Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1980m. 1 Sausis

1980 / SAUSIS - JANUARY / VOLUME XXXI, NO. 1

TRISDEŠIMT METŲ

1

 Juozas Vaišnys, S.J.

ŽIUPSNIS MINČIŲ APIE MEILĘ

4

 Anicetas Tamošaiits, S.J.

EILĖRAŠČIAI

8

 Zenta Tenisonaitė

DAŽNAS IR PRASMINGAS ŠV. RAŠTO SKAITYMAS

9

 P. Daugintis, S.J.

EILĖRAŠČIAI

12

 J. Gotautas

KILNIŲJŲ ŽMONIŲ DARBAI TAUTOJE GYVI

13

 Jonas Miškinis

GYVENIMO ŽODIS

14

 Chiara Lubich

MEILĖ VIENUOLIŠKAME GYVENIME

15

 Ses. Gregory Sheehy

MAŽOSIOS LIETUVOS KOVOS DĖL LIETUVYBĖS

17

 Jonas Miškinis

AR KRISTUS DABAR GALI KENTĖTI?

21

 Juozas Vaišnys, S.J.

DIEVO LAUKINĖJE GAMTOJE (IV)

22

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

IDEALI MOTERIS IR VYRAS ALKOHOLIKAS

27

 Vytautas Kasnis

NAMIE TYLA

29

 Birutė Boreišienė

TĖVYNĖJE

30

 D. ir G. Vakariai

KALBA

33

 J. Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

34

 J. Pr.

DAILININKAS POVILAS KAUPAS

35

 V. K.

Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas dail. Povilo Kaupo kūrinių nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

TRISDEŠIMT METŲ

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Šių metų pradžioje "Laiškai lietuviams” švenčia savo gyvavimo trisdešimtmetį. Pirmasis numeris pasirodė 1950 m. vasario mėnesį. Tai buvo labai kuklus, be viršelių, tik aštuonių puslapių leidinukas. Antrasis numeris jau buvo 16 puslapių. 1952 m. jis buvo padidintas iki 24 puslapių ir įvilktas į gražius viršelius. 1953 m. šis žurnalas jau turėjo 32 puslapius, o nuo 1962 m. jau pastoviai eina 36 puslapių didumo su kasmet keičiamais meniškais viršeliais.

     Nors šio žurnalo išorinė išvaizda šiek tiek keitėsi, bet turinys pasiliko tas pats. Jau ne kartą esame pabrėžę jo pagrindinį tikslą — po pasaulį išsisklaidžiusiems lietuviams padėti geriau susiorientuoti religiniais ir tautiniais klausimais, susidūrus su svetima aplinka. Dėl to jį ir pavadinome religinės bei tautinės kultūros žurnalu.

     Visuomet raginome ir teberaginame skaitytojus artimiau bendrauti su redakcija — pareikšti savo nuomones ir pageidavimus. Visi gerai žinome, kad kartais kokiu nors klausimu būna tiek nuomonių, kiek galvų, bet vis tiek žinoti tas nuomones mums yra naudinga, nors, aišku, patenkinti visų norus yra neįmanoma. Taip pat mes negalime patenkinti tokių pageidavimų, kurie nesutinka su šio žurnalo užimta linija ir tikslais.

     Būtų labai gražu, kad visi stengtųsi suprasti kito žmogaus gerą valią, pagerbti jo norus ir skirtingą nuomonę. Deja, ne visuomet taip būna. Pasitaiko tokių, kurie užmerkia akis tiesai, nekreipia dėmesio į jokius paaiškinimus ir nuolat papūgiškai kartoja kokią nors išgirstą ir atmintinai išmoktą frazę, nors ji labai aiškiai prieštarautų tiesai. Pavyzdžui, teko girdėti ir net spaudoje skaityti "Laiškams lietuviams” metamą kaltinimą — tikrą šmeižtą, jog juose rašoma, kad Lietuva nėra pavergta, bet laisva. Tūkstantį dolerių duotume tam,

Povilas Kaupas   Parkas (akvarelė, 1966)

kuris parodytų, kuriame numeryje buvo taip rašoma. Mums tik keistai ir ne visai rimtai atrodo tie žmonės, kurie mano, kad dabar mes negalime ištarti ar parašyti Lietuvos vardo, nepridedami kokio nors epiteto: okupuota, pavergta ir pan. Mums visiems aišku, kad ji yra pavergta, praradusi nepriklausomybę, rusų komunistų kontroliuojama, nors ir daugumas valdžios pareigūnų yra lietuviai. Bet ar dėl to aš turiu išsižadėti jos vardo ir negaliu jo ištarti, nepridedamas tų minėtų epitetų? Kaip jau kartą esame rašę, toks elgesys būtų panašus į bolševikų elgesį, kurie prie Lietuvos vardo paprastai prideda kokį nors epitetą: tarybinė, sovietinė ir pan. Jeigu mano motina būtų pasodinta į kalėjimą, tai ar aš negalėčiau jos vadinti mama, bet visuomet turėčiau pridėti: mano įkalintoji mama?

