Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1980m. 3 Kovas

1980 / KOVAS - MARCH / VOLUME XXXI, NO. 3

PASKUTINIEJI KRISTAUS ŽODŽIAI

73

 J. EI.

TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI (I)

77

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

EILĖRAŠČIAI

80

 Felix Timmermans

II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ
KASDIENINIAME GYVENIME

81

 Vysk. V. Brizgys

ABORTAS — ŽMOGŽUDYSTĖ

84

 Kun. iš Lietuvos

DIEVAS, ŽMOGUS IR BLOGIS

86

 P. Daugintis, S.J.

KAS NEPRIIMA DIEVO KARALYSTĖS . . .

88

 Chiara Lubich

IDĖJŲ SKELBĖJAI — MITŲ HEROJAI

89

 Jonas Miškinis

IDEALI MOTERIS

92

 Vytautas Kasnis

VALIOS UGDYMAS

95

 Reda Norkienė

GYVENIMAS YRA AUKA

96

 Rūta

JAUNIMO MALDA UŽ TĖVYNĘ

99

 Stasys Yla

NEGI TAMSĄ MĖGSTAME LABIAU, KAIP ŠVIESĄ?

100

 Nina Gailiūnienė

SKAUDI KNYGA APIE SKAUDŽIUS ĮVYKIUS

103

 Nijolė Jankutė

TĖVYNĖJE

104

 D. ir G. Vakariai

KALBA

105

 J. Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

107

 J. Pr.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” 30 M. MINĖJIMAS

108

 Red.

Keramikė Sofija Butkienė ir grafikė Veronika Švabienė turėjo savo darbų parodą praėjusi rudenį Midland Savings patalpose, Čikagoje. Šis numeris iliustruojamas jųdviejų darbų nuotraukomis. Nuotraukos — V. Noreikos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Gustaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

PASKUTINIEJI KRISTAUS ŽODŽIAI

J. EL.

     Kristus, gyvendamas žemėje, skelbė dieviškosios tiesos žodžius visiems žmonėms be skirtumo, pasinaudodamas bet kokia vieta, kuri Jam davė progos prabilti į tiesos išalkusias minias. Pirmieji Naujojo Testamento palaiminimai nuaidėjo Galilėjos slėniais nuo kalno viršūnės. Kitą kartą Jis kalbėjo iš bangų supamo Petro laivelio, kai besiveržianti minia Jį nustūmė prie pat ežero kranto. Ji matome aiškinantį dangaus karalystės paslaptis šventyklos prieangiuose, prie gaivinančio Jokūbo šaltinio, iš sakyklos Nazareto sinagogoje.

     Pagaliau išmuša valanda tarti paskutinį žodį. Dabar Jis nebepasitenkins bet kuria sakykla kreiptis į žmones. Tą atmintiną penktadienio rytą, kai Jis stovėjo surištom rankom ant saulės spinduliuose žvilgančio Poncijaus Piloto portiko, aplinkui bangavo veidų jūra, ištroškusi amžinojo gyvenimo žodžių. Argi Jis nesikreips į pasaulį iš šitos didingos tribūnos. Dar ne. Jis palauks dar valandėlę, kol kryžiaus sakykla bus uždėta ant Jo pečių ties Piloto rūmų laiptais, kol skausminguoju keliu Jis pats ją užneš ant Golgotos viršūnės.

     Mirtinoje tylumoje pasigirsta plaktuko dūžiai, klaikiai nuaidėdami šventojo miesto sienomis, ir kryžiaus medis, akimirkai pakibęs ore, su dusliu trenksmu sminga į iškastą duobę. Nuo tos valandos, kaip sako šv. Augustinas, kryžius tapo ne tik teisėjo sostas, bet ir mokytojo katedra. Iš šitos majestotiškos katedros Jis žvelgia į savo auditoriją. Ten tolumoj, anapus Juozapato slėnio, žėri paauksuotas šventyklos stogas vidudienio saulėje, o ant šventyklos mūrų žiopso smalsuolių minia. Kryžių šešėly žaidžia kauleliais romėnų kareiviai, piktžodžiauja rašto žinovai ir fariziejai, patenkinti juokiasi šventyklos kunigai, verkia Magdalena, stovi Jonas ir Marija.

     Visi nekantriai laukia Jo žodžio. Budeliai buvo tikri, kad Jis ims rėkti, kaip rėkdavo visi kiti, kuriuos jie buvo pakabinę ant kryžiaus kartuvių. Jau

Sofija Butkienė   Žvakidė (keramika)

Seneka sakė, kad prikaltieji keikdavo savo motiną ir dieną, kurią gimė, keikdavo budelius ir spjaudydavo ant praeivių galvų. Ciceronas rašo, kad nukryžiuotiesiems ne kartą turėdavo nupiauti liežuvį, kad sustabdytų jų baisius piktžodžiavimus. Fariziejai tikėjosi, kad ir šitas pranašas, užmiršęs savo meilės evangeliją, pratruks keiksmų litanija.

