Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1980m. 6 Birželis


1980 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXXI, NO. 6

BIRŽELINĖS MINTYS

181

 Juozas Vaišnys, S.J.

KAIP AŠ SUPRANTU TIKĖJIMĄ

183

 Aldona Kamantienė

TRISDEŠIMTMEČIAI “LAIŠKAI LIETUVIAMS”

186

 Ingrida Bublienė

TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI (IV)

188

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ
KASDIENINIAME GYVENIME (IV
)

192

 Vysk. V. Brizgys

SKYRYBOS: PRIEŽASČIŲ BEIEŠKANT

196

 Danutė Bindokienė

PO AUDRŲ — Į SAULĖTĄ GYVENIMĄ

202

 Vytautas Kasnis

KĄ MAN REIŠKIA TIKĖJIMAS

208

 Daina Kamantaitė

IŠ JAUNŲJŲ LIETUVIUKŲ
POETINIŲ BANDYMŲ

208

 Rita Dambrauskaitė, Vanda Giedrytė, Kornelijus Platelis

PRAEITIS KALBA

210

 P. D.

“KLAJŪNO DALIA”

211

 Alė Rūta

TĖVYNĖJE

212

 D. ir G. Vakariai

KALBA

214

 P. Jonikas

TRUMPAI IŠ VISUR

215

 J. Pr.

     Šis numeris iliustruotas dail. Domicėlės Tarabildienės grafikos kūriniais. D. Tarabildienė yra viena žymiausių mūsų dailininkių. Ji reiškiasi tapyboje, skulptūroje ir ypač grafikoje; yra iliustravusi apie porą šimtų knygų, dalyvavusi daugelyje parodų, laimėjusi aukščiausių įvertinimų ir medalių. Pradėjo piešti dar tebebūdama kūdikis. Meną studijavo Lietuvoje ir Prancūzijoje. Ne tik ji pati, bet beveik visa jos šeima yra dailininkai: vyras, du sūnūs (vienas jau miręs) ir marti.

     Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

     LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

BIRŽELINĖS MINTYS

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Lietuvoje birželio mėnuo turbūt buvo pats gražiausias ir maloniausias. Nors paprastai gegužis yra laikomas gėlių mėnesiu, bet lietuvaičiu darželiai visu savo puošnumu sužydi tik tada, kai aukščiau pakilusi birželio saulė paskelbia vasaros pradžią. Pražįsta gėlės, pražįsta pievos ir darželiai, pražysta visa Lietuva. Užsidaro mokyklų durys, ištuštėja klasės, ir jaunimas, pajutęs laisvę, bėga į gamtą, į miškus, prie jūrų, upių ir ežerų. Saulė ir gėlės, laisvė ir grožis sukuria šventadienišką nuotaiką.

     Pražysta puošnios raudonos rožės ir didžiuojasi savo mistišku kvapu. Tačiau tarp savo žalai lapų ir viliojančiu žiedų jos kažką slepia. Slepia aštrius spyglius. Nėra rožės be spyglių. Nėra džiaugsmo, kuris nebūtų temdomas kokio nors debesėlio. Kartais tie spygliai būna tokie aštrūs ir debesys taip tiršti, kad nejauti nei gėlių grožio, rodos, nematai nei šviesių saulės spindulių. Tie spygliai atrodo dar aštresni, kai gėriesi švelniais rožės žiedais; debesys atrodo dar tirštesni, kai paslepia besišypsančią vasaros saulę.

     Tokios nuotaikos mus supa ir tokios mintys kyla birželio mėnesį po tų nelaimingų metų, kai mūsų broliai ir sesės buvo šimtais ir tūkstančiais išvežami, žudomi, kankinami. Mūsų dabar taip nedžiugina nė puošniausi rožių žiedai, mums ne tokia šviesi atrodo net birželio saulė. Juk tie žiedai tik apie spyglius kalba, šilta saulė primena Sibiro pūgas. Praėjo tie laikai, kai birželis mums buvo džiaugsmo mėnuo. Dabar jo skelbiamas džiaugsmas sumaišytas su karčiu skausmu.

     Tik šį gyvenimą tematančiam žmogui tokia padėtis būtų nepakeliamai tragiška. Jis nematytų prasmės gyventi. Jo gyvenimas atrodytų nė kiek nevertesnis už to žemės kirmino, kurs yra visų kojomis mindomas. Bet jeigu žmogus čia tesijaučia keleivis, jeigu jis žino ir tiki, kad yra ir kitas gyvenimas,

Domicėlė Tarabildienė  Kanklininkė(spalvota lino graviūra)

kurio rožės bus be spyglių ir dangus be debesų, kurio džiaugsmo ir laimės nedrums nė lašelis kančios, tai nė aštriausi spygliai jam čia nebus tokie skaudūs. Jis negrius po sunkia našta ir nekeiks savo likimo, bet sukaups visas jėgas, kančioje išsiugdys galingus dvasios sparnus ir skris virš debesų, kur nuolat šviečia saulė, ir džiaugsis rožėmis, nejusdamas spyglių.

     Tas baisusis 1941 metų birželis buvo lietuvių tautos kryžiaus kelio pradžia. Tuo skaudžiu keliu ji tebeina iki šiai dienai. Ne kartą tenka išgirsti kai kuriuos sakant, kad Dievas Lietuvą baudžia už jos ir už jos valdžios nuodėmes. "Štai kur Lietuvą nuvedė daugelio mūsų tautiečių ir vyriausybės pareigūnų nekrikščioniškas gyvenimas nepriklausomybės laikais”, pasako ne vienas, pasityčiodamas ir kitus kaltindamas.

Skaityti daugiau:

KAIP AŠ SUPRANTU TIKĖJIMĄ

 ("Laiškų lietuviamsJ> konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)

ALDONA KAMANTIENĖ

     “Dieve, Tu esi mano Dievas,
     Rūpestingai aš ieškau Tavęs.
     Tavęs trokšta mano siela,
     Geidžia Tavęs mano kūnas,
     Kaip sausa ir trokštanti žemė be vandens” (Ps 62,1).

     Gyvendamas pasaulyje, kuris yra pilnas garso, šviesos ir taršos, žmogus jaučia skaudžią tuštumą. Skubėdamas per mechanizuotą civilizaciją, jis ieško prasmės, kuri galėtų patenkinti jo vidinį alkį. Pagal psichologą Victor Frankel, žmogui yra būtina statyti savo gyvenimą ant tvirtų įsitikinimų ir pastovumo principų. Jis matuoja savo gyvenimo patirties vertę pagal tikslą, kurį jis sau pasiskiria. Tikintysis žmogus tą tikslą atranda tikėjime Dievu. Tačiau ir čia reikia turėti stiprų pamatą, ant kurio būtų statomas santykis su Dievu. Krikščionis tą pamatą gali surasti su nuolat nauju įsipareigojimu į Kristaus asmenį ir su Jam atsidavimu.

     Koks yra mano krikščionybės supratimas? Ar Kristus yra man tik dogmatinis fonas ir populiarus krikščionybės simbolis, ar Jis yra gyva asmenybė krikščionybės centre? Ar Jis yra gyvas Dievas man šiandien, ar tik gyvenęs prieš du tūkstančius metų?

Skaityti daugiau:

TRISDEŠIMTMEČIAI “LAIŠKAI LIETUVIAMS”

 (JAV LB Kultūros Tarybos pirmininkės Ingridos Bublienės kalba, pasakyta š.m. balandžio 13 d. Jaunimo Centre, minint "Laiškų lietuviams" 30 metų sukaktį)

     Švenčiant "Laiškų lietuviams” 30 metų sukaktį, JAV LB Kultūros Taryba džiaugiasi Tėvų Jėzuitų kultūrine veikla ir sveikina "Laiškų lietuviams” redaktorių, leidėjus, bendradarbius ir skaitytojus. Šios šventės proga prisimename Bernardo Brazdžionio žodžius:

     “Daug išsinešėm mes turtų iš tėvynės,
     Kur paliko žemė ir namai,
     Kur paliko kančios ir skausmai,
     Vasaros — kaip auksas, žiemos — sidabrinės.
     Tuščios rankos, o krūtinėj žiba:
     Visas turtas tilpo širdyse!
     Visas turtas: protėvių dvasia,
     Laisvės siekis ir gyvos širdies kūryba”.

     Tai šiandien čia susirinkome pasidžiaugti gyvos širdies kūryba, mūsų tarpe gyvos spausdintu žodžiu. Žymus publicistas J. Purickis yra pasakęs: "Spauda yra visos tautos mokykla. Mokyklos auklėja tik jaunimą, o spauda auklėja ir moko visą tautą”. Todėl ir išeivijoje spauda siekia išlaikyti mūsų tautos gyvybę, išsaugoti jos brangų turtą — gimtąją kalbą, kultūrą bei religiją. Spauda — tai lyg veidrodis, kuriame atsispindi mūsų aspiracijos, siekiai, tradicijos ir filosofinė bei kūrybinė siela. J. Gutauskas yra rašęs: "Sugrius Kūno Kultūros rūmai, Laisvės Alėjos asfaltas sudužęs, amžių vėjai gal ir Nemuną išdžiovins, tik nemirs lietuvio vardas, jei lietuviško Fidijaus kaltas mūšų laukų granite įkūnys amžinosios kūrybos žodį”.

     Lygiai prieš 30 metų, vasario mėnesį, Čikagoje aštuonių puslapių leidinukas kvietė į darbą visus rašytojus, kunigus, visuomenininkus, poetus rašyti laiškus įvairiais klausimais. Pirmajame numeryje redaktorius prabilo šiais žodžiais: “Ne kartą teko jums paimti į rankas kuklų mėnesinį leidinėlį, pavadintą "Misijonieriaus laiškais”, kuris buvo tėvo J. Bružiko siunčiamas iš Vokietijos...

Skaityti daugiau:

TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI (IV)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Tenka mums kartais keliauti per krūmynus rangytais takais. Turbūt kiekvienas žino, koks pirmas žingsnis, tokiose vietose nebesant tikram, ar einama į gerą pusę: pakopti į kokią nors aukštumą. Mat iš aukščiau tuojau viskas matyti plačiau ir aiškiau. Atsiraizgo iš ten akiai takų kryptys. O likus žemai, kai dar kokie nors daiktai užstoja, dažnai tematyti vien tai, kas čia pat panosėje, todėl sunku spręsti apie krypties gerumą.

     Panašiai yra su daugeliu tikėjimo neaiškumų. Dažnai sunku mums suprasti Dievo kelius, nes žvelgiame į juos tartum likę žemai — sprendžiame žmogiškai, pagal save, taigi siaurai, ne ką toliau juose tematydami už savo nosies galą. Todėl kai kada daromės nebetikri, ar paties Dievo esama. Tikėjimo neaiškumai gerokai prasisklaido arba net visai dingsta, kai savo galvojimu palypėjame žvelgti iš aukščiau. Kas yra kopęs į kalnus, žino, kaip nuo jų viršaus visa, kas buvo slėniuose, tiesiasi prieš akis aiškiai kaip ant delno: keliai, sodybos, upės, dirvos, tvenkiniai, susiaudę į vieną didingą reginį.

     Čia nurodytas dėsnis apie žvelgimą iš aukščiau gerai tinka svarstant šį žmonių daromą priekaištą, vieno asmens užrašytą norimų žinoti dalykų lapelyje:

     Kaip Dievas gali siųsti tokias tragedijas žemės drebėjimus, audras, potvynius?

     Teiravimasis prilygsta tokiam klausimui: kaip Dievas galėjo duoti žmonėms gyventi tokią vietą — su žemės drebėjimais, audromis, potvyniais? Taip klausti tiksliau, nes nuima nuo Dievo tų žemės drebėjimų, audrų, potvynių siuntinėjimą. Šitoks būdas klausti dar ir sveikas, nes kreipia mūsų akį žvelgti kosmiškai — dedant reikalą į visatos rėmus.

Skaityti daugiau:

II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ KASDIENINIAME GYVENIME (IV)

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

12. BAŽNYČIOS APAŠTALIŠKUMAS
     84. Ką suprantame Bažnyčios apaštaliskumu?Kristus pasirinko dvylika iš jį sekusių mokinių, tą grupę pasiliko pastoviai su savimi ir jai vadovauti paskyrė Petrą. Šie dvylika turėjo plėsti Bažnyčią. Sekminių dieną jie buvo galutinai patvirtinti tam uždaviniui. Visur skelbdami Evangeliją, apaštalai sutelkė visuotinę Bažnyčią. Tuo būdu Kristus Bažnyčią pagrindė apaštalais. Apaštalai turėjo įvairių padėjėjų. O kad jiems patikėtoji misija būtų tęsiama ir po jų mirties, savo tiesioginiams bendradarbiams pavedė tobulinti, plėsti ir stiprinti pradėtąjį darbą. (Bažn. mis. veikla, nr. 19; II, psl. 39 -40).

     85. Kas yra apaštalavimas? Bašnyčia įsteigta tam, kad skleisdama visoje žemėje Kristaus Karalystę Dievo Tėvo garbei, visus žmones padarytų išganančio atpirkimo dalyviais. Viso Kristaus mistinio kūno veikla, skirta šiam tikslui, vadinasi apaštalavimu. (Pasaul. apaštal., nr. 2; II, psl. 134).

     86. Kas yra charizmos?Charizmomis vadinamos ypatingos Šventosios Dvasios malonės. Kai kurios iš jų duotos visai Bažnyčiai. Tikinčiųjų visuma, būdama Šv. Dvasios patepta (1 Jn 2,20 ir 27), negali tikėdama klysti, kai "nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio” (šv. Augustinas) visuotinai sutinka tikėjimo ir doros dalykuose. Toji tiesos dvasios pažadinama ir tikėjimo nuovoka palaikoma Dievo tauta, ištikimai klausydama tų, kuriems yra duota šventoji mokymo galia, priima jau nebe žmonių, o tikrąjį Dievo žodį (1 Tęs 2,13). Šventoji Dvasia Dievo tautą pašvenčia, veda ir puošia dorybėmis, naudodama ne vien sakramentus ir Bažnyčios tarnus. Savo dovanas "dalindama kiekvienam kaip nori” (1 Kor 12,11), visokių pašaukimų tikintiesiems taip pat dalija ypatingas malones. Nepaprastų dovanų nereikia neapgalvotai siekti ir lengvabūdiškai iš jų tikėtis apaštalavimo vaisių. Sprendimas apie jų tikrumą ir deramą jomis naudojimąsi priklauso tiems, kurie Bažnyčiai vadovauja. Jiems ypatingai dera negesinti dvasios, bet visa ištirti ir pasilaikyti, kas gera (plg. 1 Tes 5,12 ir 19-21). (Bažn., nr. 12; I, psl. 30-31).

Skaityti daugiau:

Skyrybos: priežasčių beieškant

Danutė Bindokienė

     1979 m. "Laiškai lietuviams” spausdino straipsnių seriją apie nepilnamečių vaikų (šiuo atveju — mergaičių) pabėgimą iš namų. Straipsniuose buvo pateikti tikri atsitikimai, papasakoti pačių pabėgusiųjų ir jų motinų, žinoma, pakeičiant kai kurias detales ir pasakotojų vardus, kad joms nesusidarytų nemalonumų.

     Straipsniai susilaukė nepaprasto skaitytojų dėmesio, laiškais, telefonavimais, asmeniškai "L.L.” redakcijai išreikšto. Skaitytojų reakcija buvo labai palanki. Jų nuomone, ši problema jau seniai egzistuojanti lietuvių išeivių tarpe, bet apie ją vengiama viešai kalbėti. "L.L.” straipsniai bent pravėrė duris diskusijoms, drįso pripažinti, kad tokia problema yra.

     Maždaug metams po anų straipsnių praslinkus, norime vėl grįžti į lietuvišką šeimą ir panagrinėti kitą problemą, labai dažnai pagraužiančią tos šeimos pamatus. Tai skyrybos. Jeigu pirmajame įsikūrimo šiame krašte dešimtmetyje su pasibaisėjimu skaitėme vietiniuose laikraščiuose ar žurnaluose skyrybų statistikas ir priežastis, tai šiandien vargu ar patys išeiviai nepralenkia anų statistikų savo "pažangumu”. Iš tikrųjų lietuviškosios šeimos, kurias taip aukština poetai, dvasiškiai ir patriotai, vadindami tautos gyvybės pagrindu, ardomos beveik epidemišku greičiu. Apie skyrybas uždaruose draugų rateliuose ar viešuose pobūviuose jau nebekalbama pašnibždomis. Skyrybos pavirto tokiu kasdienišku dalyku, kad žinia apie tos ar kitos šeimos iširimą dažnai sutinkama tik pečių truktelėjimu: "Kas dar naujo?”

Skaityti daugiau:

dail. Domicėlės Tarabildienės grafikos kūriniai

Domicėlė Tarabildienė  Trys seserys (lino raižinys, 1942)

Skaityti daugiau:

Po audrų — į saulėtą gyvenimą

Vytautas Kasnis

     Iš spaudos: "Birutė von Miller, neseniai su šeima atsikėlusi gyventi į Niujorką, kur jos vyras paskirtas atstovauti Vokietijos firmai, užsiprenumeruodama laikraštį, atsiuntė stambesnę auką. Jos trys dukterys gražiai kalba lietuviškai ir jau dalyvavo studentų suvažiavime”.

     Perskaitęs laikraštyje šią žinutę, pasigrožėjau vardo išlaikymu ir pagalvojau, kad jis tinka prie kilmingųjų vokiečių baronų titulo. Pasidžiaugiau, kad gražiai lietuviškai išauklėjo dukteris. Gal ir jos ne Erikos, bet Birutės. Ir kai pro duris įėjo iš miesto grįžusi žmona su sūnumi, šūktelėjau: "Kęstuti, ar nenorėtum susipažinti su von Birute?”

     Sūnus stabtelėjo, pakraipė pečiais ir nuėjo. O žmona, kabindama paltą, sako:

     —    Kokią čia dabar grafaitę jam perši?

     Aš jiems garsiai perskaičiau apie Birutę von Miller ir nusikvatojau.

     —    Žinai, — taukštelėdamas per kaktą delnu, sakau, — o gal čia Birutė Burneikaitė, mano studijų draugė?

     Pagriebiau telefoną ir paskambinau į laikraščio administraciją, klausdamas adreso.

     —    Tai vėl lėksi pas savo mylimąsias? — juokavo žmona.

     —    Žinai, kitą savaitę turiu skristi i Niujorką ir norėčiau ją aplankyti. Įdomu būtų susitikti su žmogumi, kurio nemačiau trisdešimt metų, jei ji ta pati.

     Ir prisiminti buvusią meilę, ar ne taip? — erzino žmona.

     —    Gal ir ne ta pati Birutė, kurią pažinojau, bet ta Burneikaitė, girdėjau, ištekėjo už vokiečio, kai mes dar gyvenome Vokietijoje, — teisinau savo planą.

Skaityti daugiau:

Ką man reiškia tikėjimas

Daina Kamantaitė

     "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3, 16-17).

     Tikėti reiškia laikyti tiesa kokį nors dalyką, pasiremiant Dievo tvirtinimu ir autoritetu. Tai yra religinis tikėjimas. Yra ir kitokių tikėjimų. Pavyzdžiui, mes tikime, kad yra Lietuva, nors mes, jaunesnieji, ten nesame buvę ir jos nesame matę. Mes tikime, pasiremdami tėvų ir mokytojų tvirtinimu bei autoritetu.

     Tikėjimas skiriasi nuo žinojimo.Žinojimas yra tada, kai mes laikome tiesa kokį nors dalyką dėl to, kad jį matome, pažįstame, suprantame, patiriame, galime įrodyti.

Skaityti daugiau:

Iš jaunųjų lietuviukų poetinių bandymų

     Mūsų išeivijos jaunimas labiau yra linkęs rašyti eilėraščius, negu straipsnius ar noveles. Mat, sekant dabar madingomis kryptimis ir vartojant modernią eilėraščio formą, gal ne taip pastebimos kalbos klaidos ar ne ta prasme pavartoti žodžiai.

     Taip pat ir mūsų lietuviukai anapus Atlanto jau mėgina rašyti ta modernia forma. Čia supažindinsime skaitytojus su kai kuriais jų poetiniais mėginimais.

*

RITA DAMBRAUSKAITĖ

IŠ SPEKTRO

Žydros
neužmirštuolės prieškambaryje
baltam moliniam puodelyje

Geltonai
nudažė namą sūnus
pirmam piešiny ant sienos

Žalia
mūsų mamos skara
per tolstanti traukinio langą

Balta
tėvo galva
ant svetimo priegalvio

Juodas
brolio švarkelis
senoj mokyklinėj nuotraukoj

Rudos
sesers akys
prašančios atleidimo

Raudonos
šermukšnių uogos
per visą mišką per lietų

Pilkas
tavo veidas temstant
mediniuose laiko rėmuose.

Skaityti daugiau:

Praeitis kalba

P. D.

     Tai trečioji knyga, daug pasakanti apie kunigą Zenoną Ignonį-Ignatavičių, jo veiklą ir vidaus pasaulį. Pirmoji jo paties Italijoje gyvenant parašyta knyga buvo "Dio degli eserciti”. Antroji, parašyta poeto Klemenso Jūros Brazilijoje ir išspausdinta JAV, buvo "Monsinjoras”. Joje aprašomas to uolaus kunigo ir didelio lietuvio patrioto visas gyvenimas, daug kur pasinaudojant paties prelato Zenono Ignatavičiaus užrašais ir pasakojimais. Ši trečioji knyga "Praeitis kalba”, galima sakyti, paties kun. Zenono parašyta, nors spaudai paruošta Klemenso Jūros pagal kun. Z. Ignatavičiaus dienoraštį, kai jis buvo lietuvių batalionų Gudijoje karo kapelionas. Tačiau su dideliu pasiaukojimu jis ten aptarnaudavo ir civilinius gudus, vokiečius, rusus ir lenkus katalikus. Ne kartą jis rizikavo net gyvybe dėl Geštapo neapykantos gudų, rusų bei lenkų partizanams.

     Knyga, kad ir netiesiogiai, daug pasakoja apie mūsų lietuvių karių gyvenimą, drąsą, moralę ir mokėjimą sugyventi su gudais, kitados priklausiusiais Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai.

Skaityti daugiau:

"Klajūno dalia”

Alė Rūta

     Išstumti iš tėvynės, žinoma, esame klajūnai, klajokliai, bastūnai, keleiviai, pakeleiviai ir kitais panašiais vardais pavadinti ar pasivadinę. Jei B. Raila "Bastūno maišto” straipsniuose pyksta ir maištauja dėl įvairių gyvenimo negerovių, tai poetiniuose išsisakymuose Vincas Nekė tik pasiduoda "klajūno daliai”, ramiai, rezignuodamas, besigaivindamas vien svajonėmis ir prisiminimais iš gerų jaunystės laikų.

     “Mintys, kaip gulbės, į praeitį skrido
     Senų atminimų sapne. . .” (15 psl.)

     Visa šita iš išorės patraukli knyga yra dar vienas aidas, dar viena daina, ar giesmė, ar gilus atsidusimas jaunystei palydėti, mūsų tėvynės dalia padejuoti, gražiais laisvės vaizdais pasigrožėti ir, nepasidavus pesimizmui, stoiškai priimti egzilo saulėlydžio metus.

     “Iš laimės dienelių nupinsiu grandinę
     Ir ja pažabosiu vargus! ” (15 psl.)

     Gerai, kad autorius nuoširdus, neperdedąs, nesisvaidąs tuščiais žodžiais, kaip kartais patriotiškai nusiteikę eiliuotojai: kovosim, apginsim, atgausim, žygiuosim, laimėsim. .. Šis autorius (deja, tik slapyvardžiu Vincas Nekė) yra jautriai išgyvenęs gimtinės laisvės laikus, savo jaunystės dienų bei svajonių grožį ir nuoširdžiai, skausmingai įsigyvenęs į tremties klajojimų šaltas, šiurkščias, galop riedančias dienas; ir visa tai jis mėgina išsakyti tradicinės eilėdaros forma (kuri buvo madoje dar mūsų laisvės laikais), neieškodamas naujumų, nešokiruodamas "ramia vaga besiliejančios savo dainos” modernių žodžių ar eilučių bandymais. Ramus poetinės sielos lietuvis lieka pat:; sau ištikimas ir pastovus. Sakoma, kad lietuviai — poetų tauta. "Klajūno dalia” dar kartą šį posakį patvirtina; sunkūs egzilų išgyvenimai davė ne vieną panašią poezijos knygą.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

*    "Tiesoje” komunistų partija šaukia, kad būtina visoje Lietuvos respublikoje panaudoti visus esamus rūmus, draugijų patalpas, knygų rinkyklas, sporto sales politiniam auklėjimui plėsti. Ypatingai kreipiamas dėmesys į kaimo knygų rinkyklas, kurios vadinamos rajonų centrinių knygų rinkyklų skyriais. Komunistų partija per jas vykdo savo uždavinius. Prievarta verčia žmones jas lankyti, skaityti komunistinę spaudą, tikėdamiesi iš žmonių partijai ištikimybės. Paskutiniu laiku kaimuose komunistai įkūrė 1665 knygų rinkyklas. "Tiesa” džiaugiasi, kad jas lanko 820 tūkstančių skaitytojų. Į jas be kaimo mokytojų, gydytojų, ūkio vadovų, užsuka iš baimės ir eiliniai laukų bei kolūkių darbininkai.

*    Išspausdintas pirmasis mūsų mokslinis rankraštyno aprašymas, kurį redagavo A. Ivaškevičius. Ateityje bus spausdinama daugiau iš Vilniaus knygų rinkykloje turimų 180 tūkstančių vienetų. Vilniuje sukaupta daugiausia Pabaltijo pergamento rinkinių. Taip rašoma "Pergamentų kataloge”, kuris turi 40 lankų.

     Pergamentas labai gerai išdirbta gyvulio oda, kuri naudota rašymui, kol nebuvo atrastas popierius. Seniausiai datuotas pergamentas 1187-1193 m. Ant jų parašytos senos rankraštinės knygos, valstybiniai aktai, teisiniai dokumentai ir kt. Pagrindinė kalba — lotynų, bet taip pat rašyta gudų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.

*    Žvejyba Lietuvoje yra vienas iš seniau-sių verslų. Kaulinių ir raginių žeberklų randama jau iš poleolitinio ir mezolito laikų. Neolite žvejota liepų plaušų tinklais, prie kurių buvo pririštos pušies žievės ir beržo tošės plūdės.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

DĖSNINGAS TĖRA ALTAS

     St. Barzdukas 1980. II. 1 "Draugo” kultūrinio priedo straipsnelyje "Altas ar Altą” teigia, kad "Amerikos Lietuvių Tarybos” santrumpa tariama dvejopai: Altas ir Alta’, o jis pats daugiausia rašąs ir kitiems patariąs rašyti Alta.

Taigi St. Barzdukas pasisako už šios santrumpos formą Alta (nors jis ir ne vien ją tevartojąs).

     Tos institucijos santrumpinis pavadinimas ilgą laiką buvo Altas, bet prieš kurį laiką bene pačioje įstaigos raštinėje imtas keisti Alta ir ją siuntinėti spaudai. Matyt, buvo susidaryta dirbtinė teorija, kad ši santrumpa turinti baigtis -a galūne, nes žodinės samplaikos, iš kurių ta santrumpa kilusi, paskutinysis žodis (taryba) baigiasi -a galūne.

     Bet mūsų santrumpų sandaro ir raidos dėsnius geriau atliepia Altas.

     Mat, raidinė santrumpa, imama dažniau ir plačiau vartoti, mūsų kalboje, ypač sakininėje vartosenoje, įgauna galūnę, nes ir šiaip mūsų kalbos žodžiai turi kaitmenines galūnes. O ta galūnė atsiranda ne pagal kokią iš anksto susidarytą atskiro žmogaus teoriją ar apgalvojimą, iš ko santrumpa kilusi, bet tiesiog pagal mūsų kalbos garsų ir žodžių darybos bei kaitybos dėsnius; ir pats St. Barzdukas teisingai pažymi, kad forma Altas "yra susidariusi savaime”. Šio susidarymo pagrindas yra formalus kalbinis: raidinė santrumpa ALT baigiasi kietu priebalsiu t, po kurio mūsų kalboje, verčiant šią garsinę samplaiką žodiniu vienetu, garsų sekos dėsniais turi eiti galūnė -as. Iš čia Altas, Alto ir t.t. Taip pat juk ir BALF imtas vadinti Balfu (vardininkas Balfas), nors daugumas nežino ir negalvoja, iš kurių žodžių jis sudarytas. Čia mūsų kalbos jausmas elgiasi taip pat, kaip ir sagstant galūnes prie kietu priebalsiu besibaigiančių svetimos kalbos žodžių, paskolintų į mūsų kalbą (plg. ponas: pan, Berlynas: Berlin, piknikas: picnic).

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    Tarptautinė katalikų labdaros organizacija Caritas paskyrė penkis milijonus dolerių alkstantiems Kambodijos gyventojams ir to krašto pabėgėliams maitinti. Katalikiškos organizacijos taip pat siekia įdarbinti tas nelaimingas komunizmo aukas.

•    Lenkijoje 30 katalikų teisininkų vasario 21 d. Krokuvoje paskelbė į visą pasaulį atsišaukimą, skatindami pasaulio mokslininkus, politikus, teisininkus, valdininkus padaryti savo sąžinės sąskaitą, svarstant apie savo teisę ir pareigą priešintis prieš diskriminaciją, terorą, neapykantą ir žmogaus degradaciją. Atsišaukime skatinama laikytis 1965 m. paskelbtų Jungtinių Tautų chartoje žmogaus teisių ir vykdyti Helsinkio 1975 m. susitarimų nuostatus apie žmogaus teises.

•    Afrikoje dviejų dienų laikotarpy vasario mėnesį buvo nužudyti trys katalikų misininkai: šveicaras kun. K. Huesser, 38 m., kanadietis kun. W. Lepine, 57 m., belgas broliukas A. Knevels, 69 m. Kun. Huesserį Rodezijoje durtuvų nužudė įsiveržėlis, kun. Lepine buvo nužudytas apiplėšimo metu Ugandoje, o brolis Knevels nužudytas banditų Burundi valstybėje.

•    Vatikane Popiežiškoji mokslų akademija paminėjo Alberto Einšteino 100 m. sukaktį. Dalyvavo ir pats popiežius Jonas Paulius II. Pagrindinę paskaitą skaitė akademijos pirmininkas, Nobelio premijos laureatas, brazilas prof. Chagas. Kalbėjo ir buvęs Einšteino bendradarbis fizikas Dirac ir prof. Weisskopf.

•    Šveicarijos piliečiai 1.052.294 balsais prieš 281.760 atmetė pasiūlymą visiškai atskirti Bažnyčią nuo valstybės.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

ATSIŲSTA PAMINĖTI

ALEKSANDRAS STULGINSKIS. Atsiminimai. Spaudai paruošė a.a. Jonas Račkauskas (1903-1979). Aleksandro Stulginskio knygų serijos redaktorius dr. J. A. Račkauskas. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas su dr. Jono ir dr. Aldonos Juozevičių parama. Kieti viršeliai, 295 psl., kaina 12 dol.

Paulius Rabikauskas, S.J. THE FOUNDATION OF THE UNIVERSITY OF VILNIUS (1579). Royal and Papal Grants. Roma 1979. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija su inž. Antano Rudžio parama. 77 psl., kaina nepažymėta.

TĖVYNĖS SARGAS. Nr. 1C45). Redaguoja Petras Maldeikis, 117 Sunset Dr., Hot Springs, Ark. 71901. Administratorius Antanas Balčytis, 6819 S. Washtenaw Ave., Chicago, 111. 60629. Šio numerio kaina 3 dol.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURH IN LITHUANIA. No. 38. Leidžia Kunigų Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207.

I FLED HIM, DOWN THE NIGHTS AND DOWN THE DAYS. Iliustruota Algimanto Kezio, S.J., fotografijomis, su trumpais komentarais. 1970 metų laidos pakartojimas.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis. Nr. 3(83).

Nuoširdžiai dėkojame “Laišku lietuviams” rėmėjams50 dol. aukojokun. dr. J. Urbonas.

12 dol. aukojoA. Kaspariūnas.

10dol. aukojo J. Starkus.

8 dol. aukojoA. Dičius.

Po 7 dol. aukojo:V Poderys, B. Beleškienė.

Skaityti daugiau: