(Jono Borevičiaus, S.J. sukakčiai)

STASYS YLA

     Čikaga pirmoji mūsų išeiviškoj buity pritaikė neįtikėtiną išradimą: sukūrė vadinamąjį Jaunimo Centrą, telkiantį tautiečius visokiam darbui. Tai gerai apgalvotas ir nelengvai įvykdytas mūsų jėzuitų sumanymas. Tų jėzuitų ligi naujos imigracijos tebuvo vienas, T. Jonas Kydikas, atsiųstas iš Lietuvos 1937 m. Po dešimtmečio atvyko iš Šveicarijos antrasis — T. Jonas Borevičius. Kiti, prieš karą pasiųsti mokslintis Europon, dar buvo pasiskirstę įvairiuose kraštuose. Iškilo sumanymas visus juos sutelkti Amerikon darbui su lietuviais. Klausimas, kur — kurioj vietoj? T. Kidyko mintis buvo telkti saviškius ten, kur daugiau lietuvių parapijų, o jų daugiausia buvo Pennsylvanijoj ir Rytuose. T. Borevičius atkreipė dėmesį, kad naujieji ateiviai nesikurs Pennsylvanijoj: kurkimės Čikagoje! Taip padaryta, ir gyvenimas įrodė, jog tai buvo įžvalgus sprendimas.

Tėvas Jonas Borevičius S.J.

     T. Borevičius jau 33 metai juda be atvangos, šalia kitų saviškių, lietuviškuose darbo baruose, nūnai artėdamas į deimantinių savo metų sukaktį. Šiai sukakčiai Čikaga skiria didesnį dėmesį, o mes kiti, stovintieji toliau nuo Čikagos, tuo džiaugiamės. Viename asmenyje Čikaga neabejotinai pagerbs ir visą jėzuitų židinio grupę, įvertindama jos įnašą mūsų išeiviškame gyvenime.

     Kas gi tas mielas Tėvas Borevičius Čikagai ir kas mums visiems? Daugeliui žinomas, visur ar daug kur matomas bei girdimas — gyvas kunigas mūsų visuomenėje, visuomenininkas. Toks, sakyčiau, bent mano akimis, pagrindinis jo bruožas. Visuomenininkų kunigų turime ir daugiau, ypač iš tos generacijos, kuri augo ir brendo mūsų nepriklausomybės aušroje ir jai nušvitus. Pagavo tada entuziazmas (buvo ir gyvas reikalas) veikti, o veikiant išmokstama, Įsidrąsinama, randama vertė ir prasmė. Tai, sakyčiau, kartos bruožas. Kas tipiška ir išskirtina sukaktuvininkui, tai gal tas patvarumas, tas tesėjimas veikti, nežiūrint pakitusių sąlygų, ir išsišakojimas įvairiomis veiklos sritimis, ypač išeivijoje. Kur jis nedalyvauja — centrinėse ir vietinėse vadovybėse, komitetuose, jų posėdžiuose, suvažiavimuose, svarstybose! Kam jis nepatarnauja prašomas, kviečiamas, deleguojamas!

     Atkreipkim dėmesį, kad visa tai neatpalaiduoja nuo savojo ordino reikalų — administracinių, apaštalinių bei misionierinių. Kiek tų įvairių ordino (savojo židinio) pareigų yra turėjęs mūsų sukaktuvininkas! Bet Tėvas Jonas Borevičius, S.J.    jei jis spėja, jei nori ir sugeba dirbti kitus darbus, ordinas leidžia ir pritaria. Pridėkim tad dar vieną sukaktuvininko bruožą— noringą, suderintą su kitom tiesioginėm kunigo jėzuito pareigom — veiklumą savoj visuomenėj, ir turėsim apytikrį vaizdą žmogaus, kurį Apvaizda davė mūsų tautai, ypač išeivijoje.

     Asmeniškai randu dar vieną būdingą papildinį. Manau, tai pastebi ir daugelis. Tėvas Borevičius turi skirtingą savo veiklos formą ir stilių. Jis orus, išlygintas, pakilus, visada optimistiškas. Kiti jam skiria žodį "didingas”, ašai sakyčiau — džentelmeniškas. Jis nesismulkina ir neišleidžia iš akių bendro reikalo, o jei kartais žiūri kritiškiau — tai su dideliu atsargumu, kad nepažeistų žmogaus ar žmonių. Kitus dirbančius glaudina ir derina, neskaldo. Nedaro šuolių, nesimeta į reformizmą, daugiau gilina esamas vagas arba rūpinasi jų tęstinumu. Orus, pakilus ir jo žodis, kartu įtaigus ir skoningas, aktualus ir gyvenimiškas, žaismingas ir sąmojingas.

     Kaip jis toks išaugo, būtų atskira, įdomi ir plati tema. Pradėjo mokslus dzūkiškajame Alytuje, buvo vienas pirmųjų skautų. Susidomėjęs atsikuriančiais Lietuvos jėzuitais, įstojo pas juos, dar nesuspėjusius įkurti savo vietinio naujokyno. Dėl to atsidūrė Olandijoje, vokiškame Falkenburgo židiny — naujokyne ir kolegijoje. Čia per keletą metų, padaręs jėzuito pirmuosius įžadus ir baigęs filosofijos kursą, pertraukai — apaštaliniam darbui 1932 metais buvo pasiųstas į Estiją. Po trejeto metų vėl grįžo į Falkenburgą baigti teologijos ir nuo 1938 ligi 1944 metų dirbo Lietuvoj. Pasitraukęs iš jos, ligi 1947 m. veikė Šveicarijoj, o iš čia atkilo Amerikon į lietuviškąjį jos židinį — Čikagą ir ligi dabar (su maža pertrauka Montrealyje, Kandoje) tebedirba.

     Tai per pasaulį keliavęs žmogus, susidūręs su įvairiom kultūrom, išmokęs svetimų kalbų, tačiau nepakitęs savo lietuviškumu, tik praturtėjęs. Nepakeitė jo nė tarptautinis ordinas, tik iššlifavo. Liko dzūkas, koks ir buvo savo prigimtimi, sakyčiau, išskirtinas dzūkas! Galvoju apie keletą dzūkų pranašiųjų, kaip Kipras Petrauskas, Vincas Krėvė, Konstantinas Mikalojus Čiurlionis. Šie ir kiti visuomenėje ar menuose prasišovę dzūkai turėjo tai, ką randame ir pas Tėvą Borevičių — orumą, žaismingą žodį, socialumą, sceniškai meninį skonį.

     Vieną klausimą kelia kunigams prof. A. Maceina, būtent — kiek jie veikia visuomenėje ar kitose srityse iš savo kunigiškosios esmės. Tai filosofinis-ontologinis klausimas. Gal tiksliau būtų sakyti, kiek jie veikia iš kunigiškojo įkvėpimo arba savo misijos suvokimo bei pergyvenimo. Kiekvienas, kas veikia, turi gi savo motyvus, net ištisą motyvų sistemą, kurioje pinasi žmogiški ir krikščioniški elementai. Kiek mūsų sukaktuvininko veikla persmelkta jo kunigstės, galėtų pasakyti nebent jis pats arba jo nuolatinis nuodėmklausis. Žmonės, kam reikia, jaučia, kas veikia savo garbei ar kitų gerovei; jaučia, kur ir kiek mūsų veikla motyvuota aukštesniųjų pradų.

     Lengva įtarti, kad ir kunigas ar vienuolis ieško garbės veikloje. Tokie įtarimai dažniausiai iškyla pas tuos, kurie patys neveikia — nepradėjo, neįsitraukė ar nenori "apsikrauti” tariamai nereikalingais įsipareigojimais. Kas dirba nuoširdžiai ir patvariai, neišvengiamai turi pakelti aukos ir kančios naštą, o tai jau tirpdo lengvai šmėkščiojančius garbės šešėlius.

     Garbės pakopon, tiesa, kelia žmogų sukaktuvinės progos. Kalbėtojų lūpos tokiais atvejais būna medumi pasaldintos... Jos galėtų apsvaiginti nebent naujoką ar paviršutinišką asmenį, bet ne įgudusį krikščionį, juoba kunigą. Sukaktuvinis linkėjimas mielam, senam bičiuliui: tęsėk toliau, išbaik savo kelią ad major em Dei gloriam (didesnei Dievo garbei) ir savo tautiečių labui.

•    Guatemaloje per paskutinius porą metų, iki liepos mėn. pradžios, buvo nužudyta apie 15 profesorių ir apie 30 studentų vadu. Birželio mėn. nužudytas kun. Jose Maria Gran Sierra. Nužudytas krikščionių demokratų vadas, moteris psichologė. Nuo 1979 m. pradžios nužudyta daugiau kaip 5000 žmonių.

•    Pietinių baptistų suvažiavime St. Louis mieste, kur dalyvavo 13.800 delegatų, buvo pasmerktas negimusiųjų žudymas.