Skaityti daugiau:

TIKĖJIMO NEAIŠKUMAS (I)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Dvi didelės galios Kūrėjo duotos žmogui: pažinti ir mylėti. Jos ima reikštis iš pat vaikystės. Jau kūdikio širdis veržiasi būti kitų mylima ir rodyti jiems savo meilę. O netrukus pradedantis busti vaiko protas neatlyžtamai leidžiasi pažinimo keliais. Todėl ir bombarduoja suaugusius klausimais, kodėl, iš kur, kam... Tiesa, tie klausimai išreiškiami vaikiškais žodžiais, bet jie gali taip giliai ir tiesiai siekti pačią daiktų kilmę ir būtį, kad suaugusiems kartais reikia gerai pasikrapštyti pakaušį (drauge stengiantis kaip nors užmaskuoti savo nežinojimą).

     Ir apie tikėjimo dalykus bręstančiame prote kyla klausimų, sukusių galvas net labai dideliems filosofams ir teologams. Čia bus paliesta keletas tikėjimo klausimų, rūpėjusių mergaitėms ir pateiktų lapeliuose, kai sueigoje buvo paskatintos juos nurodyti. Jie buvo surašyti 1978 m. "Laiškų lietuviams” 9 nr.

     Tik prieš aiškinantis tikėjimo klausimus, ne pro šalį prisiminti dėsnį apie žmogaus protą: kad jis, būdamas ribotas, ne viską apie amžinąjį Dievą ir jo santvarką gali suprasti. Daug kas čia mūsų protui lieka neįžvelgiamos paslaptys, priimamos tikėjimu dėl mums jas teigiančio Dievo autoriteto. Maritenas tai iliustruoja tokiu palyginimu: kaip pelėda neįstengia žvelgti į saulę, kurios šviesa per stipri jos akiai, taip ir mūsų protas nepajėgia aprėpti visos Dievo tiesos, kuri per iškili jo žvilgsniui. Todėl net kunigai ne į viską tikėjimo klausimais gali atsakyti ir ne viską išaiškinti. Apie daug ką Dievas mums apreiškė, jog taip yra, bet nepasakė, kodėl taip yra (greičiausiai kad dėl savo pelėdiškai riboto proto vis vien to nebūtume įstengę suprasti, nes daugelis Dievo plotmės dalykų žmogiškomis sąvokomis išvis neišreiškiamos, į jas netelpa).

     Jei Dievas yra labai gailestingas, kaip jis gali ką nors siųsti į pragarą?

     Tiesa, Dievas yra labai gailestingas. Bet nepamirština, kad jis ir be galo teisingas.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Felix Timmermans (1886-1947)

ŠVENTAS PRANCIŠKUS

Gana visų tuščių dalykų!
Mėnulis groja sidabrine vakaro fleita,
nebedainuoja jis kartu, daina baigta,
gražesnis balsas rado kelią į jo sielą.

Jis šoks į Dievo meilės prarają,
atsisakydamas ir praeities, ir savo rūbų,
sutanoje, ir jo siela kaip fleita,
 dainuoja prie namų ir elgetauja,

dainuoja vilkui, paukščiams ir gėlėms,
kas tik yr gyvas
- broliu ir seseria vadina,
ir Meilėje dainuoja jis, kaip nendrė laibas.

Gryname žmoguje liepsnoja Dievas
ir gręžia savo ugnį per rankas, kojas, į širdį.
Iš kiekvienos žaizdos džiūgauja saulės giesmė.

Skaityti daugiau:

II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ KASDIENINIAME GYVENIME

 (II Vatikano susirinkimo nutarimų santrauka)

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

     Pradedame "Laiškuose lietuviams” spausdinti ilgesnę straipsnių seriją apie II Vatikano susirinkimo dokumentus. Šiuos dokumentus išleido "Krikščionis gyvenime” leidykla trimis tomais. Kadangi ne visi juos yra įsigiję ir ne visi turi drąsos visus tris tomus perskaityti, tai gal bus naudinga pateikti tų dokumentų santrauką. Šio darbo ėmėsi vysk. V. Brizgys. Toji santrauka čia bus pateikta ne tokia tvarka, kaip yra susirinkimo dokumentuose, bet tokia, kuri santraukos autoriui atrodė logiškesnė. Prieš kiekvieną skyrelį iš eilės einantieji numeriai yra santraukos autoriaus. Jie bus labai naudingi, kai visa medžiaga bus išleista atskiru leidinėliu, tada bus lengviau rasti norimą klausimą. Po kiekvieno skyrelio skliausteliuose yra pažymėta, iš kurios susirinkimo dokumentų vietos medžiaga yra paimta, ir taip pat nurodyta lietuviškojo vertimo tomo numeris bei puslapis.

Redakcija

1. MŪSŲ LAIKŲ ŽMOGAUS PROBLEMOS

     1. Žmogus dabartiniame pasaulyje.Žmogaus gyvenimo sąlygos arba pasaulis visada keitėsi ir keičiasi, keičiantis žmogaus proto ir kūrybos galioms. Tie pasikeitimai visada veikė ir dabar tebeveikia patį žmogų, jo asmeninius bei bendruomeninius troškimus, žmogaus galvoseną apie daiktus, žmones bei santykius su jais. Jie atnešė žmogui nemaža painiavų. Žmogus ne visada sugeba pajungti savo tarnybai net savo proto ir pastangų laimėjimus. Dažnas nesupranta net pats savęs ir savo vietos visuomenėje.

