S. M.

     "Jausmų ugdymas” — taip vadinosi rinkinys, kurio vienas iš autorių buvau ir aš. Išėjus knygai, man perdavė jaunos mokytojos laišką. Jis prasidėjo Puškino posmu, kad laimingas tas, kuris sugeba suvaldyti žodi ir mintį, kas moka užgesinti širdyje kylantį pyktį.

     Laiške buvo tokios eilutės: "Visa knyga apie jausmų kultūrą! Ir beveik nieko apie žmogaus vidinę kovą su savimi. O juk kartais save įveikti sunkiau, negu keletą oponentų. Grumdamasis su savimi, garsiai nepasakai nė žodžio, bet tave kankina prieštaringos mintys, tiesiog pyktis, nuoskauda. Jeigu jau kalbama apie jausmų kultūrą, kodėl nepaaiškinti žmonėms, kaip susitarti su savimi, su šitais jausmais?”

     Laiškas nuoširdus, atviras, garbingas. Matyt, ją rimtai jaudina mintys apie saviauklą, apie vidinio pasaulio tyrumą. Štai dar viena ištrauka iš jos laiško: "Kokia kančia dar visai neseniai man buvo tiesiog eiti į darbą. Į galvą lįsdavo kažkokios biaurios mintys. Man būdavo nemalonu žiūrėti į bendradarbę, vilkinčią susiglamžiusia suknele, su auksiniais dantimis (kad ji daug dirba, yra mąstantis žmogus — šito aš nepastebėdavau). Visų žmonių poelgiuose regėjau išskaičiavimą, apsukrumą, pyktį, klastą. Ir matyt, kad mano kritiškumą pastebėdavo. Tai rodė aplinkinių požiūris į mane”.

     Galimas dalykas, kad ji buvo per daug savikritiška. Sunku patikėti, kad kiaurą dieną ją graužia baisi neapykanta ir panieka kitiems. Bet dabar mane domina ne merginos nuotaika, o jos pačios išvada, kad ne ją supa blogi žmonės, o ji pati apie juos blogai galvoja.

     Pastebėti savyje šį trūkumą — tai reiškia žengti pirmą saviauklos žingsnį. Bet štai ką ji rašo toliau:

     "Ir staiga vieną gražią dieną prasidėjo mano kova su savimi. Aš prisiversdavau nebūti akla, matyti žmonėse gera. Anksčiau klausa ir akys veikdavo taip, kad, tartum filtras, pagaudavo bloga: nuoskaudas, kitų grubumą, neskoningumą. Visa tai iškart pastebėdavau ir pasmerkdavau. Paklausiau savęs: "Ar norėčiau turėti tokią draugę, kaip aš?” — "Ne, už jokius pinigus nenorėčiau”, — supratau. Aš surašiau ilgą sąrašą, kas manyje man nepatinka, ir tiesiog išsigandau: kiti po to man pasirodė esą nuostabiausi žmonės. Aš ėmiau pastebėti kitų gerumą, skonį, išmintį, jautrumą.

     Nuo to ir prasidėjo darbas su savimi, :'r mano nuotaika ėmė gerėti.

     Aš supratau, kad ji stojo į labai sunkią vidinę kovą, nes kontroliuoti save gali tik pats žmogus. Reikia didelės jausmų kultūros, kad pastebėtum savo blogą mintį ir ryžtingai ją nutrauktum...

     Bet jei įveiksi save vieną kartą — anaiptol dar ne pergalė. Tai tik ženklas, kad gali pasiekti užsibrėžtą tikslą. Manau, kad nenuleisti nuo savęs akių reikia visą gyvenimą ir nieko sau neatleisti. Kuo mažiau atlaidumo sau ir kuo daugiau draugams — garbės žodis, tai geras šūkis. Manoma, kad žmogus prasideda savo "aš” pažinimu. Užgimusiai būtybei kaip didžiausias stebuklas pradeda atsiverti jį supantis pasaulis: tai aš, o tai visiškai ne aš... O kas gi? Saulė, dangus, žmonės, upės, kalnai, miškai.

     Bet jeigu tas "aš” tampa visų vertybių mato vienetu? Jei visus žmogaus poelgius diktuoja vienintelis abejotinas principas: "Pirmiausia aš, o jau paskui tu. Pirmiausia tegul būna patogu man, o paskui — tau ir apskritai visiems kitiems”.

     Jeigu savojo "aš” įsisąmoninimu prasideda žmogus, tai ar nesibaigia jis tą akimirką, kai tik tasai "aš” iškeroja tiek, kad užgožia visą pasaulį?

     Egoizmas... Laimės ir džiaugsmo siekimas tik sau ir tik sau... Kodėl egoistai galiausiai kaip tik ir nebūna laimingi?

     Liaudies išmintis sako: "Pasėsi poelgį — pjausi įprotį, pasėsi įprotį — pjausi charakterį, pasėsi charakterį — pjausi likimą”. Taigi, poelgis... Jeigu žmogus visą gyvenimą veisia egoistiniais išskaičiavimais grįstų poelgių daigus, tai, atsigręžęs atgal, vargu ar suras jėgų juos išravėti: vėlu, gyvenimas pragyventas. Egoisto gyvenimas baigiasi jo paties dvasiniu nykimu, aplinkinių abejingumu jam. O dangus tebėra kerintis: gaivinantis lietumi, spindintis ryto žaromis ir saulėlydžio spinduliais. Ir žmonės jau priprato apsieiti be egoisto. Štai ir lieka jis vienas su savuoju "aš”.

     Bet ar gali žmogus pats pastebėti savo egoizmą? Be to, svarbu ne tik suprasti. Svarbiausia, kaip gyventi toliau? Kaip išmokti kontroliuoti savo poelgius? Kaip suimti save į nagą tol, kol charakteris galutinai nepasikeis, kol asmeniniai interesai šiek tiek nesumažės?..

     Kaltinti egoizmu aplinkinius, nepastebint savojo egoizmo, lengva ir patrauklu. .. "Jis egoistas...”, "ji egoistė. ..” Kokie įprasti ausiai žodžiai, ar ne?

     "Aš egoistas” — tai kur kas retesnis prisipažinimas, bet ir jį galima išgirsti.

     Šalia egoisto žmonėms gyventi nejauku. Nereikia įrodinėti, kad negali būti kilnaus ir tauraus egoisto, nes egoizmo ir taurumo principai nesuderinami. Egoizmo pradžia lengva ir maloni: aš, man, dėl manęs. Taurumo visiškai kitokia: ar gera jums? Ar jums patogu? Principas nelengvas ir, egoisto požiūriu, neprotingas.

     Nuolatiniai egoizmo palydovai—šiurkštumas ir net žiaurumas. Tokia jau savimylos logika: jei aš ko nors noriu, tai būtinai turiu gauti, netgi kito sąskaita. Ir kitas egoisto požiūris: savo bėdas ir sielvartus laikyti pačiais didžiausiais pasaulyje... Egoisto meilė neišlaiko jokių išbandymų. Jo draugystė taip pat neištveria sunkumų. Vadinasi, tai ne meilė ir ne draugystė.

     Savimyliškas egoizmas — palanki dirva nesantaikai, pavydui, irzlumui.

     Egoizmas užtemdo žvilgsnį, trukdo aiškiai matyti ir išmintingai vertinti žmonių poelgius. Ten, kur įžeista savimyla mato tyčinį melą, meilė atspėja esant suklydimą; ten, kur budri ausis girdi įžūlų juoką, gera širdis gali pagauti po dirbtiniu linksmumu slepiamą skundą. Šaltas egoizmas teleidžia žmogui įžvelgti tik dalį įvykių, vieną jų pusę, trukdo aprėpti žvilgsniu ir teisingai įvertinti visumą. Sugebėjimas atsistoti į kito vietą, į viską, kas dedasi, pasižiūrėti jo akimis, — ar tai įmanoma savimylai egoistui?

     Baigti norėčiau žodžiais, kuriuos išgirdau viename jaunimo dispute: visada pradėk ne nuo "aš”, o nuo "jūs” — ir visada laimėsi. Tai tikrai labai teisingi žodžiai.