Skaityti daugiau:

ŽIUPSNIS MINČIŲ APIE MEILĘ

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kiekvienam iš mūsų teko kada nors ramų vakarą stovėti ar svajojant sėdėti prie tvenkinio. Žinome, kas darėsi, jei metėme į jį akmenį. Toje vietoje, kur akmuo krito, suvilnijo paviršius, ir bangos, skleisdamosios vis didėjančiais ratais, pasiekė pačius tvenkinio pakraščius. Tai geras meilės poveikio vaizdas. Kai kuris nors asmuo, vyras ar moteris, pasisako mus giliai ir karštai mylįs, tas prisipažinimas tartum krinta į mūsų vidaus pasaulio tvenkinį, į jo vandenis, ir ten sukelia bangas, kurios, tolydžio sklisdamos savo vis didėjančiais ratais, pasiekia pačius mūsų būties kraštus.

     Kodėl kito asmens meilė taip giliai paveikia mūsų vidų?

*  *  *

     Prieš trejetą metų nutariau vasaros atostogų metu dviračiu nuvykti prie Rushmore kalno, kurio granite iškalti keturių žymiųjų JAV prezidentų veidai. Kalnas maždaug už tūkstančio mylių nuo Čikagos, kur gyvenu. Todėl, prieš ten vykdamas, pasižiūrėjau žemėlapyje, ar nėra ir pakeliui ko nors vertinga pamatyti. Iowos valstybėje, netoli važiuosimo kelio, radau pažymėtą įdomybę: Atpirkimo grota, Grotto of the Redemption. Kai ten apsilankiau, negalėjau atsistebėti tos šventovės grožiu.

     Būdinga ji tuo, kad vieno kunigo paties rankomis pastatyta iš įvairiaspalvių akmenų akmenėlių, kurių jis prisitelkė iš daugelio Amerikos vietų ir net kitų šalių. Statybos darbas užtruko 40 metų, bet užtat vaisiai — pasakiški. Visai nežinojau, kad akmenyje gali būti tokia gausybė spalvų žaismo, tiek daug rūšies ir formos įvairumo. Tos šventovės nišos, galerijos, kolonos, aukštyn ir žemyn vedančių takų sienos, kryžiaus kelių stotys išdėtos stebėtis verčiančiomis akmenų pasaulio grožybėmis: suakmenėjusiais medžiais, kaukaspeniais, kiaukutais, kalnų kristalais, pusiau perpjautais ir nušlifuotais agatais, citrinais bei gausiais kitais putnago papuošalais, sukombinuotais į rozetes, vainikus, ratilus, kvadratus, žvaigždes. Jau prie vienos vienintelės kryžiaus kelių stoties (kurių visos skirtingos savo akmens raštais) gali ilgai stovėti ir skonėtis, sunkiai tegalėdamas atsidžiaugti jos akmens ornamentų išdėjimu ir spalvingumu. Kai kurie akmenys iš brangiųjų: pavyzdžiui, į prakartėlę įmūrytas Brazilijos ametistas žinovų įkainotas 5.000 dol.

     Ta lankyta šventovė dažnai ateina į atmintį, mąstant apie meilę: kodėl toks stiprus jos poveikis.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai REGĖJIMAI

Zenta Tenisonaitė

REGĖJIMAI

I

Norėčiau rašyti ant laiko švento pergamento,
kad sapnams ir burtams nebėra vietos.
Norėčiau rašyti, kad mintis yra visko priežastis.
0medaus tylėjimas taupo dienų be paguodos,
praėjusio laiko, praėjusios laimės žodžius.
Naktis atslenka tyliai ant kojų pirštų galiukų,
kaip balerina, ir nušluosto dulkes nuo atsiminimų.
Mėlyni akmenys, kaip svetimi vardai. Obuolio žalumo
medžiai alsuoja raudoną vakarą, kurio skonis kartus.
Aš norėčiau rašyti, kad trumpa ir reta yra oro
ir vandens harmonija. Betonas ir geležis auga, kaip
tiltas. Iš kartono pasidaro nebūtas miestas, kurio
gatvėse svajonės dūžta ant akmenų, nežinodamos,
kas buvo praeity ir kas bus rytoj. . .
Norėčiau rašyti žemės ir dangaus knygoje,
kad Amžinos Visatos skliautuose gimsta
kometos su geležiniais veidais, be akių.

Skaityti daugiau:

DAŽNAS IR PRASMINGAS ŠV. RAŠTO SKAITYMAS

P. DAUGINTIS, S.J.

     Praeitų metų lapkričio mėn. 7-11 d. Čikagoje, Jaunimo Centre, buvo Švento Rašto seminaras, pavadintas "Po Senojo skraiste”. Jam vadovavo seselė Ona Mikailaitė, L. Zaremba, S.J., ir A. Saulaitis, S.J. Šiame seminare, o taip pat ir kitur girdėtomis bei skaitytomis mintimis norime trumpai pasidalinti ir su "Laiškų lietuviams” skaitytojais. Gal jos padės dažnai ir naudingai skaityti Šv. Raštą, net ir Senąjj Testamentą.

KODĖL REIKIA DAŽNAI SKAITYTI ŠVENTRAŠTĮ?

     Į šį klausimą galima taip trumpai atsakyti: todėl, kad Viešpats Dievas per Šv. Raštą apreiškė save ir savo tėviškąją valią žmonėms; arba dar trumpiau: todėl, kad Šv. Raštas yra Dievo žodis.

     Dievas apreiškė save, t.y. atsiskleidė, pasirodė žmonėms, nes kitaip Dievas mums būtų neprieinamas — negalėtume nei jo pažinti, nei su juo bendrauti. Juk jis yra visai kitoks negu mes. Jis yra be galo tobula būtybė, gryna dvasia, galingoji, išmintingoji esybė. Kiek šuo gali suvokti apie savo šeimininką? Tai dar daug kartų mažiau mes, žmonės, vien savo jėgomis galime pažinti Dievą.