     Aišku, kad žmonija, imama visa kartu, dar niekad anksčiau neturėjo tiek medžiaginių gėrybių, niekad taip nevertino laisvės, niekad neturėjo tokių bendravimo priemonių, kaip dabar. O tačiau vis dar nesurandama kelių deramai pasidalinti medžiaginėmis gėrybėmis. Vieni jų turi per daug, kiti miršta badu. Dar vis neišnykusi vergija vienos tautos kitai, vieno asmens kitam. Su medžiaginių gėrybių pažanga nekyla tokiu pat greičiu ir laipsniu dvasinė pažanga. Pažanga medžiaginėse srityse ne visada padeda geriau įžvelgti amžinųjų vertybių reikšmę bei turinį. Ne tik menkos civilizacijos tautų stabmeldžiai, bet ir didelė civilizuotos žmonijos dalis nesuranda atsakymo į svarbiausius žmogaus asmens klausimus, nepajėgia deramai išrišti visuomenės bei tautų problemų. (Bažnyčia dabartiniame pasaulyje, nr. 4 ir 8; I, psl. 171 ir r75).

Skaityti daugiau:

ABORTAS —ŽMOGŽUDYSTĖ (S)

     Neseniai gavome iš Lietuvos vieno kunigo parašytą studijėlę apie abortus. Nutarėme ją per kelis numerius išspausdinti ”Laiškuose lietuviams”. Žinome, kad dabar beveik visuose pasaulio kraštuose vyksta kontroversinės diskusijos šiuo svarbiu klausimu. Autorius šioje studijoje nagrinėja, ką šiuo klausimu sako teisė ir moralė.

Redakcija

     Čia norime pateikti giliau galvojantiems ir geros valios žmonėms pluoštą sveikų teisinės ir dorovinės filosofijos minčių apie baisųjį visoje mūsų tautoje išplitusi dorovinį vėžį — abortą. Ar nebaisu žinant, kad kiekviename vidutinio didumo rajone kasmet išžudoma maždaug po du šimtus, jei ne daugiau, negimusių kūdikių. Tad kiek jų išžudoma visoje Lietuvoje, kur yra daugiau kaip šimtas rajonų! Ar nereikėtų kelti balso prieš šitą dvidešimtojo amžiaus barbariškumą?

     Norint suprasti abortų baisumą, reikia giliau pažvelgti į abortą iš teisinės bei dorovinės pusės. Pradedant kalbėti apie tai, ar turime teisę daryti abortus, reikia pirmiausia turėti susidarius teisingą teisės sampratą.

TEISĖS SAMPRATA

     Teisė yra dviejų tarpusavyje panašių reikšmių žodis. Pirmoji teisės reikšmė yra tokia: teisė yra šiokiam ar tokiam veiksmui atlikti turima laisvė bei galia, gauta iš aukščiausiojo veiksnio, tvarkančio laisvosios žmogaus valios veiksmus. Kitais žodžiais: teisė yra iš aukščiau gautoji laisvė kokiam veiksmui atlikti. Antroji teisės reikšmė: Teisė yra aukščiausiojo veiksnio, tvarkančio laisvuosius žmogaus veiksmus, žmogui leidžiamas atlikti veiksmas ar žmogui leidžiama turėti būsena. Arba kitaip: teisė yra iš aukščiau leistas veiksmas, leistinas dalykas.

ŽMOGAUS TEISIU PAGRINDAS YRA ŽMOGAUS DIDŽIAVERTIŠKUMAS

     Mes visi — ir materialistai, ir religininkai — kiekvieną žmogų laikome didele vertybe, turinčia daug šventų, gerbtinų, neliestinų teisių. Tik ne visi turime tvirtą logišką pagrindą žmogui taip aukštinti, vertinti ir branginti.

Skaityti daugiau:

DIEVAS, ŽMOGUS IR BLOGIS

P. DAUGINTIS, S.J.

   Matant tiek blogio pasaulyje ir patiems pergyvenant įvairių skaudžių įvykių, nelaimių, tragedijų bei kitokių blogybių, kyla daug neaiškumų, klausimų ir net priekaištų Dievui, kad jis leido blogį. Kodėl Dievas blogio nesunaikina, kodėl leido įvykti šiai ar kitai nelaimei ar katastrofai? Atsakymai į šiuos klausimus paaiškės, jeigu geriau suprasime blogio esmę, savybes, pasekmes ir Dievo elgesį blogio atžvilgiu.

BLOGIO PASLAPTIS

     Be abejo, blogis yra paties žmogaus laisvas veiksmas. Bet ar negalėjo Dievas sutverti tokį žmogų, nepažeisdamas jo prigimties, kad žmogus visuomet laisvai pasirinktų daryti tik gera?

     —    Galėjo, nes Dievas yra visagalis, — atsako šv. Augustinas.

     —    Tai dėl ko Dievas taip nepadarė?

     —    Dėl to, kad nenorėjo.

     —    O dėl ko nenorėjo?

     Čia tai jau mums nežinomi Dievo planai, nesuprantama paslaptis. Mūsų protas yra ribotas, o Dievas yra neribotas, begalinis. Tad ir pats Dievas, ir daugybė jo darbų mums lieka paslaptis. Mums telieka tik su pagarba nusilenkti prieš savo Kūrėją. Tačiau pats Dievas yra šiek tiek praskleidęs šią paslaptį, o ir mes patys galime stengtis prie to prisidėti, pagalvodami ir šiek tiek suvokdami Dievo planus blogio atžvilgiu.

Skaityti daugiau:

“KAS NEPRIIMA DIEVO KARALYSTĖS KAIP VAIKAS — NEĮEIS Į JĄ” (MK 10,15)

CHIARA LUBICH

     Gal šie Evangelijos žodžiai tau niekad nebuvo aiškūs. Gal norėtum sužinoti žodžio "vaikas” reikšmę, taip svarbią ir kiekvienam nulemiančią įėjimą ar neįėjimą į Dievo Karalystę.

     Atkreipk dėmesį. Stengsiuos tai paaiškinti. Nemanyk, kad Jėzus nori tuo pasakymu apvainikuoti vaiko dorybes. Jis turi ką kita omeny. Jėzus, paimdamas vaiko pavyzdį, nori pabrėžti jo natūralų nusiteikimą suaugusiųjų, sakykime, tėvų atžvilgiu. Vaikas yra nusiteikęs visiškai pasitikėti. Jis žino, kad jo gyvenimas yra subrendusio, tvirtesnio, labiau patyrusio rankose, ir jo meile visai neabejoja.

     Taigi kas tu bebūtum, nors ir labai svarbus žmogus pasaulyje, pvz. mokytojas, valdovas, turįs atsakomybę už kitus, gal mokąs daug kalbų, daug pasaulio apkeliavęs, gal mokslininkas, filosofas, ekonomistas, rašytojas, negalėsi įeiti į Dangaus Karalystę, jei prieš Dievą nesi kaip vaikas.

     Jėzus sako: "Kas nepriima”. Tad Dievo Karalystė turi būti priimta. Tai dovana, kurią tau Dievas duoda. Iš tikrųjų ne žmogiškos pastangos, ne kokie nors asketiški mėginimai, ne moksliniai tyrimai ar studijos tave gali įvesti į Dievo Karalystę. Pats Dievas ateina tavęs pasitikti, apsireiškia savo šviesa ir paliečia tave savo malone. Nėra jokio tavo nuopelno, kuriuo galėtum didžiuotis ir remtis, kad turėtum teisę gauti tokią Dievo dovaną. Dievo Karalystė tau siūloma dovanai. Vaikui yra visai lengva ir normalu priimti dovaną. Jam yra viskas reikalinga, ką gauna iš kitų, kad galėtų gyventi ir augti. Argi nepastebėjai? Jis yra mažas ir elgiasi kaip toks. Ir tu panašiai turėtum elgtis. Nesielk kaip "suaugusieji”, kurie mano, kad jie yra dideli ir svarbūs. Jie tokie jaučiasi ne tik žmonių, bet ir Dievo akivaizdoje. Vaikas supranta, kad jis daug ko nežino ir daug ką turi išmokti. Taip ir tu — nebūk kaip "suaugusieji”, kurie save laiko turtingais išsimokslinimu ir patyrimu.

Skaityti daugiau:

IDĖJŲ SKELBĖJAI — MITŲ HEROJAI

JONAS MIŠKINIS

     Sakoma, kad žmogaus tautinis brendimas nėra kažkoks atsitiktinis dalykas. Tai yra veiksnys tų aplinkybių, kurias sudaro tauta. Žmogus gimsta iš tautos. Tauta ne tik nuosekliai savo narius gimdo, bet kartu sudaro ir būtinas sąlygas jam egzistuoti ir veikti.

     Iš keleto tūkstančių metų praeities, kuriuos pažįstame iš žmonijos kūrybos raštų, dokumentų ir istorijos, iš tų milijonų žmonių, dingusiųjų nežinioje nuo žmonijos aušros ligi šių dienų, mūsų dėmesį patraukia tiktai tie, kurie ką nors kūrė, kovojo, statė, griovė; žodžiu, kaip sakoma, išsiskyrė iš pilkos minios. Ar tai buvo karo vadai, kankinę žmones savo idėjoms realizuoti, ar kilnūs filosofai, mokslininkai, poetai visą savo gyvenimą skyrę žmonių gerovei pasiekti ir savo širdies žodžius aukoję gyvenimui tobulinti.

GENIJAI

     Žmogus pilnutine prasme konkretus ir kūrybingas gali tapti tik savo tautoje. Taigi tauta yra pirmykštis šaltinis, iš kurio jis semia savo darbams stiprybės ir kūrybinę galią. Todėl suprantama, kad ir patys didieji žmonijos genijai buvo taip pat ir patys tobulieji savo tautos reiškėjai. Pavyzdžiui, Platonas ir Homeras graikuose, Vergilijus ir Ciceronas romėnuose, Dantė ir Mykolas Angelas italuose, Šekspyras angluose, Hegelis ir Beethovenas vokiečiuose, Dostojevskis bei Solovjovas rusuose ir daug kitų. Tų rašytuose veikaluose ryškūs tautiniai pradai tobulai suderinti su visuomenės idėjomis. Pasak Sauerio, tautos nariai kyla iš sveikų tautos jėgų. Tik čia jie yra gyvi, tik čia jie įsišakniję, kaip medis savo krašto žemėje.

Skaityti daugiau:

Veronikos Švabienės darbų nuotraukos

Veronika Švabienė    Marios mano viešpatija

Skaityti daugiau:

Ideali moteris

 (Gyvenimo vaizdeliai)

Vytautas Kasnis

     Kai kunigas Juozas įėjo į Ruzgaičių salonėlį, visi jį pasitiko su didžiausiu džiaugsmu, o moterys ir į žandą pabučiavo,

     — Ir gerai, kad kunigai nevedę, — šūktelėjo Stefutė. — Nepritariu jų vedyboms. Žiūrėk, dabar mes visos kunigą Juozą mylime platoniškai ir viena kitai nepavydime.

     O jeigu jis turėtų žmoną, ir dar ko gero pavyduolę, tai toji ir žiūrėtų per padidinamąjį stiklą, kurioje vietoje pabučiavo, ar nepalietė lūpų, gal prisiglaudė. Bažnyčioje ji tik ir spoksotų, ar jam moterys nesišypso, gal per ilgai į jį žiūri, kaip ilgai užtrunka eidamos išpažinties. Dabar gi kunigas visiems lygus.

     —    Visoms, — pataisė Juodikis, — juk kalbėjai moterų vardu. Bet taip prie širdies ranką pridėjusios pasakykite, ar nė kiek nepavydite?

     —    Žinot, kad ne, — atkirto Katriutė. — Ir būtų čia ko pavyduliauti, kai pabučiavusi kunigą į žandą, jauti, lyg būtum per stiklą jį palietusi.

     —    Kai jūs, kunige, pranešėte telefonu, kad atvyksite, mes apkalbėjome jus, — kviesdama svečią atsisėsti, kalbėjo šeimininkė.

     —    Žinoma, apkalbėjote blogai, — juokavo kunigas. — Vyrai šiaudų grūdų maišus nešė, o moterys malė, pelus krovė.

Skaityti daugiau:

Valios ugdymas

Reda Norkienė

     "Nebandyk lipti — nugriūsi!” "Kam imi žirkles — nenukirpsi, O tik susižeisi” —-tokius ir panašius kaimynės perspėjimus 3 metų berniukui girdžiu per sieną beveik kasdien. Ir kartą susimąsčiau: ar iš tikrųjų reikalingi tokie persergėjimai? Saugumas saugumu, bet ar būtina kiekvienąsyk drausti?

     Mano nuomone, reikėtų parodyti, padėti, kad kitąsyk žinotų, jog užlipti vienam dar nepasiseks, o kirpti su mamos pagalba ne taip sunku.

     Mes ne visada pagalvojame, kad nuo pat pirmųjų metų būtina ugdyti vaiky valią. Jos pasireiškimą dažnai vadiname savavaliavimu, nepaklusnumu. O paklusnumas, kokį dažnai įsivaizduojame mes, suaugusieji, faktiškai virsta nieko neveikimu. "Nebėgiok, nutilk, neimk, sėdėk ramiai!”

     Sutinku su neseniai skaitytomis mintimis, kad valios — vieno iš svarbiausių žmogiškųjų galių — ugdymas ne toks jau lengvas dalykas, tuo labiau, kad dažniausiai jis nesiejamas su vaiko auklėjimu. Įprasta galvoti, kad valingumas būdingas toli gražu ne visiems žmonėms, laikomas įgimtu ir atsiskleidžia tik asmenybei galutinai susiformavus. Bet iš tikrųjų valia, kaip ir kitos žmogaus galios, išugdoma; ji greičiau ir tinkamiau vystysis, jei auklėdamos vaiką į tai atkreipsime dėmesį.

     Ankstyvame amžiuje mažylį užplūsta begalės įspūdžių. Daiktų ir gamtos pažinimas plečia vaiko akiratį, padeda ugdyti sugebėjimą stebėti, pasirinkti. Šiame vaiko gyvenimo laikotarpyje rimtų sprendimų iš jo nelaukiame, tačiau mažylio poelgiai gali nepastebimai stiprinti valią. Būtina iš mažens pratinti vaiką savarankiškai spręsti. "Ar man vilktis paltą?” — "Jei manai, kad bus šalta, — vilkis” ir panašūs atsakymai ugdys atsakomybės jausmą. Vaikui svyruojant, reikėtų jam padėti pasirinkti tinkamą sprendimą, paaiškinti argumentuotai, o ne drausti ar įsakyti: "ne”, "taip”.

Skaityti daugiau:

Gyvenimas yra auka

 (Iš Rūtos dienoraščio)

     Birželio 12 d., ketvirtadienis. Paskutinė mokslo diena. Šiais metais man ji yra ir paskutinė gimnazijos diena. Tiek metų čia išbūta, tiek malonių ir kartais liūdnų valandų išgyventa... Šiandien viskas baigėsi. Reikėjo skirtis su mokytojomis, su draugėmis, iš kurių vis dėlto daug širdies esu patyrusi. Paskutinį kartą, išėjusi iš salės, pažvelgiau į didingus gimnazijos rūmus. Jie negyvi, jie nieko nejaučia, bet ir jiems savo širdyje tartum kartojau: "sudie, ačiū, ačiū už viską. ..”

     Greitai šaligatviais skubėjau namo, paspaudusi po pažaste gimnazijos baigimo pažymėjimą. Ar man buvo daugiau linksma, ar liūdna, nežinau. Linksma, kad laimingai baigiau gimnaziją, bet liūdna, kad reikia skirtis. Man visuomet liūdna, kai reikia su kuo nors skirtis, nesvarbu, ar tai būtų asmuo, ar daiktas, ar kokia nors vieta. Pernai, kai kėlėmės į kitą butą, paskutinį kartą pažvelgusi į savo kambariuko sienas, prapliupau žliumbti. "Na, kas dabar tau?” — paklausė nustebusi mama. "Nieko, mama”, atsakiau. Bet mama suprato ir, palingavusi galva, pasakė: "Rūta, Rūta, tavo širdis, kaip sniegas — pasikeis trupučiuką oras, ir ji jau tirpsta”. Bet ką aš padarysiu, kad mano tokia širdis. Kiekvienas atsiskyrimas tikrai yra truputį panašus į mirtį, į tą didžiausią paskutinį atsiskyrimą su šiuo gyvenimu.

     Apie tą paskutinį atsiskyrimą nuo visa to, ką mes čia branginame, dažnai pagalvodavau. Suprasdavau, kokie menkaverčiai yra visi tie dalykai, dėl kurių mes kartais naktimis nemiegame. Žmogaus gyvenimas — akimirksnis. Tad ar verta prie jo per daug pririšti savo širdį, kuri trokšta meilės, bet amžinos? Užtat ir ateidavo man mintis stoti į vienuolyną. Bet pagalvojus, lyg išgirsdavau savo sieloje balsą: "Ne, jis ne tau”. Ir dabar dar nežinau, ką pasirinksiu.

Skaityti daugiau:

JAUNIMO MALDA UŽ TĖVYNĘ

Stasys Yla

Žemė nerimo prisotinta, o Dieve,
 žemė netikra radarų, apsaugoj!
O dangaus erdvėj raketos ieško tavo pėdsakų,
ieško ir jauna širdis kelių tavin.

Tautos nelaisvėj ieškom tavo laisvės, Viešpatie!
Ir grįžtam mintimis į Mindaugą, i Vaišvilką

ir girdime pašvęsto aukuro širdy
septynis šimtmečius kartotą “Tėve mūsų!”

Ar jį nutildys raudona banga?
Ar pakirs sparnus anapus vandenyno broliui,
kaip Dariaus ir Girėno skrydyje?
Ar vėliava, paženklinta dvigubu Vyčio kryžiumi,
bus pakeista sutrypto kryžiaus ženklu?

Skaityti daugiau:

Negi tamsą mėgstame labiau, kaip šviesą?

Nina Gailiūnienė

     Lietuviška religinė raštija labai skurdi. Kas kaltas? Trūksta rašytojų ar skaitytojų tokiai literatūrai? Turbūt abiejų. Esame Įsitikinę, kad religinės knygos autorius turi būti kunigas ar bent vienuolė. Išimtį darome tik pasauliečiams teologams. O kiti — ką jie išmano apie religinius dalykus? Kitaip manė Kristus. Jis net dėkojo Dievui, kad Jis, dieviškąsias tiesas nuslėpęs nuo išmintingųjų ir gudriųjų, leido suprasti mažiesiems. .. Mes religinę knygą pasitinkame rezervuotai. Be entuziazmo. Nebent ji būtų parašyta žinomo ir mėgstamo autoriaus. Tai jau lyg ir garantija, kad knyga nebus nuobodi. ..

     Prieš dešimt metų mano kaimynė, žiūrėdama Į Kristaus paveikslą, mane klausė: "Do you know Jesus?” Atsakiau teigiamai. Įrodymui dar pridūriau: jeigu nepažinčiau, tai Jo paveikslo nelaikyčiau ant sienos... Mano argumentas jos neįtikino.

     "What I mean, do you know Him really, personally, as a friend?” — prismeigė mane dar smailesniu klausimu. Mano tikrumas susvyravo. Pagaliau prisipažinau, kad tokios intymios pažinties su Kristumi neturėjau.

     O ji vis žiurėjo tylėdama į paveikslą. Jos protestantiškuose namuose nebuvo nei kryžiaus, nei šventų paveikslų. Tik Šv. Raštas kiekviename kambaryje. Kad visados būtų po ranka.

     Kokią analogiją ji pasidarė tarp Kristaus paveikslo ir mano neigiamo prisipažinimo, nežinau. Man pačiai prisiminė gimnazijos laikų draugė. Jos kambaryje stovėjo įrėminta maža nuotrauka ūsuoto vyro kariškio uniformoje. Kartą pasisakė, kad tai buvo jos tėvas. Kai tėvas žuvo I-jo pasaulinio karo fronte, ji buvo tik dvejų metų. Užaugo su patėvio pavarde ir meile jam. Nors laikė miegamajame savo tikro tėvo paveikslą, bet mažai apie jį žinojo ir todėl buvo jam visiškai abejinga.

     Tai bene bus tikras atsakymas, kodėl esame abejingi religinei knygai. Ten rašoma apie asmenį, kurį per daug mažai asmeniškai pažįstame, kad rašinys domintų. ..

Skaityti daugiau:

Skaudi knyga apie skaudžius įvykius

Nijolė Jankutė

     Skaitytojo minty, be pagrindinių kategorijų, gerai ir blogai parašytų knygų, susirikiuoja dar linksmosios, liūdnosios, nuobodžiosios, įdomiosios, etc. etc. ir... skaudžiosios. A. Spalio "Širdis iš granito” — skaudi knyga, nes ji kalba apie skaudžiuosius Lietuvos istorijos įvykius — antrąją sovietų okupaciją. Iš tikrųjų, šis romanas apima maždaug vienų metų laikotarpį iš to siaubingo dešimtmečio pradžios, kada Lietuvoje vyko partizaninės kovos ir kada dar buvo naiviai tikimasi pagalbos iš Vakarų.

     Romano veikėjai seni pažįstami iš "Gatvės berniuko nuotykių”, užaugę į vyrus ir moteris kartu su savo skaitytojais. Gal todėl jie skaitytojui savotiškai artimi, svarbūs, nes kas gi nenorėtų sužinoti vaikystės draugų likimo?

     Tačiau nors "Širdy iš granito” vėl sutinkame pajodžargą Nijolę, išaugusią į gražią patriotišką merginą, Antaną Alėjūną, įsijungusį į miško brolių eiles ir Joną Vaitą-Pomidorą, tapusį rūsčiu ir pavojingu MGB kapitonu, jie visi žymiai silpnesni ir mažiau tikri suaugusiųjų rolėse. Nors Alėjūno - Nijolės - Vaito meilė trikampyje yra pagrindinis romano variklis, bet veiksmas čia per dažnai skaitytojui, užuot parodžius, atpasakojamas autoriaus lūpomis, o veikėjai nėr daug stereotipiški. Alėjūnas ir Nijolė — pasišventę idealistai, tartum viduramžių riteriai, "be baimės ir dėmės”, tačiau ir be žmogiško veido, o neigiamieji charakteriai brūkštelėti prabėgom juodžiausiu pieštuku. Tik Jonas Vaitas, bundančios sąžinės, meilės "liaudies priešui” ir nusivylimo idealizuotam komunizmui plėšomas, yra gyvas.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

ABEJOTINOS ŽINIOS “TIESOJE”

     "Tiesa” giriasi, kad praėjusiais metais respublikos žuvies darbuotojai beveik aštuoniais procentais viršijo praėjusių metų žuvies gamybos planą. Aštuonių laivų vienetas įvykdė dešimtojo penkmečio užduotis. Žvejai ir kranto darbuotojai dar turi nemažai žuvies sandėliuose. Gaila, kad praėjusiais metais neįvykdytas rūkytos žuvies planas, o taip pat jų tiekimas prekyboms. Buvo atvejų, kad plaukiojančios surinkimo stotys, šaldytuvai pavėluotai išplaukė į žūklės vandenis. Jų belaukdami sugrįžtant, prastovėjo vagonai.

     Sunku suprasti "Tiesos” suktybes: čia giriasi, kad planas įvykdytas, čia vėl verkšlena, kad žuvys nebuvo pervežtos į pardavimo vietas. Čia pat vėl pasiryžta ir įsipareigoja 1980 m. atlikti dvigubą planą. Tai tikra sukta propaganda apgaudinėti vargstančius respublikos piliečius, kurie, nuėję į parduotuvę nusipirkti žuvies, randa tuščias lentynas.

     Didžiuosiuose miestuose esančiose įmonėse atvažiuoja įvairūs partijos pareigūnai, kurie kalba apie pavyzdžio įtaką, plečiant socialistinį lenktyniavimą ir aukštą darbo našumą bei gamybos kokybę, o taip pat drausmę ir susiklausymą. Darbininkai šioms kalboms nepriduoda jokios reikšmės. Yra labai abejingi. Darbas atliekamas neatidžiai ir su dideliais trūkumais.

     "Tiesoje” rašoma, kad jau sausio rnėn. Lietuvos respublikos pramonėje miesto partiniai ir tarybiniai darbuotojai apsilankė keturiolikoje įmonių.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ANTANO SALIO RAŠTAI, I TOMAS

     Mirus vienam žymiausių mūsų kalbininkų prof. Antanui Saliui, jo žmona Sofija ir duktė Rima tuoj susirūpino surinkti ir išleisti jo raštus. Juos redaguoti sutiko prof. Petras Jonikas. Ir štai jau susilaukėme didžiulio pirmojo tomo, kuriame surinkti įvairūs bendrinės lietuvių kalbos dalykai. Kiekvienam, kas domisi lietuvių kalba, jos taisyklingumu ir grynumu, šis tomas bus labai naudingas.

     Pratarmėje redaktorius taip rašo: "Čia skaitytojams pateikiami prof. Antano Salio kalbos mokslui ir jos praktikai skiriami raštai. Jų daugumoje nagrinėjami lietuvių kalbos klausimai, tik nedidelė likusioji dalis skirta apžvalginiams kitų kalbų dalykams. Persispausdinami periodiniuose ir neperiodiniuose leidiniuose pasirodę raštai, atskirai išleistos monografijos, o vienas kitas straipsnis spausdinamas ir pirmą kartą iš paliktų rankraščių.

     Raštai suskirstyti į keturis tomus: I. Bendrinė kalba, II. Tikriniai vardai, III, Įvairūs straipsniai, IV. Lietuvių kalbos tarmės. Tomų eilė, leidėjo pageidavimu, nustatyta daugiau praktiniais sumetimais: pirmaisiais tomais leidžiami tie raštai, kurie gali būti įdomesni ir naudingesni platesniems skaitytojų sluoksniams. Juose lietuvių bendrinės kalbos kultūra besirūpinantieji skaitytojai ras ir šiandien reikalingų paaiškinimų bei patarimų. Ir pats raštų suskirstymas į tomus bei šių į skyrius teturi daugiau sąlyginį praktinį tikslą: tenorima skaitytojams palengvinti apžvelgti įvairiais sumetimais ir įvairiais laikotarpiais rašytų raštų bei straipsnių straipsnelių rinkinį.

     Raštai pateikiami tokie, kokie jie buvo išspausdinti arba rankraščiais palikti, tik aiškias spaudos klaidas ištaisius”.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

• Indijos vyriausybė nusprendė neimti mokesčių iš Motinos Teresės nuo jos gautos Nobelio premijos 192.000 dolerių.

•    Seselei Paulette Hauber JAV-se paskirta Charles Livingston premija už jos ypatingą pasišventimą globojant senesnio amžiaus žmones ir organizuojant jiems pagalbą.

•    Lenkijoje 16 rašytojų, jų tarpe 6 komunistų partijos nariai, pasirašė vyriausybei skirtą atvirą laišką, reikalaudami atstatyti visišką religinę laisvę. Ypač gyvas Lenkijoje parašų rinkimas, kad būtų leidžiama katalikams pasinaudoti informacijų priemonėmis: radiju ir televizija. Už tokių parašų rinkimą buvo areštuotas studentas Cywinski.

•    Brazilijoje katalikai, anglikonai ir liuteronai išsiaiškino, kad jų visų krikštas yra galiojantis, turi būt pripažįstamas vieni kitų bažnyčiose.

•    Kuba leido Šv. Rašto draugijai įgabenti 10.000 Šventraščio knygų. Knygos jau nugabentos. Tai vertimai į ispanų kalbą.

•    Lenkija, nežiūrint po karo sumažintos savo teritorijos, dabar turi dvigubai tiek seselių vienuolių, negu turėjo 1938 m. Dabar Lenkijoje yra 38.000 moterų vienuolių. Stoja į vienuolynus, nepaisant komunistų priespaudos.

•    Kardinolą W. Baum, Vašingtono arkivyskupą, popiežius Jonas Paulius II paskyrė Vatikano švietimo kongregacijos vadovu. Jo žinioje bus viso pasaulio katalikų universitetai ir seminarijos.

Skaityti daugiau:

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” 30 METŲ SUKAKTIES MINĖJIMAS

     Balandžio mėn. 13 d., sekmadienį, 4 val. po pietų bus iškilmingas "Laiškų lietuviams” 30 m. sukakties minėjimas Jaunimo Centro kavinėje. Pagrindinę kalbą pasakys JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Ingrida Bublienė, iš Clevelando. Meninę programą atliks jaunimas: dainininkė Jūratė Tautvilaitė, dainininkė Rūta Pakštaitė ir neseniai iš Lietuvos atvykęs birbynininkas Rimgaudas Kasiulis.

     Šia proga bus įteiktos premijos konkurso laimėtojams. Vertinimo komisija (Marija Saulaitytė-Stankuvienė, Rima Sidrienė, Juozas Toliušis, Gailutė Valiulienė ir Leonas Zaremba, S.J.) jau skaito atsiųstus straipsnius.

     Po programos dalyviai bus skaniai pavaišinti. Įėjimo auka — 5 dol., jaunimui — 2 dol.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

RELIGINĖS LITERATŪROS PREMIJA

     Ateitininkų federacija skelbia religinės literatūros premiją už 1979    metus. Premijos suma — 1000 dol. Jos mecenatas — kun. dr. J. Prunskis.

     Komisijon įeina: kun. dr. V. Cukuras (pirm.), seselė Augusta Sereikytė, dr. J. Kriaučiūnas, N. Gailiūnienė ir S. Rudys.

     Premijai rekomenduojamus veikalus prašoma atsiusti iki š.m. gegužės 1 dienos pirmininko adresu: Annhurst College, Woodstock, CT 06281.

Ateitininkų federacijos valdyba

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Vincentas Liulevičius. AMERIKOS LIETUVIŲ EKONOMINĖ VEIKLA. 1870-1977. Išleido Pedagoginis Lituanistikos Institutas 1980    m. 223 psl., kaina 8 dol.

BALSAI. Tomo Venclovos sudaryta ir išversta pasaulinės poezijos antologija. Išleido “Ateitis” 1979 m. Aplankas Vytauto Virkau. 200 psl., kaina 6 dol. Knygą galima gauti pas platintojus arba “Ateities” leidykloje, 16349 Addison, Southfield, Mich. 48075.

Algirdas J. Greimas. APIE DIEVUS IR ŽMONES. Lietuvių mitologijos studijos. Aplankas A. Mončio. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1979 m. Čikagoje. Kieti viršeliai, 360 psl., kaina 10 dol. Fondo adresas: Gintautas Vėžys, 7338 S. Sacramento Ave., Chicago, Ill. 60629.

Ritonė Jotvingytė. TULIUKAS. Iliustruota pasakėlė vaikams. Išleido Elena J. Stankevičiūtė-Juknevičienė. Iliustravo Dina Kazlauskienė. 32 spl. kaina nepažymėta.

Skaityti daugiau: