J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
 
Ji brenda jauna, kaip dievaitė. 
Akiračiais šviesiai žaliais. 
Violetinius langus apsvaidė 
Aušros užmirštais spinduliais.
 
           Per tamsią kalėjimo aikštę 
           Žygiuoja laisvi kaliniai... 
           Nuo alkano tako išgraibstę 
           Jiems numestą duoną seniai.
 
Kur liko grandiniai ir vinys,
Ten skuba versmė tekina, —
Ir taškosi irklais auksiniais 
Varpų rytmetinė daina,
 
           Užtiesus pečius ir krūtinę 
           Viršūnių šilkiniais plaukais, 
           Ji puola į slenkančią minią 
           Užgesusių žvaigždžių takais.
 
                      Danguj ir dainuojančiam ryte 
                      Gilu, — kur sutirpo kančia ... 
                      Sapnuok, amžinoji jaunyste, 
                      Po vėliava saulės plačia ...