Danutė Bindokienė

     Tai ketvirtas iš straipsnių serijos, spausdinamos "L.L.” apie dažnėjantį šeimų irimo ir skyrybų reiškinį išeivių lietuvių tarpe. Straipsniuose apie savo šeimos iširimo priežastis pasisako išsiskyrusieji: vyrai ir žmonos. Jų pasakojimai pateikiami be komentarų ir išvadų, tačiau labai kviečiame skaitytojus šiais klausimais pasisakyti ir taip pat siūlyti "vaistus” prieš skyrybų epidemiją, nes, lietuviškoms šeimoms yrant, silpnėja ir visa išeivijos lietuvių bendruomenė.

PASAKOJA ONA

     Šį rudenį būtume šventę savo vedybų sidabrines sukaktuves, jeigu mano vyras nebūtų nulėkęs paskui mano geriausios draugės sijoną. Girdėjau, kad Simas ją vedė. Kokios ten ir vedybos: prieš teisėją sumurmėjo kelis žodžius ir viskas. Žinoma, prieš Dievo altorių meilę galima prisiekti tik vieną kartą, o tai Simas jau darė su manimi prieš 25 metus. Kur jo priesaikos, kur meilės pažadai? Kitai tuos pažadus šnabžda, kaip man šnabždėdavo. Ar ji gali tikėti Simo žodžiais, kai jis vieną kartą jau sumelavo? Aš niekam blogio nelinkiu, bet labai norėčiau, kad ir ji pajustų kada tokį baisų širdies skausmą, kokį man suteikė.

     Simas buvo geras, religingas vyras. Eidavo išpažinties, priimdavo Komuniją, o dabar pasidarė atskalūnas. Mačiau aną kartą bažnyčioje: suole prieš Dievą ir visus žmones nesigėdijo su ta savo sugulove sėdėti. Mergaitės, mūsų abiejų dukros, atsikėlė ir išėjo iš bažnyčios, negalėjo iškęsti tokio pažeminimo. Aš pasilikau. Dievas mato, kad esu nekalta. Kodėl turėčiau bėgti?

     Mes susituokėme iš meilės. Aš Simą taip mylėjau, kad be jo nebūčiau galėjusi gyventi. Žinoma, jis turėjo daug ydų, bet aš buvau nutarusi į nieką nekreipti dėmesio, kad tik galėčiau su juo būti. Nė metams nepraėjus, gimė Živilė. Žmonės pradėjo skaičiuoti mėnesius ir skleisti gandus, kad Živilė dalyvavusi jau mūsų vestuvėse, bet tai netiesa. Ji buvo medaus mėnesio kūdikis. Tiesa, jos gimimas nebuvo mums patogus. Aš turėjau gerą darbą, būčiau padėjusi mums geriau įsikurti, o čia — vaikas. Živilė paaugusi mėgo priekaištauti, kad aš jos nemylėjusi ir nenorėjusi. Tai netiesa. Kaip gali motina savo pirmgimės dukters nemylėti? Aš visada norėjau Živilei gero: mokiau, auklėjau, patarinėjau, bet ji buvo tokia atžagari, nelanksti. Vos sulaukusi 18 metų, išėjo savarankiškai gyventi. Nedaug dabar mudvi ryšių turime, nes Živilė visuomet buvo tėvo pusėje. Girdėjau, kad ir dabar ji glaudžiai bendrauja su naująja tėvo žmona.

     Turėjome keturis vaikus, geriau sakant, keturias mergaites. Man rodos, kad Simas visuomet jautėsi nuskriaustas ir širdyje mane kaltino. Jis labai norėjo bent vieno sūnaus. Kai prasidėjo mūsų nesutarimai, ne kartą drėbė man į akis, kad net sūnaus neįstengusi pagimdyti. Mėginau moksliškai išaiškinti, kad kūdikio lytis ne nuo moters priklauso. Knygų suradau jam tuo klausimu. Niekas nepadėjo: Simas buvo užsispyręs ir senoviškų pažiūrų. Kaip minėjau, Živilė iš namų išėjo anksti. Kai prasidėjo nesutarimai tarp Simo ir manęs, Ramona taip pat paliko namus. Ji tai garbingiau pasielgė: susirado berniuką (lietuvį) ir ištekėjo. Dabar gyvena Kalifornijoje. Po skyrybų pas mane liko Violeta ir Agnė. Abi labai geros mergaitės — rimtos, gerai mokosi ir nepritaria tėvo elgesiui. Violeta kitais metais baigs universitetą, o Agnutė dar aukštesniojoje mokykloje.

     Aš buvau gera motina ir žmona — galite klausti visų, mus pažinojusių. Net Simo giminės yra mano pusėje. Jis tėvų neturi, bet turi vieną brolį su šeima ir tolimesnių giminių. Klausiate, kas atsitiko, kad mūsų šeima iširo? Aš visai atvirai pasakysiu: Elzė išardė. Įlindo, įsiskverbė lyg angis į mūsų jaukų šeimos lizdelį ir pavogė mano vyro meilę, pavogė jo ištikimybę. Neištikimo vyro aš nenoriu, tegul ji sau turi. Matytumėte, kaip jis išmoko meluoti, išsisukinėti, net prisiekinėti savo nekaltumu. Aš buvau per gudri, kad taip akis muilintų. Mėginau atvesti į gerą, dorą kelią, nes tokia mano pareiga. Jis tik susirinko visus savo skudurus ir išdūmė. Jeigu jau būtų toks nekaltas buvęs, tai nebūtų taip greitai Elzę vedęs. Jau prieš vedybas pas ją susikraustė. Tai geriausias įrodymas, kas kaltas ir kas ne.

     Elzės vyras žuvo automobilio nelaimėje. Vaikų jie neturėjo, nes negalėjo turėti (jeigu Simas tikisi sūnaus susilaukti, tai ne tokią moteriškę pasirinko!). Su Elze aš pažįstama iš mokyklos dienų. Ji gyveno netoli, tai dažnai sueidavome. Kartais pabendraudavome visi keturi: Elzė su vyru ir mudu su Simu. Jos vyras buvo malonus žmogus. Mudu su Simu didelių nesutarimų neturėjome: tik tiek, kiek visi vedusieji turi. Simas buvo lyg truputį nesubrendęs, aš vis turėjau jį "už rankos vedžioti”. Baliuose reikėdavo perspėti, kad negertų, paskui sirgdavo; svečiuose pašnibždėdavau, kad nepasakotų nuvalkiotų anekdotų ir nevaizduotų geriausio pasaulio šokėjo. Namie reikėdavo jam surasti tinkamų skaitinių, nes Simas būtų pasitenkinęs tik paskutiniu dienraščio puslapiu, kur visoki niekeliai surašyti. Jis labai greitai pasisiūlydavo kam nors į pagalbą: organizacijoms, kaimynams, o aš negalėjau prisiprašyti, kad žolę nupjautų ar kiaurą stogą užlopytų. Simas buvo minios žmogus — mėgo žmones, ir žmonės apie jį spietėsi. Kai mudu išeidavome kur abu, niekas į mane dėmesio nekreipdavo, nes jis būdavo dėmesio centre. Ypač moterys prie jo lipo ir daug, daug kartų dėl to aš kentėjau. . . Simas niekaip nesuprasdavo, kodėl aš jaudinuosi: vienas kitas šokis, pajuokavimas, pabendravimas jam atrodė nekenksmingas. Jis man ištikimas, mane myli, tai ko čia rūpintis? Nujautė, matyt, mano širdis, kad tokio likimo sulauksiu. Saugojau savo šeimos židinį ir neišsaugojau.

     Sakote, grįžkime prie Elzės. Gerai, nors tai man labai skaudu. Jau minėjau, kad jos vyras žuvo. Elzė labai sukiužo, pasimetė, tai man pasidarė jos gaila. Pradėjau vis pas save kviesti, beveik kasdien. Jeigu kur eidavome, tai ir Elzę pasiimdavome. Aš buvau taip apakinta artimo meilės, kad nepastebėjau, kur mano draugė paguodos ieško. Ji vis stengdavosi šalia Simo atsisėsti. Jai jis pirmas duris atidarydavo, ką nors paduodavo. Man, savo vaikų motinai, tiek dėmesio per visus 25 metus neparodė, kaip tai moteriškei per kelis mėnesius. Kai pagaliau apsižiūrėjau, kas darosi, ėmiau netylėti. Vaje, kad pakilo triukšmas! Anksčiau Simas mano pastabas priimdavo ramiai, nes jos buvo tik jo naudai, bet dabar: aš pusę žodžio, o jis kelis sakinius; aš žodį, o jis visą prakalbą. Pradėjo duris trankyti, balsą kelti, o meilumas, lipšnumas visai išnyko. Simas niekad per daug meilus nebuvo. Dažnai aš pati turėjau nusižeminti ir prie jo glaustis, kitaip mes ištisus mėnesius nebūtume suartėję. .. Tik, kai mes grįždavome iš baliaus ar svečių, Simas būdavo labai meilus, o aš vis galvodavau, kad savo glėbyje įsivaizduoja kitą kurią moteriškę, o ne mane.

     Elzę išvijau kaip kalę iš savo namų, o netrukus po to ir Simas išsikraustė. Dieve, kiek aš prisikentėjau. Ėjau pas kleboną ir pas vedybų patarėjus pagalbos ieškoti. Jis niekur nėjo, tai ir mano pastangos nieko nereiškė. Aš Simą vis dar mylėjau, o jis slydo iš mano gyvenimo. Neištikimybės sąvoka man yra nepaprastai šlykšti. Jaučiausi paniekinta, pažeminta ir pilna neapykantos. Labiausiai trokštu Simui ir Elzei atkeršyti už visas skriaudas. Man po skyrybų liko namas, baldai, banko knygutės, nes Elzė buvo turtinga po vyro mirties. Simas viską man paliko ir nusikraustė pas ją. Man taip pat liko dvi doros mergaitės, mano senatvės džiaugsmas, ateities viltis. Jeigu kada Simas ateis į protą ir savo nedorą gyvenimą mes, priimsiu jį atgal kaip brolį, kaip atgailaujantį nusidėjėlį. Tokia mano krikščioniška pareiga. Vyras tai jis jau man niekuomet nebus!

SIMO PASAKOJIMAS

     Nėra pasaulyje baisesnio sutvėrimo už žmogų, kuris niekuomet neklysta, nenusideda ir neturi jokių ydų. Tokia tobulybė — tai bausmė visiems, kurie tik su ja susiduria. Aš buvau vedęs tokią visiškai tobulą žmoną ir kantriai stengiausi įtilpti į jos nustatytas formas beveik ketvirtį šimtmečio, iki pagaliau spjoviau į viską ir išėjau. Ona per savo nerealius ir griežtus reikalavimus nemato tikrovės. Vyriausia duktė negalėjo motinai įtikti. Ji buvo labai švelni ir jautri mergaitė, o motina, pykčio pagauta, dažnai rėkdavo, kad Živilė jos gyvenimą sugriovusi savo per ankstyvu atsiradimu. Mergaitė stengėsi, kiek įmanydama, bet neiškentė ir išėjo iš namų. Ramonos vestuvės taip pat buvo protesto ženklas, nors Ona su tuo niekaip nebūtų sutikusi. Ona visur matė tik nusikaltimus, nedorybes ir blogybes. Ypač mane ji buvo pasiruošusi apsaugoti nuo visų pagundų ir piktybių. Man buvo negalima gerti trečio stikliuko, šokti du šokius su ta pačia moteriške, neturėjau teisės piniginėje turėti daugiau kaip 10 dolerių (juk su tokia suma netoli iš kelio išeisi. . .). Jeigu savo žmonai atnešdavau gėlių ar kokią dovanėlę be ypatingos progos, tai ji mėgindavo išklausti ir atspėti, už kokias nuodėmes atgailauju. Ji žinojo, kas man naudinga, kas ne: parinkdavo skaitinius, draugus, drabužius, stengėsi kontroliuoti visą gyvenimą iki pačių menkiausių smulkmenų. Sakysite, kodėl leidau? Toks jau mano kvailas būdas — baisiai nekenčiu barnių šeimoje. Prisiklausiau jų pas tėvus. Jie ėsdavosi be perstojimo, o mudu su broliu drebėdavome savo kambario kampuose. Jau tada prisiekiau, kad mano šeimoje to niekad nebus. Mūsų Živilė taip pat tokia baili, tik ji nenorėjo pasyviai kentėti. Mano vaikystės ir jaunystės metais tai buvo neįmanoma padaryti. Tada mes buvome neseniai atsikėlę į naują kraštą, kur aš, mažas vaikas, būčiau dingęs?

     Šiaip Ona buvo gera ir įdomi moteris: mokėjo gerai šeimininkauti, turėjo gerą galvą, buvo patraukli. Kai ji nustodavo kritikuoti ir priekabiauti, mūsų namuose būdavo visai malonu, todėl aš ir stengiausi laikytis jos taisyklių.

     Žinau, kad jau girdėjote Onos pasakojimą apie mūsų skyrybas. Tikėkite, ar ne, bet prieš skyrybas aš buvau šventai jai ištikimas, o visos tos nuodėmės, kuriomis mane nuolatos kaltindavo, buvo tik jos vaizduotėje atsiradusios. Kartais paimdavo toks pasiutęs noras padaryti taip, kaip ji man vis prikalba. Jeigu jau gauti pylos, tai bent su reikalu. Progų galėjo lengvai atsirasti, nes daug yra nepatenkintų savo vyrais moterų. Yra daug ir tokių, kurios tik vienkartinių nuotykių ieško. Aš galėjau rinktis, kada tik panorėjau. Kažkas vis sulaikydavo. ..

     Kaip Jums papasakoti apie Elzę? Paskutiniais metais Ona buvo pasidariusi dar priekabesnė ir pavydesnė. Atrodo, kad kiekvieną moteriškę ji laikė savo varžove ir priešu. Taip atsitiko ir su Elze. Iš tikrųjų to nereikėjo, nes Ona už Elzę gražesnė, patrauklesnė ir įdomesnė. Gal reikėjo jai tai pasakyti? Daug dalykų žmogus nepasakai, o paskui pasidaro per vėlu.

     Pati Ona Elzę įtraukė į mūsų tarpą. Elzė yra labai tyli, švelnutė ir uždara. Pradžioje ji jautėsi nejaukiai mūsų šeimos intymume, bet vėliau apsiprato. Ji įdomi ir išsilavinusi. Būdavo smagu pasiginčyti, pasikalbėti. Svarbiausia, Elzė gerbė mano nuomonę ir leido ją pareikšti nesuniekindama, nepašiepdama, kaip dažnai darė Ona. Romantiškai į Elzę nežiūrėjau, bet Ona visur matė nuodėmes. Jeigu pirmiau automobilio duris atidariau Elzei, Ona jau palaikė simpatijos pareiškimu, nors tai buvo tik paprastas mandagumas. Jeigu Elzę vienas parvežiau namo ir per penkias minutes nesugrįžau, vadinasi, užėjau pas ją ir įvyko kažkas netinkamo. Kartą žiemą, nuvežęs Elzę namo, sustojau įsipilti gazolino. Buvo gana ilga eilė, o paskui dar automobilis įklimpo į pusnį. Užtrukau apie valandą, o namie Ona pakėlė tokį triukšmą, kad kaimynai policiją iškvietė. Tada pradėjau galvoti, kur visa tai mus nuves, ar verta man taip visą gyvenimą klausytis priekaištų, pamokymų. Esu užaugęs žmogus ir niekas neturi teisės stumdyti. Pamažu, pamažu brendo mintis Oną palikti.

     Viskas pratrūko tuoj po Ramonos vestuvių. Kai Oną mėginau apkabinti, ji mane žiauriai pastūmė ir pareiškė, kad esu šlykštus, o ji ne Elzė. Kitą dieną iš mūsų namų išvijo Elzę, išvadino ją visokiais vardais, o mane taip pat. Tada aš susidėjau daiktus į du lagaminus ir išėjau pro duris. Ji klykė, prašė pasilikti, bet aš nenorėjau net klausytis. Tą naktį nakvojau pas pažįstamus. Po poros savaičių persikrausčiau pas Elzę.

     Sakysite, pasitvirtino Onos nujautimai? Atrodo, kad taip, tik su vienu pakeitimu: jeigu Ona nebūtų sukūrusi mūsų šeimoje tokio pragaro, aš tikrai nebūčiau niekad palietęs kitos moters. Žmogus turi sąžinę, žino, kas galima ir kas ne. Niekas tavęs neišsaugos, jeigu pats nenorėsi. Mano žmogiškumas, vedybinė priesaika ir tikėjimas būtų mane nuo tokio žingsnio saugoję, kaip saugojo beveik 25 vedybinio gyvenimo metus. Ona manimi visiškai nepasitikėjo ir netikėjo mano kilnumu. Man staiga kažkas trūko — pasidarė visai nesvarbu. Gal tai keršto jausmas Onai? Kažkodėl aš vis pagalvoju, kad ji žinojo kaltinanti mane neteisingai. Tai buvo tik grandinė mane tvirtai prie savęs pririštam laikyti. Jai buvo malonu girdėti mano atsiprašinėjimus ir pasiteisinimus. Ji jautė, kad aš negaliu pakęsti barnių ir mėgino savo priekaištų aštrumu mane kontroliuoti, laikyti "po padu”. Pagaliau ėmiau ir ją apgavau: padariau lygiai taip, kaip ji man vis priekaištavo. Niekad nebuvau neištikimas, kartu su Ona gyvendamas, bet dabar ji jau gali nuoširdžiai abejoti: o gal ir tikrai taip buvo, kaip ji mane kaltindavo? Manau, kad tai jai skaudžiausia.

     Aš dabar esu patenkintas savo gyvenimu. Žinoma, gaila išardytos šeimos, gaila mergaičių. Elzė mane myli, yra man labai gera. Net neįsivaizdavau, kad taip ramu ir gera gali būti vedusiųjų pastogėje. Onos daugiau niekad nenorėčiau po tuo pačiu stogu turėti. Apkarsta širdis tik pagalvojus apie su ja kartu praleistas dienas.

LEIDŽIAME PASISAKYTI ELZEI

     Aš vis negaliu priprasti prie "šeimos ardytojos” titulo. Taip užvakar pavadino mane jauniausioji Simo dukrelė, susitikusi parduotuvėje. Tik aš tos šeimos neišardžiau. Jeigu ne dabar, tai kada ateityje Simo santuoka būtų iširusi. Jis būtų priėjęs liepto galą ir išdrįsęs pasakyti: "Gana”. Kiekvienas žmogus turi kantrybės ribas: kai iki jų pastumi, kantrybė trūksta. Simas turėjo kiek daugiau kantrybės už bet ką kitą, bet ir jis turėjo kada nors ją išbaigti.

     Dar kartą sakau: neišardžiau Simo šeimos. Jeigu jau čia kalbame apie šeimų nesantaiką ir skyrybas, tai aš manau, kad žmonos pavydas, nesibaigiantys priekaištai ir kaltinimai išvaro vyrus iš namų. Niekad neįsiterps į šeimą trečias asmuo, jeigu tarp vyro ir žmonos nebus tarpo, į kurį lengva įeiti. Žinoma, kartais vedusieji nenori prisipažinti, kad toks tarpas, plyšys tarp jų yra. Aš pati žinau keturis atvejus, kur žmonos pavydas išvijo vyrą iš namų. Pavydas yra baisi liga — šeimų vėžys — ir jis suėda meilę, pasitikėjimą.

     Onutė visuomet buvo baisiai pavydi, ir jos pavydas pačios žalingiausios rūšies: tu esi mano nuosavybė, ir nedrįsk nuklysti į šalį! Toks pavydas įžeidžia ir nužemina. Aš jai sakydavau, kad atleistų kiek vadžias, nekritikuotų Simo, nebambėtų nuolatos. Simas lyg avinėlis — toks ramus, nuolankus, o ta ir jodavo ant sprando.

     Niekad nepamiršiu, kaip jis atvažiavo pas mane su savo senais lagaminais, ašarodamas lyg vaikas. Pasidarė baisiai pikta ir skaudu. Ar turėjau išvyti draugą pro duris? Pradžioje mudu tik šiaip gyvenome po vienu stogu, o vėliau priėjome prie intymesnių santykių. Aš nesigailiu ir nesijaučiu kalta. Jeigu ne mano glėbys, tai kuris kitas būtų Simą priglaudęs. Jam reikalinga šeimos šilima ir užuovėja. Jis yra nepaprastai taikus ir nuolankus žmogus. Tiesiog bijo griežtesnio žodžio, aštresnio balso. Tai vis Simo nelaimingos vaikystės liekanos. Onos nuolatiniai barniai nė kiek nepakėlė jo pasitikėjimo šeimynine laime.

     Aš niekuomet per daug nesirūpinau tikėjimu ar nuodėmėmis, bet Simas buvo labai religingas. Mudviejų bendras gyvenimas jam yra nuolatinė nuodėmė ir, žinau, jį labai kankina. Žinoma, jis niekuomet to nepasako ir nesakys. Nežinau, kas bus toliau, kaip mudu gyvensime. Šiuo metu dar niekas nesikeičia: vienas kitu esame patenkinti, ir to užtenka. Jeigu Simas kada norės mane palikti, nestovėsiu ant kelio. Viena tai žinau, pas Oną jis daugiau negrįš. Kartą paragavęs ramybės ir įgavęs savigarbos bei savimi pasitikėjimo, nenorės vėl prarasti.

     Man pikta ir juokinga, kad nejučiomis tapau "kita” moteris. Laimė, kad čia, Amerikoje, skyrybos ir antros vedybos nėra ženklinamos gėdos ženklu. Net mūsų draugai lietuviai jau su šiuo reiškiniu apsipratę. Mūsų artimųjų ratelyje yra trys išsiskyrusios šeimos. Niekas dėl to per daug nesijaudina. Simo gyvenimas buvo sudužęs, ir aš džiaugiuosi galėjusi bent kiek tas skeveldras suklijuoti. Jo laimė yra mano džiaugsmas.