     Dievas, iš meilės mus sukūręs, apsireiškė ir iš savo gerumo žmonėms kalbėjo per rinktinius asmenis — patriarchus, pranašus, apaštalus ir kitus įkvėptus žmones, ypač per Jėzų Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų, savąjį Žodį. Dievas kalbėjo jiems, atskleisdamas savo dieviškojo gyvenimo paslaptis, galybę ir nuostabiai tėvišką valią — padaryti žmones savo gyvenimo ir dieviškosios laimės dalininkais.

     Ką Dievas kalbėjo ir darė žmonijos, ypač išrinktosios žydų tautos istorijoje, tie įkvėptieji asmenys surašė į knygas, vadinamas Šventuoju Raštu arba graikiškai Biblija. Be abejo, tai yra daugiausia Dievo žodžiai, įsakymai ir nurodymai išrinktosios tautos žmonėms, arba Senajame Testamente Dievo valios pareiškimas žydams. Tačiau iš esmės savo prigimtimi nesikeičia nei Dievas, nei žmogus. Todėl senovės laikų žmonėms pareikšti žodžiai galioja ir mums. Dievo nurodymai turi didelę vertę ir moderniųjų laikų žmonėms. Žinoma, kai kurie Šv. Rašte aprašyti dalykai turi tik istorinę vertę geriau pažinti žydų ir jų kaimyninių tautų istoriją.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

J. Gotautas

SAULĖLEIDŽIUI ARTĖJANT

Naktigonė. Ir jau tamsu,
Pastogėj debesų esu.
Ir kas is to ugniakuro
Ir mažo šviesos rato,
Jeigu per aklą tamsą
Man nieko nesimato?

          Ugniakuro liepsna
          Mums nieko nepadės,
          Jei ten aukštybėje
          Žvaigždelės nespindės.

Svirpleliai jau nutyla.
Nakties rimtis ir tyla
Mane tamsoj suranda.
Susisupu į skrandą
Jaučiu, ne vienišas esu
Žemiau tamsiųjų debesų.

          Ir netikiu,
          Kad mūsų toks likimas,
          Kaip kibirkšties
          Virš laužo užgesimas.

Skaityti daugiau:

KILNIŲJŲ ŽMONIŲ DARBAI TAUTOJE GYVI

JONAS MIŠKNIS

     Kur pinigas muštas, ten jis ir turi vertę — sako lietuviška patarlė. Vadinasi, tuo posakiu lyg ir norima išreikšti, kad žmogus tik toje aplinkoje būna įvertinamas, kur gimė, augo, subrendo ir gyveno. Kitaip sakant, atskiras žmogus geriausia gali išplėsti savo gabumus tik savo tautoje bei valstybėje. Šiuo atveju yra kaip su augalu, kuris auga, keroja ir tarpsta tik jam tinkamoje dirvoje ir įprastomis oro sąlygomis. Nesugadinta žmogaus prigimtis yra slaptingais ir neatmezgamais saitais surišta su tauta ir jos kūnu.

     Lietuviškumas žmoguje reiškiasi ne vien kalba, bet ir prigimtimi, papročiais. Lietuviškumas — tai ne mūsų ir ne mūsų tėvų, pagaliau net nė senelių sukurtas dalykas. Žinome, kad lietuviškumą ugdė prieškarinė karta, kurie varė aušrininkų, varpininkų, tėvynsargių darbą ir ėjo jų pramintu keliu. Prieš juos taip pat kalbėjo lietuviškai ir skaidrino lietuvišką sąmonę tokie dvasios milžinai kaip Daukantas, Valančius ir kiti. Bet ir čia negalima tvirtinti, kad jie būtų pačius pirmuosius dirvonus plėšę. Juk 19-jo amžiaus pradžioje ir pirmoje pusėje lietuvišką mintį puoselėjo eilė lietuvių vyrų, kuriuos daug kas vadina romantikais. Mat jie žavėte žavėjosi kiekvienu lietuvišku pasireiškimu. Bet juk 18-me šimtmetyje lietuviškai rašė didelis poetas Donelaitis ir kiti. Be to, lietuviškumo žiburių nestigo mūsų tautoje ir ankstyvesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, anais priespaudos laikais mūsų tautoje nemažai buvo bajorų. Nors ne visa bajorija ėjo Vytauto Didžiojo pramintu keliu, tačiau apsčiai buvo bajorų, kurie lietuvių kultūroje yra išvarę plačią ir gilią vagą. Kad ir 16-jo amž. bajorų kilmės kun. Mikalojus Daukša, gimęs 1527 metais. Jis ilgus metus klebonavo Krakiuose, o vėliau Varnių parapijoje, Žemaitijoje. Kunigo M. Daukšos darbas itin buvo šakotas. Jis ryžtingai grūmėsi su apylinkių dvarininkais dėl gobšumo, rūpinosi žmonių sielų išganymu, o atliekamą laiką pašvęsdavo lietuvybės išlaikymo reikalams. Jis buvo aktyvus, rūpestingas ir uolus kunigas ir, be to, pirmasis žinomas Lietuvos rašytojas. Nors jo raštai yra tikybinio turinio, bet jie lietuvybės atžvilgiu turi labai didelės reikšmės. Iš jo raštų labiausiai vertinama garsioji "Postilė”; tai lietuviški pamokslai, kuriuos jis rašė net 14 metų. Bet ką gi tas kanauninkas kunigas M. Daukša kalba savo veikalo įžangoje? Nagi ligi sielos gelmių jis susižavėjęs lietuvišku žodžiu ir peikte peikia tuos, kurie savo gražiąją lietuvišką kalbą mėgina pakeisti svetima.

Skaityti daugiau:

GYVENIMO ŽODIS

CHIARA LUBICH

     "Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis” (Mk 12, 30). Galbūt šie žodžiai, taip griežtai ir aiškiai įsakantys, yra taip toli nuo tavo gyvenimo tikrovės, kad tau ateina mintis, jog jie yra taikomi asmenims su ypatingu pašaukimu, pavyzdžiui, vyrams ir moterims, visiškai pasiaukojusiems Dievui. Tačiau taip nėra. Šie žodžiai yra parašyti pradžioje Senojo Testamento įstatymų, kuriuos Dievas davė visai žydų tautai. Tuos žodžius Jėzus pakartojo rašto žinovui, gerai žinančiam įstatymus, kai jis paklausė, koks yra pirmasis ir didžiausias įsakymas. Taigi tie žodžiai yra taikomi visiems žmonėms, todėl ir tau. Jėzus nekalba apie širdį ta prasme, kuria mes paprastai vartojame. Jis vartoja ją bibline prasme, kuri išreiškia didžiausią žmogaus tikrovę. Mylėti Dievą visa širdimi reiškia nukreipti visą savo būtybę į Dievą su meile ir entuziazmu. Žodžių mylėti Dievą visa širdimi užtektų, bet kad būtų aiškiau, Evangelija priduria visa siela — reiškia visu gyvenimu; visu protu — reiškia visomis mintimis ir supratimu; pagaliau visomis jėgomis —reiškia visa energija. Šiuose žodžiuose ne tiek turima omeny išskaičiuoti įvairias žmogaus galias, kiek pabrėžti vienintelį svarbų dalyką — mylėti Dievą visa širdimi ir visa savo būtybe.

     Mylėti Dievą Šventraštyje niekur nelaikoma grynu jausmu ar abstrakčia tikrove. Veikiau reiškia klausyti Viešpaties ir įgyvendinti jo žodžius, tarnaujant Dievui ir artimui. Jėzus, atsakydamas rašto žinovui, priduria, kad antrasis įsakymas yra artimo meilė. Tuodu įsakymai apima ir visus kitus įsakymus. Dievo meilė neišima žmogaus iš pasaulio, neuždaro jo asmeniniame pamaldume. Priešingai, Dievo meilė yra nuolatinis šaltinis ir akstinas, kuris skatina mylėti visus be išimties. Tuo būdu yra vienintelis užtikrinimas sukurti tokią žmonių bendruomenę, kurioje žmogus būtų tikrai gerbiamas. Iš tikrųjų Dievas, būdamas Tėvas visų žmonių, kurie yra tarpusavy broliai ir seserys, yra lygybės tarp žmonių ir jų vertingumo pagrindas. Atmetus tą pagrindą, žmonės pasidaro rasistai. Žmogaus asmenybė vienu ar kitu būdu mindžiojama. Atsiranda neapykanta, pasidalinimas į aukštesnius ir žemesnius, turtingus ir vargšus, baltus ir juodus, vyrus ir moteris, laisvus ir vergus, buržujus ir proletarus ir t.t.

Skaityti daugiau:

MEILĖ VIENUOLIŠKAME GYVENIME

SESUO GREGORY SHEEHY, S.C.L.

     Šių dienų klaidingas meilės supratimas griauna bei naikina ir vedybas, ir pašaukimus į dvasinį luomą. Ta pati liga, kuri kenkia vedusiųjų santykiams, kenkia ir žmonėms, apsisprendusiems už dvasinį luomą. Kunigai sutepa savo kunigiškąją konsekraciją, apsispręsdami už vedybas (vedybas, kurių jie kartą, norėdami pasiaukoti, buvo atsisakę). Vienuolės apleidžia vienuolynus, tariamai norėdamos tapti geresnėmis krikščionėmis, vis tiek pasilikdamos prie tų pačių darbų, kuriuos atliko gyvendamos vienuolyne — mokytojaujant arba dirbant ligoninėse, nes reikia užsidirbti pragyvenimą.

     Yra žmonių, kurie įstoja į seminarijas ar novicijatus su mintimi (kaip ir jų vedusieji bendralaikiai) kad kartą įsimylėję asmenį ar Kristų, jie pasiliks tokioje padėtyje visą laiką. Gyvenimas šiems jauniems žmonėms žūt būt turi būti prasminga ir džiaugsminga patirtis!

     Įstoję į vienuolynus, šie jauni žmonės patiria įvairių sunkumų. Jie išgyvena ir namų pasiilgimo jausmą; reikia taip pat prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo; reikia glaudaus bendradarbiavimo su naujais draugais. Perspėjimai apie ypatingas draugystes jiems nuskamba keistai, nes iki šiol, gyvendami pasaulyje, jie buvo įpratę girdėti vien gerus dalykus apie draugystes. Ilgainiui, patyrę ir simpatijas, ir antipatijas kartu su jais gyvenantiems žmonėms, jie susimąsto: ar tik neapgaudinėja savęs, manydami, kad nori save aukoti Dievui ir Bažnyčiai?

Skaityti daugiau:

MAŽOSIOS LIETUVOS KOVOS DĖL LIETUVYBĖS

JONAS MIŠKINIS

     Senovėje Mažoji Lietuva garsėjo savo kūrybiškumu ir lietuviškumu. Ji tikėjo savo tautiškumu ir dėl to tikėjimo ryžtingai kovojo, kentėjo, vilko sunkios vergijos nedalią. Išgyveno skaudžius pažeminimus, bet vis su rusenančia laisvės viltimi. O šias gilias pretenzijas į laisvės rytojų tvirtai rėmė garbinga praeitimi ir didinga senove. Prūsijos valstybė buvo beveik visiškai lietuviška. Čia atsirado pirmoji lietuviška spauda, lietuviški raštai. Čia iškilo pirmieji lietuvių tautos darbininkai, lietuviškos spaudos mylėtojai, pirmųjų lietuviškų raštų rašytojai, mokslininkai, daktarai, kunigai. Jų skleidžiama mokslo šviesa skverbėsi į kitų Didžiosios Lietuvos vaikų širdis ir sužadino ryžtą naujam gyvenimui.

     Pradėta gyventi pilnutiniu tautišku gyvenimu. Ne tik bažnyčiose dominavo lietuviška kalba, bet buvo imta kurti tikybinė, mokslinė ir pasaulinė literatūra. Krašte buvo lietuviškai auklėjama ir mokoma.

KARALIAUČIAUS UNIVERSITETAS

     Lietuvio dr. St. Rapagelionio, kuris nemokėjo nė vieno žodžio vokiškai, buvo įkurtas Karaliaučiaus universitetas. Tai ano meto lietuvių židinys.

     Šio lietuvio dr. St. Rapagelionio paskaitas lankydavo ne tik daugelis studentų, bet ir pats kunigaikštis Albrechtas. Prof. Rapagelionis globojo universitete lietuvius studentus ir buvo jiems tautinis pavyzdys. Be to, Rapagelionis buvo pirmasis lietuvių tautoje pradėjęs lietuviškai rašyti.

     Profesoriui Rapagelioniui mirus, kunigaikštis Albrechtas įsakė jį palaidoti karalių giminės kapuose ir ant jo antkapio iškaldinti tokį įrašą: "Čia guli didis vyras, Lietuvių Tautai garbė”.

Skaityti daugiau:

dail. Povilo Kaupo kūrinių nuotraukos

Apleistas miestas(akvarelė, 1946)

Peizažas(aliejus)

Skaityti daugiau:

AR KRISTUS DABAR GALI KENTĖTI?

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Jau senokai gavome iš vieno skaitytojo laišką su įvairiais klausimais, bet iki šiol dėl įvairių priežasčių vis nebuvo į jį atsakyta. Štai kai kurios to laiško mintys:

     "Praėjusių metų kovo mėnesį šiame žurnale buvo kun. Stasio Ylos straipsnis, vardu "Žmogaus skausmas”. Jį beskaitant, man kilo kai kurių neaiškumų. Ten rašoma, kad mes esame Kristaus kančios kaltininkai. Man neaišku, kodėl mes esame kaltinami už Kristaus kančią ir mirtį. Juk Kristų nukankino ano laiko žydai, o ne mes.

     Lygiai toks pat klausimas kyla dėl Adomo ir Ievos nusikaltimo ir primestos visiems žmonėms gimtosios nuodėmės. Toliau rašoma, kad visi mūsų slapti ar vieši nusikaltimai, kuriuos krikščionybė vadina nuodėmėmis, daro skausmą Kristui. Argi Kristus dabar kenčia už žmonių nuodėmes? Jei taip, tai Kristus tebėra ir tebebus kankinamas iki pasaulio pabaigos. Tad būtų logiška išvada, kad Kristus, Dievo Sūnus, yra tikrai nelaimingas — jis kentėjo čia, žemėje, ir tebekenčia dabar danguje.

     Man atrodo, kad daugiau galvojantieji asmenys dėl tokių teologų aiškinimų pradeda atšalti nuo institucinės Bažnyčios ir vadovaujasi tik savo sąžine”.

Su pagarba J.N.

Gerbiamasis,

     Rašote, kad galvojantieji asmenys dėl tokių aiškinimų pradeda nutolti nuo Bažnyčios. Čia problema yra ta, kad galvojimo nepakanka — reikia ir supratimo. Žinoma, norint, kad visi suprastų, reikia tinkamai paaiškinti. Labai gerai, kad Jūs parašėte laišką, laukdamas paaiškinimo.

     Rašote, kad Kristų nukankino ano meto žydai, o ne mes. Daugelis taip yra įpratę sakyti, bet šis pasakymas nėra tikslus. Ano meto žydai, ypač vyriausieji kunigai, Kristų įskundė, jų religinis teismas jį nuteisė, bet jie neturėjo teisės jo prikalti prie kryžiaus, todėl prašė oficialų Romos imperijos valdžios atstovą Poncijų Pilotą, kad jų sprendimą patvirtintų ir leistų Kristų prikalti prie kryžiaus. Poncijus Pilotas, kaip žinome, žydų reikalavimams nusileido, nors ir labai nenoriai. Kristų plakė ir prie kryžiaus kalė taip pat ne žydai, o Romos imperijos kareiviai. Tačiau visi čia minėti asmenys buvo tik materialiniai Kristaus kančios ir nukryžiavimo įrankiai. Tikroji jo kančios ir mirties priežastis buvo visų laikų žmonių nuodėmės, taigi ir mūsų nuodėmės. Tik dėl to Kristus atėjo į šį pasaulį, kentėjo ir mirė, kad atsilygintų už visų mūsų nuodėmes.

Skaityti daugiau:

DIEVO LAUKINĖJE GAMTOJE (IV)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

ŽMOGAUS DVASIOS SVIRNAS

     Lietuvio minčiai sava ūkininko sodyba, nes taip glaudžiai rišasi su gimtąja žeme. Paėmę tos sodybos trobesius, matysime, kad vienas jų daugiausia sutinkamas liaudies dainose, patarlėse, priežodžiuose, rašytinės kalbos ar šnekos vaizdinguose palyginimuose. Tas trobesys — klėtis, vadinama dar svirnu, kai yra didesnė. Ji kalboje nuneša ir klojimą, ir tvartą, ir pirtį, ir patį gyvenamąjį namą. Lengva suprasti reiškinio priežastį: klėtis ūkyje užėmė labai svarbią vietą. Tai galime matyti iš to, kad kitų pastatų durys gal būdavo prisklendžiamos, o klėties arba svirno — visada gerai užrakinamos, nes ten sodietis laikė sudėjęs savo gėrybes. Čia buvo aruodai, pripilti grūdų, kuriuos jo laukai užaugindavo. Čia stovėjo ir kraičio skrynios, prikrautos gražiausio audeklo rietimų. Čia būdavo laikoma sukabinta rūkyta mėsa ir kitos valgio atsargos. Čia ir miegota: saviškių, svečių, o svarbiausia jaunavedžių. Iš klėties arba svirno galėjai spręsti ūkininko turtingumą, kurio buvo tartum rodiklis viduje prikrauto lobio kiekiu ir rūšimi.

     Klėties ir jos gėrybių vaizdas mums gerai tarnauja kalbant apie žmogaus dvasią, nes ir į šią daug ko galima pridėti, paskui duoti kitiems ir išsiimti pačiam sau. Juk kalbame apie išminties grūdus, kurių brandus žmogus pažeria kitiems; apie daug nusimanantį asmenį sakome, kad jis yra tikras žinių aruodas. Šiuo vaizdu kalbėdamas, galiu sakyti, kad keliavimas laukine gamta praėjusios vasaros atostogų metu gausiai praturtino mano dvasios svirną. Kaip minėta, ėjau galą Apalašų kalnų tako Amerikos rytuose netoli Kanados sienos, kur jis pradeda raitytis į pietų pusę Maine valstybės nuošaliais miškais.

Skaityti daugiau:

Ideali moteris ir vyras alkoholikas

 (Gyvenimo vaizdeliai)

Vytautas Kasnis

     Praėjusiame "Laiškų lietuviams” numeryje pasakojome apie draugų ruoštą Stefutės ir Juozo Juodikių susitaikymo vakarą, šaunų kaukių balių ir liūdną galą, nes ruoštas planas nepavyko. Dabar pasakosime apie jųdviejų susitikimą, apie Juozo pasisakymą, kaip jis, pasidavęs alkoholio Įtakai, sugriovė šeimos gyvenimą. Stefutė pasisakys apie idealią moterį.

*  *  *

     Pavalgę pas Ruzgaičius pusryčius, pradėjome laukti Stefutės ir Juozo Juodikių. Nors tai turėjo būti džiaugsmingas laukimas ir po to graži šventė, bet kažkoks nerimas užgulė. Mintys klydo apie jųdviejų gražų praeities gyvenimą ir išsiskyrimą. Jaučiau, kad ir žmona nerimavo. Lyg save guosdamas, paklausiau ją, ko ji taip vaikščioja, lyg musmirių privalgiusi, prisiminęs tėvelio pasakymą, kai jis, pamatęs mus, vaikus, surūgusius, pajuokaudavo. O ji ir atrėžė man, lyg atspėdama mano nerimą, kad vyrai kai kada sudrimba, kaip lepšės. Prisidėjo ir Ruzgaitienė vyrus patarkuoti. Mudu gi su Ruzgaičiu gynėmės ir taip juokaudami mėginome išsikrapštyti iš užgulusio slogučio.

     Mūsų laimei staiga tarpduryje pasirodė Stefutė. Su jos atėjimu lyg saulė nudriekė svečių kambarį. Ji visus pabučiavo, o man į ausį pakuždėjo, ar aš prisimenąs, kaip vakar man mirties kaukė pasakojo apie idealią moterį. Aš jai atsakiau, kad lauksiu jos kalbos pabaigos, ir pajuokavau, kad prieš jos atėjimą čia buvo daug musmirių ir lepšių, o dabar baravykai išaugo.

Skaityti daugiau:

Namie tyla

Birutė Boreišienė

     Kartą per paskaitą gydytojas pasakė, kad sutuoktinius reikia mokyti. .. tarp savęs kalbėtis, bendrauti...

     Iš tikrųjų kartais taip yra. Pažįstu šeimų, kuriose žmona ir vyras nesipyksta, nesibara, bet beveik ir nesikalba. Taip, taip, nesikalba. Ir ne todėl, kad nekęstų vienas kito, kad būtų svetimi, bet, kaip jie patys sako, tiesiog neturi ką vienas kitam pasakyti. Taip viskas aišku, paprasta ir kasdieniška. Rytą papusryčiavo, ir kiekvienas išeina į darbą. Vakare susitinka namie, vyras pavarto laikraščius, žmona pagamina valgyti, pavalgo. Vyras krenta į kėdę prie televizijos, žmona kimba į namų ruošą. Paskui — labąnakt, o kitą rytą vėl iš naujo. Ir kaip jie nustebtų, jei kas imtų jiems ir pasakytų, kad šiuose namuose gyvena du žmonės, bet nėra šeimos! Kaipgi. Nesipykstam, nesibaram, gyvenam padoriai. Na, o kad mažai kalbam — girdi, tiek metų išgyvenom, vienas kitą "kaip nuluptą” pažįstam. Ką nauja bepasakysi. O šalia jų verda gyvenimas, kurio aktyvūs dalyviai, tarp kitko, yra ir jie abu.

     — Juk be galo sunku taip gyventi — kartu, o tuo pačiu atskirai. Kaipgi galima pakęsti tokią rutiną? — kreipiausi aš į vieną žmoną.

     Ji nustebo. Kas gi čia tokio. Jūs manot, kad kitur kitaip? Ne visada tylėjom. Nutilome palaipsniui. Vos susituokę kalbėjome apie viską, ką matėme, ką girdėjome, pergyvenome. Kūrėme planus ateičiai. Dažnai išeidavome į svečius, į gamtą. Keliaudavome. Gavome butą. Nė nepajutome, kaip pradėjome daugiau kalbėti apie daiktus, patogumus. Net pas draugus nuėję matydavome pirmiausia, ką jie įsigijo, kaip susitvarkė. Pradėjome dėti centą prie cento. Mažiau beišėjome iš namų — grožėjomės savo daiktais, kūrėme, tvarkėmės. Ir kalbėjome tik apie daiktus.

     Laikas ėjo. Susitvarkėme. Ir vaikams sutvarkėme lizdelius. Dabar viskas tvarkoje, apie ką bekalbėti? Apie darbą, apie viską, kas mus supa? Tai kad manajam neįdomu. Bandžiau pasakoti, pasigirti truputį, kai kas pavykdavo padaryti geriau už kitas, pasididžiuoti, kai kas mane pagirdavo. Tuo džiaugdavosi tik vaikai, kol buvo namie, o vyras... Nesuk man niekais galvos — standartinis jo atsakymas. Taip pamažu ir nustojau sukti jam galvą. Svarbu, kad nesibarame. O kad tylime — gal ir geriau — nervai sveikesni. Tik vaikams ta tyla nepatinka — namie, girdi, šalta... Suprask tą jaunimą.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

TEATRAI LIETUVOJE

     Vokiečių dramaturgas Peter Reichel, viešėdamas Lietuvoje, parašė savo įspūdžius apie jos teatrų klestėjimą. Jis stebisi, kad maža Lietuvos respublika, turinti vos tris su puse milijono gyventojų, šiandien išlaiko vienuolika teatrų. Skaičiuojant procentais, jinai prašoka ne tik Vokietiją, bet ir Maskvą.

     Meno kultūros centras yra sostinėje Vilniuje. Jame veikia trys dramos teatrai, vienas lėlių ir muzikinis teatras, kuriame kasmet įvyksta Lietuvos respublikos teatrų varžybos.

     Lietuvos teatrų istorijoje gilią vagą yra išvaręs dabartinis Panevėžio teatro ansamblio vadovas Juozas Miltinis. 1940 m. jis įkūrė aktorių mokyklą, kurią lankė trisdešimt du studentai. Su šiais būsimais aktoriais jis kasmet paruošia po vaidinimą. Per pokarinį laikotarpį su savo grupe pasirodė per 600 kartų. Vertintojai sako, kad Panevėžio teatras ir jo vadovas ruošia teatro programą, kuri plaukia iš gilių žmogiškų įsitikinimų, seka į linkstančius filosofijon pasaulinės dramaturgijos kūrinius ir ypač iškelia žmogaus orumą.

     Rašančių scenai skaičius nėra didelis, bet parašyti dalykai yra vertingi.

     Žymiausias dabartinis lietuvių dramaturgas yra Kazys Saja. Jis rašo pjeses vaikams ir suaugusiems. Jo paskutinis išspausdintas scenos kūrinys "Ubagų sala”. Autoriaus kūriniuose aiškūs du klausimai: kada žmogus parodo tikrą veidą ir ką reiškia dvasinis bei vidinis skurdas? Pasakojimo pagrindan jis ima lietuviams įprastus Kristaus kančios vaidinimus, papildydamas juos ligonių bei luošų susitikimu.

     Geriausia pjese apie pastarųjų metų jaunimą yra laikoma "Meilė, džiazas ir velnias”, kurią parašė Juozas Grušas.

     Peter Reichel straipsnio pabaigoje padaro išvadą, kad Lietuvos naujoje sceninėje literatūroje autoriai yra pasiekę tarpusavio supratimo sąvoką. Jie yra suradę tautos istoriją, o taip pat menininko vietą visuomenėje, jo veidą ir reikšmę šiandieniniame, pilname įvairių papročių krašte. (Iš vokiečių žurnalo "Theater der Zeit”).

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

LIETUVIŠKI GIMINYSTĖS VARDAI

     Prieš keletą metų jau rašėme šiame skyriuje apie mūsų giminystės vardus, pasinaudodami prof. Pr. Skardžiaus straipsniu, buvusiu "Gimtojoje Kalboje” 1965 m. Ten šiuo klausimu buvo rašoma gana plačiai, todėl kai kuriems, ypač jaunimui, gal buvo sunkoka susigaudyti. Tad pasiryžome dar kartą parašyti apie tuos vardus, išleisdami, kas ne taip svarbu, ir paminėdami tik plačiau vartojamus.

     anyta — vyro motina; mother-in-law.

     brolėnas — brolio sūnus; brother’s son, nephew.

     brolėčia — brolio duktė; niece.

     brolienė — brolio žmona; brother’s wife, sister-in-law.

     dėdė — tėvo ar motinos brolis; uncle.

     dėdienė — dėdės žmona; uncle’s wife, aunt.

     dieverė arba moša — vyro sesuo; husband’s sister, sister-in-law.

     dieveris — vyro brolis; husband’s brother, brother-in-law. husband’s brother, sister-in-law.

     dukraitė — dukters duktė, anūkė; granddaughter.

     dukterėčia — brolio ar sesers duktė, brolėčia, seserėčia; niece.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    Kantone, Kinijoje, katedra vėl pašvęsta religiniam naudojimui. Joje kun. Andrea Lin galėjo aukoti šv. Mišias.

•    Popiežius Jonas Paulius II spalio 28 d. pasmerkė Čekoslovakijoje įvykusį nubaudimą kovotojų dėl žmonių teisių. Kalbėdamas Šv. Petro aikštėje taip pat kėlė balsą, kad būtų sustotas žmonių žudymas Kambodijoje. Kėlė žmogaus teisių reikalą Čilėje bei Argentinoje.

•    JAV-se apie milijonas keliolikmečių kasmet tampa nėščios. Joms gimsta apie 600.000 kūdikių, iš kurių apie pusė nelegalūs. Apie trečdalį visų abortų padaro netekėjusios. Globojimui netekėjusių keliolikmečių nėščių ir susilaukusių kūdikio kasmet JAV-se išleidžiama apie 8 bil. dolerių.

•    Šv. Kryžiaus parapija Čikagoje šiemet atšventė 75 m. sukaktį. Ji buvo įkurta 1904 m. Pirmasis klebonas buvo Aleksandras Skripka. Dabar klebonauja kun. V. Mikolaitis, jam talkina kun. A. Stašys. Pamaldas čia dažnai praturtina Dainavos choras.

•    Prof. P. Rabikausko studija apie Vilniaus universitetą, parašyta italų kalba, išdalinta Vatikano radijo skyriams, duodantiems programą 33-mis kalbomis. Šią studiją ištisai paskelbė Vatikano laikraštis “L’Osservatore Romano”.

•    Pirmas tarptautinis krikščionių filosofų kongresas įvyko Argentinoje, netoli Cordobos. Dalyvavo keli šimtai. Kongreso tema: “Krikščionio filosofija šiandien”.

Skaityti daugiau:

Dailininkas Povilas Kaupas

     Povilas Kaupas, kurio dailės darbų nuotraukomis iliustruotas šis "Laiškų lietuviams” numeris, buvo vienas iš žymesniųjų lietuvių dailininkų. Jo kūrinių yra įsigiję: Čiurlionio galerija Kaune, Vilniaus, Šiaulių, Telšių muziejai ir kitos institucijos. Be to, daug jo darbų turi privatūs meno mėgėjai bei kolekcionieriai.

     Povilas Kaupas ieškojo grožio ne tik mene, bet ir žmoguje. Jis buvo visada draugiškas ir nuoširdus. Jis buvo visų gerbiamas ir mėgstamas. Mylėdamas artimą, jis tiesė pagalbos ranką tiems, kurie jos prašė, ir buvo visada ten, kur jautėsi esąs reikalingas. Jis buvo gerbiamas bei vertinamas ir savo profesijos draugų-dailininkų.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

EKSKURSIJA Į EUROPĄ

     "Laiškai lietuviams” organizuoja ekskursiją į Europą 1980 m. birželio 14 - liepos 2 d. Aplankysime šiuos miestus: Romą, Asyžių, Florenciją, Veneciją, Innsbruką, Miuncheną, Oberammergau (Kristaus kančios vaidinimus), Baden-Baden, Liucerną, Ziurichą, Kopenhagą. Ši 19 dienų kelionė su viešbučiais ir maistu kainuos apie 1700 dol.

     Lėktuvu išskrisime iš Niujorko, o Europoje važinėsimės autobusu. Ypatingas šios ekskursijos tikslas — aplankyti garsiuosius Oberammergau Kristaus kančios vaidinimus, kurie būna kas 10 metų. Romoje dalyvausime audiencijoje pas popiežių, turėsime ekskursijas į Tivoli, Capri ar kitur, pagal dalyvių pageidavimus.

     Ekskursijai vadovaus "Laiškų lietuviams” redaktorius J. Vaišnys, S.J. Registruotis galima jau dabar "Laiškų lietuviams” adresu arba kelionių biure: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, Ill. 60643.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Sukaktuvinių metų proga skelbiame straipsnio konkursą šiomis temomis:
1. "Laiškų lietuviams” vieta mūsų spaudoje;
2. Kaip aš suprantu tikėjimą;
3. Mišrių šeimų klausimas.

     Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną į atskirą vokelį, atsiųstas redakcijai iki 1980 m. kovo mėn. 1 dienos. Už geriausius rašinius skiriamos 4 premijos: I — 150 dol. (mecenatai dr. Milda ir Stasys Budriai), II — 100 dol. (mecenatai Bronė ir Jonas Veselkai) , III — 75 dol. (mecenatas Vytautas Vizgirda), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).

     Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų lietuviams” sukaktuvinės vakarienės metu balandžio mėn. 13 d. Jaunimo Centre.

Skaityti daugiau: