aukojanti širdį, ir puikiomis raidėmis aplink visą žiedą įrašyti žodžiai: "No tengo más que darte — Nebeturiu tau ko daugiau beduoti”.

     Žiedą, be abejo, specialiai pas auksakalį ušsakė kuri nors ispanų mergaitė. Greičiausiai jį užmovė savo sužadėtiniui ant piršto iškilmingą valandą — šiam išplaukiant su Armada. Abu jau seniai pasiėmė žemė: jį — marių dugnas, ją — kapų duobė. Bet tas neseniai rastas žiedas, padėtas į muziejų, dar daugeliui ateities kartų bylos apie aną mergaitę. Tuo žiedu, su įkalta širdį duodančia ranka ir įrašu, ji savo išrinktajam dovanojo pati save.

     Vienas antram ir šiandien dovanoja save šimtai sužieduotinių — gal be tokių žavių dovanų, bet su ne mažesniu nuoširdumu. Abipusės meilės vedami, tikrai iš širdies jaučia vienas antram ištikimybę iki mirties. Jungtuvių dieną ją net užantspauduoja prie liudininkų, visų akivaizdoje iškilmingai prisiekdami. Argi tai nėra tartum vešlus daigas? Jį ir gaivina žmogiškojo prisirišimo saulė, ir drėkina dieviškosios malonės rasa. Rodosi, netikėtina, kad iš jo galėtų neišaugti vis giliau įsišaknijantis ir vis gražiau klestintis santuokos rožių keras. Bet mūsų visų akys, o gal ir sava patirtis rodo, kad vis dėlto neišaugti gali.

Skaityti daugiau:

Pavojingas miegas

Juozas Vaišnys, S.J.

     Didelės uolos paunksnėje snaudė susigūžęs išdidus erelis. Ko jam nesnausti, ko jam bijoti, argi jis ne kalnų karalius? Argi jam bijoti pavojų, turint tokius galingus sparnus? Jis gali kaip strėlė staiga šauti į padanges ir pranykti dangaus mėlynėje, virš snieguotų kalnų viršūnių. Bet jam besnaudžiant, tikrai pasivaideno pavojus. Ar tai buvo tik sapnas, ar tikrovė, ką gali žinoti? Lyg kas būtų palietęs sparną, lyg koks šaltas daiktas atsirado tarp jo plunksnų. Šoko erelis iš miego, išskėtė ilgus sparnus ir matė, kaip tolsta žemė, kaip kalnų viršūnių sniegas blizga apačioje. Tik staiga aptemo akys, susiglaudė bejėgiai sparnai, ir erelis krito žemėn, į prarają, lyg pajudintas akmuo nuo kalnų viršūnės. Kas gi čia atsitiko, kas galėjo pakirsti šio kalnų milžino jėgas? Jis buvo apnuodintas. Apnuodintas gyvatės, ilindusios po sparnu, kai uolos paunksnėje nerūpestingai miegojo. Neišties jis daugiau savo sparnų, nepasieks baltų blizgančių kalnų viršūnių, nė dangaus mėlyne nesidžiaugs — jis guli tamsioje prarajoje, šaltas, bejausmis. Puikybė, per didelis savimi pasitikėjimas ir nerūpestingumas jį pražudė.

     Daug yra tokių erelių, į vyrus besimušančių jaunuolių, kuriems, atrodo, niekas nebaisu. Jie įsivaizduoja viską žiną, viską suprantą. Jie jaučiasi tikri pasaulio valdovai. Jų negąsdina didžiausi pavojai, jie nemato audrų, ners ir didžiausiame jų sūkuryje. Kai reikia budėti, jie snaudžia. Jei kas juos perspėja, sudraudžia — tie yra jaunimo priešai, atsilikę nuo gyvenimo, nesuprantą, kas yra džiaugsmas, laimė, malonumai. Jie patys gyvenimo malonumais nesinaudoja ir dar pavydi kitiems! Argi jaunystė ne malonumams skirta? Tad reikia išgerti juos iki paskutinio lašelio.

Skaityti daugiau:

Dar viena nauja knygelė vaikams

ses. Ona Mikailaitė

     —    Kas jie, tie vaikai? Kodėl tu paskui juos ir paskui juos?...

     —    Jie yra mano draugai, — aiškino Tuliukas.

(Ištrauka iš knygelės Tuliukas)

     Ar ne tiesa, kad ir mes paskui juos ir paskui juos, tuos vaikus, kad tik skaitytų. O gal tai tik vyresniųjų "problema”? Gal tik jie, kaip pavyzdžiui, A. Tyruolis, (L.L. vasario nr.) nusiskundžia, kad trūksta skaitinių mūsų mažiesiems. Nesinorėtų taip manyti. Tenka sutikti daug jaunų tėvų, kurie deda visas pastangas vaikams namuose sukurti lietuvišką aplinką ir pratinti prie lietuviško žodžio. Tokių kiekviena nauja knyga vaikams pasitinkama su entuziazmu.

     Tuliuko išvaizda, meniškas suplanavimas, pasakos tekstas pritaikyti šių dienų vaikui, nuolat maitinamam vaizdais ir prie jų pripratusiam. Ir kodėl ne? Kodėl lietuviškasis žodis negali būti lygiai patrauklus ir net patrauklesnis negu svetimasis? Vaikas juk nejučiomis lygins lietuviškus leidinius su amerikietiškais. Ir šį sykį vaiko akis tikrai už Tuliuko užklius. Šie draugiško ančiuko nuotykiai apipinti gausiomis, gero dydžio ir nepaprastai kruopščiai atliktomis Dianos Gelažiūtės - Kizlauskienės iliustracijomis. Jos traukte traukia jaunąjį skaitytoją prie to lietuviškojo žodžio.

Skaityti daugiau:

Knyga apie kilnųjį jaunuolį ir pašaukimus

P. Dts.

     Neseniai pasirodė ir pas mus 1979 m. gale Italijoje išspausdinta knyga "Petras Perkumas”. Tai labai gražiai ant gero popieriaus išleista knyga. Beveik kiekvienas puslapis iliustruotas didesne ar mažesne nuotrauka, po kuria paaiškinimas mėlynomis raidėmis. Pusė knygos skirta trumpais rašiniais ir įdomiais draugų prisiminimais apibūdinti kilnaus lietuvio saleziečio jaunuolio Petro Perkumo gyvenimą.

     Jis gimė 1917 m. Kadagynų kaime, Kretingos apskrityje, neturtingoje, tačiau tikrai katalikiškoje ir veiklioje žemaičių šeimoje. Jo brolis Antanas įstojo pas saleziečius ir vėliau tapo kunigu misijonierium Kinijoje, o dabar kapelionauja Venecueloje. Taip pat ir Petriukas, baigęs pradžios mokyklą, norėjo tapti saleziečiu. Tėvai priešinosi. Juos perkalbėjęs, 1932 m. išvyko į saleziečių naujokyną Italijoje. Po metų, kaip ir jo brolis Antanas, pradėjo ruoštis į misijas. Mokėsi amatų mokykloje "Conti Rebaudengo” Torino mieste.

     Ten jis "išsiskiria iš visų ne ypatingais talentais, bet dosnumu, stropumu, pasiaukojimo dvasia... Atvirumas, nuoširdumas, linksmumas lyg veržte veržėsi iš jo švelnios, dosnios asmenybės” (51 psl.). Jis iš tikrųjų buvo toks, kaip kartą pats buvo išsireiškęs: "Aš esu ūgiu dar mažas, bet turiu didelę širdį”. Jis daug mokėsi, meldėsi ir uoliai apaštalavo tarp saleziečių kandidatų ir mokinių. Tačiau jo širdies negalavimai vis stiprėjo. Vos 19 m. amžiaus jis miršta 1937 m. sausio 12 dieną. Jo darbo ir mokslo draugai prie karsto kalbėjo: "Pagaliau ir mes, misijų aspirantai, broliai amatininkai turime naują Domininką Savio”.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

RENGIASI DAINŲ ŠVENTEI

     "Tiesa” rašo, kad jau pradėta rengtis vasarą įvyksiančiai dainų šventei, skirtai Tarybų valdžios Lietuvoje keturiasdešimtmečiui paminėti. Tam tikslui sukaupta daugiau kaip 335 tūkstančiai dalyvių. Juos sutelkė 24 tūkstančiai meno saviveiklos vienetų. Įmonėse, kolūkiuose, mokyklose ir įstaigose susibūrė chorai. Kultūros namai ir susibūrimai turi per trisdešimt įvairių meno ratelių. Kiekvienas ratelis stengiasi atskleisti savo sugebėjimus. Amžiumi dalyvauja labai įvairūs žmonės, skirtingų išsilavinimų ir pašaukimų. Juos visus jungia meilė menui ir didelis noras iš jo gelmių semtis dvasinio peno.

     Didelio pasisekimo susilaukia meno saviveiklos šventės. Šios šventės yra paskatinimas suaktyvinti darbą ir padidinti programas. Į jas yra įjungiamos naujų autorių dainos ir tautiniai šokiai. Dalyvaudami šiuose renginiuose, saviveiklininkai turi progos pamatyti, kaip dirba kiti vienetai, ir palyginti su jais savo pasiekimus. Kūrybinis lenktyniavimas jau prasideda dabar.

KINO TEATRAI

     Lietuvos gyventojų paslaugai šiandien veikia šalyje 185 judomųjų juostų teatrai. Turima daugiau kaip tūkstantį kilnojamųjų, kurie labai lengvai pervežami iš mažesnių miestelių ir kolūkių.

     "Tiesa” rašo: "Pagrindinį žiūrovų daugumą kino teatruose nulemia juose rodomi įdomūs ir vertingi kūriniai. Juose lankytojai tikisi rasti jaukią aplinką, kuri juos nudžiugintų kultūriniu aptarnavimu. Deja, daugelyje vietovių dar stinga patrauklios reklamos, labai pavėluotai rodomi nauji filmai. Kino filmus tenka labai dažnai žiūrėti ne visada pakūrentose patalpose, kuriose stinga paprasčiausios tvarkos”.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ATSIEKTI IR PASIEKTI

     Šiuodu žodžiai labai dažnai vartojami mišriai, neskiriami. Žmonių kalboje sakoma: aukštai yra, vargu pasieksi; per tvorą negaliu pasiekti, bet iš kitos pusės ir: siek, ar atsieksi ligi manęs (= ištiesk ranką, ar priteks lig manęs); atsiek atgal, į užpakalį, ir paimsi. Priešdėlis at- čia rodo veiksmo, siekimo kryptį, ir būtent pirmajame sakinyje — "šen”, t.y. pas sakantįjį, o antrajame — "atgal”. Bet dažnai greta pasiekė tikslą girdime ir atsiekė tikslą. Čia paprastai tenorime pasakyti veiksmo įvykimą, pabaigą, pati siekimo kryptis mums visai nesvarbu. Taigi ir tevartotina — pasiekti tikslą, veiksmažodis atsiekti šiuo atveju nedera. Tiesa, atsiekti dar pasakoma ir kiek kitokia reikšme, pvz., tos virvės atsiek penkis sieksnius (ištiestomis rankomis, t.y. sieksniu atmatuok) ir nupiauk; siek dabar tu, aš jau savo atsiekiau (=kiek norėjau, kiek reikėjo). Bet ir čia atsiekti nėra lygu pasiekti. Taip pat ir nusistatymus, norus tegalime tik pasiekti. O atsiekti tik retkarčiais teprieina pavartoti, jį sakydami, vis turime galvoje — šen, pas mane, atgal, į užpakalį. Tokia šių dviejų žodžių vartosena jau įprasta ir teiktina bendrinei kalbai. Tarmėse gali būti kartais ir kitaip sakoma.

NERVINGAS, NE “NERVUOTAS”, “NERVIŠKAS”

     Dabartiniais laikais nervai labai dažnai minimi, sakoma, kad gyvename nervų amžių. Be tų nervų inteligentų kalboje girdime dar išvestinius nervuotis, nervuotas, nerviškas. .. Šiais naujadarais pasakome tam tikras sąvokas, kurių turi ir kitos kalbos, pvz., rusų "nervnyj”, vokiečių "nervoes” ir t.t. Tik, gaila, kad čia menko kalvio būta. Prieš nervuotą J. Jablonskis yra jau pasisakęs 1911 m. Viltyje ir jo vietoje patarė vartoti nervingą. Ir iš tikrųjų, priesaga -uotas reiškia paviršiaus, visai matomą ypatybę, kartais tiesiog pasako, kuo kas aptekęs, aplipęs.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

• Popiežius Jonas Paulius II, lankydamas Vatikano radiją, vasario 5 d. buvo ilgiau sustojęs lietuvių skyriuje. Domėjosi lietuvių darbu. Kai popiežius žvelgė į kabanti ant sienų Lietuvos žemėlapi, jam buvo perteiktas Seinų lietuvių prašymas, kad būtų leista lietuvių kalba šv. Mišios Seinų bazilikoje. Atrodė, kad šis reikalas popiežiui yra žinomas. Jis pratarė: “Tai būtina, tai yra būtina”. Dar buvo primintos vis stiprėjančios Lietuvos katalikų viltys, kad Šv. Tėvas kada nors pabučiuos ir laisvą Lietuvos žemę. “Toks yra ir mano troškimas”, pasakė popiežius.

•    Lenkų vyriausybė buvo paveikta popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris paprašė, kad nebūtų tiesiamas greitkelis Čenstakavoje taip, kad atskirtų šventovę nuo vienuolyno, kur piligrimai sustoja.

•    Vietnamiečių šeimą iš 11 asmenų priėmė popiežius, pareikšdamas savo užuojautą žmonėms, kurie turėjo bėgti iš savo tėvynės. Ta Nguyen šeima pažymėjo, kad komunistams užvaldžius kraštą, gyvenimas pasidarė labai sunkus ir Vietnamo katalikai išbėgtų, jeigu tik būtų tikri, kad gaus prieglaudą kitur. Popiežius šią šeimą apgyvendino šaričių globos namuose.

•    Kunigas teisininkas Vincent La Rocca, Brooklyno teisinės pagalbos sąjungos advokatas, pagaliau gavo teisę dėvėti kunigo uniformą, kai atstovauja bylai prisiekusiųjų teisme.

•    JAV katalikų aukos Kambodijos badaujantiems vasario pradžioje jau buvo prašokusios 9 mil. doleriu. Gaila, kad komunistai, kurie yra to bado priežastis, kliudo net ir pagalbą badaujantiems laisvai teikti.

•    Popiežius Jonas Paulius II vidury liepos mėnesio planuoja lankytis Brazilijoje.

Skaityti daugiau:

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” SUKAKTUVINĖ ŠVENTĖ

     "Laiškų lietuviams” 30 metų sukakties minėjimas bus balandžio 13 d., sekmadienį, 4 val. p.p. Jaunimo Centre. Pagrindinę kalbą pasakys JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Ingrida Bublienė. Meninę programą atliks jaunimas: Jūratė Tautvilaitė, Rūta Pakštaitė ir neseniai iš Lietuvos atvykęs Rimgaudas Kasiulis. Po programos bus puikios vaišės, kurias ruošia p. Kupcikevičienė.

     Šiame minėjime bus taip pat įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Konkurso vertinimo komisiją sudarė: Leonas Zaremba, S.J., (pirm.), Rima Sidrienė (sekr.), Marija Saulaitytė - Stankuvienė, Juozas Toliušis ir Gailutė Valiulienė. Komisija, susirinkusi posėdžio š.m. kovo 18 d., paskyrė keturias premijas. I premiją (150 dol.) laimėjo Jurgis Gliauda, II (100 dol.) — Aldona Kamantienė, III (75 dol.) — Kostas Paulius, IV (50 dol.) — Gražina Kriaučiūnienė. Premijų mecenatai: dr. Milda ir Stasys Budriai — 150 dol., Bronė ir Janas Veselkai — 100 dol., Vytautas Vizgirda — 75 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

REMKIME L. K. BAŽNYČIOS KRONIKŲ LEIDIMĄ

     L.K. Bažnyčios kronikoms leisti sąjunga jau išleido V kronikų tomą, kurio kaina: kietais viršeliais — 7 dol., minkštais — 5 dol. Greitai bus išleistos kronikos anglų ir prancūzų kalbomis. Maloniai prašoma aukų, nes leidėjams dar trūksta daug lėšų. Kronikas užsisakyti ir aukas siųsti prašome šiuo adresu: LKB Kronikoms leisti sąjunga, 6825 S. Talman Ave., Chicago, Ill. 60629.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA. V tomas. Viršelis ir iliustracijos seselės Mercedes. Išleido LKB Kronikoms leisti sąjunga 1979 m. 556 psl.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 37. Redaktorius kun. K. Pugevičius. Leidžia L.R. Katalikų Kunigų Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207.

AUŠRA. 1978 m. gegužis - 1979 m. vaasris. Išleido Akademinė skautijos leidykla 1980 m. Redagavo ir vardų rodyklę sudarė Jonas Damauskas. Leidyklos adresas: 8913 S. Leavitt St., Chicago, Ill. 60620. 259 psl., kaina 5 dol.

LIETUVOS ISTORIJOS VAIZDINĖ SANTRAUKA. Sudarė Vilius L. Dundzila. Spaudai paruošė Petras Aleksa. Iliustracijos iš Broniaus Kviklio archyvo. Išleido 1979 m. “Dirvos” bendrovės įpėdiniai: Antanas, Tomas ir Vilius L. Dundzilai, 3001 W. 59th Street, Chicago, Illinois 60629. Kaina 1,25 dol.

     Tai tikrai visiems naudingas leidinėlis, kuriame pateikiami svarbiausi Lietuvos istorijos įvykiai, pradedant priešistoriniais laikais ir baigiant Kalantos susideginimu bei Katalikų Bažnyčios kronikų leidimu. Vykusiai parinktos iliustracijos ir svarbiausios Lietuvos istorijos datos, savo patarimais talkininkaujant istorikei dr. Vandai Sruogienei ir kitiems bendradarbiams.

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams 50 dol. aukojo Lietuvių Fondas.

30 dol. aukojo S. Jurskytė.

25 dol. aukojo E. Jonušienė.

20 dol. aukojo P. Burokas

Skaityti daugiau: