Regina Venckutė

     Kiekvienos tautos kalba, būdama glaudžiausiai susijusi su tos tautos gyvenimu, lėtai, bet be paliovos kinta. Tai visiškai dėsninga, nes su naujais gyvenimo reiškiniais į kalbą ateina ir naujų žodžių tiems reiškiniams pavadinti. Kartais naujų žodžių nė nereikia darytis — pakankama suteikti jau turimam žodžiui papildomą (šalutinę arba perkeltinę) reikšmę.

     Turimų žodžių reikšmės praplėtimas apsaugo kalbą nuo besaikio naujadarų kūrimo. Tačiau nereikia užmiršti, kad kalba mėgsta pusiausvyrą. Pernelyg plėtotis turimų žodžių reikšmėms kalba taip pat neturėtų leisti. Žodžio reikšmės praplėtimas ar perkėlimas turi būti pagrįstas. Jis kalbai reikalingas, kai iš tikro kitaip pasakyti negalima, kai trūksta raiškos priemonių, bet kenksmingas, kai vyksta pagal svetimų žodžių semantinės raidos modelį ir verčia užmiršti savas raiškos priemones. Ta proga galima prisiminti žodžio “vystytis” triumfą, kaip jis mūsų kalboje nugalėjo žodžius "plėtotis”, "riedėti”, "rutuliotis”, net "augti” (plg. medikų pasakymą: "Vaikas vystosi normaliai”, kai reikėtų sakyti "Vaikas auga normaliai”). Vyresnės kartos lituanistai prisimena, kad J. Balčikonis aiškindavęs studentams, jog vystyti tinka tik vaiką: "Suvystyk vaiką”, "Vaikas pasispardė ir išsivystė iš vystyklų — menkai, silpnai buvo suvystytas”. Bet juk dabar viskas vystoma — ir žemės ūkis, ir pramonė, ir protas (kurį reikia lavinti, o ne vystyti), ir fizinė žmogaus veikla, ir dar daugiau kitų dalykų. Įteisintas žodis "vystytis” labai neapibrėžta reikšme šiek tiek nuskurdino mūsų kalbą.

     Atidžiau pastebėkime savo kalbą ir pamatysime, kad žodis "pusė” taip pat dabar gyvena savo "aukso amžių”. Ne tik jis pats, bet ir jo "vaikai bei vaikaičiai” — iš jo padaryti nauji žodžiai ("įvairiapusiškas”, "įvairiapusiškai”, "vienpusiškas”, "vienpusiškai”, "visapusiškas”, "visapusiškai”, "dau-giapusiškas”, "daugiapusiškai”), nors jie tikri griozdai, taip pat klesti. Taigi, gerbiamieji skaitytojai, "apžiūrėkime PUSĘ iš visų pusių ir pasvarstykime, ar visada deramai šį žodį vartojame, ar neišplečiame jo reikšmės, be gyvo reikalo, užmiršdami kitus labai gerus žodžius.

     Kaip ir dauguma kitų, "pusė” nėra vienareikšmis žodis, nors jis priklauso klasei tų žodžiui, kurie daug reikšmių nelinkę turėti. Tai kiekybę reiškiantys daiktavardžiai, nesunkiai palaikomi net skaitvardžiais (pvz. "pusė”, "trečdalis”, "ketvirtis”, "ketvirtadalis”, "penktadalis” ir kt.), o skaitvardžiai šalutinių reikšmių neturi — "du” ir yra tik "du”. Na, bet kadangi "pusė” daiktavardis (o galbūt ir dėl kitų priežasčių), sakome ne tik "Nupirk pusę kilogramo sviesto”, bet ir "Persikėlėme į kitą Nemuno pusę”, "Nuėjo į tą pusę”, "Apstojo iš visų pusių”, "Vestuves kėlė jaunosios pusėje”, "Mano antroji pusė” (juokaujamai apie vyrą ar žmoną). Rodos, jau tai "pusei” ir turėtų pakakti... Bet ne! Dar intensyviau "pusė” (ypač mokytų žmonių) imta vartoti ta reikšme, kuria paprastai vartojami daiktavardžiai, "savybė”, "ypatybė”, "bruožas”. Atkreipkime dėmesį į šiuos sakinius: "Tada paaiškėjo ir kitos jo charakterio pusės (= savybės, bruožai)”, "Mokant reikia turėti galvoje ir kitas mokinio asmenybės puses (= ypatybes). Šitaip sakoma greičiausiai dėl rusų kalbos įtakos, nes rusų kalbos daiktavardis "storo-na” "šalis”, "kraštas”, gali būti vartojamas ir "savybė”, "ypatybė” reikšme. Tačiau tai, kas taisyklinga ir vartotina vienoje kalboje, kitoje kalboje ne visada yra gerai, nes kiekviena kalba turi savas žodžių vartojimo taisykles. Beje, pagrindinėmis savo reikšmėmis lietuvių pusė ir rusų storona nesutampa (plg. atsikąsk pusę — otkusi polovinu), todėl negalima tapatinti ir šalutinių.

     Dar labiau gadina kalbą žaibiškai išpopuliarėję būdvardžiai ir prieveiksmiai "įvairiapusiškas”, "daugiapusiškas”, "visapusiškas” ir "įvairiapusiškai”, "daugiapusiškai”, "visapusiškai”. Tai sudurtiniai žodžiai, kurių antrasis dėmuo — žodis "pusė”. Jie ir padaryti ne visi taisyklingai. Kas jau negali be jų išsiversti, turėtų atsiminti bent tai, kad geriau sakyti "įvairiapusis”, "vienpusis”, o ne "įvairiapusiškas”, "vienpusiškas” (plg. "raudonpusis obuolys”, o ne "raudonpusiškas obuolys”, "abipusė meilė”, o ne "abipusiška meilė”). Visų šių "pusiškų” populiarumą galima turbūt aiškinti tuo, kad, padažnėjus "pusės” vartojimui, automatiškai dažnėja ir vedinių su šiuo žodžiu vartojimas.

     Dėl to jie pasidaro labai "reikalingi” ir ima gožti kitus žodžius, pvz.: "Kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis sudėtingas ir įvairiapusiškas (įvairus, bet čia jo visai nereikia, geriausia būtų padėti tašką po žodžio "sudėtingas”). "Štai kodėl visi klausimai skaitytojui turi paveikti įvairias jo sąmonės sritis, teikti įvairiapusiškos (visokeriopos) medžiagos jo kūrybai”. "Buvo laikas, kai Europa antiką vienpusiškai (vien, vien tik) aukštino”. "Apgavikus reikia visapusiškai (visai, visiškai, iki galo) nuvainikuoti”. "Fašistinė ideologija galėjo būti romane visapusiškiau (išsamiau) parodyta”.

     Nėra jokios abejonės, kad visus čia taisytus sakinius pasakę ar parašę žmonės tarėsi aiškiai ir, svarbiausia, gražiai išreiškę savo mintį. Deja, kaip matome, jų visai nežinota, kad galima ir geriau pasakyti. Nusitvertas pirmas pasitaikęs žodis, gerai jo nesuvokus, ir "neapžiūrėjus iš visų pusių”, gali tik gadinti kalbą.

(Tar. moteris, 1979 m., nr. 12)